Alvydo Bieliausko vadovaujamame Halės turguje viskas labai aišku.
Seniausioje Vilniaus turgavietėje aiškiai suskirstyta teritorija mėsos, daržovių, vaisių, riešutų, prieskonių ar kitų rūšių prekių pardavėjams. Už vienų įstiklintų durų įsitaisę drabužių ir avalynės prekiautojai, už kitų – mažų kavinukių baristos.
Savaitės viduryje darbo valandomis žmonių čia nedaug, todėl kiekvienas prekiautojas akimis kviečia pristabdyti kiekvieną prašalaitį. Eilinę dieną Halės turgus šurmuliuoja įprastu ritmu.
Halės turgaus administracinėse patalpose, pakilus laiptais į prekyvietės parkavimo aikštelę ant stogo, pravėręs biuro duris į vidų kviečia Alvydas Bieliauskas.
Į akis iškart krenta du krepšinio kamuoliai, kurie žymi „Lietkabelio“ pasiekimus Baltijos krepšinio iššūkio taurėje. Be poros milžiniškų suvenyrinių laivų, A.Bieliausko kabinete taip pat sudėlioti atributai, primenantys istorines „Lietkabelio“ pergales Lietuvos krepšinio lygoje: sidabrinio džiaugsmo akimirkos su Panevėžio meru Ryčiu Mykolu Račkausku 2017-aisiais, LKL įvertinimas už geriausią organizacijos darbą lygoje.
Šiame kabinete lankosi A.Bieliausko verslo partneriai, bičiuliai, „Lietkabelio“ treneriai, žaidėjai ir vadovai.
Bet didžiausią sportinį azartą teikiančiame jo projekte pastaruoju metu trūksta tokios tvarkos ir ramybės, kokia tvyro apačioje, jo vadovaujamame Halės turguje.
Verslininkas priverstas atsakinėti į nemalonius klausimus apie „Lietkabelio“ krepšinio klubą. Jie jam taip neduoda ramybės, kad nenorėdamas gadinti savo įvaizdžio organizuojant pasaulinius projektus, A.Bieliauskas, kaip atskleidė 24sek, pasitraukė iš „Lietkabelio“ krepšinio klubo dalininkų gretų.
Šis verslininkas nėra tik Halės turgui vadovaujantis krepšinio entuziastas. A.Bieliauskas taip pat yra didžiausios Baltijos šalyse izoliuotų elektros laidų ir kabelių gamyklos AB „Lietkabelis“ valdybos pirmininkas.
Žurnalo „Top“ parengtame turtingiausių šalies žmonių sąraše jis rikiuojasi 140-as, o jo turtas vertinamas 26 mln. eurų.
Po tų visų triukšmų mums pasakys eiti švilpti, kai klube tarp dalininkų vyksta tokie dalykai. Kam duoti? Kad kažkoks Ignatavičius dėtųsi į kišenę?
Dar prieš porą metų „Lietkabelio“ krepšinio komanda priminė vieną gražią sėkmingą šeimą. Ji ambicingai kopė į LKL finalą ir išryškino Panevėžį Lietuvos krepšinio žemėlapyje sidabriniu tašku.
Tačiau šeimynėlė greitai iširo. „Lietkabelio“ dalininkų gretose įvyko susiskaldymas, dėl kurio dabar netgi pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Vienas iš klubo dalininkų, buvęs komandos direktorius Mantas Ignatavičius, pateikė ieškinį aukštesnės Panevėžio apygardos teismui prašydamas jam iš klubo priteisti 67 tūkst. eurų skolą.
Su dviem kitais atsiskyrusiais klubo dalininkais – Roku Mickevičiumi bei Irmantu Aukštikalniu, M.Ignatavičius anksčiau parašė bendrą laišką LKL klubams su raginimu nepatvirtinti „Lietkabelio“ prašymo leisti pakeisti juridinį asmenį.
Jiems pasirodė, kad A.Bieliauskas taip bėga ir nuo, jų teigimu, prisikaupusių skolų, ir nuo trijų senųjų dalininkų.
„Niekam ne paslaptis, kad VšĮ Krepšinio klubo „Lietkabelis“ veikla yra nuostolinga, įstaiga turi didelių skolų ir nepaisant to, skolas „sėkmingai“ didina prisiimdama finansinius įsipareigojimus ne pagal savo galimybes, – lapkričio 17-ąją pareiškė buvę klubo dalininkai. – Mūsų įsitikinimu, VšĮ Krepšinio klubo „Lietkabelis“ veiklos perkėlimo į kitą viešąją įstaigą tikslas yra išvengti turimų skolų kai kuriems kreditoriams (įskaitant ir skolos padengimą kreditoriui Mantui Ignatavičiui), taip pat iš įstaigos valdymo eliminuoti smulkiuosius dalininkus, kurie visais įmanomais būdais siekia, kad įstaigos veikla būtų skaidri.“
Ilgai su Lietuvos žiniasklaida nebendravęs A.Bieliauskas nutarė atsiverti interviu 24sek.
