Nors žaidimo laiko nebuvo daug, Donatas Motiejūnas pasisėmė įspūdžių, kurių nepamirš visą gyvenimą.
Balandžio pradžioje prie San Antonijaus klubo prisidėjęs 28 metų lietuvis sužaidė tik aštuonis mačus stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje, o ir per juos rungtyniavo nedaug.
Per trejas reguliariojo čempionato rungtynes ir penkis atkrintamųjų varžybų su „Denver Nuggets“ mačus 213 cm ūgio vidurio puolėjas per vidutiniškai 4 minutes pelnė po 2 taškus ir atkovojo po 1 kamuolį.
Tačiau kalbėdamas su T.Langviniu interviu „O dangau“ kanalui D.Motiejūnas tvirtino, kad vizitas San Antonijuje viršijo jo lūkesčius.
„Kas su manimi bendraudavo daug metų, žinojo, kas San Antonijus yra mano svajonė, – pasakojo D.Motiejūnas. – „Spurs“ visada mokėdavo išnaudoti aikštėje kiekvieną, nesvarbu, kokio kalibro tai būdavo žaidėjas. Nebūtinai super žvaigždė, bet jie mokėdavo įstatyti į tinkamą vietą ir išnaudodavo jo stipriausias puses.
Aišku, „Spurs“ remiasi europietišku krepšiniu, dalinasi kamuoliu. Nuo mažų dienų apie tai ir svajojau. Mano tėvas nuo mano vaikystės man aiškindavo atkreipti dėmesį į dvi komandas. Jis sakydavo: žiūrėk, kaip žaidžia Miuncheno „Bayern“ (D.Motiejūnas palaiko Miuncheno futbolo klubą) ir kaip žaidžia „Spurs“. Jie neturi daug žvaigždžių. Gal tik vieną, bet žaidžia kaip komanda. Visi žaidžia kartu ir nėra didelio skirtumo, kas atliks paskutinį metimą.
Man buvo didelė garbė buvo pamatyti. Esu buvęs „New Orleans Hornets“, „Houston Rockets“. Niekur nesu matęs taip nuoširdžiai dirbančių žmonių, taip besirūpinančių vienas kitu. Bendravimas išeina iš įprasto kelio, nes kiekvienas stengiasi vienas kitam padėti. To nepamatysi kitose komandose.
Per tas penkias savaites išvydau geriausia, ką esu matęs iki šiol savo gyvenime.“
Po sezono D.Motiejūnas per socialinius tinklus išplatino atsisveikinimo žinutę, kurią vieni suprato, kaip išsiskyrimą su „Spurs“, o kiti – kaip padėką klubui.
„Šiuo metu mano kontraktas pasibaigęs, bet vasara ilga, pažiūrėsime, kur mano kelias nukryps, – paaiškino D.Motiejūnas. – Jei būtų mano pasirinkimas, žinoma, kad norėčiau likti San Antonijuje. Tačiau, jei nepavyks, ieškosiu kitos galimybės.
Pats likau patenkintas ir dėkingas žmonėms už dėmesį, nors ten nuvykau likus trejoms rungtynėms iki reguliariojo čempionato pabaigos. Kiekvienas žmogus šioje žemėje supranta, kad nuvažiavus ten likus žaisti vos trejas rungtynes, negali tikėtis žaisti n minučių. Aš tiesiog nuvykau dirbti savo darbą – jei kažkas patirs traumą, pavaduoti, o o jei ne – palaikyti juos. Aš supratau, ko ten važiuoju. Tikrai negalvojau ten žaisti po 20-30 minučių. Man ir tos kelios minutės aikštėje buvo malonios.
Per laisvas dienas žaisdavome penki prieš penkis. Timas Duncanas ateidavo pažaisti, Mattas Bonneris. Tai būdavo žaidimas tiems, kurie negauna laiko aikštėje.
Žaisti prieš tokius žaidėjus man buvo papildomos treniruotės, kurių aš norėjau ir kuriomis džiaugiausi.“
Reguliariojo čempionato pabaigoje D.Motiejūnui pasitaikė galimybė būti aikštėje kaip tik tuo metu, kai karjerą baigė Dirkas Nowitzki. Vokietijos krepšinio žvaigždė kaip tik baigė savo įspūdingą, du dešimtmečius „Dallas Mavericks“ klube praleistą karjerą mače su „Spurs“. Tai, kaip San Antonijus ir visa NBA bendruomenė atsisveikinu su D.Nowitzki, įstrigo ir D.Motiejūnui.
„Man tai buvo išskirtinės emocijos, – pabrėžė D.Motiejūnas. – San Antonijuje buvo parengta specialus video, su įvairiomis akimirkomis. Buvo jausminga, nes taip išeiti yra kiekvieno žaidėjo svajonė. Realybė yra kita – joje dažniausiai karjerą baigi sėdėdamas ant sofos ir laukdamas skambučio, kuriuo turėtų paaiškėti, kur toliau žaisi.
Man buvo gražu, kad žaidėjas, kuris per savo karjerą atidavė visą save ir laimėjo čempionų titulą, buvo palydėtas taip, kaip reikia. Taip ir turi būti išlydima tokia žvaigždė. Aš džiaugiausi už Dirką. Prieš tokį žmogų reikia nusiimti kepurę.“
D.Motiejūnui neišdildomą įspūdį paliko ir pažintis su Greggu Popovichiumi. Legendinis NBA treneris, penkis kartus su „Spurs“ tapęs NBA čempionu, susitiko su lietuviu akis į akį, kai D.Motiejūnas atvyko į JAV.
