Mistinė „žvejyba“
Sergejus Jovaiša – su V.Garastu „Žalgiryje“ 1985, 1986 ir 1987 m. skynė laurus TSRS čempionate, 1986 m. iškovojo W.Joneso taurę, 1992-aisiais Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzą.
„Nuvažiuojame į „Žalgirio“ pasirengimo sezonui stovyklą. Taip jau būdavo, kad kiekviename mieste treneris Garastas turėdavo draugų. Ir būdavo tokių atvejų, kai jis 2-3 dienoms dingdavo su tais draugais.
Kadangi jis žvejys, tai paskatintas išvykdavo ir palikdavo visus reikalus antram treneriui. Mes sąžiningai dirbdavome, kaip priklauso. Bet kai Garastas grįždavo iš tokių „žvejybų“, labai sunerimdavo, kad mes fiziškai nepasiruošę. Tai su triguba energija kibdavo į darbą. Tai mus labai prajuokindavo.“
Jovaišos „Volga“
Rimas Kurtinaitis – nepakeičiamas V.Garasto snaiperis, su „Žalgiriu“ 1985, 1986 ir 1987 m. triumfavęs TSRS čempionate, iš Argentinos parvežęs W.Joneso taurę, iškovojęs bronzą Barselonos ir Atlantos olimpinėse žaidynėse, 1995-ųjų Europos čempionato sidabrą.
„Man įstrigo Jovaišos ir Garasto tandemas. Jovaiša savo metu norėjo nusipirkti 31-ą „Volgą“. Lietuvoje tokių nepardavinėjo, nes tai buvo valdiškos mašinos. Jam surado žmogų su deputato ženkliuku. Žmogus iš Vilniaus Aukščiausios tarybos galėjo jam nupirkti „Volgą“ iš Maskvos. Tas žmogus buvo įsisegęs deputato ženklelį. Nelabai tada juos pažinodavome, bet žinojome, kad komunistų partijos vadovai gali padaryti viską. Taigi, Jovaiša davė jam dalį pinigų. O „Volga“ kainavo gal 40 tūkst. rublių – tais laikais tai buvo baisūs pinigai.
Seržas (S.Jovaiša. – aut. past.) tam žmogui davė pusę sumos – 20 tūkst. rublių, kad parvežtų „Volgą“. O tas, pasirodo, sukčius – „Volgos“ neatvežė. Išleido visus pinigus ir kai buvo teisiamas, nebeturėjo, kaip jų grąžinti. Pasirodo, tai buvo aferiūga, kuris apgaudinėjo žmones visoje Lietuvoje.
Seržas labai išgyveno – juk prarado krūvą pinigų. Juk žmonės kartais labai visaip sunkiai išgyvena tokius dalykus. O Garastui reikia kažką daryti, kad Seržas būtų psichologiškai tvirtas, kaip pasiruoštų rungtynėms.
Garastas priėjo ir jam taip tėviškai sako: „Seržai, kas tie pinigai? Yra jų, nėra. Svarbiausia, kad šeimoj viskas gerai – vaikai sveiki, žmona sveika. Čia svarbiausia.“
Praeina pusmetis. Mes grįžtame iš W.Joneso taurės Argentinoje. Maskvos oro uoste mus pasiekė visos tašės, tik Garasto neatėjo. O Garastas buvo toks žmogus, kuris prisirišdavo prie daiktų. Tai jis Šeremetjevo oro uoste sugebėjo pralįsti pro tą skylę, iš kurios išvažiuoja tašės. Tai Garastą pasieniečiai išvedė pro duris – gi taip negalima.
Garastas spjaudosi, pyksta – žmonių šešiolika, bet tašė neatėjo tik jam. Kaip tai? Kodėl kitiems atėjo, o jam ne?
Jovaiša ateina ir sako: „Treneri, ką tos tašės, ką tie pinigai – svarbiausia, kad žmona sveika, vaikai sveiki, šeimoj viskas gerai. Kas ta tašė?“
Atviraudavo ir kenkėjams
Vidas Mačiulis – krepšinio žurnalistas, palaikęs artimiausią ryšį su V.Garastu iš žiniasklaidos atstovų, po rungtynių galėdavęs telefonu kalbėti valandų valandas.
„Dariau interviu su Vladu Garastu, kai jis dar tik buvo vienas iš kandidatų treniruoti „Žalgirį“. Jis tada žiūrėjo laikinai komandą treniravusio Stepo Butauto „Žalgirį“. Jis nei kritikavo, nei gyrė „Žalgirį“.
