Šis pasakojimas pateikiamas V.Buloto lūpomis.
Visą pokalbį kviečiame peržiūrėti ir perklausyti 15min krepšinio podkaste „urBONUSas“.
Kaip lietuviai nesuprato Ž.Ilgausko talento. Dabar jį prisimenu visai kitaip nei tada. Neturėjome tiek informacijos, nebuvo tiek galimybių matyti NBA, suprasti, kaip skautai vertina žaidėjus. Tada buvome absoliučiai žali ir visi žiūrėjome į jį maždaug: koks čia NBA, ką jis gali? Ką jūs kalbate? Jis gyvenime ten nežais.
Net jo bėgimo stilius nepasikeitė – visada bėgo svirduliuodamas. Kadangi nebuvo atletiškas, lietuviai jo nevertino.
Mums tai buvo nesuvokiama. Bet gyvenimas taip susidėliojo, kad Klivlandas leido man padirbti arčiau „Cavaliers“ virtuvės. Tada supratau, per kurią prizmę jie žiūri į jaunus žaidėjus.
Kaip šiais laikais, pavyzdžiui, visi kalba apie Deividą Sirvydį ir sako, kur jis čia gali žaisti NBA? Bet jie žiūri į visai kitus dalykus, kurių žiūrovai, net ne visi treneriai, nesupranta. Ir jie mato žaidėjo potencialą, jo galimybes po 2-3 metų. Tie dalykai, kuriuos jie sugeba pamatyti ir išskaičiuoti, yra netolygūs mūsų supratimui.
NBA Žydrūną pastebėjo, kai jį išsivežėme parungtyniauti į Ameriką prieš NCAA universitetus. Po tų kelerių rungtynių susidomėjimas juo žiauriai išaugo. Tada mes net nežinojome, kas yra agentai, bet krepšinio žmonės tada mums paprotino, kuo Žydrūnas gali būti.
Jis turėjo išskirtinį ūgį, plastiką, krepšinio supratimą ir nuojautą. Jį matėme laibą, jauną, neatletišką, bet jis buvo be galo darbštus, labai kabinosi, suprato, kad tai jo kelias.
Kiek jis dirbo, net ir gipsuotas, reabilitacijos laikotarpiu... Žydrūnas į tai žiūrėjo labai kruopščiai ir atsakingai. Turėjo valią, užsispyrimą ir pasiekė, ką pasiekė.
Diagnozė iš pėdos pačiupinėjimo. Pamenu pirmąjį jo vizitą Minesotoje, kai jis sportavo su Kevinu McHale'u lūžusia pėda. Turime net tos treniruotės įrašus, kai komandos kineziterapeutas paklausė, kodėl tu šlubuoji? Žydrūnas sakė, kad skauda pėdą. Jis pačiupinėjo ir be jokio magneto pasakė: klausyk, brolau, ji lūžusi.
Žydrūnui prieš tai darė rentgeną Kaune ir rentgenai nerodė lūžio. Tada buvo visos tos peripetijos. Bet nuvažiavęs į NBA peržiūrą jis mobilizavo save ir parodė savo charakterį, koks jis gali būti net tokioje kondicijoje.
Zigmas Petrauskas labai daug prisidėjo prie to, kad Žydrūnas sportuotų ir apskritai liktų krepšinyje. Nes būtent jis jį skraidino į Ameriką, nustačius pėdos problemas, organizavo gydymą, nemažai mokėjo ir labai padėjo.
Kai vienu metu po dar vienos traumos Žydrūnas svarstė baigti karjerą, jis man dėkojo, kad turi atestatą, nes su juo gali patekti į NCAA universitetą. Bet tada jį raminau ir pasakiau: jeigu yra nors vienas procentas, kad operacija padės, tu jį išnaudok. Jis tada ją išnaudojo ir sėkmingai pabaigė karjerą.
