Buvo dar viena smagi olimpinė istorija.
1992-aisiais Lietuvos rinktinė iškovojo bronzą likus trims dienoms iki Barselonos olimpinių žaidynių pabaigos. Ką tai reiškia? Ogi daug laiko švęsti.
Olimpinio kaimelio gyventojai mena, kad vakarais iš viešbučio kambario girdėdavosi kituose pastatuose apsistojusių Afrikos sportininkų būgnų ritmai. Bet lietuviai šventė taip, kad afrikiečių po to nebesigirdėjo. Jų net ėjo raminti olimpinių žaidynių organizatoriai.
„Bet mus galėjo sustabdyti tik „Dream Team“, – juokėsi Sergejus Jovaiša, bronzinės rinktinės narys.
Dainiaus Adomaičio treniruojamos rinktinės iki panašaus vakarėlio laukia labai ilgas kelias. Bet Valdemaras Chomičius tiki – rugsėjo 17-ąją Stambule galime išvysti lietuvius lipančius ant medalininkų pakylos.
„Mano manymu, mes pajėgūs kovoti dėl medalių“, – interviu 24sek atviravo V.Chomičius, pats nemažai metų asistavęs rinktinės trenerių štabe.
Rinkdavomės į rinktinę be jokių problemų – su traumomis ar be, nesvarbu. Laikai keičiasi, supratimas irgi keičiasi.
– Valdemarai, kokį įspūdį jums paliko Lietuvos rinktinė Klaipėdoje?
– Į rinktinę susirinko geriausi, kurie galėjo. Reikia suprasti ir tuos, kurie neatvažiavo. Profesionalo darbas nėra toks paprastas. Tu gali labai norėti, bet kartais negali to padaryti.
Mūsų laikais, kai tik išeidavo, stengdavomės susirinkti į Lietuvos rinktinę. Ilgą laiką nesimatydavome, todėl rinkdavomės į stovyklą be jokių problemų – su traumomis ar be, nesvarbu. Laikai keičiasi, supratimas irgi keičiasi.
Dabar rinktinė didelį dėmesį skiria fiziniam pasirengimui. Dar nėra nei žaidimo ritmo – nepataikome taip, kaip turėtume. Komandoje visi gali įmesti į krepšį. Bet mes to dar nepadarėme. Dar trūksta agresyvumo, gynybos.
Bet manau, kad per savaitę dvi turėtų atsirasti, tad dabar ko nors kritikuoti nėra tikslo. Reikia leisti jiems dirbti. Rinktinė turi geras perspektyvas, tik reikia jas išnaudoti.
– Kuris rinktinės žaidėjas Klaipėdoje jums paliko didžiausią įspūdį?
– Kai žaidžia Valančiūnas, jis labai pastebimas. Kritiškai negalėčiau ko nors apie jį pasakyti.
Kiti per daug nekrito akis. Šiandien išskirti vieną kurį nors tikrai negalėčiau.
– Gal dar Artūras Gudaitis?
– Na, taip, puolime jis žaidė agresyviai. Gudaitis lipo, jį baudavo, metė su baudomis. Taip. Tai antras žmogus po Valančiūno.
Bet galbūt Gudaitis gali sužaisti dar geriau? Ir kiti gali. Aš tikrai tuo tikiu.
Manau, kad Motiejūnas gali būti toks pat lyderis, kaip anksčiau buvo Kleiza ir Mačiulis.
Matėme daug rungtynių, kuriose visi mūsų žaidėjai gali tapti lyderiais. Bet norint būti lyderiu rinktinėje, turi būti kiek kitoks: gal įžūlesnis, labiau pasitikėti savo jėgomis. Tai rinktinėje yra labai svarbu.
Žaisdamas neturi abejoti – mesti, duoti pasą, apsiginti. Turi žinoti, ką daro tavo partneris.
– Smagu matyti į rinktinę sugrįžusį Donatą Motiejūną. Ką šis žaidėjas gali duoti nacionalinei komandai?
– Manau, kad Motiejūnas gali būti toks pat lyderis, kaip anksčiau buvo Kleiza ir Mačiulis. Jis viduje turi TĄ. Jis tikras darbininkas. Žmogus, kuris krepšiniui atsidavęs visu šimtu procentų.
Tikrai tikiu, kad jis sužais ir bus vienas geriausių.
– Ar pamatėte ką nors naujo Jono Valančiūno žaidime?
– Nežinau, gal dažniau pradėjo mėtyti iš vidutinio nuotolio? Matėme tą ir NBA. Jo praėjimai tokie agresyvūs, jis keičiasi. Bet kai žaidi vienas, o partneriai – šiaip sau, tada visi koncentruojasi ant tavęs.
Bet kai žaidimas išsiplės ir mūsų atakuojantys žaidėjai rungtyniaus taip, kaip turi, tada galės dar labiau atsiskleisti mūsų aukštaūgiai.
– Būtent taiklių metimų ir trūksta rinktinei atrišti rankas?
– Taip. Manau, kad ir Motiejūnas dar neišnaudojo potencialo, kokį jis turi. Jis galėtų mesti ir tritaškius. Jis žaidžia komandinį žaidimą, perduoda kamuolį, bet momentais su Gruzija tikrai galėjo pasinaudoti progomis ir mesti laisvas.
– Jonas Valančiūnas irgi turi neblogą riešą. Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama, kad jis netolimoje ateityje turėtų mesti tritaškius. Jūs garsėjote kaip didžiulis darbininkas. Ar tikite, kad Jonui būtų galima išdirbti metimą iš toli?
