Sraigtasparnio avarijoje žuvo NBA legenda Kobe Bryantas ir jo trylikametė dukra
Su Kobe Bryantu atsisveikina Šaras ir kiti Lietuvos krepšininkai: „Nenoriu tuo patikėti“
NBA pasaulis sumišęs: po Kobe žūties – žaidėjų ašaros aikštėje ir pasikeitę planai
***
O taip, aš puikiai prisimenu tą pirmadienį, 2006 metų sausio 23-iąją. Tai buvo ypatinga diena, todėl į krepšinio treniruotę Šilutės pirmosios gimnazijos sporto salėje ėjau lėtai ir pasispyruokliuodamas tarsi NBA žvaigždė. Žinojau, kad į treniruotę ateis ir mano amžinas varžovas Artūras, kurį vadindavome Kašio Arta, ir jis bus priverstas manęs paklausti: ar matei, ką padarė Kobe?!
Tąnakt „Los Angeles Lakers“ atakuojantis gynėjas Kobe Bryantas per rungtynes su „Toronto Raptors“ pelnė 81 tašką. Man tai buvo asmeninė pergalė.
Asmeninė, nes mano draugai ir varžovai puikiai žinojo, kad esu didelis šio krepšininko gerbėjas. Kartais šaipydamiesi jie net pavadindavo mane „Kobe“, taip dar labiau sustiprindami tapatinimąsi su NBA žvaigžde.
Dauguma mano kiemo draugų nekentė Kobe's, nes laikė jį arba per daug egoistišku, arba per mažai dedančiu į krepšį. Buvo sakančių, kad jis išvis niekuo nesiskiria nuo kitų atakuojančių gynėjų.
Aišku, tada jie nežinojo, kad Kobe du dešimtmečius dominuos NBA lygoje, o jam pranešus apie karjeros pabaigą net mirtini priešai – Bostono ir San Antonijaus fanai – plos atsistoję.
To nežinojau ir aš. Tačiau šventai tikėjau nuo 1996 metų, kai prasidėjo manoji Kobe's istorija.
Tada Lietuva vis dar buvo gūdi posovietinė šalis, o aš – devynerių metų bamblys, kuriam beprotiškai patiko krepšinis.
Mano amžiaus berniukai karstydavosi ant surūdijusių metalinių konstrukcijų, styrančių iš smėlio dėžių, arba landžiojo po atviras statybvietes – laukinio kapitalizmo verteivų piramides.
Mūsų daugiabučio kieme buvo gera krepšinio aikštelė: nauja lenta su Šilutės „Šilutė“ komandos logotipu, lankas su tinkleliu ir ryški tritaškio linija. Todėl mes, Melioratorių kvartalo vaikėzai, dieną naktį žaisdavome krepšinį.
Tuo metu Lietuvos parduotuvėse ir kioskuose dar burgzdavo sovietiniai šaldytuvai, o išmaniausias prietaisas namuose buvo gazuoto vandens sifonas. Paaugliai kioskuose galėjo nusipirkti nebent lenkišką (ar čekišką) žurnalą „Popcorn“, kurio platintojai net nesivargino išversti į lietuvių kalbą, nes vis tiek jį pirko dėl Holivudo žvaigždžių nuotraukų.
Oranžinis kamuolys buvo labai spalvinga detalė posovietinės Lietuvos vaiko kasdienybėje, todėl kai Šilutės knygyne atsirado 1996–1997 metų NBA sezono lipdukų albumas, tai buvo tarsi naujas gyvenimo tikslas.
Atrodo, kad lipdukų pakuotė kainavo pusantro lito. Tai buvo dideli pinigai. Tačiau mano amžiaus berniukai vis tiek bandė surinkti visą albumą. Net tie vaikinai, kurie galvojo, kad Lietuvos komandos taip pat žaidžia NBA.