Pykčiai su V.Garastu. Žiūrėjome ir konsultavomės pas vietinius medikus, jie čiupinėjo, žiūrėjo, darė rentgeną. Pamenu, už tą privačią konsultaciją sumokėjo nemažai pinigų. Gydytojai sakė, kad nieko baisaus, tik reikia pakentėti.
Bet kentėti jis nebegalėjo. Prasidėjo tie Garasto svaičiojimai, kad jis svaigsta apie NBA, nenori žaisti. Ne kartą su Žydrūnu kalbėjome, kartais net iki graudžių momentų, kur jis sakydavo: „Kodėl manimi niekas netiki? Man tikrai skauda ir aš negaliu žaisti“.
Pamenu, kai kartu su Žydrunu važiavome į Vilnių, į „Respubliką“, parašyti atsaką V.Garastui. Tas momentas buvo labai karštas. Vis įkalbinėjau jį, kad gal nereikia, nerašom, bet jis buvo labai kategoriškas – norėjo, kad visi žinotų teisybę, ne vieną pusę. Prašiau žurnalisto Sauliaus Ramoškos palaikyti straipsnį, nespausdinti – gal Žydrūnas persigalvos. Bet Žydrūnas nepersigalvojo.
Iš vienos pusės suprantu trenerį (V.Garastą, – aut.), tą patį pasakiau ir Žydrūnui – jei jam keturi profesoriai sako, kad viskas gerai, o jis nežaidžia, galbūt treneris tada ieškojo priežasties tavyje, ne medicinoje.
Vėliau paaiškėjo, kad Žydrūnas buvo teisus. Manau, ir Garastas suprato, kad tai nebuvo geriausias momentas. Ir išėjo kaip išėjo.
20-asis šaukimas naujokų biržoje ir Ž.Ilgausko ašaros. Pamenu, išvežiau Žydrūną į Vilniaus oro uostą su „Škoda Felicia“. Tada LKL turėjo rėmimo sutartį ir kiekvienas klubas buvo gavęs po vieną „Škoda Felicia“. Žydrūnas į ją kažkaip susirangė ir nuvežiau jį į oro uostą.
Zigmas Petrauskas su juo buvo skridęs į Minesotą ir žinojo NBA lygį, todėl kai važiavau pasiimti Žydrūną, paprašė nebevažiuoti su „Škoda Felicia“. Sakė, suorganizuos limuziną – Kaune tuo metu buvo gal kokie du.
Išnuomojome limuziną ir išvažiavau pas Žydrūno mamą jo pasitikti į oro uostą. Antanina buvo namų šeimininkė – išbėgo su treningėliu, kas čia tokio. Pamatė mašiną ir jai buvo šokas. Pasakiau, kad čia jau NBA – toks lygis ir taip turi būti (juokiasi.).
Įšoko ji į tą mašiną ir sako: reikia Žydrūnėliui nupirkti gėlių. Vilniuje sustojome prie gėlių turgelio. Limuzinų tais laikais nebuvo daug, tai visi prekeiviai žiūrėjo į tą limuziną.
Nuvažiavome į oro uostą, išeina Žydrūnas ir sako: na, čia jūs ir pavarėte (juokiasi.). Jam tai buvo labai maloni staigmena.
Kuklus lietuvis siautulingoje NBA aplinkoje. Ilgauskas visą gyvenimą buvo labai kuklus žmogus. Tylus, ramus – niekada neišsišoks. Jeigu jam du kartus užduosi, tai jis dar paklaus, ar tikrai nesuklydai, ar man norėjai užduoti, nes aš tau duoti nenoriu.
Žydrūnas nėra be emocijos. Jis ją turi, bet jo saugiklis labai aukštai. O kad jį pramuštum, turi jam užkasyti, kad užpyktų (šypsosi.).
Po Donato Motiejūno naujokų biržos bendravau su Kevinu McHale'u ir prisiminėme Žydrūną. Jis sako: tada nelabai tikėjau, kad gali nueiti taip toli, bet kaip žmogus man tada jis labai patiko.