Jo žodžiais, „Lietkabeliui“ metami kaltinimai yra absurdiški. Maža to, kaip portalui atskleidė „Lietkabelio“ klubo prezidentas A.Bieliauskas, jis rado įtartinų sutarčių, kuriomis buvę komandos vadovai galėjo dėtis klubo pinigus į savo kišenę.
Kaip pats sako, primynęs jiems ant uodegos, A.Bieliauskas surinko įtartiną informaciją ir perdavė ją Finansinių nusikaltimų tyrimo tarybai (FNTT).
Kas yra kas, viską parodys tyrimas, o gal net teismas, bet A.Bieliauskas sutiko duoti interviu 24sek, kuriame pateikė savo versiją apie vidinį klubo dalininkų susiskaldymą, atskleidė daugiau įdomių detalių apie Jono Vainausko pakvietimą ir pasitraukimą iš klubo, jo atneštą finansinę injekciją, pasiteisinusius bei nepasiteisinusius „Lietkabelio“ sprendimus ir naują žmogų klubo valdyboje.
Bet kaip ir visi žmonės, taip ir Jonas Vainauskas turi silpnybių. Ir tos silpnybės griauna jo visus tikslus bei užkerta kelius.
– Susidarė įspūdis, kad nors daugelis dabar kalba apie Jono Vainausko sukrėtimus „Lietkabelio“ klube, jums skaudžiausia istorija su klubo dalininkais – Mantu Ignatavičiumi, Irmantu Aukštikalniu ir Roku Mickevičiumi?
– Manau, komandos situacija šiek tiek stabilizavosi. Pastarosios trejos rungtynės rodo, kad komanda grįžta į žaidimo kelią, kuriuo ir norėjome eiti. Tiek pasirodymas su „Žalgiriu“, tiek su „Brose“, tiek Vilniaus „Rytu“ buvo normalus.
O tos nuo vasaros kunkuliuojančios aistros klubo įvaizdžiui labai kenkia.
Viešoje erdvėje kalbama daug dalykų, kurie neturi jokio teisinio pagrindo. Kalbama, kad engiami mažieji dalininkai. Dalininkas nėra įvykių stebėtojas ir kitų darbo kritikas bei kontrolierius. Jis turi atsakingai prisidėti prie klubo finansų formavimo.
Šiuo metu M.Ignatavičiaus, R.Mickevičiaus, I.Aukštikalnio viešoje erdvėje skleidžiami įvairūs gandai, rašomi informaciniai raštai ir teikiami klubui sufabrikuoti ieškiniai yra ne kas kitas, kaip parazituojančių smulkių dalininkų kenkimas klubo įvaizdžiui. Bėgiojimas per įvairius informacinius kanalus – tai jų pasiteisinimas prieš Panevėžio krepšinio visuomenę ir tam tikras gynybinis triukas.
Pažiūrėkite, kaip po M.Ignatavičiaus atleidimo vyko klubo finansinių dokumentų bei turto perdavimas, nors visų dalininkų susirinkimo sprendimu M.Ignatavičius buvo įpareigotas visa tai perduoti ne vėliau kaip iki 2018-ųjų liepos 29-osios. Reikėjo rašyti penkis raginimus ir iki šiol jis dar nėra pilnai atsiskaitęs.
Dėl esamos situacijos klube buvo šaukiami trys dalininkų susirinkimai, kuriuose buvo sprendžiami svarbūs klausimai dėl tolesnio viešosios įstaigos gyvavimo, tačiau smulkieji dalininkai susirinkimuose (be balsavimo paštu biuletenių pateikimo) nedalyvavo, jokių pasiūlymų dėl finansinių problemų išsprendimo nepateikė ir kategoriškai pasisakė prieš visus susirinkimuose priimtus sprendimus. Dalykiniuose klausimuose jie nenori dalyvauti. Jie nori dalyvauti viešųjų ryšių akcijose.
Panevėžiečiams galiu pasakyti, kad kol aš būsiu „Lietkabelio“ gretose, vis tiek nenusisuksiu nuo komandos.
Aš šiuo metu netgi nesu klubo dalininkas. Buvimas dalininku man pradėjo trukdyti verslo projektų įgyvendinimui. Viešoje erdvėje neigiamos sufabrikuotos nepagrįstos informacijos pateikimas duoda tam tikrus atgarsius ir aš pats atsisakiau klubo dalių.