– Aš galiu pasakyti, kad visko galima išmokti. Gal tu neįgausi plastiškumo, bet derinius, daugybos lentelę, daug elementų krepšinyje...
Tik pirmiausia, turi norėti. Gal jis nenori mesti to tritaškio? Ir niekad nemėtys. O gal atvirkščiai? Per treniruotes meta ir normaliai tą daro.
Atsimenate, Javtokas irgi būdavo. Jis nepataiko, bet tritaškį per rungtynes išmes – visi bus laimingi (šypsosi.).
Aš savo žaidėjams visąlaik sakau: tu didelis ar mažas, jei esi visiškai laisvas, pagal situaciją gali išmesti vieną kitą tritaškį. Aišku, ne lemiamu metu.
Bet kartą gyvenime paskyriau lemiamą metimą ne 4-am, o būtent 5-am numeriui. Jis gavo ir pašokęs nuo vienos kojos metė. Jis žinojo, kad gavęs kamuolį paskutinę sekundę, turi mesti. Ir įmetė!
Viskas galima, jei esi įsitikinęs, kad tau to reikia ir tau tai padės. Jonui būtų ne pro šalį mėtyti. Bet gal jam nepatinka?
Jei subursime universalią komandą, galėsime prisitaikyti prie bet kokio priešininko.
Nors treniruotėse, kaip būdavome, dirbdavome daug su metimu – duodavau mesti ir vidutinį, tritaškį, po driblingo. Tik rungtynėse jis to nelabai naudoja.
– Dainius Adomaitis prasitarė, kad Mindaugo Girdžiūno ir Ado Juškevičius žaidimas Klaipėdoje jam paliko nekokį įspūdį. Kaip manote, kiek realu, kad treneris neišsivežtų į Europos čempionatą nė vieno iš šių įžaidėjų ir liktų tik su Mantu Kalniečiu bei Luku Lekavičiumi?
– Bet kaip gali palikti įspūdį pasitreniravęs keletą dienų? Juolab, susirinkus naujoje rinktinėje ir prieš komandą, kuri jau buvo sužaidusi daugiau rungtynių.
Žaidėjams dar sudėtinga. Netiesioginiame savo vaidmenyje rungtyniauti nelengva.
Bet Girdžiūnas žaidžia. Tik jam reikia daugiau laiko, laisvės, įpratimo prie komandos draugų. Jis gali padaryti.
– Ar yra vietos dvyliktuke abiem snaiperiams: ir Martynui Gecevičiui, ir Artūrui Milakniui? Jeigu reikėtų rinktis, kurį vežtumėtės?
– Mes turime keletą žaidėjų, kuriuos būtų galima sudvejinti. Ir Gailių būtų galima pakelti aukščiau. Ir Milaknį pakelti į trečią poziciją.
Jei subursime universalią komandą, galėsime prisitaikyti prie bet kokio priešininko. Galėsime žaisti ir aukščiau, ir greičiau, ir kibiau.
Bet nesu treniruočių procese ir nežinau, kuo jie kvėpuoja. Todėl išskirti vieną, kuriam duočiau daugiau galimybių, o kitam mažiau – negaliu.
Adomaitis geriausiai žino, kaip išnaudoti kiekvieną iš tų žaidėjų, nes jis kasdien su jais dirba.
– Ką Mindaugas Kuzminskas pridėjo po pirmojo sezono NBA?
– Mindaugas dabar turi daugiau pasitikėjimo, įžūlumo, didesnį supratimą. Jis pats gali pasiimti kamuolį ir padaryti rezultatą.
Mindaugas, mano manymu, subrendo. Jis buvo jaunas, perspektyvus, energingas, o dabar jis viską stabilizuoja. Jeigu nebus žaidimo, galbūt bus sudėtinga išsiskirti. Bet ko mums reikia?
Mums nereikia vieno žaidėjo su 30 taškų. Būtų gerai, kad visi padarytų indėlį po 10-12 taškelių ir mes laimėtume rungtynes.
– Gal Kuzminskas irgi pribrendo lyderio vaidmeniui?
– Taip, bet dar yra ir Mačiulis, kuris komandos senbuvis ir lyderis. Mindaugą būtų galima statyti į ketvirtą poziciją.
Mūsų tokia komanda, kurioje visi gali būti lyderiais. Bet viskas priklauso nuo to, kaip mes tą žaidimą pastatysime.
– Kur matote didžiausius šios, Dainiaus Adomaičio, ir Jono Kazlausko rinktinių skirtumus?
– Šiandien mes žaidžiame nerezultatyviai ir dar nekaip ginamės.
– Bet gal rezultatyvumas kol kas kenčia dėl fizinio rengimo, o gynyba – nesusižaidimo pasekmė?
– Gal dėl fizinio krūvio jie dar negali judėti, kaip nori. Trūksta praktikos. Rungtynėse visai kitas ritmas – turi nuolat daryti viską maksimaliai.
– Žvelgiant į rinktinės potencialą, kur matote ją Europos čempionate? Ar ji pajėgi kovoti dėl medalių?
– Mano manymu, pagal žaidėjus, ką surinkome, mes pajėgūs kovoti dėl medalių. Dėl kokių medalių – čia jau sportinė pusė. Bet dėl medalių – tikrai.
Kitos komandos yra smarkiai nukraujavusios ir neturi visų žaidėjų. Todėl manau, kad dabar svarbiausia pasiruošimas, visas dėmesys meistriškumo atskleidimui ir žaisti tam, kad laimėtų.