Mano tikslas buvo surinkti „Lakers“ žaidėjų atvaizdus. Kieme buvau apsiskelbęs, kad esu šios komandos gerbėjas, nes turėjau komandos kepuraitę su snapeliu. Tada dauguma berniukų nešiodavo „Chicago Bulls“ arba „Charlotte Hornets“ kepures, o man tėvai kažkodėl nupirko geltonai violetinę.
Tėvų pasirinkti negalėjau, todėl buvau priverstas tapti „Lakers“ gerbėju.
NBA lipdukų albume mane trikdė vienas dalykas: kodėl prie „Lakers“ vidurio puolėjo Vlade Divaco nuotraukos buvo prierašas, kad jis buvo išmainytas į „Hornets“ šaukimą NBA naujokų biržoje.
„Google“ dar nebuvo, todėl reikėjo išlieti prakaito, kad suprasčiau, kas yra tie šaukimai ir NBA mainai.
Sužinojau, kad serbas V.Divacas buvo išmainytas į Merilando vidurinės mokyklos aštuoniolikmetį. Į Kobe.
Paauglystė taip pat sukosi apie krepšinį, o mūsų kiemo mūšiai virto rimtais turnyrais. Juose buvo registruojama statistika ir liejosi vaikiškas įsiūtis. Grįžęs į namus šokinėdavau prie spintos, ant kurios kabėjo tėvo pagamintas krepšys – taburetės lenta su įsuktu vazono laikikliu.
Per spintos kovas visuomet įsivaizduodavau, kad esu jauniausias lygos žaidėjas, kuris turi išskirtinį talentą ir žygiuoja NBA čempiono titulo link. Ir tai buvo ne mano fantazija – tiesiog vaikiškos smegenys atkartojo Kobe's istoriją, kurią žinojau iš „Lietuvos ryto“ priedo „Krepšinis“ ir Baltijos televizijos laidų.
1999 metais, po vadinamojo lokauto, įvyko trumpesnis NBA sezonas. Tais metais Vakarų konferencijos finale Kobe's ir Shaquille'o O'Nealo vedama „Lakers“ pralaimėjo „San Antonio Spurs“ ekipai su Davidu Robinsonu ir jaunuoju talentu Timu Duncanu. Holivudo treneris Philas Jacksonas teksasiečius pavadino „moterų lygos čempionais“ ir pažadėjo sutraiškyti juos kitais metais.
Taip ir padarė.
2000 metais „Lakers“ tapo NBA čempionais, o Lietuva sužinojo apie Kobe ir pajuto jam didelę neapykantą.
Tų metų Vakarų konferencijos finale virė žiauri kova tarp Los Andželo ekipos ir Arvydo Sabonio klubo „Portland Trail Blazers“. Lietuva tikėjosi, kad mūsų tautietis pirmą kartą taps NBA čempionu.
Lemiamose rungtynėse tai atrodė visiškai tikėtina, nes trečiame kėlinyje „Trail Blazers“ pirmavo net 16 taškų skirtumu. Tačiau per likusius kėlinius Kobe parodė žudiko instinktą, panaikino milžinišką deficitą ir išplėšė įspūdingą pergalę.
Oh, tai buvo nepamirštamos rungtynės!
Po jų mano draugai nekentė „Lakers“, o aš buvau laimingiausias vaikas pasaulyje. Staiga pamačiau tikrą pavyzdį, kad net beviltiškoje situacijoje reikia kovoti iki galo.
2000 metais tėvai padovanojo asmeninį kompiuterį, todėl panirau į „EA Sports“ leidžiamus „NBA Live“ serijos žaidimus.
Aišku, visuomet kovodavau už „Lakers“, visuomet rinkdavausi sezono režimą, visuomet sužaisdavau 82 rungtynes, visuomet po 12 minučių.
Ir visuomet susikurdavau virtualų save, įkeldavau avatarą į „Lakers“ ir įsivaizduodavau, kad mudu su Kobe esame komandos lyderiai.
Mano vaikiškame pasaulyje jis buvo įsivaizduojamas vyresnysis brolis, kuris leisdavo man mėtyti lemiamus metimus, ramindavo įtemptomis akimirkomis ir draugiškai šypsodavosi, kai įsiaudrinęs plėšydavau virtualius priešus.
