Vilniuje tada buvo maždaug pusvalandis po vidurnakčio. Žmonos namuose nebuvo telefono ryšio, todėl Gediminas naktį turėjo išeiti kalbėti telefonu į lauką.
G-Manas, kaip jį dabar dažnai vadina Amerikoje, bandė išlikti ramus. Jis nujautė, dėl ko jam skambino NBA teisėjų viršininkas. Tačiau vyras nenorėjo pasirodyti laimingas kaip mažas berniukas, po eglute radęs didelį LEGO rinkinį. Bandė išlikti solidus.
O viena, ko troško viduje – tai šokinėti iš laimės ir klykti kaip koks Geležinis Vilkas sostinėje, pasak legendų.
Bet Gediminas bandė nerėkti. Bent jau iki kol, kol telefone užsidegs užrašas „pokalbis baigtas“.
Gediminas Petraitis įveikė rimtesnį nei Gedimino kalnas Vilniuje iššūkį. Jis įkopė į NBA teisėjų elitą – 64 žmonių ratą, kurių sprendimams paklūsta geriausi žaidėjai pasaulyje. Jis yra vienintelis dabar teisėjaujantis ir kada nors teisėjavęs lietuvis NBA. Ir šiam vyrui dar tik 28-eri.
Tikrovė kaip sapnas
Gavęs NBA viršininko kvietimą tapti NBA teisėju „pilnu etatu“, padėjęs ragelį Gediminas akimirką nurimo ir staiga pradėjo šokinėti iš laimės.
„Iš pradžių gal tai nebuvo mano karjeros tikslas. Turėjau tikslą tiesiog nueiti pateisėjauti į rungtynes, kad papildomai užsidirbčiau pinigų, kadangi tuo metu buvau studentas. Plius tuo pačiu metu pasportuoji ir gali susidėlioti tvarkaraštį“, – 24sek Niujorke pasakojo G.Petraitis.
Tą naktį jis šokinėjo iš laimės ir pirmiausia nuskubėjo pasidžiaugti su žmona. Justė tuo metu miegojo.
Gediminas budino mylimąją už rankos.
„Va! Ooo!“ – lyg tai būtų nutikę vakar, džiūgaudamas pasakojo Gediminas.
Žmona tik prabudo, pasveikino, ir vėl nuėjo miegoti.
„Tik rytą perklausė, ar teisingai suprato“, – juokiasi G.Petraitis.
Bet tai nebuvo sapnas, nors ir atrodo kaip toks.
Iš pradžių Gedimino Petraičio švilpukui pakluso 8-12 metų moksleivės. Dabar paskutinėse NBA reguliariojo sezono rungtynėse Carmelo Anthony priėjo prie lietuvio pasikonsultuoti dėl švilpuko.
Turėjau tikslą tiesiog nueiti pateisėjauti į rungtynes, kad kaip studentas papildomai užsidirbčiau pinigų.
Gediminas tik linktelėjo galva. Pokalbis buvo trumpas ir aiškus – „New York Knicks“ superžvaigždė – vienas žinomiausių NBA krepšininkų, ramiai nukulniavo savo aikštės pusės link.
Su Gediminu susitiko prie vienos žymiausių gatvės krepšinio aikštelių, ant 3-osios gatvės ir 6-ojo prospekto kampo. Ji vadinama narvu.
Gediminas sunėręs rankas stebėjo, kaip už metalinio tinklo tvoros būrys gatvės krepšininkų varžosi tarpusavyje.
Mintyse jis, ko gero, skaičiavo žingsnius, kuriuos darė, būsiu atviras, pakankamai žemo lygio žaidėjai. Kas ketvirtas tų vyrų metimas net neliesdavo lanko. Vienas vyrukas vilkėjo Michaelo Jordano „Chicago Bulls“ marškinėlius, o kitas – kamufliažinius džinsus.
Tie vyrukai žaidė pagal savo taisykles. Gatvės krepšinio taisykles, skambant trankiems hip-hopo ritmams, kurie aidėjo dar ir kitoje gatvės pusėje, prie pat metro stoties.
