Tai buvo vienas nejaukiausių interviu nepatyrusio žurnalisto ir dar visai žalio jauno žaidėjo karjeroje.
Lietingą 2012-ųjų vasaros pavakarę Panevėžyje, uždarame privažiavime prie „Cido“ arenos tarnybinio išėjimo, kur įprastai stovi komandų autobusai, pro duris lauk žengė jaunas aukštas vyrukas auksiniais plaukais.
Pasimetęs, liesas kampuotų judesių jaunuolis lakstė akimis bandydamas rasti išėjimą iš šitos komplikuotos situacijos.
Vos lietuviškai išlemendamas garsus, jis dviem trim žodžiais atsakinėjo į plačius klausimus. Išsigandęs ir lyg liežuvį prarijęs 15-metis vedė interviu į aklavietę. Vos spėjus užduotį klausimą ir nė nespėjus pagalvoti apie kitą, jis jau užsičiaupdavo ir žiūrėdavo akimis lyg prašytų: „Išgelbėk mane!“
Maždaug 7–8 klausimų pašnekesys tetruko apie vieną minutę. Kartais vien tiek trunka žaidėjo komentaras apie rungtynių eigą.
Nebuvo ilgas ir D.Sabonio pasirodymas Europos čempionate. Lietuvos šešiolikmečių rinktinė šiaip ne taip iš Panevėžio išvažiavo į kitą etapą Vilniuje, bet ten „Siemens“ arenos nesudrebino, kaip prieš porą vasarų darė Jono Valančiūno kompanija, ir greitai baigė čempionatą 11 vietoje.
Tas vaikinas aikštėje buvo solidus. Kaip tokiam amžiui gan tvirtas, fiziškas žaidėjas, kuris sėkmingai stumdėsi po krepšiais nepaisant to, kad žaidė prieš metais vyresnius varžovus. Per mačą su lenkais jis buvo sugriebęs net 27 atšokusius kamuolius ir turėjo gražų 14,1 taško bei 14,4 atkovoto kamuolio vidurkį.
Bet žiūrovų dėmesį jis tada labiausiai kaustė ne savo žaidimu ar fizinėmis savybėmis, dėl kurių dabar pamišę NBA skautai – ilgų galūnių, pavyzdžiui, rankų ilgio, kūno potencialo augti, šuolio ar sprogstamosios jėgos. Visų akys krypo į šį jaunuolį dėl pavardės ant jo marškinėlių nugaros: SABONIS.
Po trejų metų vėl susitikome su Domantu. Tik jau Italijoje, Lignane, kur vyko Europos dvidešimtmečių čempionatas. D.Sabonis vėl buvo metais jaunesnis nei jo priešininkai.
Jo komanda vėl nepretendavo į medalius, bet D.Sabonis buvo išsiskiriantis. Per mačą su Ukraina Domas drebino 18 taškų ir 28 atkovotų dvigubu dubliu, o turnyrą baigė su 11,5 taško ir 13,2 atkovoto kamuolio vidurkiu. Lietuva krito ketvirtfinalyje.
Tai buvo neeilinė vasara Domantui, nes vos 19-metų krepšininkas, pradėjęs studijas Gonzagos universitete JAV, buvo kviečiamas į Jono Kazlausko Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės stovyklą.
Internautai stebėjosi Sabonio sūnaus sėkme. Dar 2015 metų Europos čempionate ar 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse heiteriai burnos, kad Domantas prasmuko į nacionalinę komandą tik dėl tėvo. Jie sakys, kad visi tie straipsniai iš Italijos ir liaupsės Domantui – užsakyta Arvydo Sabonio reklamos kampanija.
Bet šitam vaikiui niekas nebuvo duota už dyką.
Gyvenimas Sabonių šeimoje
Domantas Sabonis buvo trečias Arvydo ir Ingridos Sabonių vaikas.
1991-aisiais gimė Žygis, 1992-aisiais – Tautvydas, o trečias, pagrandukas, buvo 1996-ųjų Domantas.
Vyresni broliai nelepino mažojo broliuko. Norėdamas pranokti vyresnį ir stipresnį, turi įdėti daugiau pastangų ir turėti daugiau ryžto. Ar tai būtų krepšinio aikštelė, ar namų kiemas, kur konfliktas gali kilti dėl nepasidalintų žaislų smėlio dėžėje. Už Tautvydą Domas buvo jaunesnis ketveriais, Žygį – penkeriais metais, tad kova prieš aukštesnį ir pranašesnį prasidėjo jau Sabonių namuose.
