Praėjusią vasarą apie krepšininko karjeros pabaigą paskelbęs Antanas Kavaliauskas pratinasi prie naujo vaidmens. Jau už poros savaičių jis pasileis į 17 valandų kelionę automobiliu rytinės JAV pakrantės link. 35-erių lietuvis gavo darbą „Wake Forest“ universitete Šiaurės Karolinoje – viename prestižiškiausių visoje Amerikoje.
„Geriausias sprendimas mano gyvenime“, – taip pasirinkimą rungtyniauti „Wake Forest“ įvardijo NBA žvaigždė Chrisas Paulas, kuris turi namus Vinstone-Seileme ir kiekvieną vasarą atvyksta į universitetą pasižaisti su studentais penkiese prieš penkis.
Prieš porą metų „Wake Forest“ krepšinio programai jis paaukojo net 2,5 milijono JAV dolerių. Tiek Ch.Paulas, tiek kita NBA legenda Timas Duncanas – dar vienas „Wake Forest“ universiteto alumnas, iki šiol vis šmėsteli studentų miestelyje įkvėpti savo pasekėjų. Jiedu netgi dalyvavo vaizdo konferencijoje, kurioje „Wake Forest Demon Deacons“ komandos vadovai rinko naują vyr. trenerį.
NBA ikonos patvirtino 55-erių amerikiečių Steve'o Forbeso kandidatūrą. Vos tik gavęs darbą, patyręs specialistas paskambino vienam senam bičiuliui.
„Ateini?“ – paklausė amerikietis A.Kavaliausko iškart po to, kai pats padėjo parašą po ilgalaike sutartimi su „Wake Forest“.
Prieš 15 metų jis užverbavo A.Kavaliauską pasirinkti „Texas A&M“ universitetą. Šį kartą S.Forbesas įkalbėjo lietuvį prisijungti prie jo štabo „Wake Forest“ universitete.
Tik A.Kavaliauskas dar paprašė duoti laiko vienam skambučiui. Mat tuo metu jis kaip tik bendravo su „New Orleans Pelicans“ klubu ir kalbėjosi dėl žaidėjų vystymo trenerio darbo.
Tiesa, A.Kavaliauskas būtų prisijungęs prie NBA ekipos tik nuo kito sezono pradžios, o jis startuos tik gruodžio mėnesį. Buvęs krepšininkas nenorėjo pusmetį sėdėti be darbo, o pasiūlymas pasisemti patirties NCAA buvo labai viliojantis. Bet prieš priimdamas sprendimą, jis norėjo informuoti ir NBA klubą.
A.Kavaliauskui paskambino pats „Pelicans“ generalinis vadybininkas Davidas Griffinas. Lietuvis gavo „palaiminimą“ dirbti „Wake Forest“, bet tuo pačiu nesudegino Naujojo Orleano tilto, kad ateityje juo galėtų peržengti iš NCAA į NBA.
„Aš myliu krepšinį. Ir jeigu kažkam kitam galiu padėti su savo žiniomis ir galimybėmis, prasideda ne darbas, o malonumas. Maždaug dešimt metų žinojau, kad norėsiu būti treneris. Ir norėjau būti treneris NCAA. Vien dėl to, kad galėčiau padėti tokiems kaip aš – vėlyvo brendimo žaidėjams, kurie galėtų atsiskleisti per darbą“, – interviu 15min apie naują savo gyvenimo etapą pasakojo A.Kavaliauskas.
A.Kavaliauskas jau buvo nuvykęs į „Wake Forest“ porai dienų pasižvalgyti po naująją savo darbovietę. Dėl karantino jis dar negalėjo apžiūrėti visų prestižinio JAV universiteto patalpų. Bet ir trumpos ekskursijos jam užteko įsitikinti elitinėmis sąlygomis naujojoje darbovietėje.
Įėjęs į „Demon Deacons“ treniruočių centrą A.Kavaliauskas pamatė nematytą technologiją virš krepšio.
„Kas ten tokio?“ – paklausė lietuvis.
