Pirmajame savo interviu H.Invernizzi atskleidė atvykimo į Lietuvą motyvus, savo pomėgius ir laisvalaikį, stipriąją pusę krepšinio aikštelėje, galimybę su „Wolves“ komanda laimėti titulus ir patirtį, atstovaujant nacionalinei Prancūzijos rinktinei.
– Kodėl nusprendei pradėti legionieriaus karjerą?
– Prancūzijoje profesionaliai krepšinį žaidžiau 11 metų, todėl jaučiau, kad atėjo laikas išbandyti kažką naujo. Norėjau išmėginti save užsienyje prieš savo 30-ąjį gimtadienį. Džiugu, kad atsirado galimybė atvykti į Lietuvą, tikrą krepšinio šalį. Manau, kad prisijungti prie naujo krepšinio klubo, naujos organizacijos tokioje šalyje yra geras pasirinkimas.
– Kas yra svarbiausia, subūrus naują komandą?
– Manau, kad pats svarbiausias dalykas surasti bendrą kalbą tarp žaidėjų, trenerių ir klubo personalo. Jei visiems pavyks dirbti bendrai, jei pavyks atrasti tą „chemiją“ tarp žmonių, tuomet mums pasiseks, o tai yra labai svarbus pagrindas naujai organizacijai.
– Koks yra tavo pagrindinis tikslas?
– Pagrindinis tikslas visuomet yra laimėti titulus. Laimėjimai yra geriausi prisiminimai. Aišku, kartais būna, kai sužaidi gerus sezonus, bet nieko nelaimi, todėl laimėti vis vien išlieka pagrindiniu dalyku. Tai padeda išlaikyti gerus santykius komandoje, tai gerai ir fanams, kurie labai gerai prisimena tik tavo pergales. Todėl tai yra svarbiausia.
– Ar „Wolves“ komanda gali laimėti titulų debiutiniame sezone?
– Tai įmanoma, tačiau bus išties nelengva, nes lygoje daug stiprių komandų. Manau, kad nuo pat pradžių turime būti kuklūs ir negalvoti, kad mūsų laukia lengvas pasivaikščiojimas. Taip tikrai nebus. Tai pareikalaus labai daug darbo ir žiupsnelio sėkmės, to reikėjo visoms titulus laimėjusioms komandoms. Todėl, jei būsi kuklus ir daug dirbsi, tikimybė visada yra.
– Ar turėjai žinių apie Lietuvą prieš atvykdamas?
– Taip, be abejo. Leo Westermannas yra mano geras draugas, todėl paklausiau jo apie Lietuvą, koks čia gyvenimas, kokie žmonės. Išgirdau vien tik gerus atsiliepimus, po jų pasijutau kur kas geriau. Tai man buvo svarbu.
– Kokios yra tavo stipriosios pusės?
– Prancūzijoje esu žinomas, kaip geras metikas, vienas geriausių metikų lygoje. Mėgstu sudėtingus metimus, paskutinės sekundės metimus sunkiose rungtynėse. Per pastaruosius metus jaučiuosi patobulinęs ir kitus dalykus, bet vis vien manau, kad vis dar esu vienas geresnių metikų Prancūzijoje. Tai mano stiprioji pusė.
– Esi žaidęs ir nacionalinėje Prancūzijos rinktinėje. Kokia tai patirtis?
– Turėti galimybę atstovauti savo šaliai buvo nuostabu, net jei tai buvo tik atrankos rungtynėse. Žaisti rinktinėje visuomet yra didžiulė garbė. Nuostabi atmosfera, ypač namų rungtynėse, kai už nugaros turi tave palaikančią minią. Tai tikrai buvo labai gera patirtis.
– Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Gal domiesi kitais sportais?
– Laisvalaikiu žiūriu futbolą, kaip ir dauguma prancūzų. Labiausiai mėgstu stebėti Prancūzijos „Ligue 1“ lygą ir Anglijos „Premier“ lygą. Vasarą mėgstu važinėti dviračiu, domiuosi „Tour de France“. Kai turiu laiko, tikrai mėgstu pažiūrėti kitų sporto šakų. Esu didelis dailės gerbėjas, su broliu turime nuosavą paveikslų galeriją savo gimtajame mieste. Mėgstu aplankyti kitas šalis, kitas kultūras, atrasti naujų vietų. Dar kartais žaidžiu golfą, nors ir ne itin gerai sekasi, bet man visada patinka išbandyti kažką naujo.
– Kaip reagavo tavo artimieji, sužinoję, kad pradedi legionieriaus karjerą?
– Pradžioje buvo šiek tiek neramu. Turiu didelę šeimą ir visi esame labai artimi. Jie dažnai atvyksta į rungtynes, kad ir kur bežaisčiau. Dėl to iš pradžių baiminausi, kad jie negalės atvykti, nes dabar žaisiu tolėliau, galbūt būtų sudėtinga atvykti į Lietuvą. Nepaisant to, jie labai džiaugiasi mano sprendimu, nes mūsų šeima myli krepšinį, o Lietuvoje krepšinis yra svarbiausias sportas.
– Ar turi savo mėgstamą žaidėją krepšinyje?
– Augdamas Prancūzijoje dažnai žiūrėdavau, kaip žaidžia Antoine‘as Rigaudeau. jo žaidimo stilių. Taip pat man patiko stebėti Borisą Diaw ir Tony Parkerį. Šie trys žaidėjai buvo mano idealais, kai buvau jaunesnis, į juos norėjau būti panašus.
