„Geriau pralaimėsiu su jumis nei iškovosiu pergalę su bet kokiais kitais vyrukais“, – po pralaimėjo 2012-aisiais sunkiai laikydamas ašaras teigė M.Ginobili.
„Visi labai daug verkė. Niekada nemačiau nieko panašaus. Tiek daug ašarų rūbinėje dar niekuomet nėra buvę, – atskleidė Andresas Nocioni. – Žinojome, kad tai tikriausiai paskutinis mūsų šansas iškovoti kažką įspūdingo.“
Po patirtos nesėkmės žaidėjai ėjo vakarieniauti. Tai tradicija. Nepaisant pergalės ar pralaimėjimo Argentinos rinktinės žaidėjai visuomet kartu eina pavalgyti.
„Tai šventa. Nesvarbu kaip baigėsi rungtynės, – sakė Pablo Prigioni. – Mes einame kartu švęsti arba kartu verkti.“
Dvylikos žaidėjų būrys 2012-aisiais Londone verkė, nes galvojo, jog L.Scola, M.Ginobili ir A.Nocioni jau sužaidė savo paskutinėje olimpiadoje. O juk vos prieš aštuoneris metus Argentina laimėjo olimpinį auksą ir nutraukė JAV dominavimą šiose varžybose.
Tačiau tą vakarą jie ne tik krimtosi dėl nesėkmės, tačiau ir šventė. Argentiniečiai tradiciškai susirinko vakarienei ir pakėlė tostą už visus tuos nuostabius metus kartu.
„Dalykai, apie kuriuos kalbėjome tos vakarienės metu, – prisiminė Manu. - Istorijos, pagarba ir meilė vienas kitam. Dėl to mes amžinai turėsime neišskiriamą ryšį.“
Manu
Kai M.Ginobili buvo 16-os metų, jis nepateisino savo sportininkų šeimos lūkesčių. Argentiniečio broliai buvo profesionalūs krepšininkai, o jo tėvas Jorge buvo legendinis treneris.
Manu buvo žemas, labai mažai sveriantis žaidėjas, kuris net ir savo regione nepatekdavo tarp geriausių krepšininkų.
„Vien mūsų mieste buvo 15 žaidėjų, kurie rungtyniavo geriau nei M.Ginobili“, – teigė 2004-ųjų olimpinis čempionas Pepe Sanchezas. Tačiau net ir tuomet Manu buvo labai potencialus bei kūrybingas sportininkas, kurio ateitis atrodė šviesi.
„Jis verždavosi link krepšio, būdavo nublokštas ant žemės, sumesdavo baudų metimus ir dar kartą verždavosi link krepšio, – teigė su argentiniečiu užaugęs P.Sanchezas. – Manu buvo labai žemas. Jis atrodė trapus.“
M.Ginobili visuomet buvo išskirtinis krepšininkas. Jis savo galvoje sukurdavo tokius perdavimus, kurių niekuomet nesame matę niekur kitur. Galbūt, gyvenimas Argentinoje bei futbolo kultūra jam suteikė tokio kūrybingumo. Galbūt, tai jis paveldėjo iš savo tėvo.
Įdomu tai, kad net būdamas ketverių metų M.Ginobili jau atlikdavo sudėtingus driblingo pratimus. Jis buvo trenerio sūnus, todėl užsidėdavo specialius akinius, kuriais mušinėdamas kamuolį jo nematydavo, o ant rankų turėdavo pirštines, kuriomis kamuolio nejausdavo. Jis turėdavo valdyti kamuolį tik savo pirštų galais.
„Buvau ketverių ir po virtuvę varinėdavausi kamuolį vilkėdamas visą tą įrangą, – juokėsi Manu. – Aš buvau eksperimento dalyvis.“
Su metais žaidėjo kūnas pradėjo stiprėti ir jis tik per plauką prasibrovė į 1996 metų Argentinos U-22 krepšinio rinktinę. Tačiau jis ten žaidė tik todėl, kad keliems krepšininkams netiko turnyro data ir jie atsisakė rungtyniauti.
„Jis nebuvo ypatingas žaidėjas, – prisiminė A.Nocioni. – Tačiau galėjai matyti, kad jis juda visai kitaip nei kiti krepšininkai. Jo judesiai priminė gyvatę.“
Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Manu buvo pakankamai geras, kad rungtyniautų Italijoje, bet ir ten niekas nežinojo ką su juo daryti. Bolonijos „Virtus“ 2000-aisiais su juo pasirašė sutartį paskutinę sekundę, nes jų pagrindinis taikinys persigalvojo ir nusprendė rungtyniauti kitur.
„Treniruotėse jis buvo nuostabus, tačiau nebuvau tikras ar jis tą patį galės padaryti rungtynėse, – svarstė Etore Messina. – Galvojau, kad jis turi galimybių prasimušti į NBA, bet niekada nebūčiau pagalvojęs, kad M.Ginobili pasieks tiek daug.“
Nuo 2000-ųjų Argentinos krepšininkai pradėjo sparčiai tobulėti ir po truputėlį formuoti rinktinę, kuri vėliau pasieks kažką įspūdingo. Bet net šlovė, pergalės bei žinomumas niekuomet neužrietė M.Ginobili nosies.