Jam paaiškino, kad tai prietaisas, kuris nuskanuoja ir identifikuoja kiekvieną į salę įėjusį žmogų ir skaičiuoja jo metimus ir metimo padėtį, o vėliau užregistruoja informaciją duomenų bazėje. „Wake Forest“ yra tik vienas iš keturių NCAA universitetų, turinčių tokią technologiją.
Keturių lygių sporto komplekse krepšininkai turi atskirą aukštą su didžiule krepšinio aikšte, kurioje telpa 13 krepšių, o per visą aikštę treniruotes vienu metu gali rengti tiek „Wake Forest“ vaikinų, tiek merginų komandos.
Ch.Paulas investavo milijonus į „Demon Deacons“ rūbinę, kurioje žaidėjai turi visiškai atskirą erdvę su plokščiaekraniais televizoriais, naujausia programine įranga stebėti sporto varžybas, taip pat vaizdo žaidimų zona.
„Wake Forest“ pasamdė virtuvės šefus, kurie ruošia krepšininkams maistą visai čia pat krepšinio salės. Kad suvalgytas maistas virstų raumenimis, čia pat yra milžiniška treniruoklių zona, pritaikyta sportuoti maždaug 350 studentų. Ne veltui metinė studijų kaina čia – 72,5 tūkst. JAV dolerių (ketverių metų suma – apie 290 tūkst. dolerių).
Ši talentų kalvė ESPN sudarytame geriausiai NBA žaidėjus paruošiančių programų reitinge buvo įvertinta 9 vietoje tarp maždaug 300 pirmojo NCAA diviziono komandų.
„Wake Forest“ į NBA išleido ne tik Timą Duncaną su Chrisu Paulu, bet ir žymųjį 160 cm ūgio mažylį Muggsy Boguesą, Jeffą Teague, Al-Farouqą Aminu, Joshą Howardą, Johną Collinsą, Jamesą Johnsoną ir kitus.
„Man jau ir treneris skambino, kad einu, žiūriu – prie kabineto lietuvis Songaila“, – juokėsi Antanas Kavaliauskas.
„Wake Forest“ koridoriuose kabo atvaizdas su vienu geriausių sunkiųjų kraštų Lietuvos krepšinio istorijoje. Būtent iš „Wake Forest“ 50-uoju šaukimu 2002-ųjų NBA naujokų biržoje marijampolietį ištraukė „Boston Celtics“, teises į lietuvį iškart perleidę „Sacramento Kings“. D.Songaila – vienas iš keturių „Wake Forest“ žaidusių olimpiečių. Iš lietuvių šiame universitete yra rungtyniavęs ir Vytas Danelius.
1906 metais įkurta „Wake Forest“ krepšinio komanda dalyvavo pirmosiose ir antrosiose Šiaurės Karolinos valstijos krepšinio rungtynėse. Dabar „Demon Deacons“ žaidžia stipriausioje ACC konferencijoje, kurioje dar varžosi tokios komandos kaip „North Carolina“, „Duke“, „Syracuse“, „Notre Dame“, „Florida State“, „Louisville“ ar pernai NCAA triumfavusi „Virginia“. Visas 18 ACC konferencijos rungtynių transliuoja nacionalinė televizija, o didžiųjų universitetų arenose šmirinėja tuntai NBA skautų.
Tiesa, kameros jau seniai užfiksavo didžiąsias „Demon Deacons“ pergales. Per pastarąjį dešimtmetį „Wake Forest“ universitetas tik sykį pateko į „Kovo beprotybę“. Tad Steve'o Forbeso štabas su trimis asistentais, specialiuoju asistentu, video koordinatoriumi, žaidėjų valdymo specialistu ir Antanu Kavaliausku žaidėjų vystymo pareigose bandys sugrąžinti į „Wake Forest“ pergales.
35-erių buvęs krepšininkas su didžiuliu entuziazmu kimba į naujas pareigas. A.Kavaliausko misija „Wake Forest“ oficialiai prasidės liepos pradžioje, bet jau dabar lietuvis pluša ieškodamas komandai naujų talentų.
Interviu 15min – A.Kavaliausko pasakojimas apie naują aistrą ir karjeros ambicijas Amerikoje.
– Antanai, kaip prabėgo pirmieji jūsų metai po krepšininko karjeros?