Praeiviai prasukdavo pro narvą, atsirėmę užmesdavo akį į aikštę, ir vėl nupėdindavo savais keliais. Dažniausiai į jaukias lauko kavinukes, kurių šurmulys nustelbė visas policijos/gaisrinės/greitosios sirenas per kelis blokus. Žemutiniame Manhatane čia kur kas daugiau veiksmo nei viduriniame, kur kostiumuoti žmonės skubėdami į darbus nieko aplink save nemato, o didžiąją dalį patalpų sudaro biurai.
G.Petraitis vasaromis pats būdavo tame narve. Kai susirinkdavo gerokai aukštesnio lygio krepšininkai, kurie galėdavo be gailesčio nublokšti į tą metalinio tinklo tvorą priešininką, kad šis tik neįmestų taškų.
Beje, tos nubraižytos linijos aikštėje – tik simbolinės. Tvora ir yra užribis.
Per dieną – 4 rungtynės
Tačiau Gediminas dabar gali atsirinkti, kur švilpti vasarą. Jam nebereikia teisėjauti 400-500 rungtynių per metus, kaip kad pirmaisiais teisėjavimo metais. O taip – buvo laikai, kai G.Petraitis per vieną dieną teisėjaudavo 3-4 rungtynėse: tai vaikų, tai mėgėjų vyrų. Kartais per savaitgalį Gediminas dirbdavo 8 rungtynėse.
Tam, kad prisidurtų pinigėlių. O 25 doleriai už vienerias rungtynes buvo geri pinigai trečio-ketvirto kurso studentui, kuris turėjo būti buhalteris, o laisvu nuo studijų laiku dirbo sporto parduotuvėje, kur mokėdavo po maždaug 7 dolerius per valandą.
Ir kurį laiką buvo buhalteris, kol jo galutinai neužkabino krepšinio virusas
„Kažkodėl nuo mažų dienų visada norėjau būti buhalteriu. Ar kažką su finansais. Bet dabar tikiuosi, kad ten nereikės sugrįžti“, – juokėsi Gediminas per interviu lauko kavinėje, taip ir beveik nepalietęs savo cezario salotų su vištiena.
Kad buhalterio amatas ne jam, G.Petraitis suprato jau po pirmos darbo dienos.
„Ką aš čia darau?!“ – savęs klausė jaunas vyras, nesužavėtas darbo grafiku 8-20.
Vakarais jis skambindavo mamai ir skųsdavosi, kaip nenori dirbti ir privalo kažką keisti. Galbūt viskas būtų kitaip, jei ne Gedimino gyvenimo greitai riedėjęs krepšinio kamuolys.
Iš pradžių teisėjavęs dėl uždarbio, vėliau jis pradėjo važiuoti į seminarus, teisėjų stovyklas. O Gedimino darbą greitai įvertino.
Merginų rungtynes tarpmokyklinėse varžybose keitė NCAA studentų kovos. Vėliau atėjo kvietimas dukterinėje NBA lygoje – Plėtojimosi lygoje, Amerikoje vadinamojo tiesiog „D-League“. Jis lipo visomis būtiniausiomis pakopomis iki NBA. Ir labai greitai.
G.Petraitis suprato, kad norėdamas tobulėti teisėjo profesijoje, suderinti to su buhalterio darbu negalės. Bet dėl to tikrai nesisielojo. Jį vežė krepšinis. O teisėjaudamas žaidėjams koledže, kurių veidus vėliau išvysdavo ant NBA naujokų biržos scenos, lietuvis pats užsinorėjo ten patekti.
„Tave tai užveda. Nori ten dalyvauti“, – dar dabar degančiomis akimis kalbėjo G.Petraitis.
Pirmus trejus metus teisėjavau vos ne kiekvieną dieną. Tai yra sunkus darbas. Turi daug atiduoti, daug visko praleidi.
Ir štai, vos per penkerius metus, G.Petraitis jau pozavo operatoriams su dviem kolegomis teisėjais prieš pirmąsias savo rungtynes švilpiant NBA žaidėjams.
„Geras klausimas“, – bandydamas prisiminti savo pirmąjį NBA mačą, susimąstė Gediminas.
Jis tik prisimena, kad tai buvo rungtynės Finikse. Pagal NBA taisykles, pirmoji minutės pertraukėlė, kuri NBA trunka apie 2,5 minutės, skiriama prabėgus 6 pirmojo kėlinio minutėms, kai žaidimas stabdomas po pražangos ar į užribį išlėkusio kamuolio.