Tas Žydrūno kuklumas, nekalbėjimas, kada nereikia ar to, ko nereikia – jis geriau prakentės, pratylės, turės tą nuomonę su savimi. Jis labai gerai suprato, kas yra lietuvis NBA. Tokių kaip jis, vietinių, yra be galo daug, ir tik darbais, ne kalbomis, gali įrodyti, ko esi vertas. Man jis kažkuo primena Domantą Sabonį.
Kai Žydrūnas dar nebuvo nusipirkęs namo Klivlande, jis gyveno tokiame daugiabutyje, kuriame dar gyveno Vitalijus Potapenko ir Bobas Sura. Kartą kalbėjome telefonu ir jis man pasakė: einu atidaryti duris, nes jei neatidarysiu, tuoj jos išeis su staktomis – jaučiu, kad Potapenko su Sura grįžo iš klubelio.
Žydrūnas nebuvo iš dalyvių. Bet, kaip jis sakė, kad kiek čia Lietuvoje mūsiškiai leisdavo sau išgerti, tai buvo smulkmena, kiek sau leidžia kai kurie NBA žaidėjai.
Nežaidimas Lietuvos rinktinėje. Žydrūnas žiauriai norėjo žaisti rinktinėje. Kai rinktinė laimėjo Europos čempionatą, medalius, siųsdavau jam video, kaip žaidėjai dainuoja, džiaugiasi. Jis man rašydavo: aš net laimėdamas NBA neturėsiu tokio kaifo, nes jis bus kitoks – labai noriu sužaisti su ta chebra.
Jis dėjo visas pastangas. Buvo grįžęs į Vilnių su žmona, Jennifer, ir tikrai ieškojo būdų žaisti Pekine. Jis pats norėjo prisidėti pinigais prie draudimo. Su agentais darė viską, kad tik gautų leidimą. Tiesiog nebuvo galimybių. Galiu duoti rankas ir galvą nukirsti, kad Ilgauskas labai norėjo žaisti rinktinėje. Bet kas čia manimi patikės?
Bet jis suprato klubo poziciją. Kai savininkas tiek metų investavo į jo sveikatą, operavo, prižiūrėjo ir davė viską, ką jis turi, jis suprato, kad be galo daug skolingas tam žmogui ir klubui, kad galėtų padaryti kitaip.
Žydrūnas yra labai jautrios ir labai geros sielos žmogus. Kai politikai atsistoję tribūnose kalba, kad jis nieko nenuveikė Lietuvai, tai kiek jis padėjo savo gera dūšia, padėjo finansiškai institucijoms, vaikų namams, tik per tokius dalykus jis Lietuvai yra davęs daugiau pinigų, nei garsiai prieš jį šaukę politikai savo mokesčiais.
Tai vienintelis lietuvis, kurio marškinėliai kabo NBA arenoje. Kada bus koks kitas? Duok Dieve, kad kabėtų Sabonio ar Valančiūno. Bet tai ne tik sportinio rezultato vertinimas, tačiau ir jo kaip asmenybės vertinimas.
Jie labai gerai supranta, kad įsivaikinti du vaikus ir iš Lietuvos atsivežti į Klivlandą yra labai stiprus sprendimas. Kiek jis padėjo Kauno krepšinio mokyklai Lietuvoje... Pamenu, norėjome suremontuoti salę. Jis mūsų paklausė, ar rūbinė tokia, kaip jo laikais. Sakau, Žydrūnai, ta rūbinė buvo tokia dar mano laikais. Tai jis paprašė viską suskaičiuoti – tiek salę, tiek rūbinę. Nusiunčiau jam sąmatą ir jis klausia: čia litais ar doleriais? Sakau, litais. Tai jis paprašė dar priskaičiuoti, dar pridėti. Bet jis to niekada nereklamavo. Jam to nereikėjo. Kiek dar jis žmonių padėjo, kurių aš nežinau.