Bet Domas buvo užsispyręs iki ašarų.
„Va šitas, ko gero, tai bus krepšininkas, – kartą paklaustas, ar kuris nors sūnus seks jo pėdomis, sykį pirštu į Domantą savo bičiuliams rodė Arvydas. – Užsispyręs jisai. Kairiarankis. Turi visokių jis ten...“
***
Kaip tai negaliu treniruotis?
Kai 2019-ųjų vasarą Domantas Sabonis grįžo į Lietuvą prisistatyti į nacionalinės komandos stovyklą, jis atsibeldė namo iš oro uosto maždaug prieš vidurnaktį. Kitą dieną, apie 8 val. ryto, aukštaūgis jau prakaitavo treniruočių salėje.
Jums tai gali pasirodyti tik kaip smulkmena, bet šimtaprocentis atsidavimas treniruotėse yra dar vienas aspektas, skiriantis gerus nuo geriausių.
Nemažai krepšininkų ateina į treniruotes atsinešdami tik 50 proc. visų savo jėgų ir koncentracijos. Tą kartais gali matyti vien iš žaidėjo kūno kalbos per tempimo pratimus. Jis nepasilenks iki galo, padarys mažiau šuoliukų, kai nematys treneris – prasimuliuos kai kuriuos pratimus. Tai Domantui Saboniui salėje nėra žemesnės pavaros nei aukščiausia. Jis dirba rungtynių ritmu.
Ir azartas. Azartas laimėti viską. Ar tai būtų 1 prieš 1, ar 2 prieš 2, ar 3 prieš 3 žaidimai – Lietuvos rinktinės nariai pasakoja, kad Domas visada labiausiai norėdavo laimėti visus pratimus.
Po treniruotės jis kovai vienas prieš vieną vis kviesdavo Joną Valančiūną. Sako, jeigu JV sutikdavo, tai kaulai braškėdavo.
Didžiausias galvos skausmas Domui buvo poilsis. „Koks dar poilsis? Aš noriu dirbti!“ – jis spardydavo savo treneriams užpakalius ir veržėsi salę.
Toks jo alkis yra unikalus. Augęs tokioje turtingoje šeimoje ir turėjęs visas galimybes nepajudinti nė piršto, D.Sabonis tapo fanatišku darbininku.
„Gonzaga Bulldogs“ metraštininkas Jimas Meehanas primena, kad universitete jis kone gyveno treniruočių salėje.
„Jis naktimis ėjo į salę papildomai padirbėti su judesiais baudos aikštelėje, metimais“, – 15min sakė amerikietis.
Ir tu pasakyk jam „ne“.
Sykį Lietuvos rinktinės stovykloje, kaip nurodyta NBA taisyklėse, Domas dirbo individualiai. Jis vėliau prisijungė prie nacionalinės komandos treniruočių, o nuo pirmos dienos kartu dirbę vyrukai jau buvo paėjėję Evaldo Kandratavičiaus fizinio rengimo programoje. Kai NBA uždegė žalią šviesą ir D.Sabonis jau norėjo bėgti į aikštę dirbti su visa komanda visu krūviu, treneriai turėjo stabdyti aukštaūgį.
„Kaip tai dar negaliu treniruotis su visais? Aš noriu žaisti!“ – nesuprato centras.
Ir po pirmos bendros treniruotės D.Sabonis liko su mėlyne paaky: „Tai čia Mačiulis!“ – mojo ranka aukštaūgis, nesureikšmindamas.
Mėlynės yra Domo sumuštinis su kava pusryčiams.
„Jis įspūdingo sudėjimo. Lygiai tiek pat tvirtas, kiek greitas. Ir dar tas nuolat veikiantis jo variklis... – po rinktinės treniruočių su D.Saboniu, NBA žaidėjo fiziškumą ilgam įsiminė žalgirietis Martinas Gebenas. – Jis visad lipa, kovoja, stengiasi. Visada sunku prieš jį žaisti – tiek gintis, tiek pulti. Žaidimas prieš jį pareikalauja labai daug jėgų.“
Gonzagos treneriai pasakojo, kad sykį net teko naktimis rakinti treniruočių salę, kad D.Sabonis neperdegtų ir tinkamai pailsėtų.
