Vienas iš komandos amerikiečių trio narių vasarą į ekipą sugrįžo po beveik ketverių metų pertraukos. Tuomet Utena jaunam žaidėjui tapo pirmąja karjeros stotele šioje Atlanto pusėje ir čia jis neužsibuvo – jau gruodžio pradžioje įžaidėjas išvyko rungtyniauti į Izraelį.
Iš trumpos viešnagės Lietuvoje 2018-aisiais legionierius puikiai prisimena du komandos draugus, kurie savo potencialą atskleidė tik amerikiečiui palikus Uteną.
„Pamenu, kad komandoje žaidė Dovis (Bičkauskis) ir Gytis (Radzevičius), vėliau jie pateko į „Rytą“, o Gytis tapo čempionu. Jie tuomet negaudavo daug laiko, o dabar patobulėjo ir žaidžia puikiai“, – buvusių bendražygių sėkmės istorijas prisiminė A. Hamiltonas.
Po klajonių Izraelyje, Turkijoje ir Vokietijoje į Aukštaitijos ekipą sugrįžęs legionierius šįkart kalbėjo įvairiomis temomis – nuo studijų laikų iki aligatorių į mokyklą atsinešusios bendraklasės bei mėgstamiausio vištienos sparnelių skonio.
– Pirmajame profesionalo karjeros sezone turėjote susitarimą su „Warriors“. Ar teko žaisti su Stephu Curry, Klay Thompsonu ir Kevinu Durantu? Jei taip, kokie buvo įspūdžiai?
– Ta patirtis buvo neįtikėtina. Vien būti ant parketo su daugybe Šlovės muziejaus lygio krepšininkų, dabartinių NBA čempionų, kaip žinote. Tai buvo metai po to, kai jie visi kartu laimėjo pirmą titulą. Sukomės vienoje aplinkoje, kur galėjau mokytis iš Stepho, Klay ir KD, tai yra nepamirštama patirtis.
– Ką prisimenate iš savo žaidimo NCAA?
– Keturis metus galėjau atstovauti Luizianos technikos universitetui. Tai mažas universitetas, bet pro ten praeina daug talentų, per savo laiką ten sutikau daug tokių vyrukų. Jie nuostabūs, vis dar palaikome ryšį iki pat šiandien, užsimezgė ryšys, kurio nepamirši.
– Ką studijavote universitete?
– Sociologiją.
– Ir kaip?
– Kartais būdavo streso. Turėjome vieną profesorių, kuris iš visų daug reikalavo, nes prieš mus mokęsi sportininkai kiek susimovė. Kai jį pažinau, mėginau atlikti visus darbus ir jis tapo nuolaidesnis.
– Pirmąjį sezoną Utenoje čia užsibuvote tik mėnesį. Kokius prisiminimus turite iš to laiko?
– Utenoje nėra ką veikti, išskyrus ėjimą į treniruotes, kai gali leisti laiką su komandos draugais. Pamenu, kad komandoje žaidė Dovis (Bičkauskis), Gytis (Radzevičius), vėliau jie pateko į „Rytą“, o Gytis tapo čempionu. Jie tuomet negaudavo daug laiko, o dabar patobulėjo ir žaidžia puikiai. Tai ryškiausi prisiminimai.
– Kai žaidėte Utenoje, ant galvos nešiojote nindzės raištį. Žygimantas Skučas mums sakė, kad šį dalyką pasiėmė iš jūsų. Kaip jūs pats pradėjote nešioti raištį?
– Tai buvo tiesiog etapas mano gyvenime ir karjeroje. Nežinau, tiesiog pradėjau tai daryti. Mačiau, kad juos nešioja moterys, todėl galvojau – kodėl to negali daryti vyrai? Tai visai geras įvaizdis. Man visad patikdavo „Assasin‘s Creed“ žaidimas, ir nindzės raištis tai šiek tiek primena.
– Žaidėte itin gražiose šalyse – Turkijoje ir Izraelyje. Kur patiko labiau?
– Izraelyje, vien dėl to, kad spėjau viską pilnai patirti dar iki Covid-19. Kai atvykau į Turkiją, į Stambulo „Galatasaray“, virusas tik prasidėjo. Žmonės visad buvo namuose, negalėjai pamatyti miesto tokio, koks jis yra. Tiek, kiek pavyko pamatyti, buvo labai gražu. Norėčiau sugrįžti į Izraelį, bet... Vis dėlto turiu sakyti, kad labiau patiko Izraelis, nes tai buvo pilnavertiškesnė patirtis.
– Užaugote Floridos valstijoje, kur dažnai būna geras oras, yra gražių paplūdimių, taip pat įsikūrusi konkurencinga NBA franšizė. O kokia yra blogoji gyvenimo Floridoje pusė?
– Vabalai. Nors ir turime puikų orą, kartais jis būna tiesiog bjaurus – kai gyveni pakrantėje ir atslenka uraganas. Kartais gali lyti penkias minutes, o tada saulė išlenda tik penkioms minutėms, oras dažnai kinta. Florida yra puiki valstija gyvenimui, man ten patinka. Planuoju ten būti ir likusį gyvenimą, jei tik tai įmanoma.
– O kaip aligatoriai, ar teko jų pamatyti?
– Taip, mano bendraklasė vidurinėje mokykloje turėjo aligatorių ūkį. Ji turėjo aligatorių kaip augintinį, kartą jį atsinešė į mokyklą, laikė kuprinėje. Pamenu viską lyg tai būtų vykę vakar. Aligatoriai Floridoje yra įprastas reiškinys.
– Kokio amerikietiško dalyko pasiilgstate labiausiai, žaisdamas užsienyje?
– Maistas ir lengva prieiga prie maisto. Dėl to žmonės sako, kad amerikiečiai yra tingūs ir iš dalies aš su tuo sutinku, bet tai padaro gyvenimą kur kas patogesnį ir lengvesnį. Žinoma, su tokiais dalykais gyvenime turi nepamiršti to, kas tau išties svarbu. Turi skirti laiko tam, kad nueitum pavakarieniauti su artimaisiais.
– Jei galėtumėte į Uteną atvežti vieną amerikietišką maisto franšizę, kurią pasirinktumėte?
– Tikriausiai „Wingstop“, jie turi įvairių skonių vištienos sparnelių. Aš esu vištienos sparnelių vyrukas. Niekad nesuklysi juos pasirinkęs, ypač su citrina ir pipirais.
– Jei galėtumėte į Utenos komandą pakviesti bet kurį savo buvusį komandos draugą, ką kviestumėte?
– Kenny Gainesą. Neseniai su juo kalbėjau, dabar jis sugrįžo į savo alma mater Džordžijos universitete, pradėjo savo trenerio karjerą. Sakė, jei būtų galimybė sugrįžti į krepšinį, jis norėtų to. Jei tai būtų Utena, jam visai patiktų, sutinkant pažįstamus veidus, po to kai žaidė čia dvejus metus. Jis būtų tas žmogus.
– Koks yra jūsų karjeros svarbiausias tikslas?
– Neprarasti mėgavimosi krepšiniu. Paskutiniai 1,5 metų mano gyvenime buvo sunkūs. Patyriau traumų, buvo daug ne krepšinio dalykų. Turėjau išmokti, kaip su tuo tvarkytis – kai kurie žmonės atėmė iš manęs meilę žaidimui, praradau save ir negalėjau mėgautis taip, kaip turėčiau. Reikėjo susigrąžinti meilę žaidimui, mėgautis buvimu aikštėje taip, kaip tai darydavau būdamas vaikas.