– Kai nusprendžiau, kad jau viskas, visiškai nieko nedariau. Absoliučiai nieko (šypsosi.). Ilsėjausi, žaidžiau golfą, su mašina važinėjau į trasas palenktyniauti. Visiškas atsipalaidavimas...
Nelabai norėjau pažiūrėti į krepšinio kamuolį. Tikrai nenorėjau kilnoti svorių. Norėjau tik viską valgyti ir daug visko valgyti (juokiasi.). Norėjau pradėti mėgautis gyvenimu.
– Kiek truko toks pokarjerinis medaus mėnuo?
– Tas noras nepraėjo... Jo labai sunku atsikratyti. Bet jeigu nori kažko siekti, reikia kažkiek viską prislopinti.
Viskas prasidėjo nuo to, kad treniruočių bazėje JAV, kur treniravausi tris vasaras iš eilės, manęs pasiteiravo, ar norėčiau daryti individualias treniruotes. Sakė, kad yra pora vaikų, kuriems reikia padėti. Kadangi nieko neveikiau, sutikau.
Pradėjau nuo įvairaus amžiaus vaikų. Buvo tokių, kuriuos reikėjo išmokyti ir kaip kamuolį varytis, ir padėti su metimo technika. Gavau padirbėti ir su vyresniais, ir su merginomis. Kažkaip nuo to viskas ir prasidėjo.
Tris kartus per savaitę darydavau treniruotes vaikams, o po to rengdavau individualias treniruotes vyresniems.
– Antanai, prieš kalbant apie naują jūsų gyvenimo etapą, paklausiu iš karto: ar šis jūsų profesijos pasirinkimas jūsų draugams ir buvusiems bendražygiams bus staigmena?
– Ne, nemanau. Nes visiems, su kuo kalbėdavau ir kurie klausdavo, ką noriu daryti ateityje, visada sakiau, jog noriu būti treneris.
Krepšinis yra manyje. Aš krepšinį myliu. Ir jeigu kažkam kitam galiu padėti su savo žiniomis ir galimybėmis, prasideda ne darbas, o malonumas.
– Minėjote, kad sprendimas baigti krepšininko karjerą neatėjo per vieną naktį. O kada ir kaip brendo mintis tapti treneriu?
– Maždaug dešimt metų žinojau, kad norėsiu būti treneris. Ir norėjau būti treneris NCAA. Vien dėl to, kad galėčiau padėti tokiems kaip aš – vėlyvo brendimo žaidėjams, kurie galėtų atsiskleisti per darbą.
– Sugrąžinsiu jus į 2003-uosius, kai išvykote žaisti krepšinio į JAV koledžą Kanzase, o po dvejų metų persikėlėte į „Texas A&M“ universitetą NCAA. Kaip sprendimas išvykti į Ameriką pakeitė jūsų gyvenimą?
– Nežinau, ar iš viso būčiau krepšininkas, jeigu nebūčiau išvykęs į Bartono koledžą. Mane užmatė Stepas Kairys. Žaidžiau LKAL (tuomet – antra Lietuvos krepšinio lyga. – aut.) Vilniaus „Preventos-Statybos“ ekipos dukterinėje komandoje. Baigęs krepšinio mokyklą aš žaidžiau sostinės krepšinio lygoje.
Klubas turėjo problemų su finansais, todėl dauguma pagrindinės komandos žaidėjų nebenorėjo žaisti. Mus paėmė į komandą, kad užbaigtume sezoną – užėmėme aštuntą vietą. „Šilutė“ buvo pirma ir su ja susitikome atkrintamosiose. Ten mane pamatė Stepas Kairys. Nuo to ir prasidėjo pokalbiai.
– Ką jums davė NCAA patirtis?
– Išvykau ten beveik 19 metų. Ten atvykęs supratau, kad be darbo nieko nebus. Buvau 207 cm ūgio, o svėriau gal kokius 90 kilogramų (šypsosi.).
– Atrodėte taip, kaip toje nuotraukoje instagrame?
– Ten buvo metai prieš rugsėjo 1-ąją ir tikrai nebuvau smarkiai pasikeitęs (šypsosi.).
