Buvęs Lietuvos rinktinės bei didžiųjų Eurolygos klubų žaidėjas Rimantas Kaukėnas karantinu paženklintą pavasarį bei vasaros pradžią su šeima žmona Tanja bei trimis dukromis leidžia namuose Ispanijoje, Andalūzijos regione esančiame mažame miestelyje.
Nors koronaviruso skaičiai šalyje, kurią pandemija palietė itin stipriai, jau mažėja, o apribojimai švelnėja, tačiau žmonės išlieka budrūs. Keliauti tarp Ispanijos regionų kol kas dar nėra įmanoma.
„Kaip ir visi, esu priverstas daugiau sėdėti namuose. Bandau šį laiką išnaudoti kuo produktyviau ir efektyviau, kiek šiomis sąlygomis tai yra įmanoma“, – 15min sakė ilgaamžis krepšininkas, karjerą baigęs prieš dvejus metus, būdamas 41-erių.
Veiklos „geležiniam Rimui“ tikrai netrūksta. Buvęs krepšininkas yra įsteigęs savo vardo labdaros ir paramos fondą, skirtą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, kurie dėl silpnos imuninės sistemos šiuo metu yra ypač padidintoje rizikos grupėje.
„Jiems dar labiau reikia mūsų pagalbos. Mes nesustabdėme savo įprastinės veiklos“, – sako R.Kaukėnas.
Rimas su bičiuliais ir savanoriais tiesia pagalbos ranką. Visoje Lietuvoje veikiantis fondas rūpinosi priešakinėje fronto linijoje esančiais gydytojais ir ligoninėmis, suteikdamas reikalingos medicininės aparatūros, įrengimų, pirštinių, kaukių, dezinfekantų ir kitų reikalingų priemonių, kurių tuo metu trūko.
„Šiuo metu, atrodo, kad visko yra pakankamai. Visi turi pakankamai priemonių, kad išlaikytų higieną, kuri yra reikalinga sunkiai sergantiems vaikams ir jų šeimoms“, – teigė R.Kaukėnas.
Kai darbai yra baigti, buvęs atletas savo laiką skiria šeimai bei sportu susidomėjusioms dukroms, nors ir pats nepamiršta aktyvaus laisvalaikio, kuris vilnietį lydį nuo mažų dienų.
Dienai pasibaigus ir atėjus poilsio metui, R.Kaukėnas prisimena krepšinį, didžiąją gyvenimo aistrą. Jis sapnuoja, jog vis dar žaidžia.
Rimas norėtų grįžti, bet šįkart – jau su kostiumu, derinių lenta rankoje ir būdamas šalia aikštės.
15min portale – išsamus valios ir stiprybės simboliu tapusio Rimanto Kaukėno interviu – apie karjeros startą Amerikoje ir ten buvusį kultūrinį šoką, ne jam priklausantį Eurolygos titulą namuose, dukrų polinkį sportui bei ryškiausius ilgametės karjeros momentus.
– Kada labdaros ir paramos fondo idėja kilo Jūsų galvoje, nuo ko visa tai prasidėjo?
– Viskas prasidėjo 2012-aisiais metais. Tai buvo Mindaugo Balčiūno ir Lietuvos krepšinio federacijos idėja. Darius Pancekauskas tuo metu dirbo ir federacijoje, ir taip pat kartu dirbo fonde. Ačiū jiems, kad viskas taip išsirutuliojo ir ėjo į priekį.
Kartu mes augome, pastebėjome, kad toks darbas ir tokia veikla yra itin reikalinga vaikams ir jų šeimoms. To buvo laukiama. Vis stengiamės suaktyvinti ir pagerinti savo darbą, kad mūsų veikla būtų kuo veiksmingesnė.
– Prie šios gražios iniciatyvos prisidėti nutarė ir Šarūnas Jasikevičius, tačiau numatytas pasikalbėjimas „Žalgirio“ arenoje, dėl adekvačių priežasčių, neįvyko. Ar ilgai teko įkalbinėti šį trenerį?
– Šarūnas visada noriai prisideda prie projektų, kurie jam yra prie širdies. Jo įkalbinėti nereikia, jis užsiėmęs žmogus, bet reikia įrodyti, kad mes nuveikėme kažką gero, kad atsakingai tęsiame savo darbą bei kažką gero nuveiksime ir ateityje.
Jis yra protingas žmogus, žino, ko nori gyvenime. Jis turi didelę ir atvirą širdį. Tikrai nori padėti ir prisidėti, bet tai turi būti daroma gerai, su pilnu atsidavimu. O mes taip stengiamės dirbti kiekvieną dieną.