Argentinos krepšinio federacija nuolat savo žaidėjus į varžybas siuntė pigiomis avialinijomis, su daug persėdimų, bet jis niekuomet nesiskundė. Štai 2002 metų pasaulio čempionato pasiruošime cikle Argentina turėjo keliauti iš Buenos Airių į Meksiką, o su visais persėdimais kelionė truko net 33 valandas.
Įdomu tai, kad ji turėjo trukti 32 valandas ir 40 minučių, tačiau žaidėjams patiko idėja, jog jie tikslą pasiekė vos per 33 valandas. Todėl jie paprašė autobuso vairuotojo, kad šis dar 20 minučių suktų ratus aplink viešbutį.
„Visa komanda labai juokėsi, – prisiminė kelionę P.Sanchezas. – Manu juokėsi labiausiai! Keista, nes tai juk komandos žvaigždė. Jis buvo mūsų geriausias žaidėjas ir nusipelnė aukščiausio lygio sąlygų. Tačiau jam tai visai nerūpėjo.“
„Tokių istorijų kaip 33 valandų kelionė turime šimtus, – teigė L.Scola. – Tai pavertė mus ta komanda, kuria esame šiandien.“
„Spurs“
Tais laikais, kai M.Ginobili rungtyniavo NBA, nebuvo daug už JAV ribų gimusių krepšininkų, kurie buvo itin svarbūs lygoje. Tačiau „Spurs“ vadovai visai netyčia pastebėjo šį Argentinos krepšinio brangakmenį ir 1999-aisiais jį naujokų biržoje pasirinko 57 šaukimu.
M.Ginobili į NBA atvyko 2002-aisiais, bet daugelis abejojo ar krepšininkas susitvarkys su kietu bei fizine jėga paremtu lygos žaidimu. Jis daug kartų griuvo, daug kartų kėlėsi nuo žemės, tačiau niekada nesustojo kovoti.
Jis sunkiai dirbo, o visas jėgas atiduodavo net ir draugiškuose susitikimuose. Štai 2007-ųjų rugsėjo mėnesį „Spurs“ ekipos žaidėjai ruošėsi naujam sezonui ir sužaidė mačą prieš sporto salėje susirinkusius laisvuosius agentus, kurie galėjo potencialiai papildyti ekipą.
Vienoje atakoje kamuolys lėkė už aikštės ribų, o dėl jo M.Ginobili skriejo pro tris varžovų krepšininkus. Argentiniečiui pavyko jį užkabinti pirštų galais ir perduoti komandos draugui. Šis pelnė taškus. Greggas Popovichius sustabdė treniruotę nors ji dar nebuvo pasibaigusi ir kreipėsi į savąją ekipą:
„Ką jums reiškia toks pasiaukojimas?“
Strategas paaiškino, kad Manu nori iškovoti pergalę labiau nei bet kas kitas, o jeigu jie nori apginti savo 2007-ųjų titulą, tuomet taip žaisti turi visi. G.Popovichius pradėjo eiti tolyn nuo krepšininkų, kurie galvojo, kad kalba jau baigta ir staiga atsisukęs tarė:
„Po velnių, Manu, dar tik rugsėjo mėnuo. Niekada nedaryk tokių nesąmonių rugsėjį.“
„Manu visuomet taip elgėsi treniruotėse, – prisiminimais dalinosi Timas Duncanas. – Dažnai sakydavome, kad jis šiek tie apsiramintų. Norime, kad treniruotės pabaigoje visi būtų sveiki.“
M.Ginobili taip rungtyniavo visą savo karjerą, o daugelis jau seniai žino, kad kitaip jo žaisti neišmokysi.
Po velnių, Manu, dar tik rugsėjo mėnuo. Niekada nedaryk tokių nesąmonių rugsėjį.
Argentiniečio karjera pakibo ant plauko praėjusį sezoną, kai jis patyrė itin nemalonią kirkšnies traumą. Manu bandė išprovokuoti pražangą puolime, tačiau gavo itin stiprų smūgį į tarpkojį.
„Tai vienintelis būdas, kuriuo aš moku žaisti, – teigė M.Ginobili. – Nieko nesigailiu.“
Argentinos krepšinio legenda net ir būdamas 39-erių provokuos pražangas, šoks dėl kiekvieno kamuolio bei aukos save. Šiuo metu Rio de Žaneire M.Ginobili su kompanija yra iškovojęs 2 pergales ir su Lietuvos rinktine B grupėje dalinasi pirmąja vieta.
Šiąnakt, 04:30 paaiškės vienvaldis A grupės lyderis, tačiau argentiniečiui šioje karjeros stadijoje rezultatai nėra patys svarbiausi:
„Skrydžiai, vakarienės, ašaros ir vakarėliai... Šie atsiminimai man yra svarbiau už viską“, – tarė 2004-ųjų olimpinis čempionas.