Krepšinio specialistų teigimu, naujajai kartai be galo trūksta tokios vidinės ugnelės. Stropumas šiandien yra reta savybė. Bet D.Sabonis visada buvo kaip stropiausias mokinys.
Domo tikslas – dešimtukas. O norėdamas jį gauti, jis turi pereiti ir atlikti kitas užduotis.
Stipri kairė ranka ir silpnesnė dešinė? Tai jis smarkiai dirbs su silpnąja ranka, taip pagerindamas savo užbaigimą abiem rankomis.
„Be metimo ir fizinės jėgos, kuri dabar iš viso įspūdinga, jis smarkiai pagerino dešinę ranką. Anksčiau Domas labai daug versdavo per kairę, bet kai varžovai taip skiria dėmesį tam, tai jis ir dešinę ranką. Nežinau, kaip dabar jį uždengti – turbūt tik dvigubinant“, – 15min pasakojo Paulius Valinskas, su D.Saboniu žaidęs jaunimo rinktinėse.
Dvigubinamas D.Sabonis rado kitą sprendimą – taip atsirado trigubi dubliai.
Domas yra pirmas lietuvis NBA istorijoje, surinkęs trigubą dublį: dviženklį taškų, atkovotų kamuolių ir rezultatyvių perdavimų skaičių per vieną vakarą. Per 12 rungtynių seriją „Pacers“ aukštaūgis jų surinko net keturis. Tai yra šeštas rezultatas NBA ir antras tarp stipriausios krepšinio lygos pasaulyje vidurio puolėjų.
Negali skraidyti virš lanko, bet negali nusileisti antgamtiškiems NBA atletams? Domas imsis karštos jogos, keis mitybos režimą ir vasarą prakaituos individualioje stovykloje Los Andžele su asmeniniu treneriu, kad būtų nulietas kaip dieviška antikinė statula.
Dabar D.Sabonis yra dvigubų dublių mašina. Šį sezoną NBA jis 41 iš 52 mačų baigė savo sąskaitoje turėdamas mažiausiai 10 taškų ir 10 atkovotų kamuolių. Tai TOP 5 rezultatas NBA.
„Jį reikia stabdyti, nes jis turi tokį azartą, kuris atėjo iš genų. Jis man primena tėvą. Neduok Dieve, jei būdamas su Sabu komandoje pralaimėsi metimų seriją... Tai kaip atidarys burną, net rankos drebės“, – 15min pasakojo vienas treneris.
Amerikiečiai turi gerą posakį – outworkinti. Verčiant į lietuvių kalbą, lietuviškai tai skambėtų maždaug kaip „dirbti daugiau nei kiti“. Tik toks D.Sabonis galėjo tapti tokiu, kokį mes jį dabar matome – NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynių žaidėju.
Dar būdamas vos 17 metų, 5 mėnesių ir 10 dienų debiutavo Malagos „Unicaja“ pagrindinėje komandoje ir tapo jauniausiu visų laikų komandos žaidėju Ispanijos čempionate. Jau 17-os jis debiutavo Eurolygoje ir ambicingai stumdėsi su stipriausiais aukštaūgiais Europoje.
Nuvykęs į Gonzagą, D.Sabonis atsidūrė už aukščiau vertintų aukštaūgių Przemeko Karnowskio ir Kyle'o Wiltjero nugarų.
„Daug žmonių pamiršta, kad jis nežaidė starto penkete iki pat savo antrojo sezono NCAA, kai tik traumą patyrė Karnowskis. Be šio centro komandai tikrai trūko talento, bet Sabonis ir Wiltjeras beveik be keitimų tempė visą Gonzagą įspūdingais skaičiais ir nuvedė iki aštuntfinalio, – 15min sakė „Gonzaga Bulldogs“ metraštininkas Jimas Meehanas. – Domas darė skirtumą nuo pirmos dienos, vos tik atvyko į Gonzagą.“
NBA skautai kalbėjo apie D.Sabonio fizinių galimybių ribas – tai jam trūksta atletiškumo ir sprogstamosios jėgos, tai jis per lėtas ir negali pataikyti iš toli. Skeptikai dvejojo, ar jis iš viso NBA žaidėjas.