Tie patys du įvaikinti broliai, ketvirtis milijono vaikų namų rekonstrukcijai... O po to jam sako, kad nebūsi Lietuvos pilietis... Žydrūnas pats yra didelis žmogus, bet jis turi ir didelę širdį. Tos lietuvybės iš jo širdies tikrai niekas neištrins.
Bet jis turi turėti Lietuvos pasą. Mes turime grąžinti žmones į Lietuvą. Bent pasu, bent pasu...
Klivlando apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus. Pajutau Žydrūno magiją ir jo galią būdamas Klivlande. Kaip Sabonis negali praeiti Lietuvoje Laisvės alėja, taip Ilgauskas negali praeiti Klivlande.
Pamenu, buvo momentas, kai Žydrūnas nebeturėjo sutarties su „Cavaliers“, klube keitėsi savininkai, vadovai, treneris, ir jis net pats po paskutinių rungtynių nusiėmė savo pavardės lapelį nuo spintelės rūbinėje, žmonės gatvėje ėjo ir vos ne klaupėsi ant kelių, kad tik Big Z liktų Klivlande.
Žydrūnas labai laukė to skambučio, kad jam tik paskambintų ir pasiūlytų naują sutartį (pagal NBA taisykles, bendrauti su laisvaisiais agentais ir vesti derybas klubai galėjo tik nuo liepos 1-osios). Tai jam paskambino jau pirmą minutę po vidurnakčio ir jis liko Klivlande.
Kaip žmogus, asmenybė ir žaidėjas Žydrūnas Klivlande yra labai vertinamas.
Broliški santykiai su LeBronu Jamesu. Žydrūnas apie jį labai gerai atsiliepė. Nebuvo taip, kad jis čia būtų kokia žvaigždė. Žydrūnas su juo palaikė labai natūralų žmogišką santykį.
Vienas tų rodiklių, kai jau ir Martynas Andriuškevičius buvo Klivlande. Kažkada paprašiau Martyno, kad jis paprašytų LeBrono marškinėlių su parašu. O jis sako: tu juokauji? Vienintelis žmogus, kuris čia gali paprašyti ir gali gauti parašą, tai tik Žydrūnas (šypsosi.).
Bet, manau, Žydrūnas po to tą sužinojo, nes sykį Kalėdoms gavau LeBrono marškinėlius su jo ir visos komandos parašais. Manau, tai parodo jų ryšį ir pagarbą vienas kitam.
Ilgausko gyvenimas po krepšio. Prie to, ką jis patyrė, Žydrūnas turėjo žiauriai ilgą karjerą. Jis visada labai smarkiai sportuodavo vasaromis, pradedant štangomis, o paskutiniais sezonais net dirbo bokso salėje, karate.
Kiek matau iš jo nuotraukų, ką jis atsiunčia su vaikais, medžioklėje, golfe, tai jis save prižiūri – neturi viršsvorio. Žinodamas savo pėdų situaciją, jis žino, kaip elgtis.
Jis nebeliko dirbti „Cavaliers“ klube, nes norėjo daugiau laiko skirti vaikams, kad jie kuo mažiau sėdėtų prie kompiuterio. Jis vežiojo juos iš vienos sporto šakos į kitą, kad būtų kuo mažiau prie technologijų – sportuotų realiai, o ne klaviatūros klavišais.
Jis taip pat ėjo į vieną mokyklą padirbėti trenerio asistentu, bet pagrindinė jo veikla – vaikų auklėjimas ir buitis. Nors, kaip sakė, užimtumas tikrai pakankamas (šypsosi.).
Dabar jis daugiausiai laiko leidžia Klivlande, bet nenutraukė ryšių su Lietuva. Čia jis turi daug draugų ir žmonių, kurie jį myli ir gerbia.
Daugiau įdomių V.Buloto istorijų apie Ž.Ilgauską ir jo karjerą lydėjusius krepšinio užkulisius klausykite 15min krepšinio podkaste „urBONUSas“.