Jau daugiau kaip mėnesį nesu dalininkas. Esu tik prezidentas, bet nepaisant to, iki šiol rūpinuosi klubo išlaikymu.
Jau šį sezoną su „Lietkabelio“ grupės įmonėmis ir su savo partneriais bei naujais rėmėjais skyrėme klubui 420 tūkst. eurų. Tai akivaizdu, kas yra kas.
Svarbiausia, kad jiems nerūpi klubo finansai ir kaip klubas turėtų gyventi. Mažiesiems dalininkams rūpi jų interesai, jų žingeidumas informacijos, kurią klubas turėtų pateikti, nors klubo susirinkime buvo priimtas nutarimas jos neteikti, nes pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kai kurių asmenų, tame tarpe, Ignatavičiaus veiklos. Informacija dabar jiems neteikiama, nes ji gali pakenkti tyrimui.
– Buvę dalininkai priekaištauja dėl jūsų veiksmų, jūs priekaištaujate dėl buvusių dalininkų veiksmų, tad gan sunku atskirti, kas yra teisūs. Kas ir kada atsakys į klausimus, kurie kyla žmonėms, iš šalies stebintiems šį konfliktą?
– Pateiksiu jums hiperbolizuotą pavyzdį.
Viešoje erdvėje nuskambėję dalininkų ieškiniai klubui tolygūs tokiai istorijai, lyg M.Ignatavičius prie Aušros vartų dalintų labdarą atitinkamiems žmonėms, iš jų paimtų raščiukus, ir po to parašęs raštą, bei pridėję raštelius iš VšĮ „Lietkabelis“, reikalautų susigrąžinti pinigus už išdalintą labdarą.
Labdarą dalino ne tik Ignatavičius, bet ir Rokas Mickevičius. Neturėdamas tam jokios teisės.
Aš manau, kad panašūs ten ir kiti atvejai. Nesureikšminu jų ieškinių. Jie gali kreiptis, kur nori, bet realybė yra tokia.
Gal tas palyginimas ne visiškai tikslus, bet panašus.
– „Lietkabelis“ geriausiais laikais atrodė kaip viena graži vieninga komanda. Visi darbuotojai smarkiai prisidėjo prie gero bendro rezultato. Kodėl suskilote?
– Daugiausiai skyla tada, kai vyksta kažkokie lūžiai ar pasiekimai. Gal po to sėkmingo 2016-2017 m. sezono pasikeitė žmonių supratimas. Jie pradėjo labai gerai save vertinti, susireikšmino.
Vietoj direktorių, jie tapo generaliniais direktoriais. Vietoj vadybininkų – pilkaisiais kardinolais. Vietoj valdybos narių – viceprezidentais.
Tai yra susireikšminimas, po kurio darbas vyksta iškreiptų veidrodžių karalystėje. Tada jie įsivaizduoja, kad tai jų nuopelnas, jie viską padarė ir jie nepakeičiami. Dėl to susidaro trintis.
O tada prasideda veiksmai, kurie kartais visiškai nesuderinami su klubo interesais. Nesilaikoma įstatymų, finansinės drausmės. Bandoma sumaišyti savo kišenę su klubo kišene.
– Užsiminėte, kad nebesate klubo dalininkas. Tai yra naujiena. O kas perima jūsų dalis?
– Dalininkų komanda dar formuojama. Ji nebus silpnesnė.
Bet nebuvimas dalininku man netrukdo remti komandos. Galiu nuraminti, kad kol būsiu klubo prezidentas ir „Lietkabelio“ pavadinimas bus naudojamas, komanda bus remiama.
Man tiesiog negarbinga būti su tokiais žmonėmis, kurie tik deklaruoja, kad rūpinasi klubu, nors jam iš tikrųjų kenkia.
O aš parodžiau, kad man nereikia būti dalininku, kad remčiau krepšinį. Tos dalys nieko neduoda. Čia negauni jokių dividendų – tik turi investuoti pinigus. Bet juos gali investuoti ir neturėdamas dalių.
– Esate nusibrėžęs, kad ir po šio sezono remsite „Lietkabelį“? Nesitrauksite iš klubo?
– Panevėžiečiams galiu pasakyti, kad kol aš būsiu „Lietkabelio“ gretose, vis tiek nenusisuksiu nuo komandos. Ir jeigu panevėžiečiai nori turėti krepšinį tame lygyje, kuris yra, reikia vertinti savo „sūnus“, kurie kelia didžiausią šaršalą dėl komandos.
Jie kažko nori, kažko ieško, kažkuo nepatenkinti. Tegul tuos taškus sudeda teisėsaugos institucijos, į kurias mes ir kreipėmės. Ko čia bėgioti aiškintis į spaudą? Tegul aiškinasi kompetentingi organai, nes audito surinktą medžiagą pateikėme FNTT.