Kai D.Sabonis buvo išmainytas „Indiana Pacers“ komandai, daug kas galvojo, kad „Oklahoma City Thunder“ tiesiog nebetikėjo savo 11-ojo naujokų biržos šaukimo ateitimi. Daugeliui atrodė, kad jis liks už „Pacers“ ateities žvaigždės Myleso Turnerio nugaros ir bus pasmerktas mainams.
Bet pirmą NBA sezoną rinkęs vid. 5,9 taško per mačą, antrą jis jau pelnė vid. 11,6, trečią – 14,1, o šiemet jo vidurkis siekia net 18,3 taško, 12,5 atkovoto kamuolio ir 4,8 rezultatyvaus perdavimo per susitikimą.
Tai jis su V.Oladipo dabar laikomas Indianos ateitimi. D.Sabonis savo darbštumu įrodė, kad ateitis yra mūsų pačių rankose.
***
Savo vietoje
Septintą ryto Ingrida jau šokdavo iš lovos ir kuisdavosi didžiulėje virtuvėje. Kai tik prabusdavo Saboniukai, gardi kiaušinienė jau garuodavo ant pusryčių stalo.
Pamaitinti ir aprengti, suruošti jie droždavo į mokyklą. Tuo metu ištuštėjusiuose erdviuose Sabonių namuose su skudurėliais sukdavosi namų tvarkytoja. Bet vos tik vaikai grįždavo namo, nuo stalo nosį kutendavo Ingridos ruošti skanūs pietūs.
Kai Sabas žaidė „Trail Blazers“, Ingrida galėjo visai piršto nepajudinti, tačiau buvo labai rūpestinga mama. Kartu tai buvo pavyzdys šeimai – kad ir kokias privilegijas turėjo, tai neatleido nuo asmeninių atsakomybių. Dar ir dabar vaikai noriai padeda tėvams, pavyzdžiui, tvarkytis jų viešbutyje Palangoje. Jie nešokdina padavėjų ir nerodo pirštais – viską pasiima ir pasidaro patys.
Tėvas buvo gan griežtas, bet teisingas ir ramus. Ta ramybė persidavė ir Saboniukams.
Pavyzdžiui, Sabonių namų teritorijoje buvo dar vienas pastatas, kurį būtų galima pavadinti Sabo urvu. Tame namelyje buvo didžiulis ekranas lyg kino teatro salėje, kuriame Arvydas Sabonis su draugais mėgdavo stebėti sporto transliacijas. Nuo galingų garso kolonėlių galėdavo išbyrėti langai.
O kur dar biliardas, stalo teniso stalas, kitos pramogos – gali tiesiog užsidaryti šioje vyriškoje gūžtoje ir neišlįsti. Tik maistą, svarbu, reikia, kad kažkas liftu nuleistų į vyrišką urvą. Bet nei Domas, nei Žygis, nei Tautvydas ar Aušrinė ten nelandžiodavo. Jie nebuvo iš tų visur nosį mėgusių įkišti vaikų, kurie kompanijoje keltų chaosą ir dėliotų sąlygas, kada tėčiui su mama laikas namo, nes „jie taip panorėjo“. Anaiptol, jie buvo ramūs, kultūringi ir paslaugūs vaikai – gerai išauklėti.
Arba, liaudiškai tariant, savo vietoje. Visai kaip aikštėje.
***
Domantas Sabonis niekada nesipūtė dėl savo kilmės. Jis niekada nelįs į akis ir nepasakos apie savo tėvo pasiekimus. Anaiptol, iš jo turi pats įkyriai išpešti istorijas.
Visada savo vietoje Domantas Sabonis buvo ir visose komandose, kuriose tik žaidė.
Jaunimo rinktinėse kai kurie patys geriausi ir talentingiausi krepšininkai rinkdavosi į stovyklas su savo asmeniniais prašymais, lyg būtų didžiulės roko žvaigždės, o Domas niekada nekėlė jokių specialių reikalavimų.
„Labiausiai įstrigo, tai kad visada buvo labai paprastas. Turėjo tokį tėvą ir galimybes, bet visai nepasikėlęs, paprastas žmogus, – 15min pasakojo įžaidėjas Augustas Šuliauskas, su D.Saboniu žaidęs jaunimo rinktinėje. – Jis kitoks, nei daug vyresnių žaidėjų, kurie dažnai būna piktoki, rimti, surūgę. Domas visada bus paprastas. Net jeigu ir juokaus, tai tikrai nejuokaus tyčiodamasis iš kito žmogaus. Jis ne toks.“
D.Sabonis iš tų, kurie labai kukliai priima liaupses. Atrodo, kad liaupsinamam jam nepatogu. Todėl jis iš karto keičia temą – visus nuopelnus peradresuoja visai komandai.
