Sakoma, kad apie rajoną galima spręsti iš metro stoties.
Kur patekau, supratau vos tik peržengęs skylę tarp traukinio ir platformos. Nuo šaltos požeminės stoties sienos iki traukinio skyrė daugiausia du metrai, todėl saugumo sumetimais išėjimo link teko kulniuoti prie jos beveik prilipus.
Kylu į antrą 155-osios gatvės stoties aukštą. Su manimi iš traukinio išlipo tik viena moteris.
Po nuklydimo į vieną nesaugiausių Niujorko priemiesčių, skaičiau saugumo patarimus lankantis Harleme. Galbūt jums šis rajonas romantiškai asocijuodavosi su Harlemo choru ar kamuolio burtininkais „Globetrotters“, bet iš tikrųjų Harlemas yra vienas nesaugiausių rajonų Niujorke.
Toks žmonių skaičius nėra geriausias ženklas. Na, bet keliauju apie 14 val. – kas gali nutikti vidury baltos dienos?
Du apskurę juodaodžiai vyrai kažko manęs klausė vos tik praėjus išėjimo vartus. Apsimečiau, kad nieko negirdėjau, nes prasmingu dialogu čia vis tiek nekvepėjo.
Padavė tik šlapimu nuo metro stoties sienų ir grindinio.
Pakilus purvinais laiptais į gatvę, vaizdas priminė šviesą tunelio gale.
Iš tiesų, Niujorke buvo graži šilta saulėta diena. Harlemą nušvietė pavasarinė saulė, kurios buvo pasiilgę niujorkiečiai.
Dar nepasiekus paskutinio laiptelio, jau girdėjosi vaikučius vežimėliuose supavusių moterų pašnekesiai ant suoliuko. Jos įsitaisė plytinių daugiaaukščių pašonėje.
Čia pat du senukai baltomis barzdelėmis, baisiai panašūs į Morganą Freemaną, kikeno prikimusiais balsais.
Jų juoką nustelbė kažkur netoliese pasigirdęs kamuolio bumbsėjimas.
Ten, už didžiulės perėjos, kurios vietiniai nesibodi pereiti pagal taisykles – kerta skersai išilgai, kaip tik papuola. Beje, dar vienas signalas apie rajono statusą.
Internete rašė, kad Ruckerio parkas įsikūręs saugioje vietoje, nes jis gausiai lankomas turistų. Bet turistų čia nebuvo nė kvapo. Tikrai – nė vieno.
Per visą pusvalandžio trukmės turą šalia Ruckerio parko išvydau iš viso tris baltaodžius. Tai buvo garbingo amžiaus pora ant dviračių, stabtelėjusi pasišnekučiuoti su dviem juodaodėmis. O trečiasis baltasis buvo sureperiškėjęs senukas, įsiliejęs į vietinę Harlemo kultūrą.
Prie Ruckerio parko aikštelės padvelkė tabaku.
Antrą valandą dienos į tvorą metaliniu tinklu atsirėmęs autobuso vairuotojas pasidarė pertraukėlę ir, šnekučiuodamasis telefonu, užsirūkė cigarą.
Į tą pačią tvorą priešais už krepšio iš gatvės pusės buvo pasirėmę dar trys „broliai“. Visai kaip filmuose.
Už tos tvoros aidėjo nesubrendę balsai. Legendinėje aikštelėje kamuolį bumbsino maždaug 11–13 metų berniukai.
Vaikinukas su kamufliažiniais džinsais ir be marškinėlių elgėsi lyg NBA žvaigždė. Vėliau, baigęs žaisti, jis nubėgs ant metro stoties turėklų ką nors pliaukšti su savo bičiuliais.
Kitas stambesnis vyrukas su violetiniais drakanais ir tokiu kietu veidu taip užtikrintai sviedė baudos metimą, kad šis labai užtikrintai skriejo pro šalį. Tačiau kieto žvilgsnio iš šio berniuko veido tas kreivas metimas vis tiek neatėmė.
Ryškiausiai šioje kompanijoje atrodė apkūnokas puertorikietiško gymio berniukas. Vaikis nepabūgo aktyvios gynybos ir paleido Stepheno Curry stiliaus tritaškį.
Aikštėje pasigirdo aikčiojimai.
Berniukai po metimo tampė marškinėlius su trumpomis rankovėmis į viršų link smakro. To berniuko su rudomis plačiomis kelnėmis ir žaliais marškinėliais metimas juos be galo sužavėjo. O šis tik linksmai šyptelėjo.
Rungtynių sesija baigėsi. Vieną vaikų grupelę keitė kita, kuri lūkuriavo Ruckerio parko tribūnėlėje.
Ten mačiau ir porą mergaičių, kurios, lyg šios aikštės šeimininkės, akmeniniu veidu stebėjo neįkvepiantį bendraamžių pasirodymą.
Kitoje aikštės pusėje šuniuką vedžiojusi pagyvenusi juodaodė moteris paprašė ant suoliuko sėdėjusio vyro prisidegti. Netoliese ant karstyklių užsiropščiusi mergaitė stebėjo ir tą rūkalę, ir veiksmą aikštelėje.
Vakarais čia vyksta rimtesnės krepšinio kovos su ne vaikiška ir gerokai gausesne auditorija – susirenka vyresnieji.
Jie ir tie berniukai įsikūnija į NBA žvaigždes ir legendas, kurios čia kadaise žaidė.