Gedimino burna buvo visiškai sausa. Tokia sausa, kad vyras negalėjo net žodžio pratarti.
Iš to streso ir siekio švilpti tobulai, G.Petraitis buvo labai nervingas.
Bet gurkštelėjęs vandens ir sugrįžęs ant parketo po pirmosios rungtynių pauzės, G.Petraitis jau buvo kitas žmogus. Tas, kuriuo ir patikėjo NBA.
G.Petraitis šypsosi – net kai jis baisiai stresavo, iš lietuvio veido to niekas nebūtų pasakęs. Tai yra viena vyro stiprybių.
„Kas man padeda, tai kad aš atrodau labai ramiai aikštėje, nors ir labai stresuoju. Gal tiesiog neperduodu to jaudulio“, – 24sek sakė G.Petraitis. NBA viršininkams patiko ta jo ramybė ir preciziškumas. Po 3-4 ikisezoninių rungtynių jie uždegė žalią šviesą.
Iš tiesų, kartais sunku pasakyti, ką galvoja šis 28-erių NBA teisėjas. Bet jo veidas pastebimai nušvinta, kai jis pradeda kalbėti apie darbą 10-tūkstantinėse NBA arenose. Juk iš pradžių jis teisėjavo 2 tūkstančių, 200 ar vos 20 žmonių auditorijoje.
Visas šis pokytis – vos per ketverius metus.
„Buvau labai laimingas patekęs į NBA, nes įdėjau tikrai daug darbo.
Pagalvoju, turi būti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Manau, man tai prisidėjo. Tačiau dirbau tikrai labai daug – pirmus trejus metus teisėjavau vos ne kiekvieną dieną.
Tai yra sunkus darbas. Turi daug atiduoti, daug visko praleidi. Kelionės, ir rungtynės atima labai daug laiko. Atsiduodi tam darbui ir... Ir kai tai pasieki, emocijos labai geros ir pozityvios. Tiesiog tada nori dirbti toliau, tobulėti.
Supranti, kad patekti ten nėra įvykdytas gyvenimo tikslas. Turi dirbti, kad ten išsilaikytum. Patekti į NBA turbūt yra lengviau nei išlikti.“
Rado bendrą kalbą su NBA žvaigždėmis
Dabar NBA jis dirba kaip pagal eilinę darbo sutartį. Sako, kaip buhalteris, eidamas pasirašyti sutarties su įmone. Jokių terminuotų kontraktų ir išskirtinių sąlygų.
Kad išliktų NBA, turi sulaukti kuo mažiau pastabų dėl klaidų NBA rungtynėse. Nes nėra jokių teisėjų reitingų, kurie būtų prieinami 64 arbitrų brigadai. Jokių įvertinimo punktų.
„Kiekvienam teisėjavimo lygyje yra taip: viršininkai niekada nesiųs laiško, kad gerai teisėjavai. Bet jei pastoviai siunčia klaidas, turėtum susiprasti, kad kažkas ne taip. Kol kas tų laiškų buvo nedaug, – tikina G.Petraitis. – Aišku, būna, paskambina viršininkas, pasako kažką. Bet mūsų darbe no news is good news – jeigu apie tave nekalba, tai reiškia, kad viskas gerai.“
NBA krepšininkams neužkliuvo, kad jiems aikštėje „aiškina“ jaunas vyrukas. Profesionalai supranta, kad į NBA patenka tik geriausi teisėjai.
Jeigu suklysti lemiamu metu – neužmigsi. Tesiog tai išgyveni viduje. Nenori suklysti, nenori būti neteisus.
Vienintelis dalykas, prie kurio reikėjo prisitaikyti, tai bendravimas su nauju arbitru.
NBA žaidėjai nežinojo, kaip galima prieiti prie G.Petraičio, kaip su juo bendrauti. Vieni arbitrai griežtai laikosi nuomonės nediskutuoti su krepšininkais. O Gediminas visada linkęs pabendrauti su žaidėju.
„Man nėra skirtumo, su kuo bendrauju, – į NBA žaidėjus ir studentus krepšininkus vienodai žiūri Gediminas, kas galbūt jam irgi padeda priimti tikslius sprendimus aikštėje. – Jei suklystu – pripažįstu. Turi jaustis gerai ir susitaikyti, kad neprivalai apginti kiekvieno švilpuko.
