Tai istorija apie 1925-ųjų balandžio 30-ąją Raseiniuose gimusią Genovaitę Birutę Kasperavičius, kuri dabar geriau žinoma tiesiog kaip „močiutė“.
Lietuvė dar prisimena, kaip 1937 ir 1939 metais mūsų nacionalinė komanda tapo Europos krepšinio čempione. Tačiau tie laikai atmena kur kas pilkesnius įvykius.
Kai buvo penkiolikos, Genovaitė su savo šeima slėpdavosi paupiuose ir iš ten stebėdavo vokiečių ir Raudonosios armijos mūšius jų ūkio žemėse.
Lietuvos žydai tuomet patys sau kasdavosi kapus ir būdavo pasiųsti miriop.
„Ten žuvo mano draugai. Jie buvo mokykloje. Nuėjome ten jų ieškoti, bet viskas buvo išsprogdinta“, – prisimena 93-ejų moteris.
Genovaitė karo metu buvo atskirta nuo šeimos – perkelta į kitą miestą, kai pasikeitė fronto linija. Kokius metus Genovaitės tėvai nė nenutuokė, kas nutiko jų dukrai.
Juos nuramino Genovaitės laiškas. Vienas amerikietis karys ją rado Švandorfe, Rytų Vokietijoje.
Amerikietis persiuntė Genovaitės laišką į JAV, iš kur jo tėvai laišką adresavo Raudonajam Kryžiui. Jie sugebėjo rasti Genovaitės tėvus ir galiausiai laiškas pasiekė artimuosius.
Genovaitė buvo išlaisvinta, tačiau negalėjo grįžti į Lietuvą, nes ši Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Naują gyvenimą ji nusprendė pradėti kitame krašte – išvyko į Kanadą.
Galiausiai ji persikėlė į Ontariją, Vosaga Bičą.
Čiut nepabučiavau, bet, galvojau, negražu.
Ji ištekėjo už lietuvio Felikso Kasperavičiaus, su kuriuo užaugino keturis vaikus. Feliksas mirė prieš 25 metus.
Prieš porą metų Genovaitė apsigyveno pas dukrą Aldoną. Dabar Genovaitė turi 13 anūkų, du proanūkius.
„O Dievulėliau, Kanada yra geriausia vieta, – sako Genovaitė. – Buvau grįžusi į Lietuvą po 30 metų nuo persikėlimo į Kanadą. Pasakiau: ačiū Dievui, kad esu Kanadoje. Čia labai malonūs žmonės. Jūs dirbate ir už tai gaunate atlygį. Jūs esate lygūs.“
Sovietų okupacijos metais, rašo Toronto žiniasklaida, Lietuva buvo išvogta. Kaip ir pavogta jos nepriklausomybė.
Lietuva taip pat neturėjo galimybės atstovauti savo šalies vardu krepšinio aikštėje. Sovietų laikais geriausi Lietuvos krepšininkai žaisdavo po SSRS vėliava.
1988-ųjų Seulo olimpinėse žaidynėse sovietų krepšininkai laimėjo auksą, nugalėdami JAV rinktinę su Davidu Robinsonu, Danu Majerle, Mitchu Richmondu ir kitais. Keturi iš penkių SSRS rinktinės starto penketo narių buvo lietuviai, kauniečiai: Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis ir Valdemaras Chomičius.
Po ketverių metų, po Sovietų Sąjungos griūties, nepriklausoma Lietuva sugebėjo laimėti olimpinių žaidynių bronzą, pusfinalyje nugalėjusi būtent Nepriklausomų valstybių sąjungos komandą, sudarytą iš buvusios Sovietų Sąjungos žaidėjų.
Genovaitės teigimu, ši akimirka yra didingiausia Lietuvos sporto istorijoje.
„Šventė visi. Visi! Kai krepšininkai sugrįžo į Kauną, buvo vėliavos, gėlės, viskas...“ – su pasididžiavimu kanadiečiams pasakojo lietuvė.
Ji palaikė ryšį su Lietuva stebėdama krepšinio varžybas. Kai 1995-aisiais Kanada pagaliau turėjo NBA savo komandą – „Toronto Raptors“, moteris rado dar vieną užsiėmimą.
Ir kai 2011-aisiais lietuvis centras debiutavo „Raptors“ komandoje, Genovaitės palaikymas klubui pasiekė kitą lygį.
Dabar Genovaitė „Raptors“ trenerį Dwane'ą Casey vadina savo „vaikinu“ ir labai išgyvena dėl jo lemiamomis rungtynių minutėmis.
„Jis neša tokią didelę atsakomybę už visą komandą. Tai net matosi iš jo eisenos. Jis toks įsitempęs... Mano vargšas bičiulis. Jis taip kenčia, kai komanda pralaimi“, – pasakoja Genovaitė.
2017–2018 metų sezoną 93-ejų lietuvė neturėjo progos gyvai pamatyti „Raptors“ rungtynių. Tiesą pasakius, ji dar niekada nebuvo apsilankiusi „Air Canada“ arenoje. Tačiau viskas pasikeitė balandį, kai moteris gavo nuostabią „Sports Net“ dovaną – du bilietus į „Raptors“ rungtynes.
Per apšilimą rungtynėms ją netikėtai aplankė Jonas Valančiūnas, kuris mielai pasišnekučiavo su Kanadoje įsikūrusia tautiete gimtąja kalba.
„Čiut nepabučiavau, bet, galvojau, negražu“, – Genovaitė susijaudinusi pasakojo savo dukrai Aldonai, kai J.Valančiūnas įteikė jai marškinėlius su parašu ir nusipaveikslavo bendrai nuotraukai.
„Dabar jaučiuosi apsvaigusi, lyg būčiau girta. Aš tokia laiminga!“ – džiūgavo močiutė.
J.Valančiūnas iš pradžių kreipėsi į Genovaitę angliškai, bet pasitikslinęs, ar ši kalba lietuviškai, sulaukė kandaus atsakymo.
„Aišku, kad kalbu lietuviškai!“ – ranka į krūtinę centrui žaismingai bumbtelėjo moteris.
Tą vakarą į „Raptors“ rungtynes J.Valančiūnas ir G.Kasperavičius atvyko iš to paties pasaulio kampelio, bet su labai skirtingomis kelionėmis.
Juos vienija meilė krepšiniui ir gimtajai žemei, kurioje krepšinis dievinamas labiau nei bet kurioje kitoje šalyje, rašo „Sports Net“.
