Dainius Adomaitis neplanavo to pasakyti, bet neištvėrė.
Tačiau pasakęs tai pajautė tokį palengvėjimą, kad nebegalėjo paslėpti jo po šypsena. Tie treji metai karščiausioje kėdėje Lietuvos krepšinyje išsunkė trijų dukrų tėvą ir galvoje užaugino ne vieną žilą plauką.
„Lietuvai būti tarp šešiolikos nėra geras rezultatas. O už rezultatą atsako kas? Treneris“, – tarė D.Adomaitis paskutinių pasaulio čempionato rungtynių išvakarėse, netrukus išpyškinęs ir atsitraukimo kalbą.
D.Adomaičio atsistatydinimas buvo nelauktas. Daugelis manė, kad treneris norės užbaigti olimpinį ciklą ir dar pabandys sugauti laimės paukštę olimpinėje atrankoje ir galbūt Tokijuje. Tačiau stratego žodžiai ir žymioji citata apie pokalbį su dukromis ir žmona parodė, kad jis nelinkęs įsikabinti šios karštosios kėdės.
Susodinau dukras, žmoną ir paklausiau: ar jūs pasiruošusios tam? To šūdo bus labai daug. Ar pasiruošusios, kad jūs ir mokykloje jo galite gauti?
45-erių specialistas šioje Lietuvos rinktinėje per trejus metus atsakė daugiau nei už rezultatą švieslentėje.
Jis pirmas išdrįso net nesvarstyti Donato Motiejūno kandidatūros ir palikti vieną talentingiausių žaidėjų Lietuvoje už borto būtent dėl geresnės chemijos nacionalinėje komandoje.
Dėl to jis turėjo atlaikyti Donato Motiejūno žinučių karą ir vienas špaguotis viešojoje erdvėje, kai Arvydas Sabonis su LKF nematė reikalo padaryti to už jį patį ir padėti taško šioje nereikalingoje užsitęsusioje istorijoje.
D.Adomaitis turėjo maldauti Kauno „Žalgirio“ žaidėjų per sezono ir vasaros langus.
Sugerti didžiausią kritikos bangą už prastus rezultatus turnyro lentelėje.
Paliktas sušaudyti prieš FIBA aparatą, kai vienintelis drįso viešai pasakyti, kad ši krepšinio motina visai nebemyli savo vaikų.
Tai buvo treneris, kuris buvo teisiamas rungtynėms dar nė neprasidėjus.
Sunku paaiškinti tą didžiulį dalies Lietuvos sirgalių nepasitenkinimą, kuris lydėjo strategą nuo pat jo darbo nacionalinėje komandoje pradžios. Gal jiems užkliuvo trenerio rinkimų procesas, kai daugumos favoritas Rimas Kurtinaitis darbo negavo, o Lietuvos krepšinio federacija miglotai aiškino D.Adomaičio pasirinkimo motyvus.
Galbūt rinktinės treneriu D.Adomaitis tapo ne laiku. Tik ne Šarūno Jasikevičiaus ir Kauno „Žalgirio“ aukso amžiuje, kuriame jis dar perėjo į priešingą barikadų pusę – Vilniaus „Rytą“.
Bet Dainius Adomaitis buvo pasmerktas dar prieš pradėdamas savo kamikadzės misiją.
Man įstrigo vieno Seule buvusio ir pirmoje eilėje už rinktinės suolo sėdėjusio Lietuvos krepšinio sirgaliaus frazė.
„Labiausiai, kas man įstrigo, tai, kad jei Lietuvos fanai galėtų bent kartą atsidurti taip arti rinktinės, manau, jų nuomonė apie Adomaitį pasikeistų į gerąją pusę“, – sakė jis.
Tai buvo žaidėjų treneris, palikęs ryškesnį pėdsaką Lietuvos rinktinės kultūroje nei rezultatų lentelėje.
D.Adomaitis iškart ieškojo ir užmezgė ryšį su komandos rūbinės kolonomis. Užsitarnavęs lyderių pagarbą, strategas ne kartą buvo dangstomas savo karių. Trenerio profesija tokia negailestinga, kad jie retai įtinka žaidėjams, tad toks krepšininkų užnugaris buvo iškalbingas.
Jis subūrė darbštų trenerio štabą, kuris puikiai ruošė komandą rungtynėms. Jų nubraižyti planai nepaliko jokių vilčių Senegalo ar Kanados komandoms. Žaidimo korekcijos svilino padus čempionato favoritėms Australijai ir Prancūzijai.
