Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ ekipa 2025-ųjų pradžioje „Betsafe-LKL“ turnyrinėje lentelėje užima poziciją, į kurią taiko jau daugelį metų. Su septyniomis pergalėmis ir tiek pat pralaimėjimų uteniškiai žengia ketvirti ir į priekį užleidžia tik Vilniaus ir Kauno klubus.
Tačiau tokia situacija toli gražu neatspindi sunkumų, kuriuos komanda išgyveno dar nė neįpusėjus reguliariajam sezonui.
Nuo skambios vasaros ir pasvarstymų apie stipriausią istorijoje sudėtį iki pirmąsyk istorijoje praleisto Citadele Karaliaus Mindaugo taurės (Citadele KMT) ketvirtfinalio, Gedimino Oreliko išvykimo, suirutės vadovybėje, pasikeitimų trenerio poste ir pralaimėjimo Kauno „Žalgiriui“ 61 tašku.
Tiesa, po paskutiniojo smūgio klubo ambicijoms uteniškiai atsitiesė Šiauliuose, kur 100:98 parklupdė Žydrūno Urbono vadovaujamą „Šiaulių-Casino Admiral“ ekipą. Ten susitikimo pabaiga buvo kvapą gniaužianti, nes svečiai vos neprisižaidė. Dominicas Greenas sužingsniavo likus sekundei ir leido varžovams išsimesti tolimą metimą. Šis skriejo pro šalį ir Kęstučio Kemzūros vyrai galėjo lengviau atsikvėpti.
„Kvailiausias dalykas, kurį esu kada nors padaręs“, – savo klaidą, vos nekainavusią pergalės, kalbėdamas su portalu LKL.lt prisiminė D. Greenas.
Būtent jis pastaruoju metu yra bene ryškiausias komandos šviesulys. 27-erių amerikietis per ketverių rungtynių atkarpą fiksuoja įspūdingus skaičius – vidutiniškai 25,5 taško (46 proc. trit., 56 proc. dvit., 88 proc. baud.) ir 25,8 naudingumo balo.
„Sezoną pradėjau prastai atakuodamas krepšį. Tuomet tiesiog išlieki nuoseklus sporto salėje, bandai išlikti ramus, neskubinti dalykų. Labiausiai aš tiesiog noriu laimėti rungtynes, tada darau tai, ką galiu, kad padėčiau laimėti, atlieku savo vaidmenį“, – pastaruoju metu jį aplankiusią sėkmę aiškino uteniškių lyderis.
Deja, sėkmės į Uteną neatneša net miesto herbe spindinti auksinė pasaga. Žaisdama savajame mieste komanda laimėjo tik sykį ir sugėrė šešis pralaimėjimus. Atvirkštinis rezultatas žaidžiant išvykose – svečiuose „Uniclub Bet-Juventus“ triumfavo šešiskart ir kluptelėjo viename mače. D. Greenas viliasi, kad sirgaliai dar nepavargo laukti smagesnių vakarų Utenoje.
„Turėjome skaudžių pralaimėjimų, bet jie vis tiek ateina mūsų palaikyti, – apie tikėjimo neprarandančius aistruolius kalbėjo legionierius. – Tai reikia labai vertinti, nes žaidėjams nėra lengva išgyventi tokias atkarpas, psichologinė būsena nebūna pati geriausia, o tai padeda ją kažkiek pakelti. Turime šį dėkingumą sirgaliams išreikšti pergalėmis namuose.“
Tačiau to dar teks palaukti – sekmadienį Utenos klubo atstovai keliauja į sostinę, kur mėgins užkariauti Vilniaus „Ryto“ tvirtovę.
– Pradėkime nuo praėjusios savaitės mačo Šiauliuose. Jūsų komandai labai reikėjo šitos pergalės, turint omenyje pastarojo meto sunkumus, ir tą pergalę jūs iškovojote. Kaip išgyvenote tas rungtynes?