Bet man pasisekė, kad turėjau tokį komandos draugą kaip JP Batista. Jis mane paėmė po savo sparnu – keldavo anksti ryte ir eidavome kilnoti svorių. Taip per vieną sezoną priaugau 20 kg raumens.
Pirmus metus nieko nedariau išskyrus treniruotes ir svorius vos ne du kartus per dieną. Ir daug valgiau. Kai daug valgai, tai ir kalorijų yra, ir pats kūnas pradėjo kitaip jį priimti.
Po sezono vasarą likau Kanzase ir tvarkiau aplinką, pjoviau žolę prie 35 laipsnių karščio. Pats treniravausi individualiai. Po to pradėjau labai gerai žaisti ir beveik nuo visai nežaidusio, tapau žaidėju su 18 taškų ir 10 atkovotų kamuolių vidurkiu.
Tuomet mane pradėjo kalbinti „Texas A&M“ universitetas. Ten atvykus patyriau didelį šoką – lygis smarkiai skyrėsi. Prireikė gal kokių pusės metų, kol prie visko pripratau ir pradėjau rodyti rezultatą.
– Kaip save ruošėte trenerio darbui? Galbūt žaisdamas komandose žymėjotės įdomiausius trenerių sumanymus?
– Taip, kaip tik esu išsitraukęs labai daug užrašų, kur esu susirašęs ir derinius, ir nuo trenerių nusirašytus pratimus.
Tie pratimai, kurių labai nemėgdavau, dabar veikia labiausiai (juokiasi.). Tuos pratimus duodavau savo vaikams „Dallas Thunder“. Nebuvo labai patenkinti, bet užtat mačiau jų azartą, kaip jie viską atlikinėjo (šypsosi.).
– Kaip pradėjote treniruoti vaikų komandą Dalase?
– Individualiai treniravau porą maždaug 15 metų merginų. Ateidavau jų treniruoti 8 valandą ryto, nes jos mokėsi pagal namų mokymą ir dar žaidė krepšinio komandoje. Bet jų komandos treneris dėl kažkokių priežasčių gruodžio 17-ąją paliko savo darbą.
Man paskambino vienos merginos tėtis, kuris priklausė mokyklos krepšinio komitetui. Paklausė, ar norėčiau treniruoti komandą. Man tai pasirodė kaip iššūkis. Tikrai nemokėjo ten daug tų pinigų, bet net neišgirdęs visų sąlygų iškart pasakiau – taip, norėčiau.
Treniravomės du kartus per savaitę. Žaidėme namų mokymo lygoje, dalyvavome turnyruose. Ten žaidė 10-12 klasių vaikai, kurie mokėsi pagal namų mokymą. Amerikoje yra virš 1000 tokių mokyklų čempionatas, bet žaidėme ir su kitomis akademijomis, vidurinėmis mokyklomis.
– Ką pavyko pasiekti su „Dallas Thunder“?
– Laimėjome turnyrą Oklahomoje, po to užėmėme antrą vietą rajoninėse ir apskrities varžybose.
Abu kartus finale pritrūko kantrybės. Žinai, kai būna, kad žaidi finalą ir pradedi nervintis? Puikiai suprantu, kad vaikinai tokiame amžiuje iš pradžių nervinosi. Antroje pusėje pradėdavome žaisti savo krepšinį, bet nebespėdavome.
Abu kartus buvome antri. Kai ruošėmės turnyrui Misūrio valstijoje, visos JAV reitinge buvome septinti tarp visų mokyklų.
– 12 metų žaidėte Europoje. Kas jūsų auklėtiniams Amerikoje buvo labiausiai neįprasta, bandant žaisti pagal Europos krepšinio įtakos paveiktas jūsų žaidimo schemas?
– Jie žaidė labai daug zonos, o aš zoninės gynybos nemėgstu, tai bandžiau juos mokyti asmeninės gynybos. Prireikė nemažai laiko, bet turėjau gan protingus vaikinus ir jie tikrai viską perprato – matėsi labai geras progresas.