– Kokia yra klubo finansinė situacija? Sklinda gandai, kad „Lietkabelis“ gali susidurti su finansiniais sunkumais sezono pabaigoje, buvo minimas 700 tūkst. eurų trūkumas.
– Galiu pasakyti tik tiek, kad šie mažieji dalininkai, apie klubo įvaizdį kuria labai neigiamą įspūdį. Atrodo, kad klubas nepatikimas, nevaldomas, nestabilus, be finansų. Ir kaip savivaldybė gali duoti klubui paramą, jei jis stovi ant vištos kojos? Deja, taip nėra.
Visi darbuotojai, visi žaidėjai ir tiekėjai nesiskundžia, su atlyginimais nevėluojame.
Aišku, yra perspektyvų. Žiūrėsime. Nemanau, kad nuo klubo nusisuks savivaldybė, nes jie žino atsakingus žmones, kurie atsako už savo kalbas, veiksmus ir darbus. O tie mažieji dalininkai nežino, kur jie šokinėja, ko nori ir ką siūlo.
Situacija yra stabili ir pakankamai racionaliai valdoma.
Geriausias variantas kreditinius įsipareigojimus perkelti į kitą VšĮ, kad nedrumstų ramybės. Perkėlus licenciją, būtų žymiai stabiliau. O dabar jie bando daryti įvairius triukus, bando daryti įvairius spaudimus. Bet nepaspaus jie, nes nėra ką paspausti (šypsosi.).
Kaip jie mane gali paspausti? (šypsosi.). Visada esu principingas dėl nesąžiningų ir savanaudiškų žmonių elgesio.
– LKL posėdyje jūsų siūlymas VšĮ krepšinio klubas „Lietkabelis“ perkelti į naują juridinį vienetą VšĮ krepšinio klubo „Lietkabelis“ rėmėjas nesulaukė narių pritarimo ir buvo atmestas. Buvę klubo dalininkai teigia, kad taip bandėte atsikratyti jų kaip dalininkų, ir taip pat nurašyti skolas.
– Taip elgėmės dėl klubo veiklos ir padarinių, kuriuos paliko buvęs vadovas.
Dalininkų susirinkime svarstėme keletą sprendimų, kaip išeiti iš tos padėties. Iš 4-5 sprendimų buvo priimtas vienas. Kadangi kreditinės įstaigos atsisakė finansuoti klubą, dalininkai, išskyrus mane ir Sigitą Gailiūną, atsisakė suteikti beprocentes paskolas 3 metams, todėl pradėjome ieškoti juridinio asmens, kuris galėtų imtis šių įsipareigojimų vykdymo.
Buvo sukurta įmonė VšĮ krepšinio klubo „Lietkabelio“ rėmėjas, kuri būtų perėmusi visus kreditorinius įsipareigojimus, juos vykdžiusi ir palikusi turtą senojoje įmonėje.
Tuo keliu anksčiau žengė ir „Žalgiris“. Prisimenu šį sprendimą dėl „Žalgirio“ – aš jį aktyviai palaikiau. Mūsų atveju balsai pasiskirstė lygiai – 4 prieš 4, du susilaikė.
Antra vertus, šie mažieji dalininkai – Ignatavičius, Aukštikalnis ir Mickevičius parašė raštą visiems LKL nariams, kad juos ignoruojame, nušaliname ir t.t. Bet kad jie nenori dalyvauti nei klubo finansavime, nei valdyme, o tik rašinėja.
Manau, kad tai nėra baigtas klausimas. Mes galime ir antrą kartą kreiptis į LKL. Gal dabar klausimas subręs, nes kai kurie LKL nariai ne visiškai supranta situacijos gilumą. Tokiu atveju, kai rengiamos fiktyvios sutartys, keliami fiktyvūs reikalavimai klubui, gali būti areštuotos sąskaitos, o tai gali sutrikdyti klubo veiklą.
Licencijos perkėlimas į patikimą įmonę, kuri priima visus kreditorinius įsipareigojimus, yra geriausias sprendimas, kurį mes ir siūlėme.
– Kalbate apie kitus dalininkus, o prie jų prisijungė naujas – Jonas Vainauskas. Koks dabar jo vaidmuo klubo valdyboje?
– Nemanau, kad dėl to kils problemų.
Nenorėčiau dabar šito komentuoti, bet dabar viskas tvarkoj.
– O kam tada priklauso jūsų atiduotos dalys?
– Jos perleistos į patikimas rankas, patikimam žmogui. Tai yra ne naujas žmogus, bet jis yra autoritetingas, atsakingas ir patikimas žmogus.
– Ar tas žmogus prisidės prie klubo finansavimo?
– Aš manau.
– Bet tai visai naujas žmogus?