– Prieš rungtynes koncentravausi į tai, kad padėčiau komandai laimėti, bandžiau išeiti į aikštelę ir padaryti viską, ką galiu. Stengiuosi tokį požiūrį išlaikyti prieš kiekvienas rungtynes, stengiuosi, kad emocijos nebūtų nei per aukštai, nei per žemai, stengiuosi išlikti ramus. Pastaruoju metu man gerai sekasi rinkti taškus. Bandau išlikti ramus, išlaikytas, renkuosi teisingus metimus, kai gynyba man suteikia tokią galimybę.
– Įdomus buvo paskutinis epizodas, kuriame suklydote ir leidote varžovams išmesti pergalę išplėšti galėjusį tritaškį, kuris neįkrito. Kęstutis Kemzūra rungtynes pavadino košmaru su laiminga pabaiga. Kaip prisimenate tas kelias paskutiniąsias sekundes?
– Nesupratau, kiek liko laiko. Mačiau Tookie iš šono, maniau, kad jis yra šiek tiek kairiau. Galvojau, kad jam greitai perduosiu kamuolį, jis buvo laisvas. Tada šokau atlikti perdavimą, bet jis nebuvo ten. Maniau, kad nusileisiu žemyn arba išmesiu kamuolį į šalį vietoje to, kad atiduočiau jį varžovams. Tą akimirką praradau suvokimą ir nutiko toks kvailas dalykas. Kvailiausias dalykas, kurį esu kada nors padaręs.
– Ar rūbinėje jautėte palengvėjimą iškovoję svarbią pergalę?
– Nepasakyčiau, kad jautėsi palengvėjimas. Manau, tai tiesiog parodo, kad mums reikia toliau sunkiai dirbti ir stengtis aikštėje. Kartais mes neįgyvendiname visko taip, kaip turėtume, nerodome tikro agresyvumo gynyboje. Kartais leidžiame komandai sugrįžti į žaidimą. Pirmaujame 15 taškų ir leidžiame varžovams sugrįžti ir išlikti rungtynėse. Mums reikia išmokti išlaikyti tokį patį intensyvumą visas 40 minučių, ypač, kai pirmaujame 10 ar 15 taškų. Tai mūsų problema visą sezoną – kad leidžiame sugrįžti. Kai kurias rungtynes, kurias galėjome laimėti, taip paleidome, nes leidome priešininkams įgyti pagreitį, o patys nesureagavome.
– Tookie Brownas buvo labai svarbus su savo 12 rezultatyvių perdavimų. Jis – jau ketvirtas įžaidėjas, atsisveikinus su Joe Chealey, Ianu Milleriu ir Liamu O‘Reilly. Atrodo, kad komanda pagaliau rado žaidėją, kuris gali kurti progas ir kitiems. Kaip jo atvykimas keičia jūsų ekipos trajektoriją?
– Manau, kad jis labai padeda, nes tai puikus gynėjas. Jis taip pat gali ir rinkti taškus. Kai jis patenka į baudos aikštelę, jam nesunku surasti laisvą komandos draugą. Tai leidžia man, Lauriui (Laurynui Beliauskui – LKL.lt), kitiems vaikinams, kurie gali pelnyti taškus, išsimesti lengvus metimus vietoje to, kad reikėtų veržtis pro du ar tris gynėjus, kad gautume metimą. Jo buvimas mums labai padeda. Vis dar įprantame žaisti su juo ir jei mums tai seksis, jeigu gerai ginsimės, laimėsime vis daugiau rungtynių.
– Norisi paliesti ir kiek senesnį pralaimėjimą prieš Kauno „Žalgirį“ 61 tašku. Galbūt komandai reikėjo tokių rungtynių, kad įvyktų pokyčiai nusiteikime, mentalitete?
– Tai tikrai buvo gėdingas pralaimėjimas tiek mums asmeniškai, tiek visam klubui. Bandėme iš to pasimokyti, judėti toliau. Turėjome ilgą video peržiūrą, aptarėme visas mūsų klaidas. Asmeniškai buvau tikrai labai suirzęs dėl tokio mūsų pasirodymo, nes žinau, kad esame geresnė komanda nei atrodėme tada. Toks pralaimėjimas yra turbūt didžiausias, kokį kada nors esu patyręs, net įskaitant vaikystės rungtynes. Aišku, jie atvyko gerai pasiruošę, buvo ką tik po pralaimėjimo prieš „Maccabi“ ir norėjo mus sutriuškinti. Jiems tai pavyko.
