Įžengus pro Vilniaus „Grand Hotel Kempinski“ viešbučio duris, netrukus girdžiu šūktelėjimą. Viešbučio foje kampe patogiai įsitaisęs sėdi ir šypsosi Artūras Karnišovas.
Nebūtų buvęs NBA skautas... Penkerius metus „Houston Rockets“ talentų žvalgu dirbęs lietuvis pasirenka atokesnę vietą, kurioje patį pamatyti beveik neįmanoma, bet iš kurios jis gali pats stebėti visus kitus.
Išvydę A.Karnišovą „Kempinskio“ svečiai nė neįtartų, kad tai prestižinę poziciją NBA verslo mašinoje užimantis žmogus.
Savo vaizduotėje formuodami NBA klubo generalinio vadybininko stereotipą, mes jį kurtume maždaug taip: labai rimtas pasitempęs žmogus su prabangiu kostiumu ir įspūdžiu „jis tikrai daro kažką labai svarbaus“.
Bet, visai kaip skautas, Artūras pasirinkęs gerą maskuotę. Džinsai, balti sportbačiai ir „Air Jordan“ marškinėliai prabangiame sostinės viešbutyje Vilniaus centre sako apie žmogų nebent tai, kad krepšinis jam gyvenimas.
A.Karnišovas kartais norėtų atsijungti nuo šio gyvenimo, bet net ir svylant pliažuose jam kartais tenka valandas prakalbėti telefonu minant paplūdimio smėlį. Agentai, žaidėjai, darbuotojai, bendražygiai ir naujausia informacija, kurios negali praleisti – lietuvis negali sau leisti skaitmeninės detoksikacijos išjungti telefoną kelioms dienoms ir atitrūkti nuo šios begalinės cirkuliacijos rato.
A.Karnišovas ką tik grįžo iš pasivaikščiojimo Vilniaus Senamiesčio gatvėmis. Saulėta sekmadienio pavakarė jam priminė, kaip gera būti namie.
„Nebuvau čia kokius trejus metus“, – prasiėjęs pro Katedros aikštę, paskutinį savo vizitą į Lietuvą bando prisiminti 48-erių „Nuggets“ vadovas.
Ši jo kelionė taip pat susijusi su darbu. Kartu su „Nuggets“ vyriausiuoju treneriu Michaelu Malone'u A.Karnišovas pasileido į nedidelį turą po Europą.
Tris dienas jiedu lankėsi Madride, kur susitiko su „Nuggets“ puolėju iš Ispanijos Juancho Hernangomezu. Dvi dienas jie vaikštinėjo po Europos krepšinio lopšį Belgrade, kur bendravo su ryškiausia Denverio klubo žvaigžde Nikola Jokičiumi.
Dėl 148 mln. JAV dolerių vertės serbo A.Karnišovas sugrįžo ir į Lietuvą – pirmadienį N.Jokičius „Žalgirio“ arenoje parodys savo talentą Lietuvos publikai Lietuvos ir Serbijos rinktinių kontroliniame pasitikrinime.
72 valandos Lietuvoje ir A.Karnišovas vėl kels sparnus į Ameriką.
Iš ten jis jau daugybę metu garsina Lietuvos vardą visame pasaulyje, užimdamas pareigas, kokių dar nebuvo užėmęs joks kitas lietuvis. Tyliai ramiai, bet labai efektyviai, kaip kad tą darė su kamuoliu krepšinio aikštėje.
Šiame uždarame elito rate yra tik 30 pozicijų, bet A.Karnišovas tapo pirmuoju lietuviu NBA klubo generaliniu vadybininku. Dabar jis vadovauja 1,4 milijardo dolerių vertės organizacijai, kuri yra viena iš rimčiausių pretendenčių tapti NBA čempione.
Tačiau AK niekada neturėjo polinkio tuo garsiai girtis ir viešai didžiuotis.
JAV žiniasklaidoje rasite tik keletą jo interviu (rekomendacija: „YouTube“ video su A.Karnišovo taekwondo treniruote). Lietuvos žurnalistams jis taip pat kalba retai, o kai kalba, nesiveržia patekti į antraštes.
Net ir šį interviu teko derinti beveik metus. A.Karnišovas tiesiog pasirinko kitokį kelią – bendrauti su visuomene darbais, o ne savo komentarais internetiniuose portaluose ir socialiniuose tinkluose.