Skamba freaky, ar ne? Bet „NBA Live“ man buvo ne tik kompiuterinis žaidimas, o Kobe – ne tik žaidėjas iš „Krepšinio“. Jis buvo tas, kuris saugojo mano vaikišką teisę mokytis, klysti ir tikėti.
Be to, juk mudu kasdien matydavomės per treniruotes ir rungtynes!
Tikrovėje NBA siautėjo Kobe ir Shaqo duetas. Tai buvo geriausias tandemas nuo Michaelo Jordano ir Scottie Pippeno laikų.
Prisimenu 2001 metų birželio 16-ąją. Buvo šeštadienio rytas. Per radiją sužinojau, kad „Lakers“ nušlavė Alleno Iversono vedamą „Philadelphia 76ers“ ir antrus metus iš eilės tapo NBA čempionais. Už lango pliaupė vasaros lietus, todėl kiemo krepšinio aikštelėje telkšojo balos. Draugai nenorėjo tokiu oru žaisti, bet turėjau tiek džiaugsmo ir energijos, kad vienas išlėkiau balose laimėti savo NBA finalą.
Po to, 2002 metų NBA finale „Lakers“ sutraiškė puikaus kovotojo Jasono Kiddo komandą „New Jersey Nets“, bet tai jau nebekėlė didelių emocijų. Mano dievų dominavimas atrodė visiškai suprantamas.
Nebuvau pasiruošęs tam, kas nutiko po dvejų metų.
2004 metų NBA finalo beveik neprisimenu, tik antrąsias rungtynes. Tada visą naktį nemiegojau, nes labai laukiau „Lakers“ ir „Detroit Pistons“ dvikovos.
Prieš tai Holivudo klubas netikėtai pralaimėjo pirmąsias finalo serijos rungtynes.
Detroitas neturėjo žvaigždžių, bet juos treniravo gynybos specialistas Larry Brownas.
Žinojau tą baltapūkį vyruką iš 2001 metų NBA finalo, kai jo treniruojama „76ers“ komanda pirmosiose rungtynėse taip pat įveikė „Lakers“, bet vėliau pralaimėjo keturis kartus iš eilės.
Tikėjausi, kad Kobe, Shaqas, Karlas Malone'as ir Gary Paytonas lygiai taip pat nušluos ir Detroito ekipą.
Visgi, antrosiose rungtynėse „Lakers“ atrodė siaubingai nesusižaidusi, nervinga, nevieninga, nemotyvuota ir strigo geležinėje „Pistons“ gynyboje. Nesėkmė buvo tokia akivaizdi, kad komentatorius Linas Kunigėlis nuolat tai prognozavo lyg brūžindamas per nuospaudą.
Likus 2 sekundėms iki rungtynių pabaigos „Pistons“ pirmavo 89:86, tačiau Kobe paleido tritaškį ir išlygino rezultatą. Per pratęsimą jis žaidė lyg žvėris ir „Lakers“ iškovojo pergalę.
Tai buvo vienintelė pergalė tame finale.
„Pistons“ netikėtai tapo NBA čempionais, kartu užkariaudami mano draugų ir Lietuvos krepšinio gerbėjų širdis. Juk niekam nežinomi vaikinai iš Detroito nugalėjo Holivudo superžvaigždes!
Tada nekenčiau tų netikrų „Pistons“ gerbėjų ir visų žmonių, kurie sporte sirgo už silpnesnes komandas.
2004 metų birželio 15-osios rytą, kai Detroite baigėsi paskutinės finalo rungtynės, atėjau į mūsų krepšinio aikštelę ir atsinešiau „Lakers“ vėliavą, kurią nusipiešiau ant mamos paklodės.
Norėjau parodyti sup*stiems kiemo nevykėliams, kad „Lakers“ vis tiek yra geriausia pasaulyje komanda, Kobe – geriausias žaidėjas, o aš – visiems kieme atkeršysiu už džiaugsmą dėl „Pistons“ pergalės.