– Nors jūsų komanda su treneriu Kemzūra jau patyrė skaudžių pralaimėjimų, turbūt nebūtų teisinga sakyti, kad žaidimas negerėja. Kas pasikeitė labiausiai?
– Vienas dalykas yra tas, kad jis tikrai visus verčia jausti atsakomybę – nuo geriausių žaidėjų iki jaunų, kurie žaidžia nedaug. Jis daug reikalauja iš mūsų, nori, kad rodytume savo geriausią versiją, stengtumėmės. Treneris tikrai neleidžia ateiti su tingiu nusiteikimu, jei nesistengi ir tave įveikinėja vienas prieš vieną. Jis labai orientuojasi į gynybą. Žinome, kad išėję į aikštelę turime labai stengtis, nes kitaip sėsime ant suoliuko. Mums reikia pastangų – jei to nebus, sėsime ir lauksime kito šanso rungtynėse, priklausomai nuo to, kaip vyksta žaidimas.
– Buvęs treneris Vytautas Buzas, likęs komandoje kaip asistentas, prieš sezoną teigė, kad žinojo jus iš seniau, kuomet žaidėte Vokietijoje. Kaip vertinate jo situaciją? Ar buvo gaila, kad jam teko pasitraukti iš vyr. trenerio pozicijos?
– Buvo sunki situacija mums visiems, per tą mėnesį įvyko daug pokyčių. Jo buvimas dabar padeda ir komandai, ir jam pačiam, mokantis iš trenerio K. Jis daug padeda treneriui savo matymu, kurį gali perduoti treneriui, tada jie abu sugalvoja planą, kaip turime žaisti ir atakuoti.
– Labai neįprasta, jog „Uniclub Bet-Juventus“ kur kas dažniau laimi išvykoje (6-1) nei namuose (1-6). Kaip galėtumėte paaiškinti tokią anomaliją?
– Jei atvirai, negaliu įvardinti priežasčių, net nežinojau, kad taip yra, labai keista. Galbūt turėtume visas rungtynes žaisti išvykoje (juokiasi). Manau, kad daug rungtynių namuose turėjome laimėti, bet leidome varžovams sugrįžti ir mus nugalėti. Prieš „Žalgirį“, „Rytą“, „Wolves Twinsbet“ gal ir galima priimti pralaimėjimus, bet kitas rungtynes tiesiog atidavėme. Tikrai galime tą pagerinti ir laimėti keletą rungtynių namuose. Bet mes tikrai gerai žaidžiame išvykose, tai pliusas, judant toliau. Visgi jei tą darysime ir namie, būsime dar geresni.
– Greičiausiai dar galite patobulėti išnaudodami sirgalių atnešamą energiją?
– Taip, mūsų sirgaliai yra labai įsitraukę. Dėkoju jiems už palaikymą, kurį jie mums suteikia. Turėjome skaudžių pralaimėjimų, bet jie vis tiek ateina mūsų palaikyti. Tai reikia labai vertinti, nes žaidėjams nėra lengva išgyventi tokias atkarpas, psichologinė būsena nebūna pati geriausia, o tai padeda ją kažkiek pakelti. Turime šį dėkingumą sirgaliams išreikšti pergalėmis namuose.
– Pasak „Bballytics“ platformos, jūsų komanda yra trečia pagal gynybą ir devinta pagal puolimą lygoje. Prieš sezoną atrodė, kad bus atvirkščiai, nors pastarosios kelios rungtynės nebuvo sėkmingos ginantis. Ar tokie rodikliai atitinka tokį komandos veidą, kokį norite turėti?
– Kaip sakė treneris K, jis bando įskiepyti požiūrį, kad reikia arti gynyboje ir visada atiduoti šimtą procentų savęs. Jei toliau tai darysime, tai atsispindės statistikoje. Tuo pačiu tokie dalykai padeda ir puolimui – apsigynę galime rinkti greitus taškus, provokuoti klaidas. Tai labai palengvintų žaidimą.