Kol kas jie už A.Karnišovą kalba geriau nei bet kokie žodžiai.
Martynas Pocius: „Artūras be galo vertinamas NBA. Kai tik atsinaujina pozicija į bet kurio NBA klubo generalinio vadybininko darbą, Artūro pavardė iškart atsiduria tarp kandidatų. Jis yra vienas pagrindinių žmonių NBA.“
„Tyliojo žudiko“ pravardę krepšinio aikštėje gavęs A.Karnišovas 1996-aisiais buvo išrinktas geriausiu Europos krepšininku.
Jis triskart dalyvavo Eurolygos finalo ketverte ir atstovavo tokiems klubams, kaip „Barcelona“, Bolonijos „Fortitudo“ ar Pirėjo „Olympiakos“.
Su Lietuvos krepšinio rinktine A.Karnišovas 1992 ir 1996 m. laimėjo olimpinę bronzą, tapo 1995-ųjų Europos vicečempionu.
Būdamas vos 24-erių 1995 m. Europos čempionate rinko vid. 17,9 taško ir padėjo Arvydui Saboniui su Šarūnu Marčiulioniu užlipti ant sidabrinio podiumo laiptelio. 1997-ųjų Europos čempionate A.Karnišovo taškų vidurkis siekė net 20,7 taško.
Buvęs lietuvio treneris JAV Seton Hallo universitete PJ Carlesimo teigė: jei ne tuometinių NBA skautų informacijos trūkumas, A.Karnišovas būtų žaidęs stipriausioje krepšinio lygoje.
Per žingsnį nuo NBA krepšininko statuso buvęs A.Karnišovas nusivylė paskutinę ikisezoninės stovyklos dieną atkabintas nuo „Milwaukee Bucks“ komandos. Tačiau A.Karnišovas rado kitą būdą, kaip įsmukti į geriausių pasaulyje ratą – pro tarnybinį įėjimą.
2003-aisiais pradėjęs darbus NBA biure, krepšinio operacijų padalinyje, dabar A.Karnišovas vairuoja vieną įdomiausių lygos ekipų ir žengia į Lietuvai nepažintas teritorijas.
Apie visą šią ypatingą kelionę – išskirtinis A.Karnišovo pasakojimas interviu 15min.
Manau, kad dabar gyvenu savo svajonę.
– Prieš interviu vienas iš šaltinių užsiminė, kad Artūras Karnišovas puikiai tiktų podkastui „urBONUSas“, nes jis buvo vienas geriausių žaidėjų bonuso situacijose – rinkdavo labai daug taškų baudų metimais provokuodamas pražangas varžovams išnaudojus komandinių pražangų limitą. Ar tai teisingas Artūro Karnišovo apibūdinimas?
– Teisingas, nes buvau to specialistas, metikas. Pataikydavau iš toli, bet mano užduotis būdavo taškų darymas – labai lengvai, tyliai.
Turėjau pravardę „tylusis žudikas“ (silent assassin. – angl.). Tai tyliai tuos taškus ir darydavau. Pasižiūri į statistiką – ir jau 20 taškų (šypsosi.).
Tas pasakymas teisingas. Bet čia yra žaidimo stebėjimas. Pasižiūri, kiek pražangų turi varžovas, pradedi žaisti aštriau, agresyviau ir provokuoji pražangas.
– Jeigu Artūras Karnišovas, kaip skautas ir „Nuggets“ vadovas, darytų analizę apie Artūrą Karnišovą–žaidėją, kuris po Seton Hallo universiteto bandė patekti į NBA, kaip atrodytų ta jo talento įvertinimo ataskaita?
– (juokiasi.) Nežinau, visada viską darydavau gerai, bet nebūdavo vieno dalyko, kurį daryčiau labai gerai. Ūgis, šoklumas – visa tai buvo, bet darydavau visko po truputį.
Kažkaip sunku save apibūdinti... Klausaisi, ką apie tave galvoja, bet tiesiog išeidavau į aikštę ir darydavau savo darbą.
Galų gale vis tiek labiausiai norėdavau laimėti. Tiesiog taip išėjo, kad mano produktyvumas buvo didesnis, o pavykdavo ir laimėti, ir įmesti daug taškų.