– Ne, iš senų.
Matote, neatsiklausiau to žmogaus, ar galiu apie jį kalbėti. Ypač, kai jo dabar nėra Lietuvoje.
Atvirai kalbant, Ignatavičiui buvau sakęs: klubo finansus formuoja dalininkai. Ir jeigu pats nenori finansuoti kaip dalininkas, surask vietoj savęs asmenį, kuris prisidėtų. Deja, taip neįvyko.
Patys įsikibę į tas dalis, nori dovanoti, bet nedovanoja. Ar jūs pats imtumėte tas dalis, nes paėmus reikia įdėti proporcingai finansinę dalį? Jeigu aš paimu dalį ir noriu dalyvauti, turiu ir įdėti.
– Kada tas naujas dalininkas bus atskleistas ir pristatytas visuomenei?
– Jis yra. Mes dalininkų nepristatinėjame. Jie turi tyliai dirbti ir rūpintis finansavimu.
– Bet jūs suprantate, kad tai žmonėms sukels papildomų klausimų, kokie žmonės stovi už klubo?
– Aš sakau, nuo finansavimo nenusisukau ir noriu nuraminti žmones, kad „Lietkabelis“ žais. Ir nenoriu, kad rezultatai šiemet būtų prastesni.
Manyčiau, kad komandoje, viskas tvarkoj, turime išlaikyti tą kovinę dvasią.
Aišku, dabar laukia svarbios FIBA Čempionų lygos rungtynės. Jeigu norime eiti toliau, reikia išlošti praktiškai visas rungtynes. Bet nebus lengva. Tik svarbu, kad visi būtų sveiki.
Dar svarbu patekti į Karaliaus Mindaugo taurės pusfinalį, o ten turi vykti kova. Iki to laiko mūsų komanda susiformuos kaip vieningas kolektyvas.
Džiaugiuosi, kad komanda atsigavo. Norime, kad Panevėžys didžiuotųsi komanda ir ją palaikytų.
Kai 2017 m. į Panevėžį grįžome su sidabru, kokie 5 tūkst. panevėžiečių susirinkę aikštėje mūsų laukė. Ėjome vakare, Maksvytį visi sveikino... Tą sezoną Panevėžys gyveno krepšiniu. Bet kai nėra pergalių, ar „Žalgiryje“, ar „Ryte“, ar bet kur, žiūrovų mažėja.
Turėjome sunkų ciklą – „Neptūnas“, „Rytas“, „Skycop“... Bet namuose negalima pralaimėti varžovams tokiais skirtumais.
Suprantu, kai pralaimime „Žalgiriui“ gražioje kovoje, apie tai visi šneka. Žmonės džiaugiasi, kad komanda kovoja. Ir tai jie vertina.
Beje, pasižiūrėkite į tinklalapį: „teisėjai“, „teisėjai“, „teisėjai“... Parašėme apeliaciją, bet nieko nebepakeisi. Trys techninės, trys kamuoliai ir nulemtos rungtynės. Tai negeri dalykai.
Už ką gavo techninę Jasaitis?
Čanakas domėjosi dėl laiko. Juk gali paklausti teisėjo. Kas čia – teisėjas neprieinamas? Popiežius? Paklausė, tas kažko negalėjo paaiškinti, Simas priėjo kaip kapitonas, kad išverstų, o jam davė techninę.
Jis juk ne į aikštę išėjo, o prie trenerio. Čia žmogiškumo faktorius.
2016 m.–2017 m., kai žaidėme Kaune su „Žalgiriu“ ir išbaudavo Kšištofą Lavrinovičių per pirmąjį kėlinį, Tomas Jasevičius tada davė pražangą. Kšištofas dar kažką pasakė, tai dar gavo techninę.
Brazauskui tada ir sakau: neteisingai sušvilpė, nubaudė maksimaliai, išėmė pirmame kėlinyje mūsų centrą, tai bent LKL, kaip paskutinė instancija, ištaisykite klaidą. Neskirkite piniginės baudos už neteisingai skirtą techninę pražangą.
Dabar gerai, kad analizuoja teisėjų darbą ir iškelia klaidas. Man susidarė toks įspūdis, kad jie šiuo metu geriau neteisėjauja nei anksčiau.
– Grįžkime prie klubo dalininkų reikalų. Jūs teigiate, kad nebeturite dalių ir klube yra naujas dalininkas. Ar Alvydas Bieliauskas išliks „Lietkabelio“ šeimininkas, ar tokiu taps tas naujasis žmogus?
– Ne, nemanau. Jeigu „Lietkabelio“ pavadinimas liks, tai bus tos sistemos žmogus. Nebus nuleistas iš Mėnulio. Aš vis tiek esu tos sistemos, „Lietkabelio“ grupės savininkas, ir nenutolsiu nuo klubo.