Iki šio prisimenu Chauncey Billupsą, Rasheedą Wallace'ą, Ben Wallace'ą, Tayshauną Prince'ą, kaukėtąjį Richardą Hamiltoną, kurie įveikė „Lakers“. Dar kurį laiką sekiau tų vyrukų karjeras ir nuoširdžiai linkėjau blogo visoms komandoms, kuriose jie žaidė.
Mėgau tik B.Wallace'ą, nes jo sūnėnas žaidė vienoje JAV vidurinėje su mano pusbroliu Vitalijumi.
2004 metais Kobe ir Shaqo dominavimas baigėsi. Klubą paliko visos žvaigždės ir net genialusis treneris Ph.Jacksonas. Jis parašė knygą „Paskutinės sezonas“, kuriame smarkiai kritikavo Kobe ir pavadino jį „netreniruojamu žaidėju“.
Tada JAV žiniasklaida daug kalbėjo ir apie tariamo išprievartavimo bylą. Kobe buvo įtariamas, kad per „Visų žvaigždžių“ savaitgalį Denveryje pasinaudojo savo gerbėja. Tyrimas baigėsi niekuo, nes mergina atsiėmė kaltinimus.
Tai buvo sudėtingi metai.
Nelengva būti ir 17 metų sunkiu paaugliu, ir ištikimu Kobe's gerbėju. Reikėjo nuryti daug pasišaipymų, pažeminimo, įžeidinėjimų, nesupratimo. Norėjosi krepšinio aikštelėje išdaužyti visus ir viską, bet kartu reikėjo pripažinti, kad auksinių Holivudo vyrukų nebeliko.
Prisimenu daug NBA žaidėjų, kurie per pastaruosius dešimtmečius buvo ryškūs, talentingi, bet kažkur pradingo.
Buvo toks Niujorko snaiperis Allanas Houstonas, kurį sustabdė sunki trauma. Buvo nedidukas įžaidėjas Steve'as Francis, kuris pašokdavo nuo žemės 165 centimetrus, bet vėliau dažniau šokdavo naktiniuose klubuose.
Dėl traumų dingo NBA žvaigždės Penny Hardaway, Grantas Hillas, Alonzo Mourningas, Yao Mingas ir daug kitų.
Bijojau, kad po 2004 metų sezono Kobe taip pat dings arba užges. Bet nutiko priešingai.
Tuo metu sporto žiniasklaida pradėjo pasakoti apie Kobe's darbo etiką, fanatišką treniravimąsi ir didelius reikalavimus komandos draugams.
Buvo teigiama, kad į treniruočių salę jis ateidavo 5 val. ryte ir mėtydavo į krepšį kol pataikydavo 400 kartų.
Skaičiau, kad prieš treniruotes jis priversdavo jaunus komandos draugus žaisti su juo vienas prieš vieną iki 100 taškų, o tada dar treniruodavosi su komanda.
NBA legenda Magicas Johnsonas žurnalistams pasakojo, kad Kobe siekė būti greičiausiu, staigiausiu ir techniškiausiu krepšininku lygoje. Toks jis ir buvo.
Per kelerius metus vyrukas visiškai atsigavo po sudėtingų išbandymų ir 2006 metų sausio 22 dieną pelnė 81 tašką. Tai atrodo daug įspūdingiau žinant, kad „Lakers“ tose rungtynėse nuolat vijosi „Raptors“ krepšininkus, o Kobe's draugai mėtė pro šalį. Jis tiesiog išplėšė pergalę, mėtydamas per dvigubą ir trigubą gynybą.
Tą sezoną Kobe vidutiniškai pelnydavo po 35,4 taško per rungtynes.
Jis nuvedė silpną Holivudo komandą iki atkrintamųjų, bet pirmojo etapo septintose rungtynėse „Lakers“ pralaimėjo „Phoenix Suns“ klubui. Tai buvo geras rezultatas, nes varžovų gretose žaidė lygos MVP (naudingiausias žaidėjas, – 15min pastaba) Steve'as Nashas, Amar'e Stoudemire's, Shawnas Marionas, prancūzas Borisas Diaw.