– Jūsų treneris koledže PJ Carlesimo yra pasakęs, kad jeigu tais laikais NBA skautingas būtų labiau pažengęs į priekį, o informacijos sklaida būtų žymiai paprastesnė, A.Karnišovas būtų buvęs pašauktas 1994-ųjų naujokų biržoje. Pritariate tokiam pasakymui?
– NBA dabar labai ieško trečio-ketvirto numerio, vadinamojo „swing“ žaidėjo, kuris išplečia aikštę. Pastaraisiais metais tai tapo tendencija. Tad gal ir patekčiau į NBA.
Bet tais laikais į europiečius žiūrėdavo kaip į per minkštus žaidėjus NBA. Kai „Dallas Mavericks“ surado Nowitzkį, visi šoko ant europiečių ir ėmė bet ką. Ir po to tai nusistovėjo.
Dabar NBA žaidžia 120 užsieniečių, bet žaidimas eina link to, kad pagrindiniai žaidėjai yra gynėjai ir krašto žaidėjai. Atkrintamosiose matyti, kad didžiausią įtaką žaidimui turi krepšininkai su kamuoliu. Tad vertę truputį praranda aukštaūgiai – centrai, sunkieji kraštai.
– Nebent tie centrai yra tokie kaip Nikola Jokičius?
– Taip, nebent kaip Nikola, kurie atkovoję kamuolį gali jį varytis ir paduoti.
Kiek NBA centrų gali likus dviem minutėms iki rungtynių pabaigos persivaryti kamuolį per aikštę? Jis praktiškai yra mūsų įžaidėjas. Visas žaidimas vyksta per jį.
– Ko gero, Nikola Jokičius yra pagrindinė priežastis, kodėl dabar esate Lietuvoje?
– Taip. Taip jau susiklostė, kad Serbija žaidžia prieš Lietuvą ir pavyks du kartus pamatyti serbus žaidžiant.
– Kokia tokių NBA klubų vadovų ir trenerių susitikimų su žaidėjais vasarą reikšmė?
– Buvome nuvažiavę aplankyti saviškių ir į Ispaniją. Ne tik aplankai žaidėjus, bet ir stebi, kaip vedamos treniruotės, tokios detalės kaip apšilimai, kaip dirba kai kurie treneriai. Vis tiek, visada mokaisi, nesustoji ir ieškai kažko naujo.
Mūsų treneris Mike'as Malone'as per treniruotes visada užsirašo, ar tai būtų apšilimas, ar derinukai, ar žaidimo stilius, naujovės, kurias būtų galima įlieti į savo darbus ateityje.
Vyksta nuolatinis tobulėjimas.
Lietuvoje man patinka, tik norėtųsi atvažiuoti vis dažniau.
– Dėl Nikolos Jokičiaus, ko gero, jums teko išvažinėti visą Serbiją prieš pakviečiant jį į NBA. Ką atsimenate iš tų kelionių?
– Jis turėjo viską: ir metimą, ir perdavimą, ir krepšinio suvokimą. Tai buvo labai protingas žaidėjas. Trūko tik jo atletiškumo. Ir buvo klausimas, ar tai jam leis prisitaikyti prie NBA krepšinio.
Bet Nikola įrodė, kad gali. Prieš pašaukdami jį NBA naujokų biržoje, žiūrėjome labai daug Marco Gasolio rungtynių. 19-20 metų Marcas pagal kūno sudėjimą atrodė panašiai, bet jis irgi galėjo tiek įmesti, tiek perduoti kamuolį.
Šiemet Nikola buvo ketvirtas geriausio NBA žaidėjo balsavimuose. Nežinojome, kad jis bus toks geras.
Bet mūsų rizika buvo labai maža, nes pasirinkome jį 41 šaukimu. Mes tiesiog kuo greičiau norėjome jį atsivežti į Denverį, kad jis prisitaikytų prie NBA ir galėtų pagerinti savo kūną.
Taip išėjo, kad jau antrą savo sezoną NBA, nuo gruodžio 15-os, kai įtraukėme jį į starto penketą, jis iššovė į priekį ir iki šiol dar tobulėja. Ir jam dar vos 24-eri.
– Neeilinis ne tik Jokičiaus žaidimo profilis, bet ir charakteris. Paauglystėje jis nemėgo treniruočių, net svarstė nebežaisti krepšinio. Ar nesuabejojote dėl jo charakterio savybių?
– Kiekvienas žaidėjas yra savotiškas. Jam dabar patinka grįžti į savo gimtąjį miestą Somborą, ten leisti laiką su savo šeima, arkliukais ir t.t.