– Situacija turnyro lentelėje įdomi – esate ketvirti ir tai iš esmės turėtų tenkinti, ypač po išgyventų sunkesnių laikotarpių. Tačiau viskas labai trapu, nes du pralaimėjimai gali jus nustumti į aštuntą poziciją. Ką tai sako apie lygos konkurencingumą?
– Ši situacija parodo, kad bet kas gali pralaimėti bet kam, jei nežaidžia savo žaidimo ir nėra susikoncentravęs. Jei kitai komandai leidi per daug pajausti pasitikėjimą savimi, nebandai jų visiškai uždaryti, tai leidžia visada konkuruoti, sugrįžti į rungtynes. Tai labai konkurencinga lyga.
– Lietuvoje esate jau apie penkis mėnesius. Kaip apibendrintumėte šią patirtį, lygindamas ją su ankstesnėmis patirtimis Europoje ir Kanadoje, kur esate žaidęs?
– Įdomi patirtis. Buvau suirzęs dėl pralaimėjimų, kurių neturėjome patirti. Bet buvo ir momentų, kuomet jaučiu, kad esame tikrai gera komanda ir galime mesti iššūkį visiems, tuo aš tikiu. Jei rasime savo ritmą, būtų puikus sezono sugrįžimas. To tikimės ir norime atsistatyti, parodyti žmonėms, kad esame puiki komanda. Ir tokioje situacijoje tu turi įrodyti daugiau nei bet kurioje kitoje, atsižvelgiant į tai, kur buvome lentelėje, ką žmonės apie mus sakė ir manė, kad nesame geri. Man asmeniškai ir mums visiems tai yra siekiamybė, į kurią labai rimtai žiūrime.
– Iki FIBA „lango“ jums liko dar ketverios rungtynės, po jų baigsis antrasis ratas, o tuo pačiu – ir pusė reguliariojo sezono. Kur norėtumėte būti tuo sezono momentu?
– Norėčiau būti ketvertuke. Atsižvelgiant į „Wolves Twinsbet“, manau, kad jie ir toliau rinks pergales ir išliks trejetuke su „Žalgiriu“ ir „Rytu“. Bet vis tiek norisi konkuruoti ir laimėti artimiausias rungtynes. Turime visus šansus tą padaryti ir išlikti tarp keturių geriausiųjų prieš pertrauką. Tai būtų svarbu žvelgiant tolyn.
– Kalbant apie jūsų asmeninius pasirodymus, gruodis buvo labai solidus. Efektyvumu nusileidote tik MVP tapusiam Chauncey Collinsui, krepšį atakavote beveik 50-40-90 klubo vertais procentais. Kaip paaiškintumėte šią pastarąją atkarpą, per kurią įtvirtinote savo, kaip komandos lyderio, statusą?
– Sezoną pradėjau prastai atakuodamas krepšį. Tuomet tiesiog išlieki nuoseklus sporto salėje, bandai išlikti ramus, neskubinti dalykų. Labiausiai aš tiesiog noriu laimėti rungtynes, tada darau tai, ką galiu, kad padėčiau laimėti, atlieku savo vaidmenį. Jei mano vaidmuo yra sunkiai gintis prieš varžovų lyderį ir bandyti pačiam rinkti taškus – aš darysiu viską, ką galiu.
– Šią savaitę jūsų laukia išvyka į Vilnių ir Lietuvos čempionų, „Ryto“, iššūkis. Pirmąjį susitikimą jiems pralaimėjote, tačiau tai vyko seniai – antrajame ture. Ką galėtumėte pasakyti apie šią komandą ir kas galėtų leisti varžytis dėl septintosios pergalės išvykoje?
– Jie yra labai gera komanda, subalansuota per visas pozicijas, su ilgu atsarginių žaidėjų suolu. Turėsime išėję bandyti atitikti jų fiziškumą. Jie ginasi per visą aikštę, gerai ginasi vienas prieš vieną. Jei galėsime įgyvendinti savo planą ir daryti tai, ką reikia, turime gerą šansą laimėti. Negarantuoju nieko, nes tos rungtynės mūsų dar tik laukia, bet jei laikysimės plano, klausysime trenerio, jausime atsakomybę būdami aikštėje, tuomet turime gerą šansą laimėti ne tik šias rungtynes, bet ir visas būsimas iki pat FIBA pertraukos.