Turėjome būti kantrūs laukdami jo sprendimo. Suprantame, kad Šarūno tvarkaraštis yra labai užimtas – darbas 24 valandas per parą treniruojant komandą, ruošiantis rungtynėms, keliaujant.
Esame be galo dėkingi „Žalgiriui“, Šarūnui ir visiems tiems, kurie buvo įjungti į šį projektą. Viskas buvo paleista, judėjome į priekį. Dabar, žinoma, viskas turės būti daroma iš naujo. Jei pavyks susiderinti kartu, ištaikyti bendrą datą, tuomet bus puiku.
Mintis apie tokį renginį niekur nedingo, bandysime šį dalyką atgaivinti. Tikrai norime tai padaryti. Mano atžvilgiu, Šarūnas jau yra geriausias treneris pasaulyje. Žinoma, ribų tobulėjimui nėra, visada galima kažką pagerinti ir tobulėti.
Manau, kad daug kam būtų įdomu su juo pabendrauti ir išgirsti istorijas, kuriomis jis nelabai dalinasi, spaudoje jos neatsiduria.
Toks interaktyvus pokalbis su Šarūnu Jasikevičiumi įdomus būtų visiems.
– Prieš pusantrų metų esate sakęs, jog ateityje norėtumėte išbandyti trenerio duoną. Ar ši idėja Jūsų mintyse dar rusena?
– Labai norėčiau, tačiau turiu dar tris dukras, kurios irgi turi svajonių. Aš stengiuosi joms padėti, o laikai dabar yra sudėtingi. Koronavirusas pakeitė visų planus, saviškius turiu atidėti ir aš.
Nors labai norėčiau treniruoti, bet kol kas krepšinį stebiu iš šalies.
Anksčiau turėjau tokio pobūdžio pasiūlymų. Kai baigiau karjerą, porą metų ėjo pasiūlymai. Kvietė treniruoti ir prisidėti prie komandų, bet atsisakiau. Nors variantai buvo gana įdomūs.
Nenorėčiau jų atskleisti, nenoriu kažko pastatyti į nepatogią padėtį.
– Nusikelkime į Jūsų karjeros pradžią. Kaip atsidūrėte Pratsburgo vidurinėje mokykloje, Niujorke?
– Viskas įvyko 1995-aisiais, po pasaulio jaunimo čempionato Graikijoje. Buvau tarp metais vyresnių žaidėjų, tad daug nežaidžiau. Tuo metu komandoje ir Šarūnas Jasikevičius, Andrius Jurkūnas. Tikrai labai gera komanda. Man buvo garbė kartu dalyvauti.
Turnyro metu prie manęs priėjo penki universitetai ir kvietė atvažiuoti bei žaisti Amerikoje. Aš dar mokiausi vidurinėje mokykloje, todėl dar turėjau laiko tam pasiruošti. Bet viskas prasidėjo nuo to momento.
Nuvažiavau lapkričio mėnesį į JAV užbaigti vidurinės mokyklos. Mane tuomet pamatė daugiau universitetų. Išsirinkau „Seton Hall“, kuriame prasidėjo visa mano koledžo karjera.
– Ar nebuvo kultūrinio šoko 18-mečiui lietuviui 1995-aisiais persikelti gyventi į Niujorką?
– Tikrai buvo, ne tas žodis, kaip buvo (juokiasi). Ačiū viską suorganizavusiam Stepui Kairiui. Taip pat bendravau su Mariumi Januliu, kuris jau mokėsi toje mokykloje. Jis mane patikino, kad viskas bus gerai, jog manęs laukia geri žmonės, jie manimi pasirūpins.
Taip ir buvo. Iki šiol palaikau ryšius su ta mokykla ir šeima, kuri mane priėmė. Daug išmokau, tai perdėliojo mano gyvenimo vertybes. Pradėjau vertinti rimtesnius dalykus, ėmiau kitaip žiūrėti į gyvenimą.
Tuomet tikrai nieko nebijojau. Tiesiog žinojau, kad noriu žaisti krepšinį. Žinojau, kad noriu ištrūkti iš Lietuvos, nes didesnį ir geresnį potencialą jaučiau Amerikoje.
Ačiū Dievui, kad nesuklydau.
– Kas buvo keisčiausia persikėlus gyventi į Ameriką?
– Nors mokykloje Lietuvoje mokiausi anglų kalbos ir tą dariau neblogai, tačiau atvykęs nesupratau 70 proc., ką žmonės kalba (juokiasi). Man reikėjo 3-4 mėnesių, jog visiškai tai perprasčiau.
Aišku, maistas Amerikoje buvo visiškai kitoks, nei buvau įpratęs valgyti Lietuvoje.