Niekas jo dėl to negali kaltinti, nes jis kasmet grįždavo vis geresnis ir geresnis. Neturime jam jokių priekaištų dėl savo vasaros. Tikimės, kad šiemet jis vėl kažką pridės.
– O kas yra jūsų „arkliukai“ Lietuvoje?
– Kai atskrisdavome su šeima, tai pakeliaudavome ir į Trakus, ir į Palangą, Klaipėdą, būname Vilniuje.
Lietuvoje man patinka, tik norėtųsi atvažiuoti vis dažniau. Tačiau darbas toks, kad laisvo laiko nėra tiek daug.
Mano vaikams labai anksti, rugpjūtį, prasideda mokslo metai, tad tai nukerpa porą savaičių atostogų ir turiu būti šalia jų, Denveryje.
O NBA sezonas tarsi nesibaigiantis. Visa komanda sugrįžta į Denverį rugsėjo pradžioje, žaisti baigiame gegužės pabaigoje, bet tada prasideda pasiruošimas naujokų biržai, po to – laisvųjų agentų laikotarpis, vasaros lyga...
Nesibaigianti istorija.
– Nepasidarė taip, kad į Lietuvą grįžtate tik verslo reikalais?
– Bandau suderinti tas keliones ir pasimatyti su savo šeima, tėveliais. Tik tiek, kad tų dienų neužtenka ir reikia grįžti.
Dabar ta kelionė irgi tokia, kad esu išvykęs 9-10 dienų, nemačiau šeimos, o mano jaunesniajam prasidėjo mokyklos reikalai. Todėl reikia grįžti – jau pasiilgau šeimos.
– Legenda tapo istorija, kad kai prieš jums išvykstant žaisti į NCAA, KGB tris dienas svarstė jūsų likimą ir laikė Maskvoje. Kaip atrodė tos trys dienos?
– Tą sužinojau tik vėliau. Buvau tik 18-os, ignoravau tas detales, kodėl mes čia taip ilgai laukiame Maskvoje, kas čia vyksta ir t.t. Tada nesupratau, kad laukiame to atsakymo – tik po to viską sužinojau.
Buvau pirmas Tarybų Sąjungos žaidėjas koledže. Kaip tik tada Šarūnas Marčiulionis išvažiavo žaisti „Golden State Warriors“, o aš su „Statyba“ išvykau į turnė po Ameriką ir po tos kelionės ten pasilikau, prisijungiau prie Seton Hallo universiteto komandos.
– Pirmas iš Sovietų Sąjungos atvykęs NCAA žaidėjas. Į jus Seton Hallo universiteto studentai žiūrėjo kaip į marsietį?
– Taip, ten yra visokių istorijų. Apie Lietuvą labai mažai kas žinojo. Klausdavo, kas yra Lietuva? Maistas? (juokiasi.)
Buvo labai ilga kelionė per kopas, įrodyti ir pasakoti apie Lietuvą (šypsosi.).
Pats negalėjau grįžti į Lietuvą trejus metus. Grįžau per pasiruošimą olimpinėms žaidynėms. Su nežinia – nežinojau, kas manęs laukia.
Reikėjo vėl įrodyti viską iš naujo, nes niekas nebuvo matęs manęs trejus metus. Buvo labai įdomus laikotarpis.
– Žaidėte krepšinį profesionaliai tik aštuonerius metus, bet turėjote puikią karjerą – rungtyniavote prestižiniuose klubuose („Barcelona“, Pirėjo „Olympiakos“, Bolonijos „Fortitudo“), laimėjote trofėjus, buvote išrinktas geriausiu Europos krepšininku. Kaip apibūdintumėte tą karjeros laikotarpį?
– Buvo labai sunkūs ketvirti metai universitete, nes nepatekau į naujokų biržą, nors norėjosi tą padaryti. Buvau nusivylęs, kad per visą vasarą taip ir nepavyko prasimušti.
Kaip tik mano treneris universitete PJ Carlesimo gavo darbą „Portland Trail Blazers“ ir dalyvavau jų vasaros stovykloje. Vėliau prisijungiau prie „Milwaukee Bucks“, dalyvavau ikisezoninėse rungtynėse ir likus dienai iki sezono pradžios mane atkabino.
