Eurobasket '17 pasiruošimas | Lietuva  – Latvija  | 19:30 | Ryga |
Kasparui pasisekė.
Jam nereikėjo pirkti bilieto į Latvijos – Lietuvos rungtynes, dėl kurių kainų sirgaliai piktinosi net spaudoje.
Vietą tribūnose jam parūpino geras bičiulis Davis Bertanis, kuris šeštadienį Kasparo akivaizdoje bandys su bendražygiais laimėti Baltijos derbį.
K.Vecvagaras planavo ramiai pasižiūrėti mačą namuose, tačiau negalėjo atsisakyti.
Pats 7 metus „Žalgirio“ sistemoje augęs 24-erių gynėjas tęsia reabilitaciją po dar vienos sudėtingos traumos (Achilo sausgyslė), kuri pačioje praėjusio sezono pradžioje, dar vos spalio mėnesį, nubraukė visą 2016-2017 metų sezoną.
193 cm ūgio įžaidėjo traumų istorija tokia ilga ir komplikuota, kad krepšininkas drąsiai galėtų kreiptis pagalbos į ekstrasensą, jog šis padėtų nuvyti tą nesėkmių šleifą visai kaip vapsvą nuo ledinės kavos. Būtent traumos jam neleido pilnai išskleisti sparnų ir „Žalgirio“ komandoje, kurią jis paliko prieš pat puikų žaliai baltiems 2016-2017 metų sezoną.
Tačiau K.Vecvagaras – nepalaužiamas. Jis intensyviai sportuoja, laikosi kruopštaus gydytojų plano ir ketina skambiai sugrįžti į aikštę.
Kol kas jis dar Latvijos rinktinės žiūrovas, kuris savo akimis regi didžiulį potencialą ir būsimą šalies Dirką Nowitzkį. Kristapo Porzingio, Janio Strelnieko, brolių Bertanių ir Janio Timmos branduolys leidžia jam tikėtis skambių pergalių Europos čempionate.
Yra kas galvoja, kad mes jau būsime Europos čempionai.
Sustiprėjusi Latvijos rinktinė leidžia ir realiau pasvajoti apie pergalę prieš lietuvius. Nors K.Vecvagaro žodžiais, kad gali mus įveikti, latviai tikėjo visada. Tik šiemet situacija truputį kitokia.
„Mes visada tikime, tik ne visada išeina, – gurkšnodamas ledinę kavą Rygos Vermanės parke, juokėsi K.Vecvagaras. – Nežinau, ar mes tikime labiau, bet, man atrodo, jūs dabar bijote mūsų daugiau.“
24sek interviu su K.Vecvagaru – apie latvio likimo išbandymus, „Žalgiryje“ neišpildytas svajones ir Lietuvos krepšinio pavyzdį Lietuvai.
– Kasparai, tai jums pasisekė su bilietais į rungtynes – juk daug žmonių, ypač lietuvių, paprasčiausiai nesuspėjo jų įsigyti?
– Be šansų, be šansų...
Bilietų kainos buvo labai užkeltos. Žinau, kad buvo daug nepatenkintų žmonių. Bet visus išpirko... (11,2 tūkst. – aut. past.) Reiškia, bus gera atmosfera. Manau, ir geros rungtynės.
Šiemet jaučiasi didžiulis ažiotažas, nes žais Porzingis. Mačiau daugiau reklamos. Ir „Twitter“, ir feisbuke mačiau daug nuorodų į rungtynes.
Į mačą su Lenkija irgi atėjo visai daug žmonių (4,5 tūkst. – aut. past.). Manau, latviams pagaliau įdomus krepšinis.
– Įdomumas susijęs gal ir su tuo, kad šiemet jūs daug tikitės iš rinktinės Europos čempionate?
– Taip, taip. Juk turime tokį žaidėją kaip Porzingis. Bet ne jis vienas – yra Timma, Bertaniai, Strelniekas. Dabar turime labai daug ginklų.
Jeigu turi tokią žvaigždę kaip Porzingis – jis ne tik Latvijos, bet ir pasaulio žvaigždė, visada lengviau žaisti ne tik puolime, bet ir gynyboje. Žinai, kad turi 221 cm ūgio žmogų po krepšiu. Jei padarysi klaidą gynyboje, gal tave išgelbės.
