– Prieš finalines Europos čempionato rungtynes tikėjote, kad Lietuvos rinktinė gali iškovoti auksą?
– Visiems kažkada būna visko per mažai. Tai, kad mes jau išėjome į finalą, buvo verta čempionų titulo. Tik po tokio emocingo patekimo į finalą būna labai daug aplinkybių, su kuriomis susiduria krepšininkai. Jie padarė tikrai labai daug, žygiavo sunkų kelią – pateko į olimpines žaidynes. Kai jie pusfinalyje laimėjo prieš serbus, jau tada atrodė, kad jie tapo čempionais.
Aišku, paskui prasidėjo nervų karas, meistriškumas, kuri komanda greičiau atsistatys, kuri komanda mažiau išgyvens dėl laimėjimo. Tų priežasčių – pateisinamų ir nepateisinamų – galima surasti kiek tik nori. Tik žinokite, kad krepšininkas, ir apskritai sportininkas, yra lygiai toks pats žmogus kaip ir visi. Kiekviena perdėta emocija atima labai daug energijos.
Matėme, kad visi laukia. Kiek sirgalių susirinko, visi prie televizorių laukėme tokio žaidimo, kokį jie žaidė ketvirtfinalyje, pusfinalyje, bet mūsiškiams iš pat pradžių neišėjo nei gintis agresyviai, nei pulti taip greitai ir rezultatyviai. Paskui po kurio laiko atsigavo, žaidė geriau, bet neužteko tų emocijų, kurių reikėjo pergalei.
Aš visiškai juos suprantu. Man šiemet buvo finalas lygiai toks pat. Mūsų komanda (Dnepropetrovsko „Dnipro“ – aut. past.) turėjo žaisti pusfinalyje su Kijevo „Budivelnik“ ir mes žaidėme penkerias rungtynes, neturėdami aikštės pranašumo. Trejos rungtynės iš penkių baigėsi pratęsimais, paskutines laimėjome vienu tašku (76:75).
Maža komanda, kuri laimėjo prieš didelį grandą. Atrodė, kad užteks jėgų ir finalui.
Maža komanda, kuri laimėjo prieš didelį grandą. Atrodė, kad užteks jėgų ir finalui (su Južno „Chimik“), bet visi žaidėjai labai išseko emociškai.
Prieš finalą dar turėjome treniruočių – žaidėjai negalėjo kamuolio pagauti, pamiršo derinius, atrodė, kad mes ką tik pradėjome čempionatą. Kada išėjome žaisti, sugebėjome susikoncentruoti tik pirmoms rungtynėms (73:80; 61:87; 41:81). Tad visiškai galima suprasti mūsiškius, kurie atidavė viską, kad patektų į finalą. Juos galima tik pagirti ir pasakyti nuoširdų ačiū.
– Finalinės rungtynės nevyko taškas į tašką, Ispanijos komanda visada buvo priekyje. 17-os taškų pralaimėjimas ne toks skaudus?
– Viskas priklauso nuo žurnalisto, nuo žmogaus, kuris parašo. Tu gali žaisdamas, kovodamas iki galo pralaimėti 20 taškų. Per mano karjerą buvo daug tokių rungtynių, kada rungtyniauji ir atsilieki tik keliais taškais, o pabaigoje tam, kad laimėtum, imiesi specialios taktikos – bauduoji, skubi... Ir tau neišeina pataikyti, baudų sumesti ir vietoj 4-5 taškų pralaimi 15.
Ir tada parašo, kad tave sutriuškino. Sutriuškina tada, kai tu nežaidi nuo pat pradžių, visiškai niekas neišeina, pralaimi 20-30 taškų be jokio žaidimo. Tada sutikčiau su tokiu pasakymu. Finalas neįeina į kitų varžybų lygmenį, finalas – visiškai kitos rungtynės. Ar tu laimėsi 20, ar 1 tašku – vis tiek tu laimėsi. Ir dėl pralaimėjimo – lygiai tas pats. Tas pats išgyvenimas, tos pačios emocijos.
– Daug kas šių metų čempionato finalą lygino su 2003-iais. Galėtumėte palyginti šias kartas?
– Tada Ispanijos komandoje žaidėjai buvo jaunesni. Buvo keletas žaidėjų (Pau Gasolis ir Felipe Reyesas), kurie žaidė ir dabar. Mūsiškiai tada buvo subrendę krepšininkai, kurie buvo jau lyderiais savo komandose, kurie mokėjo valdyti savo emocijas, viską mokėjo.
Dabartinė Lietuvos komanda pakankamai jauna. Jiems dar reikia daug ko mokytis. Finale suvaldyti emocijas yra gan sudėtinga. Mes tada turėjome komandą, mes dabar turime komandą. Labai gražu, kad kiekvienais metais surandame naujų žaidėjų, kurie prisijungia prie rinktinės ir su kiekvienais metais jie tobulėja.
Mums reikia tęsti tą darbą, kuris yra daromas, kad turėtume kuo daugiau asmenybių, kurios galėtų įsilieti į Lietuvos rinktinę ir kovoti už Lietuvą.
– Į čempionato geriausiųjų penketuką vėl, kaip ir 2003 m. (Šarūnas Jasikevičius ir Saulius Štombergas) pateko du lietuviai – Jonas Mačiulis ir Jonas Valančiūnas. Tai iš tiesų rimtas pareiškimas, kad Lietuvos komanda buvo verta bent jau sidabro?
– Žinoma. Apie tai net nereikia kalbėti. Iškart pažiūri į žmones ir matai, kad mes turime du atstovus iš komandos. Tai reiškia, kad mūsų komanda žaidė iš tikrųjų gerai, turėjo tikrus lyderius, kuriais rėmėsi visas žaidimas ir kuriuos buvo galima išrinkti į simbolinį penketą. Labai džiugu, kad tęsiame tradicijas.
– Stebėjote mažojo finalo rungtynes?
– Stebėjau visas čempionato rungtynes. Kai buvo grupės varžybos, susidėdavau keturis ekranus, susijungdavau visus, pagrindinės rungtynės – Lietuvos – visada „eidavo“ dideliame ekrane, o visos kitos „eidavo“ mažesniu garsu, kad netrukdytų, bet visas rungtynes stebėjau.
– Tad koks jums pasirodė Serbijos ir Prancūzijos susitikimas?
– Serbai galėjo parodyti ir geresnį žaidimą. Bet prancūzai buvo greičiau atsistatę emocijomis, kurias išgyveno pusfinalyje po pralaimėjimo. O pralaimėjus turi labai greitai koncentruotis ir suprasti, dėl ko tu po to išeini į aikštelę, nes tada labai sunku save surasti. Nuo pat pradžių buvo matyti, kad serbams nesiseka žaisti, jie negali susikoncentruoti, jie negalėjo parodyti, kaip moka žaisti.