Jeigu jie žaidė daugiausia zonine gynyba ir puldavo daugmaž prieš zoninę gynybą, tai nelabai tų derinių daug ir turėjo. Tad reikėjo viską įvesti iš naujo, tą patį greitą puolimą. Jį paėmiau iš Ramūno Butauto. Yra vadinamasis kampas, kurį dabar žaidžia labai daug komandų. Tai gan paprastas derinys, bet labai efektyvus: visi paliečia kamuolį, visi juda, niekas nestovi vietoje. Tokiame lygyje kaip jiems buvo labai gerai.
Po to gynybos sistemas paėmiau iš universiteto laikų, nemažai pratimų paėmiau iš „Žalgirio“. Vis tiek tai atmintyje buvo šviežiausia.
Mano puolimą sudarė mišrūs deriniai – pora iš „Žalgirio“, pora iš Ramūno Butauto sistemos, paskui nemažai derinių pats susigalvojau. Kartais kažką pamatęs iš vienos idėjos susikurdavau penkis derinius.
Taip ruošėmės, ruošėmės ir pradėjome žaisti žiauriai gerai. Tik tas koronavirusas viską sumaišė... Man buvo skaudžiausia dėl tų dvyliktokų, nes jie visus metus laukė nacionalinio čempionato. Skaudėjo širdį, kad jie negalėjo žaisti ir įrodyti. Nes kai tik atėjau dirbti, iš tėvų kalbų supratau, kaip jie laukė šito turnyro ir kaip norėjo save parodyti.
– Ar sėkmingi rezultatai su „Dallas Thunder“ pastūmėjo jus šiame trenerio kelyje?
– Žinoma! Supratau vieną dalyką – mylėjau žaisti krepšinį, bet aš dievinu būti treneriu.
Kai treniruoji vaikus ir matai kiekvieno jų pažangą tiek individualiai, tiek komandiškai, kai ateina tėvai ir dėkoja, sako, kad per tokį trumpą laiką mano vaikas žaidžia žymiai geriau, tai natūraliai glosto savimeilę.
– Tai jums didžiausią malonumą trenerio darbe teikia progresas?
– Taip. Jeigu individualiai treniruoji vaikus, ateina tėvai ir sako, kad kitas treneris pagyrė jų vaikų kojų darbą ar kažką, ko jie neturėjo anksčiau, man tai geriausias įvertinimas.
– Kai tapote „Dallas Thunder“ treneriu, nuo ko pradėjote savo jau kaip trenerio darbą?
– Pasakiau, kad nepūsiu melo į akis, sakysiu tiesiai šviesiai, o gausi tai, ko nusipelnei. Jeigu nedirbsi treniruotėje ir nesistengsi, to laiko ir negausi. O jeigu darysi tai, kas geriau komandai ir nestatysi savęs vietoj jos, automatiškai gausi ir žaisti.
Komandoje buvo toks vaikis – dešimtokas, daug nežaidė. Pasakiau jam, kad krepšinyje yra daug kitų dalykų, nei tik rinkti taškus. Nuo to laiko jis pradėjo taip stengtis, kad vėliau žaidė starto penkete, dengė geriausius varžovų žaidėjus, juos smaugė nuo pat pradžių ir tryško begaline energija. Negalėjau neduoti jam žaisti, nes jis buvo tikrai naudingas komandai. Jis nebuvo kažkoks supertalentas, bet viską užsitarnavo savo darbu.
– Koks žaidimo braižas jums kaip treneriui imponuoja labiausiai? Kaip maždaug atrodo jūsų derinių knyga?
– Tai mano universiteto komandos, Šaro ir Ramūno Butauto derinys.
Bet tokiame amžiuje reikėjo prisitaikyti prie vaikų – juk nepriversiu ne metiką mėtyti tritaškių, arba to, kuris nėra greitas, vyti į greitą puolimą. Reikia prisitaikyti prie komandos.
Ar norime lengvų taškų? Žinoma. Bet tą reikia daryti su protu. Reikia ne tik bėgti. Bandžiau išmokyti vaikus, kada galima paduoti perdavimą į tą greitą puolimą. Kad prieš tai reikia pagalvoti. O poziciniame žaidime – kantriai išlaukti progos.
– Kaip patekote į Wake Foresto universitetą?