Tuo metu kaip tik vyko atrankos turnyras į Europos čempionatą. Grįžau į Lietuvą, sužaidžiau 2-3 rungtynes ir pasirašiau sutartį su Prancūzijos klubu „Cholet“. Tas kontraktas buvo 2-3 mėnesių, su sąlyga, kad jei jiems įtiksiu, mano sutartis bus pratęsta iki sezono pabaigos.
Taip jau išėjo, kad sužaidžiau gerai. Tada rungtyniavau greta Antoine'o Rigaudeau.
Vėliau pasirašiau kontraktą su „Barcelona“ būtent prieš 1995 metų Europos čempionato finalą su Jugoslavija.
Po dvejų metų Barselonoje buvo „Olympiakos“. Ten kaip tik patyriau pirmą kelio traumą. Po Graikijos skridau žaisti į Boloniją, ten turėjau dar vieną kelio operaciją.
Dar dveji metai Barselonoje ir baigiau karjerą.
– Karjerą baigėte vos 31-erių, 2002-aisiais. Ar dar buvo įmanoma ją tęsti? Ar traumos buvo tokios rimtos, kad nebegalėjote pakelti skausmo?
– Kai man buvo 30, jau galvojau baigti karjerą.
Tas kelis vis kamuodavo. Pastoviai turėjau vartoti vaistus nuo ištinimo. Norėjau baigti krepšininko karjerą pakankamai jaunas, kad galėčiau pradėti kažką naujo.
Galvojau, kad pasėdėsiu metus, pasėdėsiu su šeima ir t.t. Bet tris mėnesius vaikščiojau namuose iš vieno kampo į kitą ir supratau, kad reikia pradėti karjerą. Kaip tik susiradau galimybę dirbti Niujorke su finansais.
Metus ten pradirbau ir gavau pasiūlymą iš NBA prisijungti prie jų biuro. Tada kaip tik išaugo žaidėjų skaičius ir išaugo NBA įtaka.
NBA pradėjau projektus „Krepšinis be sienų“. Ten buvo labai mažai administracijos, todėl visos tos stovyklos reikalavo daug darbo. Bet jaučiau didelį malonumą. Pavyko suorganizuoti stovyklas ir Lietuvoje, ir Kinijoje, ir įtraukti trenerių stovyklas.
Buvo labai įdomūs penkeri metai, o tada prisijungiau prie „Rockets“.
– Kaip iš finansų srities persikėlėte į NBA 2003-aisiais?
– Dirbau Manhatane, Park Avenue, praktiškai per dvi gatves nuo NBA būstinės. Pažinojau Kim Bohuny, kuri turėjo labai didelę įtaką prie mano persikėlimo į Ameriką ir man padėjo. Ji kaip tik buvo NBA krepšinio operacijų viceprezidentė.
Ji pakvietė mane ir pasakė: norėčiau, kad prisijungtum prie mūsų. Taip prasidėjo mano krepšinio vadybos darbas.
Bet po penkerių metų norėjau persikelti į komandos aplinką ir pradėjau dirbti Hjustone 2008-aisiais.
– Organizuodamas NBA stovyklas nejučia dėjote pamatą savo kitam žingsniui – skauto darbui?
– Taip, jautėsi, kad po tų penkerių metų lygos biure jau galėjau pradėti daryti tai, ką ir norėčiau. Labai norėjosi prisijungti prie komandinės aplinkos ir pradėti skauto darbą ieškoti talentų.
Aišku, per tuos penkerius metus norėjosi vis daugiau. Tapau skautų direktoriumi, pravesdavau visas tas NBA peržiūras. Praleidau daug laiko kelionėse ieškodamas žaidėjų.
– Kuo ypatingas buvo skauto darbas Hjustone, pas vadovą Darylą Morey, kuris garsėja išskirtine krepšinio filosofija: remiasi statistika ir matematiniais išskaičiavimais? Ar tai darė įtaką ir skautinimui?
– Buvo daug darbo, nes jis visus darbuotojus įtraukdavo į procesus.
Per naujokų biržas, mainus, laisvųjų agentų pasirašymus sėdėdavome viename kambaryje. Tas pats dabar vyksta Denveryje, nes darbuotojai turi gerinti savo įgūdžius.
Kiekviena komanda turi skirtingą struktūrą, bet mes norime tobulinti savo darbuotojus. Norime, kad jie augtų, įgytų įvairių sugebėjimų ir turėtų kuo daugiau informacijos apie vidinį procesą.