Svarbiausia su žaidėju bendrauti atvirai. Jeigu jie galvojo, kad neprasižengė, o tu matai, kad prasižengė, nors niekas neužfiksavo tos pražangos – gali prieiti ir tą pasakyti.“
Kaip su juo bendrauja tas pats Carmelo Anthony, priėjęs prie lietuvio per paskutinį reguliariojo sezono mačą tarp „New York Knicks“ ir „Philadelphia 76ers“, G.Petraitis pasakyti negali.
Dėl griežtų NBA teisėjų taisyklių jis negali duoti interviu apie konkrečius žaidėjus, trenerius ar teisėjus.
Yra ir daugiau aplinkybių, kurių turi laikytis NBA teisėjų elitas.
Arbitrų fizinė forma tikrinama pagal JAV armijos standartus. Per rungtynes teisėjai sulaksto apie 6-10 kilometrų – priklauso nuo komandų žaidimo stiliaus. Pats Gediminas rungtynių rytą dar prabėga 2-3 kilometrus. Beje, kontroliuojamas net teisėjų svoris.
Alkoholis ar cigaretės – tabu. Teisėjas mačo metu negali susitelkti ties mintimis apie nuovargį – jis visada privalo būti žaidime.
O kad priimtų teisingus sprendimus, G.Petraitis mintyse kalbasi su savimi.
Jis skaičiuoja sekundes – kiek jų turėtų likti ištiksėjus visam atakos laikui. Jis seka žaidimą – bando nuspėti krepšininkų veiksmus. Visada pasiskaičiuoja, ar aikštėje yra leistinas 10 žaidėjų skaičius.
„Turi jaustis rungtynių dalimi – negali nuo jų atitrūkti. Kai kontroliuoji emociją viduje, būna daug ramiau“, – pasakoja Gediminas apie savo koncentracijos paslaptį.
Toks mąstymas apie, atrodo, elementariausius dalykus, jam padeda pamiršti, kad su švilpuku gali nesutikti LeBronas Jamesas. Aprėkti gali nepatenkintas geriausias NBA treneris Greggas Popovichius. Progos prakeikti tik ir laukia piktas „Knicks“ sirgalius.
„Spaudimą susidarai pats sau. Iš to nenoro suklysti. Bet turi susiprasti, kad tą spaudimą gali kontroliuoti tik pats. Kai elgiesi taip, kaip įpratęs – automatu, tai ir aikštėje būna ramiau. Išmoksti, kaip su tuo spaudimu gyventi.
Po kiekvienų rungtynių grįžęs į rūbinę žinai, ar gerai praėjo rungtynes, ar negerai.
Aš visada noriu teisėjauti tobulai. Bet tai yra sunku.
Po didelių klaidų būna sunku užmigti. Ačiū Dievui, kol kas dar nebuvo daug tokių naktų.
Jeigu suklysti lemiamu metu – neužmigsi. Tiesiog tai išgyveni viduje. Nenori suklysti, nenori būti neteisus.
Aišku, būna momentų, bet jų nebuvo daug.“
Uždarbis – iki pusės milijono per metus
Bet kad ir koks ramus išlieka aikštėje, G.Petraitis dar nepamiršta, kur jis pateko.
Kadaise kaip berniukas svajojęs žaisti NBA, dabar jis yra tarp geriausių pasaulyje. Tik su kitokia apranga ir su kitokiu žaidimo įrankiu.
NBA teisėjų darbas įvertinamas 150-550 tūkstančių JAV dolerių. Kuo didesnis darbo stažas, tuo didesnis atlyginimas.
„Kai ateini į NBA areną ir pažiūri, kad ten 20 tūkstančių žmonių, tai supranti, kad tai yra didelis reikalas. Džiaugiesi būdamas to dalimi, – lyg vėl iš naujo apie NBA užsisvajojo Gediminas. – Tai labai geras darbas. Ir smagus.
Tai vienas tokių darbų, kai visada ant tavęs kažkas pyks. Bus nepatenkintų. Bet pačiam tai yra darbas, kuris teikia malonumą ir tu džiaugiesi ten būdamas.