„Jis niekada nebuvo pasikėlęs – visada normalus. Kompanijos žmogus, mėgdavo juokauti. Tik gerais žodžiais galiu pasakyti, koks jis buvo ir kokį jį teko pažinti“, – sakė P.Valinskas, taip pat žaidęs su D.Saboniu jaunimo rinktinėse.
„Jis visada turėjo lyderystę aikštėje. Bet už jos ribų jis visada bus savo vietoje: ramus, nedraskys akių, per daug nesireikš. Koks jis buvo, toks jis ir bus, – 15min teigė geras Domo bičiulis Mindaugas Kuzminskas. – Jis turi gerą pavyzdį iš tėčio, kai net būdamas ryškiausia žvaigžde, išlieki žmogumi. Mano manymu, tai turi būti pirmoje vietoje.“
***
IQ
Arvydas Sabonis namų kieme Portlande su vaikais mielai pamėtydavo kamuolį į krepšį, bet berniukai dar buvo per maži, kad galėtum su jais rimčiau padirbėti.
Kai Domantui buvo penkeri, Saboniai persikėlė į Malagos priemiestį, Toremolinosą. Pirmaisiais metais Domas šalia namų ėjo į britišką mokyklą ir pradėjo lankyti krepšinį „Unicaja“ jaunimo komandos akademijoje, kuri buvo vos per 10 km nuo Sabonių rezidencijos.
A.Sabonis kartais duodavo patarimų augančiam savo sūnui, bet žinote, koks kalbus Arvydas – tie pokalbiai būdavo gan trumpi ir labai konkretūs.
Tautvydą su Domantu – ilgamečius „Unicaja“ akademijos žaidėjus, kasdien po pamokų į Jose Maria Martin Carpenos akademiją ir atgal namo veždavo vairuotojas.
Kai suėjo 16-a, D.Sabonis sėdo prie automobilio vairo, kuriam nereikia vairuotojo pažymėjimo. Tai buvo mažesnės galios automobilis, su kuriuo jis važinėdavo į mokyklą ir treniruočių salę.
Domas buvo labai geras mokinys. Mokytojai Malagoje pasakoja, kad jis nevengdavo kontrolinių. Kitaip nei nemažai kitų jaunųjų krepšininkų, D.Sabonis nesinaudojo krepšiniu tikėdamasis lengvatų mokyklos suole. Pavyzdžiui, dėl kai kurių kontrolinių jis išsiprašydavo iš komandos treniruotės.
Disciplina ir susikaupimas darbui vėliau taps D.Sabonio vizitine kortele krepšinio aikštėje.
Dar būdamas jaunas „Unicaja“ jaunimo akademijoje D.Sabonis išsiskyrė savo vadovėliniu žaidimu. Jis niekada nebuvo atletiškiausias ir plastiškiausias žaidėjas, bet viską darė kaip pasakyta.
Tvirta užtvara, užtikrintas nusileidimas žemyn į baudos aikštelę, techniškas posūkis ir gražus metimas kaire ranka. Jis iki tobulumo šlifuos šiuos ir kitus judesius treniruočių salėje. Jokių nesąmonių ar išsidirbinėjimų publikai – visas Domo žaidimo grožis slypi jo paprastume.
Domas nuo pirmos dienos žinojo savo tikslą: ar tai būtų mokyklos suolas, ar krepšinio aikštė.
Pavyzdžiui, dar prieš priimdamas kvietimą žaisti Gonzagos universitete JAV, jaunuolis jau prieš metus žinojo, jog vyks į NCAA.
