Daugelis krepšinio aistruolių žino, kiek jau teko ištverti „skrajojančiam Pociui“. Apie vieną tokį žymų skrydį amerikiečių krepšio link jam ir po šiai dienai primena nugaros skausmai.
Nuo pat pirmųjų žingsnių profesionaliame krepšinyje M.Pocių kiekvienais metais persekiojo rimti sužeidimai – krepšininkui atliktos abiejų čiurnų operacijos, kelios nugaros operacijos. Apie blauzdos stresinį lūžį primena įmontuota metalo plokštė, suvirtinta penkiais varžtais. Lūžęs delnikaulis. Šio sezono pačioje pabaigoje dar vienas čiurnos sužeidimas, dėl kurio krepšininkas praleido paskutines kovas.
M.Pocius sutiko atvirai papasakoti apie pagrindines atsisakymo žaisti rinktinėje priežastis ir nesėkmingą praėjusį sezoną.
– Kaip vertinate praėjusį sezoną Stambulo „Galatasaray“ komandoje?
– Sakyčiau, kad jis buvo sunkus visomis prasmėmis. Labai laukiau ir tikėjausi, kad jis bus labai geras. Bet vėliau vos per kelis mėnesius susidėjo labai daug pašalinių dalykų. Prasidėjo nugaros traumos. Tuomet teko daryti operaciją. Jutau šiokį tokį spaudimą greičiau grįžti į aikštelę ir jau po trijų savaičių treniravausi. Tai turėjo įtakos. Tada visi finansiniai dalykai. Man rodos, sezono metu iš mūsų komandos išėjo devyni žaidėjai. Iš visų pusių buvo labai daug įvairiausių blaškymų. Ir tas sezonas buvo labai išbalansuotas.
– Ta nugaros trauma - įsisenėjęs dalykas ar naujas sužeidimas?
– Tokią pat traumą turėjau, kai žaidžiau „Žalgiryje“. Tada irgi teko daryti nugaros operaciją. Tai pakankamai retas dalykas, nes tada ir dabar šalia stuburo susidarė cista ir ji užspaudžia nervą. Ir ta operacija yra pakankamai sudėtinga. Tuomet Kaune mane operavo šešias valandas. Dabar - šiek tiek greičiau. Po jos viskas buvo tvarkoje, jau kitą dieną vaikščiojau. Bet realiai, tai buvo skaudaus kritimo ant nugaros rungtynėse su amerikiečiais 2010 metais padariniai.
– Ar tai ir buvo vienas pagrindinių dalykų apsisprendžiant šią vasarą nežaisti rinktinėje?
– Tai buvo vienas iš tų pagrindinių dalykų. Nes rinktinė man yra pati skaudžiausia tema. Aš tikrai kiekvienais metais ar sveikas, ar nesveikas, veržiausi į rinktinę. Ir dabar noriu joje žaisti. Noras yra tiesiog žiaurus. Bet šiais metais tikrai jau treneriui pasakiau, kad tiesiog nebegaliu. Tiek metų be poilsio ir su tuo krūviu. Susidėjo visos tos traumos. Sezono metu būna reta diena, kada žaidžiu be nuskausminamųjų vaistų. Ir ateina laikas, kai tu atsisėdi ir supranti, kad tau tiesiog reikia kažkokios minimalios pertraukos, nes kitaip kūnas visiškai sulūš ir karjerą pabaigsiu po poros metų. Kad taip neatsitiktų, ir priėmiau tokį sprendimą. Treneriui ir pasakiau, kad man tiesiog to reikia. Privalau leisti kūnui pailsėti.
– Smalsu sužinoti kaip reagavo treneris Jonas Kazlauskas, kai pranešėte jam šią žinią?
– Mes tikrai atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėjome. Manau, kad jis kažkiek nusiminė. Bet iš kitos pusės, mane padrąsino tas dalykas, kad jis tikrai suprato. Nes jam pasakiau, kad jeigu tikrai žinočiau, kad galiu, važiuočiau. Kiti žaidėjai irgi negali padėti rinktinei dėl sveikatos. Manau, kad tai visi supranta.
– Jausmas turbūt yra pakankamai prastas, kai į rankas imi telefoną ir skambini rinktinės treneriui sakyti, kad negalėsi žaisti.
– Taip. Širdis kalatojasi. Bet tas sprendimas nebuvo kažkoks greitas. Viso sezono metu mačiau, kad nesijaučiu taip, kaip anksčiau. Ir jau jutau, kad man reikia vieną vasarą paaukoti ir pasistengti susitvarkyti sveikatą. Prieš priimant šį sprendimą, ilgai svarsčiau. Keliolika kartų jis keitėsi. Bet galiausiai priėmiau tokį sprendimą ir buvo laikas jį pasakyti treneriui.
– Ši pertrauka bus skirta organizmo perkrovimui, atstatymui?
– Taip. Mėnesis buvo ramybės ir psichologinio pabėgimo nuo krepšinio. O dabar prasidės kūno stiprinimo darbai. Po truputėlį, labai kryptingai. Jau sutariau su pora trenerių. Nugaros stiprinimai, balansas. Jokių didelių apkrovų. Grynai po truputį atgauti jėgas ir stiprinti raumenis. Atgauti sprogstamąją jėgą. Nes tikrai, su amžiumi jaučiu, kaip dingsta šuolis, dingsta staigumas. Aišku, bus darbas ir aikštelėje, bet jis irgi bus specialiai pritaikytas.
– Praėjusiais metais su Renaldu Seibučiu aikštėje pasidalijote didžiulį krūvį, atlikote milžinišką darbą. Nėra taip, kad dėl to būtų neramu palikti rinktinę?
– Ne (šypsosi). Vis tiek, rinktinėje jau bus pasijungęs ir Mantas Kalnietis, kuris yra praktiškai pusė mūsų komandos. Jis yra komandos dirigentas. Žaidžiantis treneris. Tai jau yra labai didelis dalykas. O aš nesu tas žaidėjas. Aš esu pagalbininkas, kuris turi kažkokią užduotį. Kuris ar puolime, ar gynyboje turi kažką padaryti. Manau, kad spragų didelių tikrai nebus ir jas kažkas tikrai užpildys. Vis dėl to tai yra Lietuvos rinktinė.
– Kalbant apie kitą sezoną, ar tikrai ir toliau žaisite „Galatasaray“ komandoje?
– Čia kol kas neaišku. Manau, kad dar yra labai daug nežinios, nes keičiasi visa valdžia. Jie dar ir to biudžeto tikslaus nežino. Ir nežino, net kur tiksliai žais. Viskas vyksta labai iš lėto. Bet iki liepos 15-os dienos jau žinosiu, ar jie prasitęs su manimi sutartį, ar jie mane paleis. Tada ir žinosiu, kokia mano bus ateitis kitą sezoną.