D.Adomaitis neskirstė žaidėjų pagal jų pavardes, sutartis ir statusą komandoje. 24sek žiniomis, dar prieš planetos pirmenybes Kinijoje treneris svarstė tokius nepopuliarius sprendimus, nuo kurių jį atkalbinėjo net trenerių štabas. Ir darė tai objektyviai vertindamas tą dieną geriausiai atrodantį variantą.
D.Adomaitis į nacionalinę komandą atvedė pagarbos kultūrą. Pirmą kartą per daugybę metų nebebuvo tokios įtampos tarp rinktinės ir Lietuvos žiniasklaidos. Tą turėjo jausti ir Lietuvos žmonės, nekantriai laukę žinių apie nacionalinę komandą ir kramtę naujienas su malonumu.
Sakote, pataikavimas medijai? Ko gero, labiau pagarba žmonėms.
D.Adomaičio rinktinė rūbinėje buvo tvirta kaip Didžioji kinų siena. Kai Nando De Colo išskleidė sparnus prieš ant žemės atsidūrusį Paulių Jankūną, Mantas Kalnietis pirmas atbėgo prie prancūzo ir stūmė agresyviai nusiteikusį priešininką šalin nuo savo bendražygio. Mindaugas Kuzminskas iškart stojo paauklėti pernelyg fiziško Dominikos Respublikos gynėjo, kai šis kažką norėjo pasakyti rinktinės veteranui Renaldui Seibučiui.
Šie vyrukai priminė geriausius kiemo draugus, kurie vertėsi per galvas, kovodami už savus. Tai irgi trenerio nuopelnas.
D.Adomaitis buvo principingas, nepatogus, bet kartu žmogiškas, atviras, telkiantis ir šimtu procentų atsidavęs sunkiausiam darbui Lietuvos krepšinyje.
Bet taip pat Dainius Adomaitis buvo treneris, kuriam pirmajam nepavyko su nacionaline komanda iškovoti nė vieno apdovanojimo. Strategas, kurio vadovaujama rinktinė užėmė žemiausią vietą pasaulio čempionate Lietuvos istorijoje.
Jo pirmtakai – Vladas Garastas, Jonas Kazlauskas, Antanas Sireika, Ramūnas Butautas, Kęstutis Kemzūra bent sykį per rinktinės sutikimą buvo parodę žiūrovų miniai kokį medaliuką. D.Adomaitis per du turnyrus neatvedė rinktinės net į ketvirtfinalį ir pirmą kartą nuo 2009-ųjų taip anksti paliko Lietuvos žurnalistus ir sirgalius turistauti FIBA turnyre.
Ir už tai jam dar ilgai neatleis minia Lietuvos krepšinio žiūrovų.
Bet ar 9 vietą pasaulio čempionate ir D.Adomaičio epochą rinktinėje galima vadinti fiasko?
Aštuntfinalis Europos čempionate ir antru grupės varžybų etapu pasibaigęs planetos pirmenybėse pasirodymas skamba baisiai. Tačiau Lietuvos rinktinę nuo nepriimtino rezultato turnyro lentelėje, iki ketvirtfinalio ir kovos dėl didelių dalykų – galbūt net medalių, skyrė vos 2 taiklūs metimai tiek su prancūzais, tiek su australais.
Du didžiausi rinktinės rezultatų nuopoliai per pastaruosius 20 metų nutiko 2001-aisiais ir 2009-aisiais. Bet tada Lietuvos rinktinė atrodė beviltiškai – dar blogiau aikštėje nei turnyro lentelėje. Ši nacionalinė komanda krito žaisdama gerą krepšinį.
D.Adomaitis priėmė kilnų sprendimą, atsistatydindamas iš vyr. trenerio pareigų. Ar jis buvo blogas treneris Lietuvos rinktinei? Pagal tokią logiką, nuo blogo iki gero trenerio D.Adomaitį skyrė keli metimai.
Tiek Lietuvos rinktinę skyrė nuo tragiškos iki pergalingos, su sidabro medaliu ant kaklo, ir 2013 bei 2015 metų Europos čempionatuose.
Krepšinyje šlovę ir nesėkmę skiria plonytė linija. Deja, D.Adomaičiui pritrūko kelių metimų patekti į Lietuvos krepšinio olimpą. D.Adomaitis netapo treneriu, ne elitinio talento Lietuvos rinktinę verčiantis medalių komanda. Tai irgi faktas.
Lietuvos krepšinio istorijoje nebuvo nė vieno trenerio, kurį minia išlydėtų plojimais. D.Adomaičio nelaimei, jo kraityje nebuvo ir jokio guodžiančio medaliuko, po kokį išsinešė visi jo pirmtakai.
Dabar Lietuvos krepšiniui ieškosime naujos kamikadzės.