„Išskirčiau vieną svarbiausių Domo savybių – sprendimų priėmimą, – 15min pasakojo M.Kuzminskas. – Po pirmo sezono Malagoje jis turėjo priimti sprendimą, ar pasirašyti su Malaga pelningą sutartį. Tokiame amžiuje tikrai norisi savų pinigų ir nepriklausomybės nuo tėvų. Bet jis paaukojo patogų gyvenimą Ispanijoje, gerą sutartį ir išvažiavo studijuoti į JAV be jokio atlygio. Tai buvo ženklas, kuris rodė jo sprendimų brandą ir tikslų nusistatymą.“
***
Sakoma, kad buvusių krepšininkų sūnūs jau viena koja lenkia bet kurį kitą į sportą atėjusį vaiką. Krepšinio suvokimas ir gyvenimas šalia aikštės užkoduotas jų nervų sistemoje.
D.Sabonis 9 kartus iš 10 priims geriausią sprendimą aikštėje. Kai matys silpnąją vietą, jis agresyviai kirs ir ją atakuos. Jis nelips į medį, o geriau numes kamuolį komandos draugams. Su tokiais krepšinio intelektais kitiems žaisti vienas malonumas.
Mindaugas Kuzminskas pasakoja, kad geru aikštės matymu Domas išsiskyrė dar būdamas nepilnametis Malagoje. Per treniruotes matydavosi, kad jaunuolis turėjo įgimtų dalykų, kurių taip paprastai neišdirbsi. Tiesiog rungtyniaujant ribotą žaidimo laiką D.Saboniui buvo sunku parodyti visus savo gabumus.
Visai kaip Oklahomoje, kur treneriai pastatė jį mėtyti tritaškius ir stebėti, ką su kamuoliu išdarinėja Russellas Westbrookas.
„Indiana Pacers“ komanda davė Domui įrankius žaisti savo krepšinį. Nežinia, kaip jo karjera būtų pasisukusi Oklahomoje, tačiau Indianoje jis gavo laisvę kurti pats. Su pasitikėjimu ir 82 rungtynių per sezoną patirtimi ateina ir branda. Visai kaip tėvas, jis spjaudydavosi dėl kiekvieno momento ir emocingai juos išgyvendavo.
Lyg iš akies luptas tėvas, Domas pastaraisiais metais aikštėja stebina net identiškais judesiais, burbėjimu, jeigu jam tik kas nepasisekdavo. Kartais jis atrodydavo net pernelyg nervingas. Bet su metais jis vis ramesnis.
Laikui bėgant atsirado aplinkinių pasitikėjimas, pasitikėjimas pačiu savimi ir savo įgūdžiais.
„Domas labai išgyveno dėl tų mainų į Indianą, bet jeigu ne jie, gal niekada ir nebūtume matę jo atsiskleidžiančio iki galo tokiomis spalvomis“, – svarstė M.Kuzminskas. Treneriai šypsosi paklausti, ką jiems primena D.Sabonio veiksmai su kamuoliu.
Ar tai genai, ar tėvo patarimai, bet treneriai mato daug dalykų, kuriuos turėjo ir A.Sabonis. Net kai kurie Domo perdavimai yra identiški – tiesiog tėvas juos darydavo dešine, o sūnus – kaire ranka.
Visai kaip tėvas, D.Sabonis visada agresyvina žaidimą. Žaisdamas be kamuolio, D.Sabonis sugeba užsiimti geras pozicijas ir išsireikalauti perdavimą. O kai atkovoja kamuolį po krepšiu, rankomis jis visada jį išlaiko viršuje – niekada nenuleidžia žemyn. Tai krepšinio abėcėlės įpročiai, kuriuos žaidėjai turi susiformuoti nuo mažų dienų.
Bet tokio aikštės matymo neišmoksi iš jokio vadovėlio.
„Vienas malonumas žaisti su tokiu centru, – 15min pasakoja Marius Grigonis. – Jis gali įkišti pasą žaisdamas veidu į krepšį. Niekada nelaužia vienas prieš keturis, o pirmiausia ieško komandos draugų.“
D.Sabonis yra geras dispečeris dėl unikalios savybės – protingo žaidimo veidu į krepšį.
Viena yra žaisti veidu į krepšį, o kita pastebėti visus kampus. Jis lyg koks žirgas mato aikštę 360 laipsnių kampu. Tad jeigu tik gynyboje ateis pagalba, D.Sabonis numes laisvam komandos draugui rezultatyvų perdavimą.
Šis jo įgūdis kyla į kitą lygį NBA – didesnėje aikštėje D.Sabonis turi daugiau vietos įkišti kamuolį įkertantiems komandos draugams. Kai Europoje varžovų gynyba gali susispausti į krūvą, Domui šiek tiek sunkiau pralįsti pro tuos tarpelius. Bet jo žaidimas kairėje pusėje vis tiek yra elitinis.