Manau, visada tas džiaugsmas išliks. Bet kaskart rungtynių jaudulys jaučiasi vis mažiau. Vis labiau savimi pasitikiu. Pasikeičia ir bendravimas su žaidėjais.
Jie jau ateina dažniau kažko paklausti, nes supranta, kaip tu bendrauji.“
NBA teisėjai vertinami pagal darbo stažą. Pavyzdžiui, Danny Crawfordas NBA skaičiuoja jau 32-ąjį sezoną. G.Petraitis užbaigė antrąjį savo sezoną NBA.
Atkrintamąsias varžybas jis stebės tik per televizorių. Kad švilptų lemiamų NBA kovų metu, jis turi išdirbti NBA daugiau metų.
Hierarchija maždaug tokia – antruoju teisėju tampama maždaug po 3-5 metų, pirmuoju – dar po metų kitų. Vėliau tampi atkrintamųjų varžybų teisėju ir kyli iki NBA superfinalo.
Tik nenustebkite, jei žaibiškai į NBA teisėjų elitą patekęs G.Petraitis vėl pralenks laiką.
O iki tol teisėjauji šimtuose rungtynių. Kartais Gediminas į NBA rungtynių maratoną išvyksta kelioms dienoms. Jei žaidžia Vakaruose – savaitėms. Teisėjauti G.Petraičiui NBA tenka maždaug kas antrą-trečią dieną.
Interbasket.net duomenimis, toks intensyvus darbas per metus įvertinamas 150-550 tūkstančių JAV dolerių. Kuo didesnis darbo stažas, tuo didesnis atlyginimas.
„Alga auga kasmet, bet pagal sutartį. Pagal mūsų teisėjų asociacijos sutartį su NBA, pagal tai ir žiūri. Nėra taip, kaip žaidėjams, kurie pasirašo vienas už X, kitas už Y, o trečias už Z sumą. Pirmus metus teisėjai uždirba tiek, antrus – tiek. Ir eina pagal darbo stažą“, – apie uždarbį NBA paaiškino G.Petraitis, pridūręs, kad iki tol labai vertinęs tėvų pagalbą.
Tam, kad bent 5-6 valandoms pasimatytų su žmona Juste, jis kartais suplanuoja skrydį per Niujorką – gyvena visai šalia Manhatano.
Būtent Justė turėjo būti laimingiausia dėl NBA reguliariojo sezono pabaigos. Tai reiškia, kad galės daugiau laiko praleisti su savo vyru.
„Sunkiausia rasti balansą. Yra žmonės, kurie tavęs pasiilgsta ir grįžęs namo tu nebegali sėdėti toliau prie kompiuterio ar žiūrėti rungtynių. Turi jiems atsiduoti.
Žmonai yra sunku. Labai padeda, kad mano tėvai yra čia. Nes jos tėvai likę Lietuvoje.
Bus labai sunku, kai bus vaikai. Nes realiai, praleidi žiemos sezoną išvažiavęs. Ir dar didesnis krūvis būna žmonai.
Tai turbūt sunkiausia darbo dalis. Kaip išvažiuoji iš namų ir negrįžti 10-12 dienų.
Aukojiesi dėl darbo. Visiems jis atrodo labai fainas. Toks jis ir yra. Bet visi pamiršta, kad sezono metu tavęs beveik nebūna namie.
Gelbsti situaciją laikas po sezono. Tada gali skirti laiką šeimai. Žmona darosi laimingesnė – tą net galima pajausti sezono pabaigoje.“
Geriausio teisėjo apibrėžimas
G.Petraitis yra kol kas vienintelis lietuvis NBA teisėjas ir toks dar bus ilgai. Gediminas, beje, gavo JAV pilietybę ir tikisi neprarasti lietuviško paso. Bet esmės tai nekeičia.
NBA dirbti galima tik visą piramidę Amerikoje praėjusiam arbitrui. Iš Eurolygos ar FIBA organizuojamų varžybų į NBA neįšoksi. Beje, atvirkščiai pašuoliuoti bando pats G.Petraitis, dirbęs septyniolikmečių Europos čempionate ir Pietų Amerikos šešiolikmečių pirmenybėse, o vieną dieną svajojantis švilpti olimpinėse žaidynėse.