– Ar šiemet latviai labiau tiki, kad gali nugalėti lietuvius nei bet kada anksčiau?
– Mes visada tikime, bet ne visada išeina (juokiasi.).
Nežinau, ar mes tikime, bet, man atrodo, jūs dabar bijote mūsų daugiau (šypsosi.). Bet mes visada tikime, kad galime. Tik gal niekada neišėjo surinkti geriausios komandos.
O dabar turime vos ne visus geriausius žaidėjus. Bus tikrai įdomu. Ne tik šios rungtynės – jos tik draugiškos. Bet visas čempionatas. Turėsime tikrai įdomią komandą.
Mes visada norime laimėti prieš Lietuvą. Mums tai principo reikalas. Mes į jus žiūrime kaip į pavyzdį. Kodėl jūs taip galite, o mes ne?
– Kokius lūkesčius rinktinei Europos čempionate kelia Latvijos sirgaliai?
– Kiek žmonių, tiek nuomonių. Yra kas galvoja, kad mes jau būsime Europos čempionai. Yra, kas galvoja, jog mums reikia patobulėti.
Bet 2015 metais jau patekome į aštuntuką. Dabar turime dar daugiau ginklų, todėl nematau priežasties, kodėl negalime lipti aukščiau.
Ateis čempionatas ir pamatysim.
– Ką prognozuojate Latvijos ir Lietuvos derbyje?
– Gal sirgaliai padės nugalėti, bet tik nežinau, kiek lietuvių atvažiuos į areną. 2015-aisiais Rygoje, atsimenu, buvo 50 ant 50.
Pamatysim.
Aš į draugiškas rungtynes žiūriu kaip į draugiškas. Žinau, kad gal kitiems ši dvikova svarbi, bet manau, jog rimčiausios rungtynės laukia čempionate.
Aišku, visi nori laimėti visas rungtynes. Bet šios rungtynės Europos čempiono nenulems, todėl žiūriu į tai objektyviai.
Aišku, bus emocijos, daug žiūrovų – bus super, bet reikia suprasti kad šis mačas nieko nelems. Tiesiog žiūrėsime gerą krepšinį ir lauksime gražių epizodų.
– Lietuviai su latviais yra žaidę nemažai draugiškų rungtynių. Pamenu, Kasparo Kambalos laikais vyrai prieidavo ir beveik prie muštynių. Koks latvių požiūris į Lietuvos krepšinį? Gal jaučiate didelį norą nugalėti vyresnįjį broliuką?
– Mes visada norime laimėti prieš Lietuvą. Mums tai principo reikalas, nes jūs visada turite dėl medalių kovojančią komandą, būnate ketvertuke, blogiausiu atveju – aštuntuke.
Mes į jus žiūrime kaip į pavyzdį. Kodėl jūs taip galite, o mes ne?
Bet dabar, kai turime galbūt geresnę komandą, galvojame, jog gal ir mes galime sužaisti taip gerai, kaip jūs visada sužaidžiate.
– Bet kiek suprantu, latviai bus geriausi ne dabar, o po kelių metų, kai subręs dabartiniai lyderiai ir ateis NBA naujokų biržos žaidėjai?
– Dar sunku pasakyti. Jau dabar turime du labai gerus subrendusius žaidėjus Strelnieką ir Bertanį, kurie žaidžia Eurolygoje. Abiem jiems po 27 metus. Tai jau jų geriausi metai. Jie labai didelė komandos dalis.
Nežinau, gal... Porzingis, tikiu, bus tik geresnis, žais geriau ir geriau. O jei taip ir bus, tai ir komanda bus gera. Labai daug priklauso nuo Porzingio.
Jeigu „Knicks“ nenori iškeisti Porzingio į Kyrie Irvingą, manau, tai daug ką pasako.
Toks žaidėjas yra tik vienas per tiek metų. Kaip vokiečiams buvo Nowitzkis. Tai dabar tikiu, kad Porzingis galės panašiai padėti Latvijos rinktinei, kaip Nowitzkis Vokietijai.
– Ar latviai tiki, kad Porzingis bus kitas Nowitzkis?
– Na, taip. Visi tiki, kad bus dar geresnis (juokiasi.). Porzingis turi viską, kad tokiu būtų.