– Treneris Steve'as Forbesas man bandė padėti gauti darbą. Bet kai įvyko koronaviruso protrūkis, darbai sustojo ir komandos nelabai žvalgėsi į trenerius.
Forbeso komanda praėjusį sezoną patyrė vos kelis pralaimėjimus. Jis buvo vienas tų trenerių, kur žinojai, kad tuoj tuoj jis tikrai gaus labai gerą darbą labai dideliame universitete. Tai buvo tik laiko klausimas.
Kai Wake Forestas atleido Danny Manningą, aš kažkaip nesumąsčiau, kad Forbesas gali jį pakeisti. Bet po kelių dienų treneris man iškart paskambino ir pasakė: noriu, kad ateitum pas mane dirbti.
– Bet prieš tai reikėjo apie tai pranešti „New Orleans Pelicans“?
– Naujame Orleane turėjau būti žaidėjų vystymo treneris. „Pelicans“ yra tikrai gera organizacija ir viską daro teisingu keliu. Jie bando būti kaip „San Antonio Spurs“ – daryti savo trenerių medį ir panašiai.
Kaip ir turėjome su jais žodinį susitarimą, bet nebuvo nieko raštiško. Būčiau pradėjęs dirbti tik nuo gruodžio mėnesio, tad dar šešis mėnesius būčiau sėdėjęs be darbo.
Kai paskambino Wake Forestas, pasakiau, kad pirma turiu pakalbėti su Naujuoju Orleanu: paaiškinti, kokia situacija ir žiūrėti, kaip jie į tai reaguos. Vis tik jau buvau davęs žodį Naujajam Orleanui, todėl negalėjau jiems nieko nepranešęs sutikti dirbti Wake Foreste.
Paskambinau „Pelicans“ ir pasakiau, kad jeigu gaučiau raštišką sutartį jau dabar, likčiau. Bet jeigu ne, supraskite ir mane. Man paskambino Davidas Griffinas, pasikalbėjome ir pasakė, kad jie viską supranta, jeigu pasirinkčiau Wake Forestą. Patikino, kad nesupyks, o kai viskas aprims, bandys su manimi kalbėtis ateityje.
– Gavote trenerio asistento darbą prestižiniame NCAA universitete – tikrai retą galimybę Lietuvos krepšinyje. Kokios pirmos mintys aplankė po šio istorinio ėjimo?
– Lietuviai! (juokiasi.)
Iškart paskambinau Songai (Dariui Songailai. – aut.), nes jis San Antonijuje – penkios valandos automobiliu nuo manęs. Songa labai apsidžiaugė. Pradėjo sakyti, kad jeigu tik ko reikia, aš ten tau padėsiu –pažįstu žmones ten ir ten, tu tik sakyk. Man buvo labai gera, kad jis taip apsidžiaugė.
Iškart pradėjau ieškoti komandai lietuvių. Broliai Tubeliai buvo įdomus variantas, bet jie jau buvo apsisprendę važiuoti į Arizoną – pavėlavome. Domino Augustas Marčiulionis, bet jis dar nebuvo apsisprendęs, ką darys – liks Lietuvoje ar išvažiuos į NCAAA.
Tad ir toliau dabar ieškau žaidėjų – tikrinu Europos rinką. Dabar mums labiausiai reikia aukštaūgių. Ką randu, siunčiu treneriams, kad jie pasižiūrėtų tinka jiems ar ne. Tuo pačiu kalbuosi su žaidėjais, jų „patarėjais“.
– Oficialiai būsite žaidėjų vystymo treneris, bet kokias dar funkcijas apims jūsų pozicija Wake Foreste?
– Žaidėjų vystymo darbe treniruotėse, kiek supratau, daugiausiai dirbsiu su aukštaūgiais. Bandysiu padėti jiems tapti geresniais krepšininkais. Taip pat jiems individualiai rodysiu video analizę, pagal kurią bandysime gerinti įgūdžius.
Bet tai bus tik viena to darbo dalių. Ką man dar pasakys, tą ir turėsiu daryti. Ieškoti žaidėjų Europoje bus dar kitas darbas.
– Kaip prieš 15 metų užmezgėte tokį stiprų ryšį su Steve Forbesu „Texas A&M“ universitete, kad po šitiek laiko jis jums iškart paskambino ir pasiūlė darbą Wake Foreste?