Keisčiausias dalykas, kuris mane paveikė, tai, kokie Amerikoje buvo atviri žmonės. Jie nuoširdžiai pasakojo apie savo problemas, pliusus ir minusus, sutikę mane pirmą ar antrą kartą gyvenime. Aš jaučiausi nepatogiai, nes buvau pripratęs, kad reikia niekam nieko nepasakoti ir nesakyti, nes visur yra paslaptis ir visur yra „negalima“.
Kai nematytas žmogus šypsosi, pasakoja, kaip sekasi, klausia, kuo gali padėti, tuomet jautiesi nepatogiai ir negerai, jei tuo pačiu neatsakai ir pats.
Sakyčiau, jog gyvendamas Pratsburge išmokau tuo dalintis.
– Po Pratsburgo – „Seton Hall“ universitetas, kuriame yra žaidęs ir Artūras Karnišovas. Ar jis buvo kažkuo susijęs su Jūsų pasirinkimu?
– Šis universitetas tuomet buvo žinomas tarptautinių žaidėjų pasirinkimu. „Seton Hall“ yra žaidęs Nikos Galis, vienas geriausių visų laikų europiečių krepšininkų. Dar žaidęs australas Andrew Gaze'as, krepšininkai iš Italijos, Izraelio ar tas pats Artūras Karnišovas. Šis universitetas kvietė ir Marių Janulį.
Nebuvo didelis netikėtumas, jog pakvietė ir mane. Džiaugiuosi, jog M.Janulis mane patikino, jog tai geras universitetas, kuriame ir mokslo lygis yra aukštas. Krepšinio komanda žaidžia „Big East“ konferencijoje, kuri tuo metu buvo viena stipriausių Amerikoje.
Aš nebijojau šio iššūkio, norėjau ten žaisti. Tai, kad šiam universitetui atstovavo daug užsieniečių, man tuo metu imponavo.
– Jūsų žmona Tanja 1998-aisiais laimėjo Eurolygos titulą. Ar Jus suvedė krepšinis?
– Taip, mūsų šeimoje Eurolygos čempionas yra mano žmona, o ne aš. Aš tik iki pusfinalio dukart nuėjau, o ji laimėjo (juokiasi).
Mes susipažinome Izraelyje, pirmajame mano profesionalaus krepšininko karjeros sezone. Vasarą baigiau sportuoti su Liublianos „Olimpia“ ir pasirašiau sutartį su Galilo „Hapoel“. Ji kaip tik žaidė šio klubo moterų komandoje.
Taip ir susipažinome. Mus suvedė krepšinis seniai seniai, dar 2000-aisiais.
– Turite tris dukras, ar sportas ir krepšinis joms yra artimas?
– Jos visos kažkiek žaidžia tenisą, bet vidurinioji nori žaisti ir krepšinį. Ji aukšta, labai greita, tai žiūrėsime, kiek ji užsikabins bei turės noro žaisti ateityje. Aš kartais su ja pažaidžiu. Ji dar labai jauna, tai kaip bus toliau, dar matysime.
– Kokia buvo pirmoji profesionalo patirtis Izraelyje?
– Viskas buvo labai nauja ir skirtinga, nes buvau įpratęs prie amerikietiško požiūrio, o Izraelyje viskas yra absoliučiai kitaip.
Aš buvau naujokas, visiškai žalias, bet mano komandos draugas buvo Evaldas Jocys. Jų giminėje dabar auga gera pamaina – Evaldo brolio Alvydo vaikai. Tai būsimos Lietuvos krepšinio žvaigždės.
Per pirmuosius metus Europoje išmokau labai daug. Esu dėkingas Evaldui. Jis ir jo šeima man padėjo. Be jo viskas būtų buvę labai sudėtinga, nes buvau itin karšto temperamento. Norėjau pasiekti viską labai greitai, neturėjau jokios kantrybės. Esu jam labai dėkingas, tikrai daug ko išmokau.
Netoli mūsų, kitoje komandoje žaidė ir Ramūnas Petraitis. Kartu leisdavome daug laiko.
– Kaip prisimenate laikotarpį Vilniaus „Lietuvos ryte“? Ar vilniečiui laimėti LKL titulą su gimtojo miesto komanda yra ypatingas dalykas?
– Tai buvo tikrai ypatinga. Dėkoju likimui, jog suvedė mane į vieną komandą su Ramūnu Šiškausku, Arvydu Macijausku, Robertu Javtoku, Simu Jasaičiu.
Turėjome tikrai puikią komandą. Mus treniravo Jonas Kazlauskas. Saportos taurės ketvirtfinalyje kritome prieš Jeruzalės „Hapoel“. Pamenu, jog prieš varžybas keletą dienų buvo nekas, nes 4-5 žaidėjai buvome apsinuodiję maistu. Sužaidėme tikrai ne geriausias rungtynes, iš rankų išleidome pergalę.
