– Šarūnai, kokie buvo jūsų pirmieji kartai NBA?
– Be abejo, tai išskirtiniai momentai.
Prisimenu, kad ant atsarginių suolo duodavo amoniako kapsulę: suspaudžia ir duoda pravesti per nosį, kad atsidarytų ir akys, ir nosis.
Bent iš pradžių man jo siūlydavo. Vis tiek... Sėdi, atsistoji – 20 tūkstančių žmonių. Sunku prisiminti, ką daryti, ko ne, prisiminti kalbą, kuri nebuvo pakeliui. Tai reikėjo labai didelės koncentracijos.
Psichologinė atsakomybė buvo labai didelė. Nelabai noriu prisiminti tų momentų – būdavo labai daug streso.
– Su kuo geriausiai sutarėte „Warriors“ komandoje?
– Išliko santykiai su Chrisu Mullinu.
Pirmus dvejus metus NBA net nežinojau, kaip skaityti statistiką.
O tų draugysčių... Esi kitakalbis, svetimtautis, didžiuliai kultūriniai skirtumai, tad daug tokių draugų nebuvo. Bet su Mullinu kalbą rasdavome: ir truputį teniso, krepšinio, vaikai.
Seku, kaip jam sekasi dabar.
– Kas „Warriors“ būdavo didžiausi pokštininkai?
– Būdavo ten NBA, ant ko jojo tie pagrindiniai žaidėjai. Ant antro plano žaidėjų, iš kurių juokėsi.
Bet šiaip cinizmo tikrai nebuvo komandoje. Tas yra gerai. Net kas ateidavo su 10 dienų sutartimi, nebuvo tokių žaidėjų, kurie „lipdavo“ be reikalo.
Būna, visi pavargę, įtampa vidury ar gale sezono, bet gal man pasisekė. Gal kitose komandose buvo kitaip. Bet pas mus tokių blogiukų nebuvo.
– 1992 ir 1993 metais likote antras geriausio NBA šeštojo žaidėjo rinkimuose. Ar prisimenate tai?
– Tada net nežinojau, kad toks prizas yra. Man niekas nesakė.
Pirmus dvejus metus net nežinojau, kaip skaityti statistiką. Mes buvome kito kirpimo. Man pralaimėjimas būdavo tragedija. O kas ir kiek ten įmetė...
Tik po to pradėjau skaityti, gal antrąjį sezoną. Kadangi tuos popieriukus visiems kaišiojo. Visi skaičiuodavo, ką padaro gero ar blogo.
Manęs tuomet klausdavo: ko tą galvą nuleidęs? Liko 60 rungtynių, ką čia darai?
O man juk iki NBA kiekvienos rungtynės būdavo viskas. Olimpinėse pralaimėjimas būdavo tragedija. Mane kitaip mokė žiūrėti į pralaimėjimus.
Chrisas Mullinas man pasakojo, kad jie ginčijosi, jog nenori su manimi turėti reikalų.
– 1994–1995 m. Sietle žaidėte su NBA blogiukais Shawnu Kempu ir Gary Paytonu. Kokius prisiminus kelia tas sezonas?
– Tai buvo komanda, kurioje buvo per daug gerų žaidėjų.
Tai buvo stipri sudėtis, bet turėjome per daug gynėjų. Tie pykčiai buvo, nes buvo ir McMillanas, ir Kendalas Gillas, ir Paytonas, ir Vincentas Askew, ir aš... Ai, dar buvo Hawkinsas.
Tai čia buvo 6–7 gynėjai, kurie galėtų duoti naudos.
O tas pyktis buvo... Tas negauna žaisti, anas... Atsirado trintis. Vos ne prie stalo išsiaiškinome penkiese. Tas pats treneris George'as Karlas visiems buvo pažadėjęs žaisti po 30 minučių. Apskaičiavome, kad reikia trijų papildomų laikų, kad būtų visi patenkinti.
Gillas vaikščiodavo visas nepatenkintas, McMillanas užsiraukęs, Paytonas vėl turi savo pasaulį. Aš ten vėl „išėjęs“...
Jie tikėjosi, kad po tos kelio traumos, dėl kurios nežaidžiu 17–18 mėnesių, būsiu toks pat, kaip iki traumos.
Bet kai nėra palaikymo, visi septyni į save traukia kamuolį, tai nepavyko. Nors buvome labai talentinga komanda.
Galbūt treneris buvo per didelis bailys, neįvardijo kiekvieno vaidmens ir jų nesudėliojo. Gal galvojo, kad kas iškris su traumomis. Bet buvo persistengta gynėjų linijoje ir nieko negalėjai stumti į lengvąjį kraštą.