Kitą sezoną Kobe vėl tapo rezultatyviausiu lygos žaidėju. 2007 metų kovo 16–22 dienomis jis taip įsisiautėjo, kad pateko į JAV laikraščių pirmuosius puslapius – ketverias rungtynes iš eilės krepšininkas pelnydavo vidutiniškai po 56 taškus.
Tada buvo sugalvota „Juodosios Mambos“ pravardė, kuri pabrėžė Kobe's žudiko instinktą ir įsiūčio perkreiptą veidą.
NBA rinkodaros sistema sukūrė daug mitų apie krepšinio žvaigždes, tačiau ši legenda turėjo rimtą pagrindą. Kobe išties neįtikėtinai kovodavo svarbiausiomis rungtynių akimirkomis.
Jis pataikydavo lemiamus metimus per šešias varžovų rankas, stumdomas, daužomas, išsukinėtais pirštais, prakirstais antakiais, kraujuojantis, nuo aikštės vidurio ir net iš už krepšinio lentos.
Net aštrialiežuvis ESPN laidos „First Take“ vedėjas Stephenas A.Smithas kartą pripažino, kad Kobe yra geriausias visų laikų metikas. Net geresnis nei M.Jordanas.
Galiausiai, 2007 metais prie „Lakers“ prisijungė ispanas Pau Gasolis ir komanda sugrįžo į NBA elitą.
Jie dominavo lygoje gerus penkerius metus.
Šiomis dienomis diskutuojama, kurie Kobe's marškinėliai turėtų kabėti „Staple Center“ arenos palubėje – pažymėti 8-uoju ar 24-uoju numeriu?
Jeigu kas nors klaustų manęs, tai sakyčiau, kad 24 numeris atspindi tikrąjį Kobe: kovotoją, lemiamų akimirkų didvyrį ir nepaprastą kūrėją.
2006–2013 metais „Juodoji Mamba“ buvo kūrybingiausias NBA žaidėjas, tiesiog nesustabdomas.
Kobe be sustojimo nardydavo tarp varžovų, užtvarų, rankų, atlikinėdavo savo paties sugalvotus judesius ir driblingą. Kartais jis mesdavo apsisukęs 360 laipsnių ir taip pašokdinęs varžovus, kartais – sumušdavo kamuolį į lentą, pats atkovodavo ir išmaudydavo visą gynybą.
Kiekvienose rungtynėse Kobe improvizuodavo, todėl arenos virsdavo teatru, o rungtynės – spektakliu.
Ta beprotybė peraugo į tokį lygį, kad net priešininkų arenose žiūrovai jam skanduodavo: MVP, MVP!
JAV žurnalistai svarsto, kad naujasis dievukas Stephas Curry yra krepšinio Lionelis Messi. Sutinku! O štai 2006–2013 metais Kobe buvo krepšinio Ronaldinho. Juolab kad Kobe ir „Barcelona“ komandą sieja abipusė meilė.
Tais laikais pradėjau suprasti: krepšinis mane žavi, nes per kiekvienas rungtynes tu gali netikėtai tapti liudininku, kad žmogaus galimybės neturi ribų. Nei proto, nei fizinių. Vieną vakarą prisėdęs prie televizoriaus ar kompiuterio tu gali tapti nepaprasto pasiaukojimo, kovingumo, kūrybiškumo liudininku.
Dar žaviau, kad po akimirkos tie nepaprasti krepšinio epizodai tampa istorija, o tu esi vienas iš jos sergėtojų.
„Juodosios Mambos“ laikotarpis taip pat buvo auksinis. 2008, 2009, 2010 metais Kobe nuvedė „Lakers“ į NBA finalus ir iškovojo dar 2 čempionų žiedus.
Iš to laikotarpio ryškiausiai prisimenu 2010 metų birželio 17-osios naktį, kai Los Andžele vyko lemiamos finalo rungtynės su „Boston Celtics“.