Man nepatinka palyginimai, bet visi matome, kad Porzingis yra 221 cm ūgio žaidėjas, kuris gali padaryti viską. Jūs matote, kaip į jį žiūri Amerikoje, kaip aplink jį nori dėlioti komandą.
Porzingis dabar neįkainojamas. Jeigu „Knicks“ nenori iškeisti Porzingio į Kyrie Irvingą, manau, tai daug ką pasako.
– Kasparai, koks dabar jūsų gyvenimas po „Žalgirio“?
– Pernai per pasirengimo ciklą viskas buvo gerai ir pasiekiau gerą formą. Bet gavau sunkią traumą. Dabar atsigaunu. Visą sezoną teko daryti reabilitaciją. Vasarą – irgi. Dabar ruošiuosi kitam sezonui.
– Ar dėl traumų dar nesikreipėte į ekstrasensą? Tokios traumų istorijos užtektų sudėjus kelių žaidėjų karjeras.
Visada bus sakančių, kad tu negali, bet visada reikia iš savęs bandyti išspausti maksimumą ir tikėti savimi.
– (Juokiasi.). Jo, jo, jo... Kažkaip man dabar juodas periodas. Bet tikiu, kad po visų blogų dalykų ateina geri laikai.
Esu toks žmogus, kuris niekada nepasiduoda. Kovosiu toliau. Manau, ateis kažkada ir mano laikas.
– Traumos tokios sunkios ir jų tiek daug, kad natūraliai dar nekilo klausimas pasaugoti sveikatą ir galbūt pakabinti sportbačius, bet likti krepšinyje kažkokioje kitoje veikloje?
– Žinote, krepšinį gali žaisti, jei pasiseka, 10-15 metų. Turėsiu gyvenime tik vieną šansą tą daryti, todėl noriu žaisti kuo daugiau ir geriau.
Aišku, gaila, kad traumos, bet tai dalis krepšinio. Svarbu nepasiduoti. Visada ateina geresni laikai.
– Kai nežaidžiate, turite daug laiko būti šalia komandos, stebėti krepšinį iš šono. Gal jau kaupiate stažą trenerio karjerai?
– Dabar galvoju tik apie krepšininko karjerą, todėl dabar sunku pasakyti.
Aišku, žinau, kad daug žaidėjų tampa treneriais. Jei turėsiu gerą karjerą, komandos vadovai įžvelgs manyje potencialą, kodėl gi ne?
Visą gyvenimą žaidžiu krepšinį. Mano tėtis buvo krepšininkas, dabar treniruoja. Laikas parodys.
– Kas tokiu sunkiu momentu jus įkvėpia eiti į priekį?
– Man reikia ramybės. Man reikia pabūti vienam. Žiūriu daug filmų apie visokias traumas, gyvenimą. Kuo daugiau bandau nukreipti mintis kitur ir negalvoti apie traumas, daryti kitus dalykus. Aišku, sportuoti ir daryti viską pagal gydytojų planą.
Bandau dažnai eiti į kino teatrą, sekti sporto naujienas, žiūrėti visokias sporto televizijos laidas.
– Kokie tie labiausiai įkvėpiantys filmai?
– Mano atveju, yra vienas toks labai geras filmas „Peaceful Warrior“.
Tai senas filmas, bet tie, kas jį matė, supras apie ką šneku. Tai labai motyvuojanti istorija. Ji parodo, kad gyvenime yra ir kiti dalykai. Bet niekada negali pasiduoti.
Visada bus sakančių, kad tu negali, bet visada reikia iš savęs bandyti išspausti maksimumą ir tikėti savimi.
– Kada planuojate sugrįžti ir ko tikitės kitam sezonui?
– Nenoriu dabar pasakyti vienaip, o kad po to išeitų kitaip. Bet dabar jaučiuosi gerai. Dar ne šimtu procentų, bet kasdien sportuoju po du kartus.
Jau pradėjome pasiruošimą sezonui su VEF. Norėčiau kuo greičau, bet kol nebus 100 procentų, tol neisiu į aikštę. Noriu būti geros formos ir grįžęs parodyti viską.
Žinau, kas manęs laukia, nes jau turėjau sunkią kelio traumą. Ir kad reikia atkreipti daugiau dėmesio į fizinį pasiruošimą, gauti pasitikėjimą savo fizika. Kai grįžti su kontaktu, tada žinai, kad tau nieko neatsitiks, nes prieš tai padarei pratimus, kuriuos žinai, jog gali padaryti.
