„Aš esu uteniškis. Gimiau ir užaugau Utenoje. Čia gyvenau iki 12 metų. Buvo geri chuliganiški metai. Visko buvo – ir gerų akimirkų, ir blogų. Čia mano namai. Mano gimtinė. Visada smagu čia sugrįžti ir prisiminti, kas man brangu“, – su šypsena pasakojo J.Valančiūnas.
Krepšininkui išliko šilti prisiminimai apie gimtąjį miestą: „Aš čia buvau laimingas. Aš patyriau laimingą vaikystę. Man tai yra laimės miestas, nes aš čia užaugau.“
Būtent Utenoje prasidėjo ir J.Valančiūno krepšininko karjera, kuri nuvedė iki NBA: „Buvau vienas iš aukštesnių klasėje, todėl klasiokas pasiūlė pabandyti krepšinį. Taip ir pradėjau. Nuėjau, pabandžiau ir patiko. Likau. Daug tada apie krepšinį nežinojau. Man tai buvo proga pabūti su draugais ir padūkti. Vėliau supratau, kad krepšinis yra tai, ką norėčiau daryti visą gyvenimą.“
Pirmoji antroko Jono krepšinio trenerė Sinilga Bartaševičiūtė puikiai prisimena pirmąjį susitikimą: „Pasižiūrėjau – rankos didelės, kojos didelės. Pats kūdas, liaunas. Na pabandom, sakau. Jį atvedė iš šokių. Sakė, kad šokiuose iš jo nieko nebus. Bandom krepšinį.“
Krepšinio trenerė atskleidė, kad Lietuvoje krepšinio mados keičiasi: „Anksčiau vaikai norėjo būti kaip Šarūnas Jasikevičius ar Arvydas Sabonis. Dabartinė karta jau nežino Arvydo. Jie jau žino Keviną Durantą, Joną Valančiūną ir taip toliau.“
Persikėlęs į „Lietuvos rytą“ J.Valančiūnas Utenos nepamiršo ir dažnai sugrįždavo, pasakodavo vaikams apie krepšinį ir juos motyvavo.