Tiesiog prabuvau ilgą kadenciją: gal reikia naujų vėjų? Nesakau, kad esu geriausias prezidentas ar prezidentas visam gyvenimui. Gyvenimas juk kinta.
Tas prezidentavimas irgi nėra privilegija – reikia skirti daug dėmesio, darbo ir atiduoti savo laiko.
Žinote, ką: paklauskite panevėžiečių – ar aš reikalingas, kaip toks prezidentas? Nes mažieji dalininkai sako, kad aš nereikalingas. Aš atsitraukiau iš dalininkų, gal reikės ir iš prezidento pareigų? (šypsosi.).
– Jūs esate ne panevėžietis. Kas jus sieja su Panevėžiu, kad remiate klubą?
– Jeigu Panevėžyje turiu verslą, turiu atiduoti duoklę Panevėžio visuomenei, Panevėžio žmonėms.
Mano samprata tokia: kiekvienas verslininkas, kuris daro verslą, turi atiduoti dalį visuomenei. Panevėžyje nėra tokio konsensuso. Daug įmonių žiūri grynai savo interesų. Bet kalbiname, atsiranda žmonės, kurie supranta, kad reikia visiems bendromis jėgomis tą kelti.
Džiaugčiausi, kad pavyktų surinkti kokį 500–1000 dalininkų, kurie visi suneštų po 1000 eurų. Niekam nebūtų krūvio... Dar jei valdžia prisidėtų, gyventume be įtampos.
Ir tai yra didelis darbas. Didelėms įmonėms 10 tūkst. nėra per dideli pinigai. Sudėkime 10 tūkst. 50-iai įmonių, ir gausime 500 tūkst.
Tokiu principu gyvuoja nemažai klubų – Ispanijoje „Barcelona“ ir Izraelyje Jeruzalės „Hapoel“ dirba panašiai. Mačiau jų VIP'uose sueina gal kokie 300–400 žmonių.
Šis principas geras. Mes jį bandėme kažkiek rutulioti per verslininkų konferenciją Panevėžyje. Ir dauguma į tai atsiliepė. Tik norėtųsi, kad neatsiribotų.
Maksvytis po 2016-2017 m. gerojo sezono turėjo likti „Lietkabelyje“, bet Ignatavičius viską sujaukė. Kazys tą patį pareiškė.
– Pavyzdžiui, „Žalgiris“ deklaruoja 10,7 mln. planuojamą biudžetą. Anksčiau jie buvo užsiminę, kad 10 mln. matė kaip ribą, bet sugebėjo ją peršokti. Koks yra „Lietkabelio“ biudžetas ir kokios Panevėžio ribos?
– Manau, kad klubui reikia turėti apie milijoną (eurų). Galėtume verstis ir su mažesniu biudžetu, bet prisideda eilė dalykų, kaip FIBA Čempionų lyga, todėl yra papildomų išlaidų.
Jeigu kažkas sako suformuokit komandos biudžetą, tai mes preliminariai galime jį suformuoti, bet tie, kas remia, nebūtinai parems.
Jeigu iškris viena, antra įmonė, vėl reikia performuoti. Biudžetas yra kintamas reikalas. Apie jį galiu kalbėti tik tada, kai gaunu sezono ataskaitą.
– O koks tada planuojamas „Lietkabelio“ biudžetas 2018-2019 m. sezonui?
– Apie milijoną eurų.
– Tik milijonas?
– Na, pavyzdžiui, pernai jis buvo apie 1,4 mln.
Ir šiai dienai galėtume, bet nežinau, nes šiandien yra daug klaustukų. Po tų visų triukšmų mums pasakys eiti švilpti, kai klube tarp dalininkų vyksta tokie dalykai. Kam duoti? Kad kažkoks Ignatavičius dėtųsi į kišenę?
Aš neviešinu tų dalykų, bet kai jie patys viešinasi tuos ieškinius... Tai gėda.
Dalininkas kovoja prieš savo įmonę... Dėl ko? Kitas dalininkas – dėl savo vaiko, kurį auginome. Jis nemokėjo žaisti, nepersivarė kamuolio per aikštę. Suklastoto kontrakto pagrindu reikalauja iš klubo pinigų.
– Kodėl paskyrėte Joną Vainauską sporto direktoriumi ir dar klubo dalininku? Ar nebijojote prisiimti šitos rizikos?
– Jonas buvo geros formos ir norėjo grįžti į krepšinį. Tai buvo ne pirmas jo toks bandymas.
Žmogui reikia sudaryti galimybę ir duoti viltį, kad galbūt jis kitoks. Ir tai būtų buvę labai gerai, jei jį būtume išvedę ir išlaikę krepšinyje.
