Kai augau Latvijoje taip pat turėjau pravardę, kurią man davė broliai Janis ir Martins.
Tai nebuvo Porzee.
Tai nebuvo KP.
Mane vadino Pastaritis.
Pastaritis latviška šnekamąja kalba reiškia jauniausias šeimos vaikas. Mane taip broliai vadindavo nuolat.
Man nepatiko ši pravardė, tačiau jie mane taip vadino, nes visuomet gyvenau šia akimirka. Net ir krepšinio aikštėje. Niekuomet negalvodavau apie pasekmes, o tiesiog mėgaudavausi žaidimu. Nedvejodavau savo galimybėmis.
Krepšinis turi išlikti paprastu.
Aš ir mano broliai labai mėgome varžytis vienas su kitu, todėl būdamas dešimties susilažinau, kas neištvers ir pirmas nueis į kirpyklą. Lažybas laimėjau, tačiau turėjau labai ilgus plaukus, o pažiūrėjęs į tokius vyrukus kaip Allenas Iversonas ir Carmelo Anthony užsimaniau jų stiliaus.
Broliai nusivedė mane į kirpyklą ir tuomet man padarė įžymiąją šukuoseną. Su ja labai pasitikėjau savo jėgomis, nors iš manęs dažnai juokėsi.
Tačiau aš juk esu Pastaritis ir man tai nė motais.
Penkiolikos atvykau į Ispaniją, kurioje man buvo labai sunku, nes beveik nemokėjau vietinės kalbos. Niekada nepamiršiu kaip sezono pradžioje mano treneris Carlosas Romero manęs paklausė:
„Kas tau yra?“
Neturėjau atsakymo.
Beprotiškai pasiilgau namų, o vienam gyventi Ispanijoje buvo nelengva. Labai prastai jaučiausi fiziškai ir net praėjus trim mėnesiams niekaip neįgavau tinkamos sportinės formos.
Per Kalėdas grįžau namo ir buvau neapsakomai laimingas. Man tai buvo lyg rojus. Norėjau būti Latvijoje kaip įmanoma ilgiau. Su šeima praleidau dvi ar tris savaites ir nenorėjau grįžti atgal.
Sugrįžęs į Ispaniją galvojau tik apie kelionę namo. Kelias dienas svarsčiau viską mesti ir susikroviau lagaminą, tačiau prasidėjo treniruotės. Nusprendžiau susikoncentruoti tik ties krepšiniu ir daugiau apie nieką negalvoti.
Pradėjus rungtyniauti gydytojai man pradėjo duoti kažkokių vitaminų. Nenorėjau jų vartoti, nes ir taip daug visko tenka valgyti, tačiau po kelių savaičių pasijaučiau fantastiškai. Nebebuvau mieguistas, o treniruotėse buvau kupinas energijos.
Vėliau man pranešė, kad aš sergu anemija (mažakraujyste).
Tuomet svėriau vos 71 kilogramą, tačiau pradėjęs gydymą sugebėjau priaugti 14 kilogramų ir pagaliau atrodyti kaip žmogus.
Labai džiaugiuosi, kad ištvėriau šiuos man gyvenimo mestus iššūkius. Negaliu patikėti, kad man pavyko. Išgyvenau tai. Sunkiai dirbau. Prieš penkerius metus per treniruotes nuolat norėjau miego, o dabar rungtyniauju Niujorke.
Praėjusį sezoną turėjau kelias įsimintinas rungtynes, tačiau mano mėgstamiausia akimirka įvyko epizode, kuris net nebuvo įskaitytas. Tai buvo mano svajonių metimas.
Nuo vaikystės žiūrėjau daugybę pergalę atnešusių metimų. Kamuolys paleistas paskutinėmis sekundėmis skrodžia tinklelį ir komanda triumfuoja. Svajojau tokį kada mesti į krepšį ir man pavyko.
Buvome Šarlotėje ir iki rungtynių pabaigos buvo likusios vos 0,6 sekundės. Komandos draugai man perdavė kamuolį, aš mečiau iš toli, pataikiau, o visa salė staiga nutilo. Išsipildė mano svajonė, tačiau metimas nebuvo įskaitytas.
Svarbiausia tai, jog nebijojau atlikti tokios svarbos metimo. Esu pasiruošęs antrame savo sezone pademonstruoti daugiau. Mano reitingas žaidime „NBA 2K17“ tik 80, todėl privalau pasitempti.
Mūsų komandos tikslas yra atkrintamosios varžybos, tačiau aš svajoju kada nors atlikti keturgubą dublį (dviženklis taškų, atkovotų kamuolių, rezultatyvių perdavimu ir blokų skaičius rungtynėse). Daugelį dalykų galiu atlikti, tačiau nežinau ar pavyks 10 kartų blokuoti varžovų metimą.
Pirmaisiais savo karjeros metais nuveikiau labai daug. Susipažinau su Andrea Pirlo, Davidu Villa bei Dirku Nowitzki.
Tačiau ko gero norite geriausios istorijos?
Antroje sezono pusėje prie manęs priėjo Kobe Bryantas ir pasakė, jog aš NBA turiu labai šviesią ateitį.
Tai buvo neįtikėtina. Jis buvo mano idealas užaugant. Tokia didelė garbė!
Kartais per daug mąstau apie savo ateitį bei žaidimą, tačiau prisimenu, jog į viską reikia žiūrėti paprasčiau. Esu jaunas ir galiu mėgautis krepšiniu.
Kas galėjo pagalvoti, kad jaunas vaikis iš Latvijos sukels tiek triukšmo Niujorke?