Tais metais Robertas Javtokas gavo traumą. Tai skaudžiausias dalykas, nutikęs tais metais.
Mes žaidėme tikrai gerą krepšinį. Gaila, kad man reikėjo išeiti. Planai pasikeitė. Bet su tais vyrukais žaisti buvo tikrai šaunu. Buvome tikrai gera komanda.
– Kas nutiko, jog rinktinėje nežaidėte nuo 2001-ųjų iki 2007-ųjų metų. Kodėl Jūsų nebuvo čempioniškoje 2003-ųjų komandoje?
– Praėjo tiek daug metų.. 2003-aisiais aš pretendavau būti tik 11 ar 12 rinktinės žaidėju, o tai realiai nieko nekeitė iš esmės. Nors tuo metu jaučiau, kad esu pakankamai geras, jog galėčiau žaisti.
Bet tai yra kiekvieno žaidėjo ambicija. Jei jis negalvoja, kad gali rungtyniauti komandoje, tai nėra gerai. Visada galvojau, kad kiekvienas žaidėjas turi nusibrėžti tikslą ir dėl jo kovoti.
Manau, kad tuo metu per daug ėmiau į širdį, jog manęs neėmė į rinktinę, bet su tuo susitaikiau. Žaidžiau klubuose, stengiausi važiuoti į rinktinę, tačiau jos planai buvo kitokie.
Nieko nepakeisi, kaip buvo, taip buvo. Nesinori drumsti jokių vandenų, nes aš irgi augau kaip asmenybė ir kaip žmogus. Nenoriu sakyti, kad buvau 100 proc. teisus ar kad treneriai buvo 100 proc. teisūs. Negalima niekada taip teigt, nes teisybė niekada nėra 100 proc. vieno ar kito.
Aš labai dėkingas, kad mane tuomet atkabino, nes tai suteikė daug motyvacijos. Esu dėkingas visiems treneriams, žaidėjams ir rinktinei, nes kiekvienas dalykas mane stūmė į priekį, suteikė energijos toliau dirbti, tobulėti ir gerinti kiekvieną žaidimo aspektą.
Tuo metu aš pykau, bet pasižiūrėjus atgal, tai buvo motyvacijos variklis. Aš dėkingas Antanui Sireikai, Jonui Kazlauskui, kitiems treneriams, kurie kritikavo ar nekritikavo, glostė ar neglostė. Jie vienaip ar kitaip prisidėjo prie mano, kaip žaidėjo, ugdymo.
– Ar dalyvavimas dvejose olimpinėse žaidynėse yra didžiausias Jūsų karjeros pasiekimas?
– Emociškai, tai tikrai taip, kadangi atstovaujama savo šaliai, o atmosfera tokia, kad neįmanoma atpasakoti ir perteikti. Tu supranti tai, kai atvyksti į olimpiadą ir matai geriausius viso pasaulio atletus, dalyvaujančius tose žaidynėse. Supranti, kad žmonės dirba labai sunkiai vien tam, kad galėtų ten dalyvauti.
Krepšinio lygis nėra pats aukščiausias, bet iš emocinės ir psichologinės pusės, tai pats pakiliausias turnyras.
Žaisti Eurolygos finaliniame ketverte irgi buvo kažkas tokio, ką palinkėčiau patirti visiems žaidėjams. Tai europinio krepšinio viršus.
– Kuri karjeros pergalė Jums yra maloniausia?
– Nenorėčiau išskirti vienos. Galėčiau išskirti su Sienos „Montepaschi“ laimėtą pirmąjį Italijos čempionatą, kai 2007-aisiais finale 3-0 įveikėme Bolonijos „Virtus“ (R.Kaukėnas tapo serijos MVP – aut. past.).
Tai buvo pats pirmasis čempionatas, kurį laimėjome. Tais laikais Italijoje buvo aukšto lygio krepšinis, laimėti būdavo išties sudėtinga. Su pirmuoju čempionatu išmokau ir supratau, ko reikia, kad galėtume tęsti pergalingą laikotarpį.
2007-ieji metai buvo tie, kai supratau, kaip reikia toliau elgtis, dirbti, tobulėti, psichologiškai pasiruošti kiekvienoms rungtynėms. Kaip reikia iš psichologinės pusės žiūrėti į svarbiausius sezono mūšius.
– Šešeri metai Sienoje, keturi Italijos čempiono titulai, penkios šalies supertaurės bei į „PalaSport“ arenos palubes iškelti 13-uoju numeriu pažymėti Jūsų marškinėliai. Kaip išėjo, jog su „Montepaschi“ klubu taip stipriai sulipote?