100 taškų per vienerias NBA rungtynes įmetęs Wiltas Chamberlainas kažkada Ruckerio parke taip galingai įdėjo į krepšį be tinklelio, kad kamuolys, atšokęs nuo žemės, peršoko beveik 5 metrų tvorą. Kol kažkas nubėgo paimti kamuolio ir grįžo į aikštelę, krepšys vis dar siūbavo.
Rezultatyviausias visų laikų NBA krepšininkas Kareemas Abdul-Jabbaras atviravo, kad tai čia jis turėjo sunkiausią krepšinio kovą savo gyvenime.
1970-aisiais Ruckerio parke vyrukas, vardu Joe „The Destroyer“ Hammondas, pelnė 50 taškų ir pranoko NBA žvaigždę Juliusą Ervingą (39 tšk.) bei jo komandą.
„Viskas, ką apie tave girdėjau, yra tiesa“, – spaudė jam tada ranką J.Ervingas, ten gavęs Dr. J pravardę, o vėliau triskart tapęs NBA čempionu ir sykį naudingiausiu NBA krepšininku.
Penktajame 1971-ųjų NBA naujokų biržos rate W.Chamberlainas liepė „Los Angeles Lakers“ vadovams pašaukti J.Hammondą.
Bet „The Destroyer“ atmetė „Los Angeles Lakers“ 50 tūkstančių JAV dolerių pasiūlymą. Tais pačiais metais jis įkliuvo policijai su narkotikais ir buvo nuteistas kalėti 11 metų.
Jis taip ir nežaidė NBA. Kaip ir daug kitų puikių gatvės krepšininkų, kuriuos nuo NBA slenksčio pasiglemžė gatvių karai, nusikaltimai ar narkotikai.
Sykį Joe Hammondas buvo įmetęs 74 taškus – tai Ruckerio parko rekordas. 66 taškus čia 2011-aisiais parodomosiose rungtynėse NBA lokauto metu buvo įmetęs ir Kevinas Durantas.
Naismitho Šlovės muziejaus narys, 14 metų NBA praleidęs Bernardas Kingas paliudijo, kad Hermanas Knowingsas, dar žinomas „Helicopter“ pravarde, sykį laimėjo lažybas, kai pašokęs pasiekė krepšio lentos viršų.
Įdomu, kad jo ūgis tesiekė 198 cm. Šis gynėjo-lengvojo krašto puolėjo stiliaus gatvės krepšinio žaidėjas per vieną ataką buvo blokavęs tris metimus iš eilės. Pasak legendos, visus tuos tris metimus atliko NBA žaidėjai.
H.Knowlingsą, kuris būdamas 37-erių žuvo autoavarijoje, dar vadino skraidančiu angelu.
Earlas „The Goat“ Manigaultas buvo laikomas vienu geriausių visų laikų gatvės krepšininkų. Apie jį net buvo sukurtas filmas. Sykį jis vienu šuoliu viena ranka įdėjo į krepšį, o su kita, ištraukęs iš tinklo, dar sykį įdėjo iš viršaus.
Šis firminis E.Manigaulto veiksmas buvo pramintas „dvigubu dėjimu“.
Bet „The Goat“ buvo priklausomas nuo heroino ir ilgus metus kalėjo. Tiesa, E.Manigaultas sugebėjo išsikapstyti ir vėliau pradėjo rengti krepšinio turnyrus, siekdamas atbaidyti vaikus nuo narkotikų.
Žmonės per visą Ameriką keliaudavo į Ruckerio parką, kad ten savo žaidimu būtų pastebėti ir galbūt pakeistų gyvenimą.
1950-aisiais Harlemo mokytojas ir Niujorko parkų žaidimų aikštelių departamento direktorius Holcombe'as L.Ruckeris surengė krepšinio turnyrą, kad ištrauktų vaikus iš gatvių ir suteiktų šansą siekti karjeros koledže.
Jis tada dar nežinojo, kad ši aikštelė taps gatvės krepšinio ikona.
Ruckerio parke žaidė K.Abdul-Jabbaras, W.Chamberlainas, Vince'as Carteris, Allenas Iversonas, LeBronas Jamesas, Kobe Bryantas, Kevinas Durantas, Nate'as Archibaldas, Juliusas Ervingas ir nesibaigiantis sąrašas NBA žaidėjų.
Kalbama, kad, prieš tapdami NBA žvaigždėmis, Ruckerio parke savo talentą atskleidė dar ir tokie žaidėjai kaip Kyrie Irvingas, Stephonas Marbury, Chrisas Mullinas, Earlas Monroe, Sebastianas Telfairas, Kenny Andersonas, Raferis Alstonas, Metta World Peace'as ar Jamaalas Tinsley.
Turas baigėsi. Iš Harlemo grįžtu į saugesnę centrinę Manhatano dalį.
So darling, darling
Stand by me, oh stand by me
Oh stand, stand by me
Stand by me
Šias Beno E.Kingo eilutes vos tik įlipus į traukinį 155-osios gatvės metro stotyje užtraukė vietinis varguolis, už savo talentą metro keleivių prašęs į metalinę dėžutę įmesti vieną kitą ketvirtį dolerio.
Bet mieguisti metro keleiviai tik kreivais žvilgsniais nužiūrėjo elgetaujantį vyriškį.
Ne visi tie berniukai iš Ruckerio parko aikštelės vėliau pateko į NBA. Ne visi jie gavo darbus. Ne visus juos pagavo Harlemo krepšinio magija.