Man tai buvo labai intymus mūšis. Senieji kiemo draugai jau nebesidomėjo NBA, nebežiūrėdavo rungtynių, todėl tąnakt prie kompiuterio ekrano sėdėjau vienas su išsaugota nuoširdžia paaugliška meile dievukui.
Tos rungtynės buvo ypatingos ir dėl konteksto.
„Lakers“ ir „Celtics“ iki šiol yra tituluočiausi NBA klubai, turintys istorinę priešpriešą. Be to, Kevino Garnetto, Paulo Pierce'o ir Ray'aus Alleno vedama komanda jau buvo įveikusi Kobe's ekipą 2008 metų finale.
Pamenu, kad tada lažybų kontoros prognozavo „Celtics“ pergalę, tačiau „Lakers“ kovojo su įtūžiu ir tiesiog išplėšė pergalę paskutinėmis minutėmis.
Tai buvo nepamirštamas finalas!
Vėliau, 2012–2013 metų sezone, „Lakers“ nusipirko superžvaigždes Dwightą Howardą ir Steve'ą Nashą. Klubui buvo prognozuojamas dar vienas čempionų žiedas, bet komandą išretino traumos ir konfliktai, todėl 34 metų Kobe vėl liko vienas prieš visą pasaulį.
Tai buvo įspūdingos karjeros kulminacija. Jis vienas tempė byrančią komandą į atkrintamąsias, vidutiniškai pelnydamas po 27 taškus.
Pamenu, specialioje Jimmy Kimmelo laidoje, kuri buvo filmuojama sausakimšoje „Staple Center“ arenoje, Kobe atrodė pastebimai numetęs svorio ir pasakojo apie skaudantį kūną.
2013 metų kovo 8 dieną, per pratęsimą su „Raptors“, jis pataikė 3 sudėtingus tritaškius iš eilės ir eilinį kartą išplėšė pergalę „Lakers“ klubui.
Po mėnesio Kobe padarė beveik tą patį rungtynėse prieš S.Curry ir Klay Thompsono ekipą. Tai buvo lemtingas vakaras jo karjeroje. Simboliška, kad tąnakt „Lakers“ žaidė su naujaisiais dievukais iš „Golden State Warriors“.
Tose rungtynėse „Juodoji Mamba“ kelis kartus buvo suklupęs ir vis masažavo skaudančią kairiąją koją, tačiau kovėsi net šlubuodamas. Viename epizode tas senukas taip išmaudė K.Thompsoną, kad pastarasis net atsisėdo ant žemės.
Iki rungtynių pabaigos likus 3 min. Kobe veržėsi į baudos aikštelę, išprovokavo pražangą, parkrito ant žemės ir nebekilo.
Paaiškėjo, kad trūko kairės kojos achilas. Skausmo perkreiptu veidu Kobe nušlubavo iki baudų metimų linijos, pataikė 2 lemiamus metimus ir pats nuėjo į rūbinę.
Tai buvo tikras Kobe, niekada nepasiduodantis ir kovojantis iki paskutinės akimirkos.
Norėčiau, kad įspūdinga karjera būtų pasibaigusi tokiu epizodu. Tačiau po pusantrų metų senukas sugrįžo, pagerino kelis rekordus, smarkiai mėtė pro šalį, pykosi su komandos draugais ir, rodos, skandino komandą, kuriai atidavė 20 metų.
Žmonės šnabždėjosi, kad Kobe grįžo dėl pinigų ir rekordų.
Manau, kad tai tiesa. Tik aš, visą sąmoningą gyvenimą stebėjęs jo karjerą, visa tai suprantu kitaip. Mano galva, tas vyrukas tiesiog sugrįžo pabaigti darbo, kurį pradėjo – pagerinti likusių rekordų, aplenkti M.Jordaną pagal pelnytus taškus ir atsisveikinti su gerbėjais. Ir aš tai labai vertinu.