– Nežinau, galbūt dėl to, jog esu emocionalus žaidėjas. Kartais išsiliedavau aikštelėje ne pačiu geriausiu būdu, kartais tai atsisukdavo prieš mane. Bet tai, matyt, italams labai imponavo ir patiko.
Stengiausi visada 100 proc. atsiduoti ne tik rungtynėse, bet ir treniruotėse, tokiu būdu bandydamas padėti ne tik sau, bet ir komandos draugams.
Tai sutapo su Sienos klubo darbo specifika, ši energija persiduodavo komandos draugams. Galbūt tai jiems imponavo, reiktų klausti jų.
Esu laimės kūdikis, jog galėjau „Montepaschi“ klube užsibūti. Daug kas norėjo ten žaisti, daug kas norėjo būti mano vietoje.
Mes atitikome vienas kitą. Tai buvo tobuli santykiai.
– Kurį karjeros pralaimėjimą prisiminti yra skaudžiausia?
– Galbūt tai būtų rungtynės dėl trečios vietos Pekino olimpiadoje prieš Argentiną. Ten buvo labai, labai... Na, ir pusfinalis su ispanais. Abejos rungtynės buvo labai sunkios emociškai.
Buvo sunku atsistatyti po pusfinalio, bet mes privalėjome sužaisti geriau kovoje dėl bronzos.
Argentina nejautė jokio spaudimo, nes nežaidė Emanuelis Ginobili. Jie gal nelabai tikėjosi laimėti, žinojo, kad jei žais iš visų jėgų, galbūt turės šansą.
Mes žaidėme sunkiai. Šios rungtynės man vis išlenda atmintyje ir sužadina ne geriausius prisiminimus. Labai gaila, jog išsprūdo medalis būtent toje olimpiadoje. Tikrąją to žodžio prasme išsprūdo.
Norėčiau peržaisti šį mačą. Mums labai trūko Dariaus Songailos, kuris prieš pat turnyrą susižeidė nugarą. Nors žaidėme labai gerai ir be jo, tačiau jo pritrūko lemiamose dvejose rungtynėse. Manau, kad su Dariumi galėjome žaisti finale.
– 2011-aisiais, kai Jums buvo 34-eri, patyrėte rimtą kelio raiščių traumą, bet į aikštelę grįžote jau po penkių mėnesių. Kaip Jums pavyko atsistatyti taip greitai?
– Vienam tai padaryti būtų buvę labai sunku. Aš esu dėkingas Sienos klubo fizioterapijos ir fizinio pasirengimo treneriams, kurie šiame gyvenimo išbandyme man padėjo labai stipriai.
Bet turiu pasakyti, jog atsistačiau per tris, o ne penkis mėnesius. Gydytojai neleido žaisti anksčiau, nes fiziologiškai raiščiai užgyja per keturis mėnesius.
Man leido grįžti atkrintamosioms varžyboms, nors buvau pasiruošęs žaisti dar prieš pusantro mėnesio iki jų. Tiesiog niekas anksčiau taip nedarydavo, o klubas nenorėjo rizikuoti. Vadovybė labai bijojo, nes aš buvau jau pasiruošęs žaisti.
Buvome pakeitę darbo specifiką, daug dirbome dar prieš operaciją, po 6-7 valandas, todėl po operacijos raumuo buvo ne taip sukritęs.
Kitą dieną po operacijos pradėjome daryti atsistatymo pratimus.
Puikus fizioterapijos ir fizinio pasirengimo darbas, didelis darbo valandų skaičius, atsistatymas su elektros simuliacija, kurią reikėjo daryti ir kai eidavau pietų miego, ir naktį. Visa tai suveikė.
Aš galėjau pradėti bėgioti po pusantro mėnesio. Fizioterapija baseine, dviratis, kalnų dviratis, šokinėjimas ant minkštos dangos. Tai papildomos priemonės, kurios padėjo man atsistatyti greičiau.
Aš dėkingas visiems, kurie prie to prisidėjo.
– Ir šioje atsistatymo situacijoje, ir Jūsų ilgoje krepšininko karjeroje, turbūt ne paskutinį vaidmenį vaidina genai? Ar Jūsų tėveliai kažkaip susiję su sportu?
– Tėtis nebuvo profesionalus sportininkas, bet jis sportuodavo. Jis studijavo Žemės ūkio akademijoje Kaune, pažaisdavo krepšinį, stumdavo rutulį, bet netaikė į profesionalų sportą.