Turime Dariaus Sirtauto ir Gintaro Einikio pavyzdžius. Matote, Sirtautas turėdamas problemą pakeitė gyvenseną, dabar gali vesti paskaitas: koks jo moralinis požiūris, kaip pozityviai jis šneka. Ir dabar jis vienas geresnių trenerių.
O Einikis, matote, koks... Niekas jo nesustabdo, nėra jokių vaistų.
Aš patikėjau, nes Jonas iš tikrųjų man imponavo. Jis yra krepšinio specialistas, turintis pakankamai neblogą nuojautą. Aišku, jo sprendimai galėtų būti kolektyviškesni, bet mes leidome jam dirbti savarankiškai.
Jeigu vertintume visumą, išskyrus paskutinį sprendimą su Wilsonu, tai trenerio ir kai kurių žaidėjų pakeitimai buvo logiški ir šiandien tvirtinasi. Gal tik išskyrus įžaidėjų klausimą, kuris buvo daromas nepamatuotai.
Bet krepšiniui įžvalgą jis turi.
Bet aš vis tiek tikiu, kad šis jaunas žmogus nesirems vien gimdytojais ar dar kažkuo. Pats padarys kažkokį projektą ir nuo to atsispyręs grįš į normalų gyvenimo ritmą.
Jis žadėjo dieną naktį būti su komanda ir salėje. Jis būtų didelė paspirtis, nes sugeba paruošti ir nuteikti žaidėjus psichologiškai. Tą daro įtakingai.
Bet kaip ir visi žmonės, taip ir jis turi silpnybių. Ir tos silpnybės griauna jo visus tikslus bei užkerta kelius.
Bet aš vis tiek tikiu, kad šis jaunas žmogus nesirems vien gimdytojais ar dar kažkuo. Pats padarys kažkokį projektą ir nuo to atsispyręs grįš į normalų gyvenimo ritmą.
– O nemanote, kad Jonui suteikėte per daug sprendimų laisvės? Jau atėjęs jis smarkiai kritikavo esamos administracijos darbą. Jis pakeitė beveik pusę komandos ir galėjo visiškai išbalansuoti klubą.
– Nemanau. Jis gal tik taip įsivaizdavo, bet iš tikrųjų neturėjo galutinių sprendimų. Kartais jis per daug viešai užsikalbėdavo... Taip nedaroma, nes jis nedėdavo parašo ir nepriimdavo galutinių sprendimų.
– Tai jūs tvirtindavote jo sprendimus?
– Pradžioje yra pateikiama, po to aš pasižiūriu, po to – Purlys. Jeigu viskas gerai – tvirtinam ir viskas įvyksta. Bet turėdavome pasiaiškinti kai kuriuos dalykus.
– O neatrodo, kad buvo tiesiog per daug tų pakeitimų per tokį trumpą laiką?
– Neatrodė.
Pavyzdžiui, Lipkevičiaus skolinimas Prienams visai nepasijautė. Atsisakyti Mavros norėjome ir anksčiau, bet kadangi nepavyko susitarti su jų siūlytomis kosminėmis sąlygomis, nusprendėme, kad jis liks.
Kita vertus, be Mavros pernai nebūtume laimėję trečios vietos Karaliaus Mindaugo taurėje. Jis buvo įtraukas į KMT žaidėjų top penketuką.
Dėl Mavros paleidimo reikia pagirti Joną Vainauską. Tai jo derybinių sugebėjimų dėka pavyko susitarti dėl priimtinų paleidimo sąlygų.
Beje palankiomis sąlygomis paleidome ir Pilepičių, Morrisoną bei Ežerskį. Tai irgi Jono nuopelnas.
– Tai „Lietkabeliui“ į Jono poziciją dabar reikia naujo žmogaus?
– Nežinau, ar reikia naujo, bet, pavyzdžiui, Čanakas turi neblogą supratimą. Trenerio žodis turi būti paskutinis – visada tą sakiau.
– Ar Karolis Giedraitis – paskutinis „Lietkabelio“ papildymas?
– Šiaip jau nebelabai norėtume pildytis. Noriu, kad komanda daugiau susižaistų.
Man teko stebėti Čanako treniruotę, nes prieš „Ryto“ rungtynes darėme stovyklą Druskininkuose, kad jie truputį susigyventų per tris dienas. Važiavau aplankyti ir stebėjau, kaip dirba treneris.
Čanakas labai konkrečiai dėlioja užduotis. Štai kodėl komanda dalijasi kamuoliu – nes jis turi teisingą treniruočių metodiką. Tą, ką pamačiau, buvo labai įdomu.
Reikia pradėti nuo pagrindų. Manau, Čanakas yra vienas geresnių LKL trenerių. Nenoriu lyginti Jasikevičiaus, Adomaičio...