– Vienais paskutinių jūsų karjeros Hjustone metų Jamesas Hardenas tapo „Rockets“ žaidėju, o jūs buvote viename kambaryje, kai buvo įvykdytas šis ėjimas. Kaip tada Hjustono klubo vadovybė reagavo į šį perėjimą, kuris vėliau dešimtmečiui pakeitė organizacijos kryptį?
– Nežinojome, kokio lygio tai bus žaidėjas, bet jis vos tik atėjęs parodė, ko vertas. Nuo 34 laimėtų rungtynių komandos, mes iškart patekome į atkrintamąsias.
Tokie žaidėjai keičia klubo trajektoriją. Toks pat pavyzdys su Nikola Jokičiumi. Tie visi šaukimai ir numeriai skamba labai gerai, bet reikia pasirinkti žaidėjus, kurie tau padės laimėti rungtynes ir NBA.
– Kokią skauto filosofiją susikūrėte per tuos penkerius metus Hjustone?
– Principinių taisyklių neturiu, bet mokausi iš visų, su kuriais dirbu. O tada kuriu kažką savo.
Aišku, reikia turėti tam tikrą jausmą. Pamatai žaidėją ir žinai, jis tobulės, ar ne. Kokio lygio tai žaidėjas – starto penketo žaidėjas, ar tik rotacijos, 9-12 žaidėjas. Aišku, tai tik spėliojimas, bet patirtis kasmet vis auga.
Manau, kad mokaisi vienas iš kito: tiek NBA biure, tiek Hjustone, tiek Denveryje. O kai reikia atlikti galutinį sprendimą, vėlgi, spėlioji, bet tiesiog turi atlikti daugiau gerų nei blogų sprendimų (juokiasi.).
Taip išėjo, kad dabar viskas susiklostė visai neblogai.
Svarbiausias įgūdis skautui ir mūsų industrijai – pastoviai užsirašyti dalykus.
– Kiek dabar jums reikia laiko įsivertinti, ar žaidėjas, kurį stebite, bus NBA starto penketo kalibro, ar atsarginių suolo galo?
– Patirtis tokia, kad metų eigoje atsipalaiduoju ir leidžiu susiformuoti nuomonei tik likus mėnesiui iki naujokų biržos. Žinau, kad likus dviem savaitėms turėsiu pateikti stipriausią analizę.
Informacija visada keičiasi, kai matai antras, trečias, ketvirtas to žaidėjo rungtynes. Daug pasimato per interviu NBA naujokų stovyklose Čikagoje.
Visa ta informacija susiklijuoja ir tada žymiai lengviau atlikti galutinį sprendimą.
– Kurių asmenybių darbo filosofija jūsiškei padarė didžiausią įtaką?
– Aš mokausi ir iš tų, su kuriais niekada nedirbau, bet galbūt su jais bendravau. Pastoviai bendrauji su NBA komandų vadovais ir, pavyzdžiui, kalbėdamas apie mainus, įsiklausai į tų žmonių filosofiją.
Žiūrime į klubo struktūras, kaip jie dirba, kiek turi skautų ir t.t. Nenorime nieko kopijuoti, bet visada ieškome būdų, kaip pagerinti mūsų darbą, kad niekada nesustotume.
Manau, kad nuolat kažką pasiimu iš bendravimo su kiekvienu vadovu, skautu. Ir visada klausau patarimų.
– Esate iš tų, kuris sistemina informaciją?
– Svarbiausias įgūdis skautui ir mūsų industrijai – pastoviai užsirašyti dalykus. Data, kada žaidėją matei, ir ką tada apie jį galvojai. Po dvejų metų gali prisiminti, pasižiūrėti savo užrašus ir įsivertinti, kokia tavo nuomonė yra dabar.
Kiekvienam, kuris ateina į mūsų organizaciją, visada patariu viską užsirašyti. Ar tai būtų idėja, ar pamatytas žaidėjas, visada reikia pasižymėti. Ne tai, kad „ai, aš atsiminsiu“.
Norime, kad toje mūsų duombazėje būtų kuo daugiau informacijos apie žaidėjus.
– Ar skauto darbą laikote stipriausia savo savybe?
– Turbūt taip.
Vertinu statistikos analitiką, žaidėjų psichologiją, žaidėjų žaidimą gyvai. Kažką pasiimu iš treniruočių, kažką pasiimu iš informacijos apie žaidėjo laisvalaikį ir t.t.