Jis buvo labai stiprus, tvirtas ir galingas žmogus, kuris turėjo neišpasakytą darbo etiką. Mano tėvas, kol buvo sveikas, niekada neturėjo laisvų dienų. Jis dirbo savo darbą, neleisdavo atsikvėpti nė vienos dienos ir mums.
Mes kasdien važiuodavome kažką daryti, padėti, dirbti kaime ar kitur. Tai darydavome pastoviai, tai buvo normalu. Niekas neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip.
Ši darbo etika, pastovus judesys ir užimtumas – didžiausia pamoka, paimta iš tėvo. Disciplina, kad nustokime verkti, tiesiog darykime, ir viskas.
– Ar žaidimas Madrido „Real“ yra aukščiausias Jūsų karjeros taškas? Kuo ypatingas yra šis klubas?
– Krepšinio atžvilgiu, tai nebuvo geriausias sezonas. Tais metais žaidėme gana sudėtingai, nes buvo daug pokyčių ir komanda dar nebuvo susiklijavusi.
Madrido klubo išskirtinumas yra tas, kad jis iš tikrųjų yra karališkas. Jie elgiasi labai teisingai ir tvarkingai. Klubo organizacija yra tokiame lygyje, kur visi turėtų važiuoti ir praleisti savaitę. Pamatyti, kaip žmonės bendrauja, kaip elgiasi, kokia darbo etika, kokia atmosfera. Ties tuo klubas dirba tikrai daug, jog viskas būtų atlikta aukščiausiame lygyje.
Todėl žaidėjų tarpe šis klubas yra labai mėgstamas. Aš iki šiol palaikau puikų ryšį su jais, esu be galo dėkingas, kad jie palaiko mane labdaringoje veikloje.
Mes palaikome ir darbinį, ir asmeninį ryšį. Tai klubas, iš kurio visi turėtų mokytis. Madrido „Real“ pasirūpina viskuo iki kiekvienos smulkmenos.
– Ar buvo kada galimybių persikelti į NBA?
– Kai žaidžiau Sienoje, turėjome rimtą pokalbį su „Los Angeles Clippers“. Bet rungtyniauti NBA europiečiams tuomet buvo labai sudėtinga. Tokio lygio žaidėjai, kaip aš, nuvažiuodavo ir praleisdavo laiką ant suolelio, negaudavę galimybės pasirodyti.
Aš norėjau žaisti, norėjau tobulėti. Tikėjau ir iki šiol tikiu, kad norėdamas tobulėti, tu turi žaisti. Sėdėdamas ant suolo tu nepagerinsi žaidimo. Nusprendžiau likti Europoje ir, manau, priėmiau gerą sprendimą.
Žinoma, svajonę žaisti NBA turėjau. Teko žaisti draugiškas rungtynes su „Real“ prieš „Utah Jazz“. Pavyko neblogai (pelnė 14 taškų ir buvo antras pagal rezultatyvumą – aut. past.).
Jausmą giliai savyje turiu, kad galbūt galėjau NBA žaisti ir įgyvendinti svajonę. Bet yra kaip yra, aš dėl nieko nesigailiu.
– Ar pamenate pirmąjį pokalbį su Vladimiru Romanovu?
– Atsimenu, atsimenu! Jis nuogąstavo dėl mano traumos, vyko Londono olimpiada, o mano kelis kartais „dingdavo“. Kai žaidžiau „Žalgiryje“, turėjau daug problemų su šiuo keliu, jis kartais patindavo, o aš nežinojau kodėl.
Vladimiras norėjo sužinoti mano sveikatos situaciją, pasižiūrėti, ar aš noriu žaisti su Mantu Kalniečiu ir Pauliumi Jankūnu. Ar gerai sutariu su šiais vyrais. Norėjo sužinoti mūsų santykius.
Tai tikrai keisčiausias klubo savininkas, pas kurį man yra tekę žaisti (juokiasi). Bet negalima kalbėti apie jį neišgirdus jo versijos. Jis visą sportą – futbolą ir krepšinį matė per savo prizmę.
Vladimiras žaidėjus mylėjo ir stengėsi, bet manęs iš „Žalgirio“ neišleido.
„Fenerbahče“ sezono eigoje norėjo mane perpirkti, tačiau klubas neišleido. „Žalgiris“ turėjo finansinių problemų, galbūt tai būtų buvęs geriausias sprendimas abiems pusėms, tačiau tai neįvyko.
Nežinau, kokios priežastys tai lėmė, jų galėjo būti įvairiausių.
Sezono pradžioje jis elgėsi tvarkingai, viskas buvo gerai, tačiau finansiniai sunkumai labai greitai pasivijo. Nežinau, kokie dalykai ten vyko.
