Skambindamas R.Javtokui ruošiausi blogiausiam. Net ir „centro“ žodžiams apie karjeros pabaigą. Bet nieko panašaus.
R.Javtokas važiavo į Kauno klinikas, kur dabar jis lankosi dažniau nei „Žalgirio“ arenoje. Sausio pradžioje R.Javtoko laukia vieno iš lūžusio čiurnos kaulo operacija, po kurios bus aišku, kiek laiko truks reabilitacija. Kol kas informuojama, kad „centras“ turės gydytis kelis mėnesius.
Robertas jam būdingai šypsosi ir nestokoja optimizmo. Jo tikslas – kuo greičiau grįžti į aikštę. Sportbačiams pakabinti vinis dar nekalama.
„Ir po avarijos esu girdėjęs, kad daugiau nebežaisiu krepšinio“, – prisiminęs motociklo avariją 2002-aisiais, po kurios buvo iškilusi rimta grėsmė 22-ejų R.Javtoko karjerai, tarė aukštaūgis.
Robinis su šypsena žengė per Kauno klinikų slenkstį. Jis per daug myli krepšinį, kad taip lengvai pasiduotų ir pasitrauktų iš baudos aikštelės.
Ir po avarijos esu girdėjęs, kad daugiau nebežaisiu krepšinio.
– Robertai, Lietuvos krepšinio visuomenė šią traumą sutiko lyg tai būtų perkūnas iš giedro dangaus. Ar ir jums tai buvo netikėta? – 24sek.lt paklausė R.Javtoko.
– Tikėjausi, kad nieko rimto. Buvo skausmas, bet bandžiau, bandžiau, kol tapo nebepakeliama ir nebeįmanoma žaisti. Vis tikėjau, kad suleis vaistų ir praeis. Bet peršvietė ir pasakė, kad viskas...
– Kaip patyrėte traumą?
– Žaidžiau su „Vytautu“ (gruodžio 20 d. – red.) ir atėjo toks skausmas, kad mintyse galvojau, kur nubėgti, o ne ką nors padaryti (šypsosi). Pokšt ir tiek. Net neatsimenu, kad ten būtų koks kontaktas. Per pertrauką prašiau daktaro pagalbos. Dar bandžiau išeiti ir pažaisti, bet supratau, kad nieko gero.
– Oficialiai informuojama, kad lūžis stresinis. Viskas dėl per didelio krūvio?
– Kiek esu informuotas, lūžis nėra stresinis. Gydytojai dar viską išaiškins. O aiškiau bus po operacijos sausio pradžioje.
– Ką prognozuoja gydytojai?
– Jie dar sprendžia. Nežinau, jie dar nedavė jokių garantijų. Man pačiam įdomu, kiek reikės vaikščioti su ramentais ir t.t. (šypsosi). Tiesiog pasakė, kad dabar reikia laukti ir viskas. Turbūt bus aiškiau, kai ant operacinės stalo jie atsidarys koją. O dabar nelabai turiu, ką pasakyti.
– Tai gal situacija nėra tokia dramatiška? Kada tikitės grįžti į aikštę?
– Visada bandau kuo greičiau. Ir po avarijos esu girdėjęs, kad daugiau nebežaisiu krepšinio. Bet daktarai dirba savo darbą. Kol kas nieko neplanuoju. Einu operuotis. 2012-aisiais irgi sakė, kad grįšiu greičiau. Bet viskas užtruko ilgiau (R.Javtokas į aikštę grįžo ne po 4–6 mėnesių, kaip buvo planuota, bet po 8-ių. – aut. past.). Noro yra, bet fizika neleidžia (šypsosi).
– Sezono pradžioje trumpai nežaidėte dėl nugaros traumos. Dabar – kojos lūžis. Ar tai gali būti susiję su tuo, kad vasarą žaidėte rinktinėje ir neturėjote poilsio?
– Nežinau. Metai duoda savo. Atrodo, neblogai jaučiausi. Ta nugara skaudėjo tik keletą dienų, todėl labai didele trauma jos nelaikyčiau.
Nežinau net ką pasakyti. Nesakyčiau, kad metai tokie traumuoti. Krūvis nebuvo mirtinas (šypsosi).
– Daug kas baiminosi, kad ši trauma gali užbaigti jūsų karjerą. Taip išeina trauma nėra tokia baisi, kad kiltų minčių apie karjeros pabaigą?
– Mintis vienintelė – atsikelti ir susitvarkyti. Viskas. O paskui matysime. Bet mintis vienintelė – susitvarkyti.
– Kas labiausiai nuramina Robertą Javtoką tokiomis skaudžiomis gyvenimo akimirkomis?
– Tikėjimas, kad viskas bus gerai (šypsosi). Galėsiu daugiau pabūti su šeima. Kita vertus, kelios savaitės ir vėl pradėsiu dirbti. Galbūt viena koja negaliu, bet visas kūnas veikia. Negaliu visiškai iškristi iš formos. Laukia intensyvus sportas.
