Jei Lietuvos ir Australijos rinktinių treneriai turėtų daugiau laiko, jie turėtų apie ką pakalbėti ir ką prisiminti.
Tiesa, jei Dainius Adomaitis ir Ramūnas Šiškauskas apie tai šnekėtų noriai, Australijos rinktinės štabo nariai Lucas Longley ir Markas Bradtke mieliau keistų temą.
2000-ieji, Sidnėjus.
Australijos rinktinė žaidė namie, o didžiajai tų laikų komandos daliai tai buvo paskutinis šansas laimėti su nacionaline komanda.
Andrew Gaze'as, Shane'as Healas, o taip aukštaūgiai L.Longley ir M.Bradtke jautė sirgalių užnugarį, bet nieko negalėjo padaryti prieš Jono Kazlausko vadovaujamą rinktinę. Iš 1999 m. Eurolygos čempionų, Šarūno Jasikevičiaus ir stebuklus Sidnėjuje išdarinėjusio Gintaro Einikio sudaryta komanda 89:71 sudaužė australus mače dėl bronzos.
Tai buvo vienintelis (iki šiol) su Lietuvos rinktine Dainiaus Adomaičio laimėtas medalis. Dabartinio mūsų šalies rinktinės trenerio asistentas Ramūnas Šiškauskas per žaidėjo karjerą yra laimėjęs daugiau, bet Sidnėjaus bronza jam buvo pirmasis trofėjus.
„Liko patys geriausi atsiminimai. Olimpinį medalį pasiseka laimėti labai retai, – prisiminė R.Šiškauskas. – Kiek pamenu, gerai viskas buvo. Nebuvo tos vadinamosios „diedovščinos“ – tai gal labiau būdinga sovietiniams laikams.
Man nebuvo sunku įsilieti į komandą ir bendrauti. Buvau jaunas, man vien patekimas į rinktinę buvo labai malonus, buvo įvertinimas ir didelė atsakomybė.
Gintarui Einikiui tai buvo labai geras čempionatas. Jis tada atvažiavo geros sportinės formos. Dirbo, ruošėsi kiekvienam mačui – tose žaidynėse buvo tikras profesionalas.
Australai? Jie visada turėjo geras komandas, žaidė tokį fizinį krepšinį. Su jais visada sunku kautis.“
Lietuvos komanda tada antrą kartą iš eilės nuskriaudė australus kovoje dėl olimpinės bronzos.
1996 metais olimpinėse žaidynėse kita karta – Vlado Garasto vadovaujami Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Artūras Karnišovas palaužė australus 80:74.
Australų stipriausias priekinės linijos žaidėjas tais laikais buvo L.Longley.
Jis pirmasis iš australų pateko į NBA ir per dešimt metų laimėjo daugiau nei dabartiniai Australijos rinktinės krepšininkai – Patty Milsas 2014 m. su „San Antonio Spurs“, Andrew Bogutas 2015 m. su „Golden State Warriors“, Matthew Dellavedova 2016 m. su „Cleveland Cavaliers“ yra tapę NBA čempionais, bet L.Longley vienas turi tiek pat aukso žiedų, kiek jie visi trys. Žaisdamas su Michaelu Jordanu legendinėje „Chicago Bulls“ komandoje australų milžinas laimėjo NBA titulus 1996–1998 metais.
Su Australijos rinktine L.Longley kovojo trijose olimpinėse žaidynėse – 1988 m. Seule, 1992 m. Barselonoje ir 2000 m. Sidnėjuje, kur rungtyniavo, bet galiausiai turėjo praleisti bronzinį mūšį su Lietuva.
Apie tuos laikus ir dabartinius po Australijos rinktinės rytinių pratybų L.Longley ketvirtadienį Donguane sustojo pasikalbėti su 15min.
– Jei atsuktume laiką atgal – kurie prisiminimai jums liko ryškiausi?
– Aš pamenu kietas kovas, rungtynes, pralaimėjimus ir pergales. Pamenu bandymus sulaikyti Arvydą (Sabonį).
Abi komandos – Lietuvos ir Australijos žaisdavo su didele jėga ir pasididžiavimu.
– Kodėl nežaidėte 2000 m. Sidnėjaus mače dėl bronzos?
– Aš patyriau traumą rungtynėse prieš tai. Varžovas užgriuvo man ant kelio ir aš negalėjau rungtyniauti tose rungtynėse. Buvo siaubinga, juk žaidėme Sidnėjuje.
Mes daug kartų buvome arti – praėjusiose olimpinėse žaidynėse pralaimėjome Ispanijai mačą dėl bronzos.
– Kaip gerai pamenate akistatas su Arvydu Saboniu NBA?
– Tai nėra labai geri prisiminimai (šypsosi). Jis visada buvo toks, kurį man būdavo sunku sulaikyti. Didelis, stiprus, protingas, turintis daug įgūdžių.
– Dabar jo sūnus Domantas žaidžia Lietuvos rinktinėje. Ar jis savo žaidimu jums primena tėvą?
– Jie – skirtingi. Visiškai skirtingi. Tačiau jaunasis Sabonis yra stiprus. Akivaizdu, kad jis turi genų, paveldėtų iš senojo Sabonio. Šis buvo turbūt stipriausias žaidėjas, prieš kurį man yra tekę rungtyniauti.
– Pastaraisiais metais Australija vis įveikdavo Lietuvą – olimpinėse žaidynėse ir pasaulio pirmenybėse. Koks šiandien jėgų santykis?
– Manau, kad kažkas turi laimėti, nors komandų jėgos yra labai lygios.
Aš jaučiuosi ramus dėl savo komandos, dėl pasiruošimo. Nemanau, kad istorija kažką dabar lems. Kiekvienas mačas kitoks, krepšininkai vis kiti.
– Australijos rinktinėje rungtyniauja Jockas Landale'as, kuris kitą sezoną rungtyniaus Kauno „Žalgiryje“. Jis anksčiau nežaidė vyrų rinktinėje, iškilo tarsi iš niekur gana vėlai. Kaip jis pritapo Australijos rinktinėje?
– Jis puikiai patobulėjo. Jis labai daug dirba ir visas dar yra žalia medžiaga, iš kurios galima nulipdyti daug. Rinktinėje jis pritapo labai greitai – jis gerai juda, jaučia balansą, vikriai juda pėdomis, moka pataikyti. Manau, kad jis pravers šiose rungtynėse.
– Vienas Australijos rinktinės lyderių Joe Inglesas yra labai talentingas aikštėje, bet jis mėgsta kalbėti aikštėje su visais – varžovais, teisėjais. Kaip tai vertinate?
– Aš neteisiu jo. Kiekvienas randa savo kelią krepšinio rungtynėse, kaip būti kovingu ir naudingu. Jei kalbos padeda komandai ir jam pačiam, kodėl gi ne – jei kažkas kalbėdamas su juo praranda energiją, tai gerai mums. Negali teisti dėl charakterio – viską vis tiek turi įrodyti aikštėje savo žaidimu.
– Australijos rinktinės treneris Andrejus Lemanis yra Australijos latvis, buvęs Lietuvoje kelis kartus. Ar bendraujant su juo jaučiasi baltų kraujas?
– Absoliučiai. Aš labai tai jaučiu.
Pažįstu daug krepšininkų Australijoje, kurių giminės šaknys yra prie Baltijos jūros.
Gal todėl Australijos ir Lietuvos rinktinės panašiai žaidžia krepšinį?