Mūsų komanda buvo labai gera. Žaidėme gerai, o sezono pradžioje – itin gerai. Bet mes per greitai įgavome gerą sportinę formą, žaidimas varžovams buvo lengvai skaitomas. Po pirmo rato buvome bene geriausia komanda Eurolygoje, tačiau komandos greitai mus perprato.
Prasidėjus atkrintamosioms, kai pralaimėjome gal septynerias rungtynes po vieną ar kitą tašką, buvo daug įvairiausių kalbų. Atmosfera buvo slogi, žaidėjai buvo keičiami, kiti krepšininkai norėjo išvykti. Finansinės problemos buvo, jos slėgė bendrą atmosferą.
Sezonas Kaune buvo labai sunkus, nes žaisdavome po ketverias rungtynes per savaitę. Kartais net ir penkerias. Treniruotis buvo sudėtinga, kelionės buvo sudėtingos.
Bet mūsų sudėtis buvo gera. Galėjome daug ką pakeisti, jei disciplina būtų buvusi išlaikyta. Jos visiškai nebeliko, kai prasidėjo antras ratas.
Po Naujų metų disciplinos komandoje absoliučiai neliko. Atvyko naujų žaidėjų, buvo pokyčių. Stengėmės, stengėmės, žaidėjai darė viską, ką galėjo.
Gaila kad toks sezonas nuėjo šuniui ant uodegos. Nors laimėjome LKL, bet galėjome nuveikti žymiai daugiau.
– Cituoju naujienos antraštę: „39-erių Rimantas Kaukėnas po devynių mėnesių grįžta į krepšinį“. Skamba neįtikėtinai. Kaip pavyko?
– Baigiau karjerą 39 metų amžiaus ir norėjau ruoštis maratono bėgimui. Pradėjau pasiruošimą, bet man ėmė trūkti treniruočių krūvio, tad pasirengimas tapo šiek tiek kitoks (juokiasi).
Aš kas antrą dieną pakankamai intensyviai prabėgdavau nuo 10 iki 16 kilometrų atstumą. Dar šiek tiek sportavau su Švedijos ir Suomijos komandomis, tad nuo sporto taip ir neatitrūkau.
Norėjau aktyvios veiklos, pažaisti krepšinį, tačiau negalvojau, kad sugrįšiu į profesionalų sportą. Bet kaip tik tą vasarą gavau labai daug pasiūlymų iš įvairių komandų – ir treniruoti, ir žaisti.
Kai pradėjo suktis kalba apie galimą mano sugrįžimą, agentas man pasakė, jog turiu pranešti apie šiuos planus savo buvusiai komandai Emilijos Redžo „Grissin Bon“, nes kitaip tai būtų neetiška.
Pranešėme, jie apsidžiaugė ir iškart pateikė pasiūlymą. Kontraktą pasirašiau būdamas Italijos kalnuose. Taip išėjo, kad slidinėdamas pasirašiau sutartį, jog grįžtu į profesionalų sportą (juokiasi).
– Žaidėte iki 41-erių, o Italijos žiniasklaida Jus praminė „geležiniu Rimu“. Ką patartumėte krepšininkams, norintiems aukštame lygyje išbūti taip ilgai?
– Tiesiog analizuoti savo kūną ir rezultatus. Jei nori žaisti aukšto lygio krepšinį, turi greitai bėgti ir aukštai šokti, kaip tą daro 20-mečiai, 25-mečiai ar 30-mečiai. Turi būti toks pat staigumas.
Indikatorius turi išlikti – kaip vėlyvame amžiuje padidinti jėgą, staigumą, ištvermę, kaip sugebėti bėgti tokiu greičiu, kaip bėga 30-mečiai, ir dar išlaikyti tempą.
Nuo 30 metų amžiaus reikia pradėti analizuoti savo kūną. Požiūris šiame amžiuje turi keistis. Turi būti visai kitokia treniruočių specifika, nei yra jaunesniame amžiuje.
Reikia įvertinti atsistatymą. Jei dirbsi sunkiai ir aklai, žaisti negalėsi. Tai sezono metu reikia labai analizuoti, nes yra komandų, kurios sportuoja dukart per dieną. Vyresni žaidėjai to patraukti negali, turi būti derinama.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jei žmogus labai nori ir yra labai išsianalizavęs save ir prižiūrintis savo kūną, tai galima žaisti krepšinį ir būnant 35-erių, ir 40-ies metų amžiaus.
Galbūt ne pačiame aukščiausiame, bet tikrai aukštame lygyje. Tai tikrai įmanoma, tai normalus dalykas.
Analizuojant sporto mokslą, žmogaus kūno mechaniką, fizinį pasiruošimą, mitybą, – tikrai galima žaisti daugybę metų.
