Visas krepšinio pasaulis šiandien mirga šventės Denveryje akimirkomis.
Nikolos Jokičiaus vedama „Denver Nuggets“ vėl palaužė „Miami Heat“ ir savo žiūrovų akivaizdoje padėjo paskutinį žingsnį kopdami į aukščiausią NBA kalną, laimėję finalo seriją 4-1.
Čempioniški purslai tiško ir ant dviejų lietuvių, kurie įrašė savo pavardes į NBA ir Lietuvos krepšinio istorijos sujungtus lapus.
Suprasti akimirksniu
- M.Pocius ir T.Balčėtis tapo pirmaisiais lietuviais po „Dallas Mavericks“ klube per titulu paženklintą sezoną 2011 metais dirbusio Alvydo Pazdrazdžio, kurie nusipelnė NBA aukso žiedų.
- Dar du Lietuvos krepšininkai buvo arti to – Žydrūnas Ilgauskas su „Cleveland Cavaliers“ 2007 metais ir su „Miami Heat“ 2011 metais žaidė NBA finale, o Jonas Valančiūnas buvo išmainytas 2019 metų vasarį, likus keliems mėnesiams iki „Toronto Raptors“ triumfo NBA.
- Pernai NBA finale žaidė „Boston Celtics“, kuriame skautu dirba Benas Matkevičius.
Dabar prie „Nuggets“ laimėtos NBA čempionų taurės prisidėjo du vilniečiai, į Denverio klubą patekę skirtingu metu ir skirtingomis aplinkybėmis, nors abu vienas kitą pažįsta nuo pat vaikystės, kai drauge žaidė krepšinį.
15min siūlo prisiminti, kaip iš pradžių T.Balčėtis, o paskui M.Pocius atsidarė „Nuggets“ klubo duris ir kokia yra jų darbo specifika.
Širdies ūžesiai padiktavo kitokį taką
Jei Martyno Pociaus kelias krepšinyje yra daug kartų aprašytas ir plačiai žinomas dėl jo pasiekimų krepšinio aikštėje žaidžiant Lietuvos rinktinėje, Kauno „Žalgiryje“, Madrido „Real“ ir kitose komandose, tai T.Balčėtis turėjo žengti ne krepšinio veiksmų, o skaičių tiltu, nors su krepšinio kamuoliu jie susidraugavo ten pat ir tuo pačiu metu.
T.Balčėtis mokėsi Vilniaus licėjuje Šeškinėje ir 10 metų lankė Šarūno Marčiulionio akademiją, kur treniravosi kartu su M.Pociumi.
Jie susipažino autobuso stotelėje, kai prie M.Pociaus priėjęs T.Balčėtis pasisakė savo vardą.
„Labas! Ar tu važiuoji į Šarūno Marčiulionio mokyklą?“ – „Labas, taip“, – tada atsakė būsimas Lietuvos rinktinės narys ir pasaulio čempionato bronzos medalininkas.
„Aš irgi – aš Tomas!“– visas išsišiepęs ištiesė ranką T.Balčėtis.
Taip 15min dirbusiam Donatui Urbonui apie prieš 30 metų prasidėjusią pažintį yra pasakoję abu „Nuggets“ klubo lietuviai.
Baigus 11 klasių, kai reikėjo rinktis tarp krepšinio ir mokslo, T.Balčėtis pasirinko abu pomėgius jungiantį kelią ir išvyko į JAV, kur pateko į Holderneso mokyklą. Ten jau metus žaidė M.Pocius, pasiūlęs savo treneriui pakviesti dar vieną lietuvį, pasižymėjusį ne tik krepšiniu, bet ir talentu mokslams.
„Mes augome kaip broliai, – apie ryšį su M.Pociumi šių eilučių autoriui 2012 metų rudenį yra pasakojęs tada Lietuvos krepšinio bendruomenei dar nepažįstamas T.Balčėtis. – Martynas visada buvo vienas geriausių. Galbūt skamba ironiškai, bet turbūt būtent ta vaikystės trauma (per darbų pamoką M.Pocius neteko piršto. – Red.) jam padėjo prasimušti. Martynas pradėjo stengtis daugiau už kitus ir tiek sportavo, kad seniai visus pralenkė ir tapo daug geresnis už bendražygius. Bet stiprus ryšys liko.
Aš lankiau jį Madride, vasarą buvome susitikę Londone, kai jis žaidė olimpinėse žaidynėse.“
Suprasti akimirksniu
- T.Balčėčio ir M.Pociaus vaikystės istorija:
- Prieš maždaug 20 metų Tomo tėtis dirbo „Keistuolių teatro“ direktoriumi. Sūnus su geriausiu savo draugu pradėjo dirbti rūbinėje ir džiaugėsi papildoma veikla. Uždirbdavo 20 litų už spektaklį, o kai visi žiūrovai susirinkdavo į salę, patys pasikeisdami nuo laiptų spoksodavo į didžiąją sceną.
- Sykį vaikai užsižaidė su šviesos jungikliu. Martynas vis spaudinėjo mygtuką, bet šviesa kaip nereagavo, taip nereagavo. „Kas čia vyksta?“ – nesuprato berniukas. Pasirodo, ta šviesa mirksėjo kitoje sienos pusėje. Taip taip – ten, kur ir vyko spektaklis.
T.Balčėtis irgi turėjo galimybių siekti krepšininko karjeros, kai gerais pažymiais baigė Holderneso mokyklą ir įstojo į prestižinį Harvardo universitetą.
195 cm ūgio vilnietis buvo kviečiamas žaisti NCAA, bet įtartini širdies ūžesiai ir noras telktis į mokslus diktavo kitą kelią.
„Nuo vaikystės turėjau nedidelių širdies ritmo sutrikimų, bet jie nekliudė sportuoti, – pasakojo T.Balčėtis. – Kai viską sudėjau ant svarstyklių, nutariau geriau nerizikuoti ir patausoti sveikatą.“