Simboliška, kad Kobe's karjera baigiasi tą pačią dieną, kai „Warriors“ klubas gali pagerinti 1995–1996 metais „Bulls“ pasiektą NBA reguliaraus sezono pergalių rekordą. Juk būtent prieš dvidešimt metų, kai M.Jordano ir S.Pippeno vedama komanda iškovojo 72 pergales, „Lakers“ išmainė V.Divacą į 13-ąjį naujokų biržos šaukimą. Į Kobe.
Simboliška, kad JAV sporto televizija ESPN nusprendė per pagrindinį kanalą rodyti „Warriors“ paskutines sezono rungtynes, o Kobe's karjeros pabaigą transliuoti per antrąjį kanalą.
Simboliška, nes 2015–2016 metų NBA sezonas labai aiškiai parodė, kad į lygą atėjo nauji kariai, kurie yra pasiruošę perkąsti gerkles seniams, atimti iš jų arenas ir rekordus.
Šį sezoną labai ryškiai jaučiu, kad baigiasi dar viena šlovinga krepšinio era.
Tai buvo atakuojančių gynėjų era.
Per pastaruosius dešimtmečius daug populiariausių NBA žaidėjų buvo „ketvirtieji numeriai“, bandantys atkartoti M.Jordano judesius.
Mano amžiaus bernai norėdavo būti kaip Kobe, V.Carteris, A.Iversonas, R.Allenas, P.Pierce'as, S.Francis, Dwyane'as Wade'as.
Pamenu, šalia manęs gyveno toks Vytas, kuriam taip patiko V.Carteris, kad žaidime „NBA Live 2001“ jis visus šio krepšininko įgūdžius pakėlė iki maksimumo.
Net šukuoseną parinko paskutinę sąraše, todėl „Raptors“ žvaigždė po virtualią aikštę bėgiojo su milžinišku juodų plaukų kuokštu.
Tai buvo era, kai NBA įsileido europiečius.
Prisimenu, kad „NBA Live 99“ vokietis Dirkas Nowitzkis dar buvo žaidėjas, kurio pavardės komentatoriai net netardavo. Tačiau po kelerių metų jis tapo tikru žvėrimi, o į NBA plūstelėjo europiečiai: Tony Parkeris, Pau ir Markas Gasoliai, Andrejus Kirilenka, Predragas Stojakovičius, Mehmetas Okuras, Hidayetas Turkoglu ir kiti.
Ant tos bangos į NBA išplaukė ir Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Linas Kleiza.
Ši NBA era buvo turbūt paskutinė turtinga personažų. Keičiasi lygos taisyklės, keičiasi JAV visuomenė, keičiasi rinkodaros tendencijos, todėl panašių vaikinų gal jau nepamatysime.
Ar pamenate „Trail Blazers“ ir „Pistons“ puolėją R.Wallace'ą, kuris buvo toks išprotėjęs, kad pasiekė visų laikų techninių pražangų rekordą? Rodos, kiekvienais mano paauglystės metais tas vyrukas pirmaudavo lygoje pagal technines pražangas.
Pamenu, kai per rungtynes jis metė rankšluostį A.Saboniui į veidą ir gavo JAV žiniasklaidos techninę pražangą.
Panašus veikėjas buvo ir „Lakers“ puolėjas Ronas Arterstas, kuris puikiai smaigstė tritaškius, iki kraujų kaudavosi dėl kiekvieno kamuolio, tačiau nuolat įsiveldavo į muštynes, apsižodžiavimus arba prisišnekėdavo per spaudos konferencijas.
Galiausiai, tas vyrukas pasikeitė savo vardą ir pavardę į Metta World Peace.
Tiesą sakant, po to jis išties tapo taikesniu.
Niekada nepamiršiu nykštuko A.Iversono.
Vyrukas nelankydavo treniruočių, nuolat pykdavosi su treneriais ir komandos draugais, turėdavo problemų su teisėsauga. Jis privalėjo dėvėti ilgą dešinės rankos raištį, kad paslėptų tatuiruotes su keiksmažodžiais. Buvo skelbiama, kad septyni krepšininko draugai buvo nužudyti per narkotikų gaujų karą.