„Nesu robotas, man drebėjo rankos ir kojos tik atvažiavus. Nervinausi, nes žinojau, kad sutiksiu du geriausius trenerius pasaulyje – G.Popovichių ir Ettore Messiną (G.Popovichiaus asistentas). Gyvenime neturėjau progos dirbti su tokiais žmonėmis.
Buvo baimė ir jaudulys, bet kai jis įžengė į kambarį... Net sunku apibūdinti jausmus. Aš tokio žmogaus nesu matęs. Net ir dabar nežinau, kaip jį apibūdinti, nors praėjo tiek savaičių. Nerandu žodžių.
Vien įeidamas jis žengia su tokia energija, tokia aura, kad kambaryje pasikeičia visa atmosfera. Gali pralaimėti 20 taškų, bet einant jam į kambarį sunku paaiškinti, kaip viskas pasikeičia.
Kai aš atvykau, mes buvome Vašingtone, kai jis įžengė į kambarį. Prieš prisėdant jis iškart pasakė: „Atsiprašau, Donatai, tau neužsakiau kiniškų pusryčių.
Atsakiau, kad per dvejus metus jau atsivalgiau kiniškų pusryčių. Kas buvo keista, kad beveik nekalbėjau su juo apie tai, kas man buvo aktualiausia. Mes pasikalbėjome apie 20 minučių, bet apie krepšinį jis pasakė gal tik vieną sakinį. Šnekant su šiuo žmogumi iš kiekvieno judesio ar žvilgsnio matai, kad jis labai domisi kiekvienu savo žaidėju. 25 minutes su juo kalbėjausi apie šeimą. Jis klausė, kaip, kur, kas, kaip gyvena mano tėvai. Esu patyręs trenerių, kurie pasako „hei, what's up“ (labas, kaip tu?) ir nueina. O jis įeina ir investuoja savo laiką į žaidėjus. Jam žaidėjai yra tarsi vaikai.
Galiausiai jis man pasakė tiek: „Apie krepšinį pasakysiu tiek: arba žinai, kaip žaisti, arba ne.“ Ir viskas. Nuėjo.
G.Popovichius tiek išsilavinęs, tiek išprusęs. Kartą jis priėjo prie manęs per treniruotę ir pareiškė: „Donatai, aš buvau Vilniuje 1978 metais. Tais laikais buvo tokia grupė, kuri mus visur sekiojo.“ Sakau, kad gal KGB? Turbūt, sako, nes niekur neišleido. O tada paklausė: „Ar ir dabar ji yra?“
Jis suprato, kad pagaunu jo juokus. Sakau, baikit, treneri, viskas pasikeitė. O jis tada man: „O tu kur buvai 1976 metais?“. Sakau, kad dar mano tėvai tada buvo vaikais.
Iš tiesų jo išprūsimo lygis yra nerealus. Kai vakarais su treneriu Virgilijumi Mikalausku kalbėdavomės, nuspręsdavome: Todėl ši komanda tiek metų taip gerai ir žaidžia. Todėl jie tokiame lygyje ir lieka tiek metų.“
„Spurs“ komandai NBA sezonas baigėsi 3-4 pralaimėta Vakarų konferencijos ketvirtfinalio serija „Denver Nuggets“ klubui. Pabaiga buvo ypač karti, nes „Spurs“ krepšininkai neišgirdo trenerio G.Popovichiaus nurodymų ir nebandė tyčia prasižengti paskutiniame mače, kurį pralaimėjo 86:90. Per paskutines 27 sekundes „Spurs“ krepšininkai tiesiog laukė, kai Denverio komanda laikė kamuolį.
„Turėjome daug šansų, – apie seriją kalbėjo D.Motiejūnas. – Manau, kad mes buvome jiems nepalanki komanda. Bet paskutiniu momentu žaidėjai tiesiog pasidavė po pramesto metimo. Buvo tarsi šokas. Nusviro rankos, didelis triukšmas – jie tiesiog negirdėjo, kas jiems šaukiama.
Tačiau, manau, kad tai normalu. Septintosios rungtynės žaidžiamos ne kasdien. Visa tai matėsi. Nors treneris rėkė, kad reikia prasižengti, mes tiesiog pasidavėme. Skaudu, nes mačiau, kad mes buvome geresni. Gal tik vienas rungtynes pralaimėjome pelnytai. Kitose tiesiog nežaidėme pakankamai agresyviai, o metėme daug tolimų dvitaškių, kurie tądien nekrito. Po tolimų dvitaškių, kai kamuolys atšoka toli ir Denveris gali bėgti į greitą puolimą, nes Nikola Jokičius puikiai dalina kamuolius, sunku. Žaidėme jų krepšinį, o ne savo.“
Pastaruosius du sezonus Kinijos klube Šandongo „Golden Stars“ žaidęs D.Motiejūnas teigė, kad San Antonijuje viskas skyrėsi lyg diena ir naktis.
„Mąstymas, – pabrėžė D.Motiejūnas. – Atvykęs į NBA pajutau, kad mano potencialas vėl atsivėrė. Žaidimo skaitymas, perdavimas, kamuolio judėjimas – daug elementų. Kinijoje viskas buvo kitaip, nes žinodavau, kad be 40 ir 20 (taškai ir atkovoti kamuoliai), mes nelaimėsime. San Antonijuje daug kartų galėjau neforsuoti žaidimo, o Kinijoje turėjau tai daryti, nes toks buvo mano darbas.“