– Ar tiesa, kad Michaelas Jordanas ir Scottie Pippenas kažkada buvo susiginčiję, kuriam iš jų reikės jus dengti?
– Chrisas Mullinas man pasakojo, kad jie ginčijosi, jog nenori su manimi turėti reikalų.
Na, gal kad nereiktų daug lakstyti, stumdytis. Na, tai kam? Galima lengviau tą procesą padaryti (šypsosi).
Tas velnias (Pippenas)... Ilgos rankos labai. Norint išmesti kamuolį, reikia labai „skaityti“ ir užsimesti gerus 15 centimetrų jo rankoms. Pippenas gerai gynėsi.
Jis sakė, kad jei sugalvosiu grįžti kažkur į krepšinį JAV, su malonumu norėtų turėti mane savo komandoje.
– Ar niekada nekilo mintis dirbti NBA klubo biure?
– Mes ilgai diskutavome, kai važiavome traukiniu su Greggu Popovichiumi į Vlade Divaco išleistuves.
Jis sakė, kad jei sugalvosiu grįžti kažkur į krepšinį JAV, su malonumu norėtų turėti mane savo komandoje.
Popovichius toks iš karinių pajėgų, baigęs karo mokyklą, tad žino kelis rusiškus žodžius. Aš sakau jam: „Treneri, kaip dabar ateiti jaunikaičiui ir aiškinti, kad tu taip daryk ar taip daryk. Visiškai pasikeitę autoritetai ir žmonių santykiai.
Su savo kirpimu ir reikalavimais niekaip neįsipaišyčiau. Būtų konfliktas po konflikto. Tai į tą pusę net nežiūrėsiu.“
Labai daug kas pasikeitė nuo mūsų laikų.
Popovichius tada buvo asistentas pas Donnie Nelsoną. Bet ta komanda, tas jo žmogiškumas, kaip jis suburia žaidėjus... Visi geriečiai, pozityvūs.
Šaunuolis jis, labai man patinka.
– Jūsų laikais NBA buvo fiziškai kieta lyga. Ar nemanote, kad šiais laikais žaidimas minkštesnis?
– Galbūt tas kietumas... Vėliau NBA atsirado daug moksliukų, kurie pjausto įvairiais pjūviais tą žaidimą, pateikimą žiūrovams, televizijos reitingams. Tas kietesnis žaidimas gal stabdė krepšinį ir darė jį ne tokį rezultatyvų. Anksčiau NBA rungtynėse buvo įmetama po 80–90 taškų. Kiek suprantu, tai nelabai tinka televizijos formatui.
Todėl jie palengvino žaidimą ir taisykles ne tokiems stipriems žaidėjams, kad suteiktų daugiau galimybių prasiveržti.
Mūsų laikais dusyk „nupjautum“ jam rankas ir jis nedamestų baudos. Tada buvo kitoks požiūris. O dabar... Plekšt plekšt tokie vaikiški.
Mane ten sykį nuleido ant žemės. Nebuvo baudos. Žiūriu po to, kad išnešė į rūbinę, pusės kūno nejaučiau. Atjungė. Ir tada net nedavė baudos.
Perspėjo būti atsargiems išvykose viešbučiuose su moterimis.
Tada tokių cepu lepu nebuvo...
– Ar tais laikais NBA vykdavo mokymai, kaip elgtis su pinigais?
– Ten, prisimenu, vyko paskaitos, kuriose sakė, jog kadangi buvo krizė, žmonės mažiau uždirbo, todėl ieškojo atsitiktinio darbo. Perspėjo būti atsargiems išvykose viešbučiuose su moterimis. Neva bus daugiau vestibiuliuose moterų ir galima nukentėti (juokiasi).
Kuo mažiau patarėjų, tuo geriau žaidėjams. Nes tie patarėjai priveda prie blogų investicijų. Įvairiausių verslų, kuriuose žaidėjas nenusimano, o kiti dalijasi jo pinigais.
– Koks įsimintiniausias jūsų karjeros metimas?
– Būtų dabar įdomu pasižiūrėti vieną momentą.
Žaidėme Tbilisyje su CSKA. Netyčia taip išėjo, kad apžaidžiau varžovą, išėjo Tkačenko, atsispyriau į jį ir per jį iš viršaus įdėjau.
Visos tribūnos atsistojo, vos ne žaidimas sustojo. Tai buvo užtildymas.
Visi gruzinai su kepurėmis sustojo ir labai labai ilgai plojo. Būtų įdomu pamatyti. Tai buvo vienas momentų, kurio nemačiau, bet žinau, kad tai buvo pakankamai efektinga.