Jis tiesiog kvepėjo asmenine tragedija.
Nepaisant to, 183 cm ūgio A.Iversonas buvo nepaprastas krepšininkas, kuris 4 kartus tapo rezultatyviausiu NBA žaidėju, reguliaraus sezono MVP ir nuvedė komandą iki 2001 metų finalo.
Praėjusią savaitę jis buvo iškilmingai įtrauktas į Krepšinio šlovės muziejų kartu su Shaqu ir J.Mingu.
O ar pamenate Gilbertą Areną iš „Washington Wizards“, kurį vadinome „Agentu Nulis“?
2001 metais tą vaikiną pašaukė antrajame naujokų biržos rate. Kažkoks krepšinio analitikas juokais pasakė, kad toks vidutiniokas NBA galės žaisti lygiai 0 minučių, tad G.Arenas nusprendė savo marškinėlius pažymėti numeriu 0.
Po kelerių metų jis tapo NBA žvaigžde, 2003 metais metais buvo išrinktas labiausiai patobulėjusiu žaidėju, tačiau dramatišką jo karjerą sustabdė trauma.
Traumos stabdė ir nepakartojamą metiką Tracy McGrady, kuris siekė išlįsti iš savo pusbrolio V.Carterio šešėlio. Šita dramatiška kova su likimu sprogo 2004 metų gruodžio 9-ąją, kai T.McGrady per 35 sekundes pelnė 13 taškų ir palaidojo „San Antonio Spurs“ ekipą.
Šioje NBA eroje buvo daug tokių krepšinio superherojų.
Shaqas, kuris dominavo ne tik aikštėje, bet ir „Visų žvaigždžių“ rungtynėse. Stačiokas „Spurs“ treneris Greggas Popovichius, kuris nuolat kabinėjosi prie spalvingojo JAV komentatoriaus Craigo Sagerio, tačiau pastarajam susirgus vėžiu – jausmingai paprašė laikytis ir sugrįžti.
Šioje eroje buvo psichologijos studijas baigęs puolėjas T.Duncanas, sunkią kepenų ligą įveikęs kovotojas A.Mourningas, 1995–1996 metų naudingiausio naujoko titulą iš A.Sabonio nušvilpęs Damonas Stoudamire'as, su alkūne perdavimus atidavinėjęs Jasonas Williamsas, tūkstantį judesių nugara mokėjęs K.Garnettas, 7 kartus NBA čempionas (!) Robertas Horry ir dešimtys kitų atletų, kurie mano kartai padovanojo nepaprastų prisiminimų.
Labai juos branginu ir saugau. Tiek širdyje, tiek stalčiuje, kuriame vis dar guli „Lakers“ vėliava iš mamos patalynės ir matematikos sąsiuvinis su mūsų kiemo čempionato statistika.
Į tą stalčių niekada nebeįdėsiu tokių ryškių prisiminimų ir tokių brangių eksponatų. Vaikystė baigėsi, todėl nebegaliu taip aklai kažko dievinti.
Ir man ši NBA era baigėsi.
Tai buvo Kobe Bryanto era, mylėjote jį ar nekentėte.
Ir šiąnakt jis žais paskutinį kartą.
* * *
Paskutinėse savo karjeros rungtynėse Kobe buvo tikras Kobe.
Pradžioje jis puškavo, mėtė pro šalį, o prametęs – mesdavo vėl ir vėl. Atrodė, kad jausmingas atsisveikinimas gali virsti fiasko, tačiau ketvirtame kėlinyje Kobe tapo nesustabdomu žvėrimi, pataikė visus svarbius metimus, panaikino dviženklį deficitą ir išplėšė pergalę iš „Utah Jazz“ komandos nasrų.
Paskutinėse rungtynėse Kobe pelnė 60 taškų. Tai – geriausias visų laikų paskutinių rungtynių pasirodymas.