NBA ir olimpinės žaidynės būtų geriausio teisėjo įvertinimas.
„Manau, kad daug kas įeina į gero teisėjo apibūdinimą. Pirmiausia, reikia pradėti nuo darbo ir pasiruošimo. Turi įdėti labai daug darbo už aikštės ribų. Pasiruošimas prasideda dar prieš sezoną – nuo taisyklių skaitymo ir jų pasikartojimo, iki rungtynių žiūrėjimo ir situacijų skaitymo.
Įdomiausia dalis – iššūkis suteisėjauti tobulai. Bet iki šiol dar taip nebuvo ir kažin ar kada bus.
Sezonas man dabar baigėsi, bet aš žiūrėsiu atkrintamąsias ir mokysiuosi iš kitų teisėjų. Negali nustoti mokytis ir tobulėti vien todėl, kad esi kažkur prasimušęs.
Jei nustosi, kiti tave aplenks ir liksi užribyje. Manau, kad geri teisėjai niekada nenustoja mokytis.
O aikštės geras teisėjas yra tas, kuris vienodai profesionaliai atidirba savo darbą nepriklausomai nuo turnyro. Pastovumas mūsų darbe yra labai svarbus dalykas.
Daug ką lemia ir bendravimo stilius su treneriais bei žaidėjais. Negali bijoti atsakyti į jų klausimus ar kažką pasakyti. Turi atrasti, kaip tą padaryti.
Bruožas, kuris man svarbus – klaidos pripažinimas. Juk treneriai ir žaidėjai labai gerai supranta krepšinį. Kai pripažįsti klaidą ir nebijai to pasakyti, žaidėjų ir trenerių pagarba tau auga.
Įdomiausia dalis – iššūkis suteisėjauti tobulai. Bet iki šiol dar taip nebuvo ir kažin ar kada bus. Bet tai yra kiekvieno teisėjo siekiamybė.
Pats mažo klaidų skaičiaus nevadinu puikiu teisėjavimu. Normalu, kad prie tokio greito krepšinio gali suklysti. Tik tą klaidą svarbiausia kuo greičiau pamiršti. Kuo greičiau tą padarysi, tuo geriau dirbsi. Kitu atveju dvejonės padidina kitos klaidos tikimybę. Klaidas reikia analizuoti po rungtynių.
Kiekvienas rungtynes peržiūriu labai kritiškai ir įvertinu, ką galėjau padaryti geriau. Tada matai, ar kažko nemačiau, nes nestovėjau vietoje, ar ne ten žiūrėjau. Turi būti atviras ir priimti kritiką.“
M.Kuzminskas tą balandžio 12-osios vakarą „Madison Square Garden“ pasisveikino su Gediminu lietuviškai. Kaip ir kiti NBA lietuviai.
Yra dar vienas teisėjas, geras G.Petraičio bičiulis, kurį lietuvis išmokė gimtosios kalbos.
„Būna, kad ir jis pasako jiems labas. Jie žiūri, sako, labas, po to dar kažką, tačiau jis išsiduoda daugiau nebesuprantąs“, – juokiasi Gediminas.
Nedaug trūko, kad vizito į Niujorką metu Gediminas būtų sėdėjęs kažkur viename iš tūkstančių Manhatano biurų. Iki 8 valandos vakaro trynęs buhalterio kėdę. Arba žiūrėjęs „Knicks“ rungtynes kaip žiūrovas.
Jeigu ne tėtis Vidmantas. Kai jis mėgėjų lygoje Amerikoje gavo eilinę techninę pražangą, kaip ir per beveik kiekvieną mačą, teisėjas jam pasakė: „Klausyk, nebegadink mums nervų, jeigu vėl gausi techninę – pradėk pats teisėjauti.“
Jis gavo techninę ir išėjo į teisėjų kursus. Dabar jis yra NCAA pirmojo diviziono teisėjas.
Būtent Vidmantas Petraitis pasiūlė Gediminui, kurį gyventi į Ameriką atsivežė berniukui skaičiuojant 9 metukus, eiti šiek tiek užsidirbti iš teisėjavimo. Pabandyti prisidurti prie studento duonos.
O dabar jis sveikina savo sūnų su sėkminga antrojo sezono NBA pabaiga.