– Jis mane verbavo pasirinkti „Texas A&M“ universitetą dar kai žaidžiau „Barton CC“. Nuo to laiko užmezgėme ryšį, vis pabendraudavome. Jeigu net ir nepasikalbėdavome, vis tiek žinojome, ką kuris veikia. Jis labai džiaugdavosi mano iškovotais trofėjais, čempionų žiedais, žaidimu olimpinėse žaidynėse. Taip išlikome artimais draugais.
Steve'as Forbesas buvo vienas pirmųjų žmonių, sužinojęs, kad noriu baigti krepšininko karjerą. Tada jis pasakė, kad padės, kiek galės.
– Kai kalbame apie „Žalgirio“ ar „Ryto“ trenerius, puikiai žinome, koks karštas yra šis postas. Wake Forestas yra vienas garsesnių vardų NCAA, bet pastarąjį dešimtmetį tik kartą dalyvavo „Kovo beprotybėje“. Kokį spaudimą jaučiate sugrąžinti į Wake Forestą pergales?
– Taip, tikrai jaučiame. Wake Forestas yra vienas iš geriausiai žinomų universitetų visame pasaulyje. Wake Foresto universitetas yra vienas iš nedaugelio, kuris gali pasiūlyti ir aukščiausio lygio išsilavinimą. Jis yra tarp TOP 30 universitetų Amerikoje, kurio komanda žaidžia ACC konferencijoje – vienoje geriausių krepšinyje. Ten žaidžia tokie universitetai kaip „Duke“, „North Carolina“, „Florida State“, „Syracuse“, „Notre Dame“ ir panašiai. Ši konferencija lyg NCAA krepšinio meka.
Bus nelengva, bet norime ir bandysime laimėti. Bandysime patekti į „Kovo beprotybę“ ir laimėti NCAA. Nes su tokiu universitetu kaip Wake Forestas per 10 metų tik vieną kartą sudalyvauti „Kovo beprotybėje“ yra tikrai blogai.
– Kokių patarimų dėl Wake Foresto sulaukėte iš Dariaus Songailos? Ką apie jį atsimena Wake Foresto žmonės?
– Kai buvau nuvažiavęs į Wake Forestą porai dienų, tai mačiau Songos nuotraukų...
– Turbūt iškart siuntėte jas Dariui?
– Taip! Jos kaip tik yra prie pat trenerio kabineto. Man jau ir treneris skambino, kad einu, žiūriu – lietuvis Songaila.
Ten labai daug iškabų su Songaila: yra nuotrauka iš 2012 metų olimpinių žaidynių, ant sienos surašyti jo pasiekimai ir t.t.
– Kai verbuojate žaidėjus į Wake Forestą, kokią informaciją jiems užakcentuojate?
– Kad į Wake Forestą viliojami aukštos klasės žaidėjai. Kad tai TOP 30 universitetas pagal išsilavinimą visoje Amerikoje. Kad žaidžia vienoje geriausių konferencijų ACC. Kad tai labai matoma konferencija, į kurios rungtynes susirenka daugiausiai NBA skautų.
Wake Forestas yra vienas iš nedaugelio universitetų, kuris gali pasiūlyti aukščiausio lygio mokslus ir krepšinį. Kai kurie pasiūlo tik mokslus ar krepšinį, o mes galime pasiūlyti ir tą, ir tą.
Dėl karantino dar neišvaikščiojau visos Wake Foresto bazės, nes ne viskas buvo atidaryta. Bet pats studentų miestelis ten labai gražus, tvarkingas.
Ten yra visos sąlygos, pradedant nuo treniruoklių salės, iki krepšinio komplekso, kuris atnaujintas 2018 metais.
Ten sudėta tikrai labai daug investicijų.
|
– Kai Wake Forestas darbui samdė vyr. trenerį Steve'ą Forbesą, konferenciniame skambutyje dalyvavo ir buvę universiteto auklėtiniai Timas Duncanas bei Chrisas Paulas. Kiek jų vaidmuo dar juntamas šioje organizacijoje?