Beje, Kazys Maksvytis po 2016-2017 m. gerojo sezono turėjo likti „Lietkabelyje“. Buvom beveik jau susiderėję dėl naujo kontrakto.
Bet Ignatavičius viską sujaukė. Kazys tą patį pareiškė.
Kazys man skambino ir sako: aš nesusišneku su Ignatavičiumi. Sakau: Kazy, kas ten per problemos? Jis tuo metu buvo užsienyje. Sakiau, kad viskas bus pataisyta ir siunčiame tau sutartį.
Praeina valanda, o atgal sutarties negauname. Už dviejų valandų Kazys skambina ir sako: vis tiek, čia mane spaudė žmona, visi. Sako, einu į „Neptūną“.
Bet jis man pripažino, kad nesiruošė eiti, nes jau buvome sutarę čia.
O šitas (Ignatavičius, – aut. past.) dėl kažkokio tūkstančio ar 500 eurų viską sujaukė...
– Koks buvo Gintaras Kadžiulis?
– Gintaras Kadžiulis visada buvo geras asistentas, tačiau vyriausiojo trenerio vaidmenyje dėl jo charakterio švelnumo ir gerumo jam tai trukdė.
– Nenadas Čanakas yra ketvirtas treneris po Kazio Maksvyčio. Ar galima sakyti, kad Maksvyčio netektis yra didžiulė tų smukusių „Lietkabelio“ rezultatų priežastis?
– Taip. Maksvyčio išėjimas buvo labai didelė netektis. Jis išsivedė ir Žužą, kurį kažkada pats pakviečiau dirbti asistentu, ir mūsų fizinio rengimo trenerį.
Maksvyčio išėjimas buvo Ignatavičiaus padarytas liapsusas. Vienareikšmiai. Tą gali pripažinti bet kas, kas kalbės atvirai. Liapsusas akivaizdus.
Štalbergo aš nevertinau kaip prasto trenerio. Jis Amerikoje baigęs tarptautinių santykių mokslus. Atstovavęs Latvijos rinktinei, buvo rinktinės trenerio asistentu. Jo kitokia mąstysena, argumentacija, tačiau jis buvo užsidaręs, nereaguodavo į asistentų pastabas bei patarimus, dėl to padarydavo klaidų.
Kazys Maskvytis yra didelę patirtį turintis ir sportinės visuomenės žmogus. Kazio žmogiškosios savybės labai pozityviai nuteikia visą trenerių štabą. Jis palaiko gerą atmosferą kolektyve. G.Kadžiulis po šiai dienai su Kaziu geriausi draugai. Mano santykiai su juo irgi labai šilti.
Jeigu vertintume 2017-2018 m. sezone rezultatus, mes iškeltus tikslus pasiekėme. Tapome KMT trečiosios vietos laimėtojais, patekome į LKL komandų ketvertą.
– Vienas didžiausių likusių klausimų – Jono Vainausko finansinis indėlis į komandą. Ką jis pažadėjo ir ar pervedė žadėtus pinigus?
– Taip. Viskas yra gerai. Mes gavome paramą ir dar gausime.
Jo atėjimas yra naudingas klubui ir finansine prasme.
– Ar galima tą paramą pamatuoti?
– Šimtą tūkstančių (eurų) gavome ir dar gausime.
– Gausite nepaisant to, kad jį atleidote? Ar nesikeis tie pirminiai numatyti sandorio planai?
– Manau, kad nesikeis.
| M.Ignatavičiaus pozicija (sausio 15 d., šaltinis „Sekundė“):  kklietkabelis.lt nuotr./Jordi Bertomeu ir Mantas Ignatavičius Teigia skolinęs pinigus klubo veiklai, kai šiam reikėjo finansinės pagalbos. „Kai klube būdavo prastesnė finansinė situacija, reikėdavo pagelbėti. Yra dokumentai, įrodantys mano skolą. Nenoriu kenkti klubui, tik noriu, kad būtų teisybė.“ Teigė apie FNTT atliekamą tyrimą nebuvęs informuotas. Nors turi 10 proc. klubo dalių paketą, skundžiasi negaunantis informacijos apie „Lietkabelio“ veiklą. „Po mano atsistatydinimo iš direktoriaus pareigų man piktybiškai neteikiama informacija. Esu išsiuntęs raštiškus prašymus teikti man informaciją, susijusią tiek su klubo finansine veikla, tiek su pasirašomomis sutartimis. Jei teigiamo atsakymo nebus, teliks kreiptis į atsakingas institucijas, siekiant apginti ir viešąjį, ir mano, kaip dalininko, interesą.“ Daugiau buvusių „Lietkabelio“ dalininkų pretenzijų ir argumentų skaitykite ČIA. |