Garastui nėra lygių. Daug galėčiau vardinti trenerių, kurie gražiai kalba. Bet tokio kaip anais laikais Vladas Garastas nebuvo ir nebus. Jis turi fenomenalią atmintį. Perskaitęs knygą jis pasinaudos jos citata – išgirsta, ką pasako Churchillis ar Nixonas.
Žurnalistų jis būdavo mylimas ir gerbiamas, nes visada kalbėdavo. Gal jis ir ant ko nors būdavo užpykęs. Daug žinau faktų, kas jam duobę kasė, kritikavo, kad čia kaimo treneris ir t.t. Bet jis išliko aukščiau visų. Net tiems žurnalistams duodavo interviu. Dieną naktį galėjai jam skambinti. Senais laikais po rungtynių prakalbėdavome valandą, analizuodavome telefonu.
Jis turėjo įdomią filosofiją. Sakydavo, kad per pirmą kėlinį turi išbandyti visus 10 žaidėjų (anksčiau buvo žaidžiami du kėliniai po 20 minučių), kad vėliau atsirinktų, su kuriais užbaigti rungtynes. Per pirmą kėlinį pasižiūrėdavo, kas formoje, kam sekdavosi, o po to siekdavo pergalės septyniese.
Nuotykis perone
Gintaras Krapikas – 1985, 1986 ir 1987 m. su V.Garasto treniruojamu „Žalgiriu“ tapo TSRS čempionu, 1986 m. iškovojo W.Joneso taurę, vėliau kartu 1992-ųjų Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzą, tapo 1995-ųjų Europos vicečempionu.
„Bendradarbiavome su tokia krepšinio komanda iš Čekoslovakijos. Po sezono visada važiuodavome truputį draugiškai pasižaisti, pailsėti. Tai būdavo kaip posezoninė trumpa kelionė.
Grįždami namo perone laukiame traukinio. Treneris pasidėjo savo lagaminą. Man atrodo, ir žmona buvo jo kartu. Laukėme traukinio. Tik traukinukas buvo ne pirmam, o kitam kely. Likus kelioms minutėms iki mūsų traukinio, ant pirmo kelio atvažiavo ilgas krovininis traukinys. Nežmoniškas kiekis cisternų.
Bijodamas, kad nespės nueiti į antrą kelią ir nepateks į reikiamą traukinį namo, Garastas pasiėmė lagaminus ir pradėjo bėgti į traukinio priekį, norėdamas šį apibėgti, atsistoti ten, kur reikia.
Praėjo 2–4 minutės, tas ilgasis traukinys nuvažiavo ir mes ramiai nuėjome prie savo traukinio.“
Tėvas
Henrikas Giedraitis – dešinioji Vlado Garasto ranka. Asistavo V.Garastui auksiniais metais, kai „Žalgiris“ trejus metus paeiliui triumfavo TSRS čempionate, vis nukaudamas Maskvos CSKA. Taip pat su žalgiriečiais iš Argentinos parvežė W.Joneso taurę 1986-aisiais.
„Ramus buvo žmogus. Aš buvau karštesnis už jį. Na, bet ne taip, kaip dabar mūsų Pačėsas ir Jasikevičius. Jei būčiau žaidėjas, spirčiau jiems į užpakalį: kaip taip galima?
Nežinau, gal per savo karjerą Garastas gal ir gavo kokią vieną techninę. Nors nelabai tikiu. Per mūsų bendrus darbų metus tai tikrai negavo.
Anksčiau su Garastu dirbdavome dviese. Tik po to prisidėjo Aleksandras Kosauskas. O iki tol mes rengdavome ir fizines treniruotes, fizinio rengimo stovyklas. Buvau jam ne tik asistentas, bet tikra dešinioji ranka.
Dabar tai jau daugiau personalo žmonių nei žaidėjų – viskas paruošta. O tada gyvenimas buvo sunkesnis. Ir atlyginimai... Kiek mes uždirbdavome, tai dabar čia vienas prie šimto. Eiliniai žaidėjai dar būdavo kur nors įsidarbinę.
O Garastas buvo lėtas žmogus. Turėjo iškalbą, buvo diplomatiškas. Su žaidėjais jis niekada neturėjo konfliktų, todėl jį vadino tėvu. Tais laikais kai kurie nusižengdavo, bet Vladas visada rasdavo auksinį viduriuką.
Vladas šaunuolis. Jau 85 metai... Tikrai gerai išsilaikė. Tėvukas buvo ilgaamžis. Gal genai?“