– Kiek žinau, jie kiekvienais metais atvažiuoja į universitetą, kai tik gali. Pasikalba su komanda, motyvuoja žaidėjus ir t.t. Wake Foreste jie dažni svečiai.
– Ar su lietuviu ant NCAA komandos suolo, Wake Foreste artimiausioje ateityje galima tikėtis ir Lietuvos krepšininkų?
– Aš tikiuosi! Juk dabar turime dar vieną lietuvį, kuris žino, ką reiškia atvykti į naują valstiją, priprasti prie naujos kultūros ir panašiai. Tautiečiams tai tikrai bus pliusas.
Jeigu žaidėjas žiūri ir mato save žaidžiantį NCAA, tai kodėl gi ne ten, kur kažkas gali padėti apsiprasti ir greičiau įsilieti į gyvenimą? Juolab, mano žmona moka gaminti lietuvišką maistą (juokiasi.).
Atvirai pasakau tėvams – mes pasirūpinsime jų vaiku. Tai bus mūsų pareiga jais pasirūpinti ir jiems kiek įmanoma padėti. Vis tiek, kai tėvai išleidžia vaikus į naują šalį, tai jie tikrai nerimauja. O aš manau, kad ten būnant visai mano šeimai, jiems tikrai padėsime.
– O koks turi būti jaunas lietuvis žaidėjas, kad jis galėtų pretenduoti į Wake Forestą?
– Wake Forestas nėra paprastas universitetas. Čia reikia turėti ir talento, ir gerą darbo etiką. Svarbiausia nebūti šikniumi – neužriesti nosies. Čia žmonės turi būti savo vietoje ir pasiruošę darbui, kad nebūtų taip, jog greitai viską mestų. Atvirkščiai – eitų ir dirbtų. Čia reikia juodadarbių su kažkiek talento.
– Kaip dėliojatės savo trenerio karjerą ir kokie kiti jūsų tikslai?
– Jei nekilti karjeros laiptais, tai geriau net ir nesiimti tos profesijos. Save matau kaip vyr. trenerį. Ne tik NCAA, bet ir kitose lygose.
Bet reikia pradėti viską nuo ten, kur esu, ir kilti karjeros laiptais. Tapti asistentu ir t.t. Dar reikia įgyti patirties ir sužinoti, išmokti, kaip veikia visa šita virtuvė.
– Amerikoje be NCAA dar yra tik NBA ir G lyga. Ar neatmetate galimybės treniruoti Europoje?
– Jeigu viskas bus tvarkoj ir atsidarys durys Europoje, tai kodėl gi ne? Kad išvažiavau gyventi į Ameriką, tai nereiškia, kad Europos krepšinis man miręs. Seku tą krepšinį ir nesu uždaręs durų į Europą.
Žiūriu Eurolygą ir nebėra taip, kad tiesiog žiūrėčiau krepšinį. Bandau kažko išmokti ir sėdžiu su sąsiuviniu. Jeigu pamatau, kad man kažkas patiko, iškart bandau nusirašyti.
Dar bandau mokytis iš krepšinio, nes dar tikrai net nenukrapščiau viso to, ką dar galima išmokti.
– Baigęs karjerą minėjote, kad pavargote kimštis nuskausminamuosius kaip kokius „Skittles“ saldainius. Kaip dabar jaučiasi jūsų kūnas?
– Jeigu atvirai, dar jaučiasi visos tos problemos, kurias turėjau. Jos taip lengvai neišnyksta. Tiesiog jų dabar neerzini, nes kūnas nebegauna tokio krūvio. Bet jau nebelabai reikia tų nuskausminamųjų.
– Mačiau, kad pasiilgote itališkų restoranų Kaune ir Vilniuje. Ko dar labiausiai pasiilgstate iš Lietuvos?
– Labiausiai ko pasiilgau, tai draugų. Rūbinės... Nes tie komandos draugai, su kuriais buvau, ir ta rūbinė buvo kažkas nerealaus.
Pasiilgau visų tų restoranų, šeimos... Apskritai, visko, kas susiję su Lietuva – pasiilgau. Bet yra kaip yra ir turiu daryti tai, ką dabar darau savo ir šeimos labui.