Rinkdamas informaciją susidarai žaidėjo profilį ir nusprendi, jis tinka tavo sistemai ir klubo filosofijai ar ne.
– Kaip atsidūrėte Denveryje ir nuo ko norėjote atsispirti naujose pareigose?
– Hjustone įdėjau daug pastangų ir 2013-aisiais gavau skambutį iš Timo Connelly. Jis gavo darbą Denveryje ir pakvietė prie jo prisijungti.
Man tai buvo paaukštinimas pareigose, todėl susidomėjau. Man patiko Timo ir „Nuggets“ savininkų vizija. Štai taip iki šiol esame Denveryje (šypsosi.).
Pirmiausia norėjau apsižiūrėti klubo viduje ir daryti kuo mažiau klaidų. Džiugu, kad nuo praėjusio sezono mes jau turėjome žaidėjus, kuriuos pasirinkome patys – arba per naujokų biržą, arba mainais, arba pasiėmėme laisvųjų agentų turguje.
Pagal žaidėjų amžių buvome vos ne trečia jauniausia komanda NBA. Tai mus labai džiugina.
Vyksta darbas. Kaip sako mūsų treneris žaidėjams – arba mes gerėjame, arba blogėjame – mes niekada nestovime vietoje. Visada norime tobulėti ir kalbame, kaip svarbu dirbti vasaromis.
Mūsų žaidėjai labai daug dirba tarpsezonio metu – arba jie labai daug sportuoja individualiai, arba tobulėja žaisdami rinktinėse. Vasarą jie turi pagerinti žaidimą.
Išlaikėme net 12 iš 15 žaidėjų, kurie rungtyniavo pas mus ir praėjusį sezoną. Tai didžiausias skaičius NBA.
– „Nuggets“ dabar garsėja kaip viena daugiausiai talento turinti komanda lygoje su milžinišku potencialu. Ar tokią trajektoriją iškart ir brėžėte, kai atėjote dirbti į Denverį?
– Norėjome statyti komandą per naujokų biržą. Bet labai daug prisidėjo ir sėkmė.
Ne tik su Nikola Jokičiumi – gan sėkmingai septintu šaukimu pakvietėme ir Jamalą Murray. Gerai išėjo su Gary Harrisu (19 šaukimas). Tokie žaidėjai kaip Juancho Hernangomezas (15 šaukimas) ir Malikas Beasley (19 šaukimas) atėjo per naujokų biržą, antrame rate prisidėjome Monty Morrisu (51 šaukimas), pasirašėme laisvąjį agentą Torrey Craigą, kuris sėkmingai įsiliejo į mūsų komandą.
Mūsų mintis buvo kuo ilgiau išlaikyti branduolį. Turime ne tik gerus žaidėjus, bet ir geras asmenybes rūbinėje. Turime ir trenerį, kuris pradės penktą sezoną Denveryje. Tikimės, kad 14 rungtynių patirtį atkrintamosiose pernai įgiję žaidėjai grįš į aikštę pagerinę žaidimą.
Aišku, Vakaruose labai sudėtinga – ten labai daug gerų komandų. Bet daugeliui daug dalykų bus nauji, o mes turime tą pačią komandą, kurią turėjome pernai. Varžovams dar reikės išsiaiškinti, kaip jie žais gynyboje, puolime, kas veikia ir kas ne. Bet mes jau galime atsakyti į visus klausimus, nes ši mūsų komanda pernai reguliariajame sezone laimėjo 54 rungtynes.
– Nudžiugote, kad Kawhi Leonardas pasirinko ne „Lakers“, o „Clippers“?
– Tokio nudžiugome ar nusivylėme nebuvo, nes visada galvojame apie mūsų komandą ir kaip ją pagerinti.
Nekontroliuojame kitų pašalinių dalykų, todėl daugiau dėmesio skyrėme sau, nei tam, kas vyksta užkulisiuose.
– Kita vertus, kaip paaiškinti tą „Nuggets“ savininkų pasitikėjimą jūsų ir visos klubo vadovybės darbu? Esate pirmasis vadovų kabinetas Denveryje, su kuriuo „Nuggets“ savininkai nusprendė pratęsti sutartį, nors atkrintamųjų varžybų teko laukti net šešerius metus.