Visiems tiems treneriams ir komandoms, kurie nurašo žaidėjus labai anksti, galiu pasakyti, jog vyresnio amžiaus žaidėjams turėtų būti suteikiamas antras šansas. Jie gali tikrai daug padėti savo patirtimi, žiniomis ir įgūdžiais.
Broliai Lavrinovičiai žaidė tikrai gerai. Patys matėte, kaip jie LKL atrodė, būdami pusiau sulūžę vertė po 20 taškų.
Matome, kaip Roger Federeris vis dar žaidžia aukščiausio lygio tenisą. Matome daug kitų pavyzdžių, kai atletai daug nuveikia per paskutinius savo karjeros metus.
Galime drąsiai sakyti, jog amžius nėra riba. Sakyti, kad 35-erių metų žaidėjas yra senas – atgyvenęs dalykas. Tai senas požiūris, kuris šiais laikais nebėra tinkamas.
– Visada atsakingai žiūrėjote į kūno priežiūrą, mitybą, miegą?
– Žinote, kai esi jaunas, energijos daug, tai mityba nebūdavo tokia atsakinga. Labai daug laiko praleisdavau ir sporto salėje, nesuprasdamas iki galo, ką ir kaip reikia daryti.
Tais laikais apskritai nelabai žinojome, kas yra gerai. Tendencijos pasikeitė: būdavo vienokios dietos, po to kitokios, o subalansuota dieta atsirado visai neseniai, kuri leidžia sportininkui išlaikyti ištvermę, turėti energijos treniruotėse, neprarasti kūno masės, jėgos, sprogstamos jėgos ir kitų dalykų.
Niuansų yra labai daug, o tendencijos pastoviai keičiasi. Todėl nesinorėtų gilintis, kas yra blogai ar gerai. Bet tai, ką žinau dabar, ir ką žinojau būdamas 25-erių, skiriasi kaip diena nuo nakties.
Manau, kad iš vyresnių sportininkų turėtume mokytis. Kaip Šarūnas Jasikevičius, broliai Lavrinovičiai, Darius Maskoliūnas, Paulius Jankūnas, Robertas Javtokas – jie yra praėję labai ilgą kelią, gali pasidalinti daug kuo, ko mes nesuprantame ar net nežinome, ko paklausti.
Jų patirtis ruošiantis treniruotėms ir rungtynėms yra labai svarbi. Aš žinau, kad Šarūnas labai kreipia dėmesį į tokias detales, todėl „Žalgiris“ žaidžia taip gerai. Manau, kad jis šia patirtimi dalijasi su auklėtiniais, kaip geriausia pasiruošti kiekvienoms rungtynėms ir treniruotėms.
Vyresni žaidėjai yra aukso vertės, iš jų visi turėtume mokytis ir laikyti komandose kuo ilgiau.
– Po 2018-ųjų metų pasiūlymų grįžti nebebuvo?
– Buvo, buvo.. Jie kuklesni, bet jų sulaukti buvo malonu. Turėjau ACB klubo variantą. Net pats nustebau, negi tokiame amžiuje galiu kažką dar padaryti aukščiausioje Ispanijos lygoje?
Susidomėjimo buvo ir iš Lietuvos klubų, bet tuo metu su sportu aktyviau bendrauti ėmė mano dukra. Tai buvo toks momentas, kai turėjau daugiau padėti savo dukrai, skirti laiko jai.
Aš jau savo atbėgiojau, tegul bėgioja dabar ji.
– Italijos sporto gigantė „Gazzetta dello sport“ kadaise rašė, jog Rimantas Kaukėnas krepšinį aukštu lygiu galėtų žaisti iki 46-erių. Tai laiko tam Jūs dar turite.
– (juokiasi) Minčių buvo, bet karantinas tai galutinai sustabdė.
Man patinka intensyviai sportuoti, tą darau ir po karjeros baigimo. Gera jausti pavargusį kūną bei nuo šiurpo pasistojusius plaukus.
Aš sapnuoju, jog vis dar žaidžiu. Myliu krepšinį, žiūriu jį dažnai. Kartais norisi grįžti ir dar sužaisti, išbėgti į aikštelę galbūt kokioms 5 minutėms. Bet gal geriau nebejuokinkime žmonių (juokiasi), yra kam ir taip žaisti.
Pasižiūrėjus kai kurių komandų krepšinį, pagalvoju, kad gal jau geriau nebereikia.
Bet gatvės krepšinį, kokį „3 prieš 3“, galbūt susigundyčiau kada nors pažaisti, su veteranais kur nuvažiuočiau. Mane vis kalbina Mindaugas Žukauskas, galbūt ši idėja kada prisirps.
