Naujasis „New York Knicks“ startinio penketo įžaidėjas užaugo labai pavojingame rajone Čikagoje, o jau pačioje savo karjeros pradžioje (2011 m.) tapo naudingiausiu NBA reguliariojo sezono krepšininku bei jauniausiu iškovojusį šį apdovanojimą.
D.Rose'as atskleidė, kad šiuo metu yra visiškai kitoks žaidėjas nei praeityje, o branda jam padės tapti dar geresniu krepšininku.
– Ar labai norisi pasiekti senąją savo sportinę formą?
– Visuomet to siekiu. Mane dažniausiai labai nuvertina. Nesvarbu, kokioje komandoje žaidžiu. Sunkiausia buvo, kai mane pradėjo pulti traumos. Jaučiausi, lyg noriu keršto, tačiau svarbu buvo priimti iššūkį.
Darau viską, kad ir vėl tapčiau tuo krepšininku, kuriuo buvau kadaise, tačiau tam reikia laiko ir kantrybės.
Manau, kad pastaruosius kelerius metus geriausiai išugdžiau savo kantrybę. Patyriau nemažai pakilimų ir nuosmukių. 23–24 metų kentėjau nuo traumų, brendau kaip vyras, rūpinausi savo šeima, kurią papildė sūnus.
Turėjau labai daug atsakomybės jau nuo 19 metų ir tuo pačiu turėjau ieškoti savęs, kaip asmenybės.
– Ar pasiilgai to MVP kalibro krepšininko?
– Ne. Žinau, kad galiu būti geresnis. Praeityje buvau labai kvailas žaidėjas.
– Tuomet, kaip tapai naudingiausiu reguliariojo sezono krepšininku?
– Buvau pamišęs. Aikštėje negalvojau. Gaila, kad išvis įdėjau kamuolį iš viršaus. Žaidžiau per greitai, neskaičiau žaidimo, o mano krepšinio intelektas buvo labai žemas. Jaučiu, kad dabar geriau kontroliuoju žaidimą.
– Iš kokių žaidėjų semiesi įkvėpimo?
– Iš tokių sportininkų kaip Pele, Michaelas Jordanas, Muhamedas Ali bei Bobby Fischeris (šypsosi). Man įdomu, kas paverčia šiuos sportininkus tokiais populiariais.
– Ar tavo buvęs žaidimas primena dabartinį Russello Westbrooko stilių?
– Jis kiek skiriasi. Russellas būna piktas ir įniršęs, o mano žaidime to niekada nebuvo. Aš su tokia emocija žaisti negaliu.
– Ar kada nors dvejojai, kad grįši į aikštę?
– Niekada.
– Užaugai labai prastame rajone. Kokį baisiausią dalyką teko ten pamatysi savo akimis?
– Kartą mačiau, kaip nužudė žmogų.
– Koks jausmas gyventi tokiame rajone ir patirti tokius baisius dalykus?
– Tai stipriai paveikia. Mačiau, kaip miršta mano brolio geriausias draugas. Savo akimis stebi, kaip iš jo kūno teka kraujas ir nieko negali padaryti. Jei atvirai, tai mano rajone tokie vaizdai buvo kasdienybė.
– Koks tavo maloniausias atsiminimas apie žaidimą „Bulls“?
– Kai 2011 metais gavau MVP apdovanojimą.
– Apibūdink „Knicks“ ir Jeffą Hornaceką.
– Jis senamadiškas treneris. Jis leidžia savo žaidėjams eiti į aikštę ir rungtyniauti taip, kaip jie sugeba geriausiai.
– Kas tave labiausiai nustebino Kristapo Porzingio žaidime?
– Jis visuomet dirba ir niekuomet nėra patenkintas.
– Ką supratai apie Carmelo Anthony, kai atvykai į Niujorką?
– Jis labai daug kalbasi su komanda. Carmelo labai nori laimėti. Jis yra šios ekipos balsas ir lyderis. To mokausi ir aš, nes esu labai tylus žaidėjas.
– Ar mėgsti patį miestą?
– Labai myliu Niujorką.
– Kokius ritualus atlieki prieš rungtynes?
– Mažai valgau, susidedu savo sportinius batelius tam tikra tvarka. Geriu įvairius papildus ir energetinius gėrimus tam tikru laiku.
– Trys žmonės, su kuriais norėtum pavakarieniauti?
– Martinas Liutheris Kingas, Malcolmas X ir mano močiutė.
– Ar mėgsti Niujorko picą?
– Dievinu ją.
– Mėgstamiausias atlikėjas?
– Tupacas.
– Koks žaidėjas norėtum būti po metų?
– Geriausias D.Rose'as, koks tik įmanoma.
– Ar „Knicks“ gali laimėti NBA titulą?
– Labai realu, tačiau tam reikia laiko. Visi galvojo, kad būsime Rytų konferencijos dugne, tačiau žaidžiame neblogai. Visi šioje komandoje svajoja nugalėti, tačiau turime sunkiai dirbti, aukotis krepšiniui ir būti kantrūs.