– Taip, bet turėjome viziją. Labai sunku buvo pradžioje, nes pakeitėme ir trenerius, ir žaidėjus. Bet savininkai labai pasitikėjo Timu Connelly ir mūsų komanda. Jie matė, kad mes einame gera linkme.
Taip išėjo, kad po penkerių metų pasirodė rezultatai, kuriuos įtvirtinome praėjusį sezoną.
Kasmet mes vis didinome pergalių skaičių ir žaidimas visada gerėjo. Su tokia jauna komanda laimėti tiek rungtynių labai sunku. Bet artimiausius 2-3 metus Vakarai bus labai atviri.
Bus įdomu pamatyti, kaip seksis artimiausiais metais.
– Kokie yra „Nuggets“ savininkai? Ar jie leidžia dirbti laisvai ir nesikiša į krepšinio operacijas galbūt ieškodami sau tinkamiausių sprendimų verslo srityje?
– Savininkai yra savininkai. Aišku, jiems priklauso galutinis sprendimas, bet visų mūsų užduotis yra laimėti titulą.
Mūsų pagrindinis darbas – kaip pagerinti komandą ir laimėti NBA. Čia yra svarbiausia.
– Ką reiškia vadovauti NBA komandai?
– Atsakomybė yra didelė, bet man tai labai patinka. Kai žaisdavau, būdavo daug įtampos, bet man visada tai labai patikdavo. Visada laukiau lemiamų rungtynių.
Manau, kad dabar gyvenu savo svajonę. Tas darbas man nėra našta. Aš kasdien labai džiaugiuosi dirbdamas šį darbą.
Naujokų birža ar mainų termino pabaiga man kelia tokius malonius šiurpuliukus kaip žaidėjui prieš rungtynes. Man ta intriga labai patinka. Darbas sudėtingas, bet labai malonus.
Turbūt maloniausia dirbti su žmonėmis, kuriuos pasirenki. Mes turime labai gerą grupę. Turime daug lietuvių – dar yra ir Tomas Balčėtis, ir Martynas Pocius.
Kol kas dirbti vienas malonumas. Ir yra rezultatai, kurie prideda dar daugiau malonumo. Po penkerių metų jau matomi darbo vaisiai. Aišku, savininkams reikėjo kantrybės, bet tai pasiteisino.
– Kokias funkcijas apima jūsų generalinio vadybininko pozicija?
– Dabar aš daugiau laiko praleidžiu prie komandos, bet tuo pačiu man gaila, kad negaliu daugiau nuvažiuoti į Europą ir pasižiūrėti tų turnyrų, kad pats pamatyčiau tuos žaidėjus ne kartą, o tris.
Man kartais to net stinga. Pamenu, kaip skraidydavau ir 18 dienų per mėnesį praleisdavau kelionėse. Bet pareigos dabar yra tokios, kad turiu pasitikėti savo komanda.
– Kokios jūsų savybės ir gyvenimo aplinkybės atvedė jus į šią „svajonę“?
– Nežinau. Turbūt darbštumas, užsispyrimas siekti tikslo.
Galvoju, 80 proc. mūsų darbo yra bendravimas su žmonėmis. Manau, man tai padėjo, nes aš vertinu bendravimą.
Komandos būrimas, tam tikrų skautų pritraukimas, gerai dirbančių žmonių išlaikymas ir pastangos jiems leisti pasijusti to didelio galutinio rezultato dalimi.
Vienas malonumas, kai šiais metais pagaliau patenki į atkrintamąsias, patenki į tą antrą ratą. Aišku, gaila, kaip pralaimėjome septintąsias rungtynes, bet ko daugiau norėti, kai žaidėme namie ir turėjome visas galimybes laimėti.
Manau, šie metai parodė, kad to darbo vaisiai kažkada ateina. Reikia kantrybės, motyvacijos ir tinkamų žmonių. Tie žmonės, kurie dirba mūsų organizacijoje, atlieka didžiulį darbą. Aš esu jiems dėkingas.
– Koks kitas šios jūsų kelionės žingsnis?
– Kitas – nežinau. Bet norisi vis tobulėti. Kad tobulėtų komanda ir kovotume dėl NBA čempionų žiedo. Manau, čia yra kiekvieno mūsų organizacijos darbuotojo tikslas.
Jeigu dirbi ne tam, kad laimėtum, tai aš nežinau, ką ir veikti.