– Rygos VEF klube praėjusį sezoną žaidė lietuvis Arnas Labuckas. Bendrų temų turbūt netrūko?
– Taip, taip! Pakalbėjome apie naujienas, kaip sekasi „Žalgiriui“, kaip šiaip juda Lietuvos krepšinis. Arnas dabar irgi labai gerai kalba latviškai. Bet vis tiek su manimi nori kalbėti lietuviškai. Esame geri draugai – gerai susibendravome.
– Sakėte, daug laiko galėjote skirti krepšinio įvykių stebėjimui. Turbūt matėte daug „Žalgirio“ rungtynių?
– Jeigu kas prieš sezoną būtų pasakęs, kad šešiolikos pergalių Eurolygos reguliariajame sezone neužteks patekti į ketvirtfinalį, nežinau... „Žalgiris“ turėjo supersezoną.
Ypač buvo įsimintinas momentas, kai jie nugalėjo CSKA ir laimėjo kelias rungtynes iš eilės. Žaidė tikrai super. Buvo super žiūrėti. Atsiminti tas emocijas, kai aš ten buvau...
– Ko labiausiai pasiilgstate?
– Aišku, fanų ir visos tos komandos atmosferos. „Žalgiris“ yra viena geriausių komandų Europoje, organizacija yra viena geriausių. O komandoje visada yra gera atmosfera – žaidėjai su gerais charakteriais, visi kartu labai gerai bendrauja.
Bet VEF klube irgi gerai. Tik Kaune gal daugiau sirgalių ateina... (juokiasi.).
– Kokių svajonių turėjote vykdamas į „Žalgirį“ ir kokių neužbaigtų reikalų palikote?
– Provokuojate mane (šypsosi.).
Norėjau ten pabūti ilgiau. Aišku, kai atvažiavau, pirmais metais atrodė, jog neįmanoma patekti į „Žalgirį“ – jis turėjo tiek daug gerų žaidėjų. Bet sulaukiau savo šanso. Sužaidžiau porą normalių rungtynių. Gaila, kad tos traumos... Bet atsiminimai tik geriausi. Buvo labai geri laikai.
– Ar dar palaikote kontaktą su žalgiriečiais?
– Taip, susirašinėjame su Ulanovu, kaip jiems sekasi. Gal susitiksime Rygoje, jeigu jis turės laiko.
Buvau nuvažiavęs į Kauną pasveikinti draugės su magistro baigimu KTU. Tai „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas truputį ant manęs supyko, kad neparašiau, jog būsiu Kaune (šypsosi.). Bet buvau tik porą valandų, ceremonijai, ir iškart išvažiavome.
Kai draugė idėjo nuotrauką, Paulius iškart man parašė. Tada toks buvo blogas jausmas, kad neparašiau. Bet kitąkart tikrai parašysiu ir susitiksim (šypsosi.).
– Kaip išsiskyrėte su „Žalgiriu“?
– Viskas tvarkoj, viskas gražiai. Suprantu, kad komanda eina toliau ir jai reikia rezultato. Ir pats norėjau daugiau žaisti.
Supratau, kad galbūt man reikia ieškoti kitos situacijos. Radau sau gerą situaciją, tik gaila, kad patyriau traumą. Tačiau tikiu, kad artėjantį sezoną bus ne tik grįžimas, bet ir geras sezonas – eisiu savo karjeroje į priekį.
– Pamenu, per Eurolygos rungtynes sykį buvo atvažiavę linksmi latvių sirgaliai, kurie iš savo baltų marškinėlių susėdę eilutėje sudarė užrašą „V-E-C-V-A-G-A-R-S“.
– Taip! (juokiasi.). Buvo labai i. Pamenu, žaidėme su „Barcelona“. Pačiam rungtynės buvo nekokios, ir komanda pralaimėjo. Bet buvo puiku.
Latvijos fanai dabar pradėjo daugiau žiūrėti krepšinį. Nežinau, gal dėl to, kad taip gerai žaidžia Porzingis? Bet mūsų fanai irgi malačiai.
Noriu kažkada vėl žaisti rinktinėje ir kad vėl ateitų daug žiūrovų pasižiūrėti mūsų rungtynių su Lietuva.