„Kai pirmą kartą pamačiau jį jaunimo rinktinėje, jis iš visų išsiskyrė savo jėga, ūgiu ir žaidimo skaitymu. Man labiausiai įstrigo, kaip būdamas 17-18 metų jis sugebėjo taip skaityti žaidimą, – pasakojo P.Valinskas. – Iškart nuo mažų dienų. Ne tai, kad jis aukštas ir stiprus – Domantas mane ir turbūt visus stebina gebėjimu taip skaityti žaidimą. Tiesiog neįtikėtina, kaip jis toks jaunas sugeba tą daryti.“
D.Sabonis per vienerias NBA rungtynes išdalija vid. 4,8 rezultatyvaus perdavimo. Iš NBA vidurio puolėjų daugiau jų atlieka tik du centrai – Bamas Adebayo (4,9 perd.) ir Nikola Jokičius (6,9 perd.).
„Mes matome, kaip NBA mažėja vidurio puolėjų reikšmė. Tačiau Sabonis žaidžia karjeros sezoną ir „Pacers“ jį tiesiog dievina, – 15min sakė „The Athletic“ žurnalistas Indianoje Scottas Agnessas. – Domas yra Indianos puolimo ašis. Jis toks protingas, įgudęs ir fiziškas... Tikras vaikštantis dvigubas dublis.“
***
Šeima = komanda
Kartais sunku suvokti, kad šis lietuviškas krepšinio fenomenas dar yra vos 23-ejų. Aikštėje jis dažnai žaidžia ir elgiasi kaip penkis NBA finalus perėjęs veteranas. Bet kartais tas jo vaikiškas džiaugsmas ir entuziazmas išlenda per bendravimą su žurnalistais.
Galbūt Domantui sunku sklandžiai dėlioti mintis, kad jo citatos virstų skambiomis straipsnių antraštėmis. Galbūt jis prieš kamerą nesijaučia taip patogiai, kaip su kamuoliu NBA baudos aikštelėje. Bet jis visada priims tave su šypsena ir nuoširdžiu noru, kad pokalbis pavyktų. Ar tai būtų interviu, ar atsitiktinis susitikimas su pažįstamais ir gerbėjais krepšinio salės koridoriuje.
Visai kaip Čikagoje, per NBA žiniasklaidos sesiją, kai 15 minučių prie jo prilipo žurnalistai iš JAV, Lietuvos, Ispanijos, Izraelio ir Kroatijos.
Teko surašyti šį interviu „Wintrust“ sėdint ant žemės arenos koridoriuje, šalia perpildyto žurnalistų kambario, kuriame šimtams kolegų neužteko vietos.
„Šiek tiek patraukit kojas ir padarykit vietos – ateina krepšininkų šeimos“, – maloniai perspėjo arenos darbuotojas.
Iš pradžių pro tris ant žemės sėdinčius žurnalistus lėtai prasvirduliavo du augaloti broliai Jokičiai, atvykę į areną pasižiūrėti atviros mažojo broliuko treniruotės. Vėliau eilėmis ėjo kitų krepšininkų artimieji. Ir visai netyčia ausis užkliuvo už lietuviškų garsų – tai buvo Domanto mama Ingrida ir brolis Tautvydas.
Visa Sabonių šeima susirinko į Čikagą, kad ryškiausią karjeros akimirką palaikytų savo pagranduką.
Saboniai, atrodo, neišskiriami. Vasarą jie kartu leidžia atostogas, žiemą visi kartu susirinkdavo į Spokaną, Vašingtoną, atšvęsti Kalėdų, kai Domas dar žaidė Gonzagos universitete.
Arvydas Sabonis su šeimyniškiais naktimis nuolat keliasi stebėti sūnaus rungtynių per kompiuterį, o Tautvydas yra aktyviausias brolio atstovas socialiniuose tinkluose.
Saboniai yra kaip puiki darni komanda. Svarbiausia komanda Domantui. Tie prioritetai nesikeičia ir aikštėje.
„Domas visada remiasi mentalitetu „pirmiausia komanda“, – 15min pasakojo S.Agnessas. – Iš pradžių jis netgi sutiko atsisėsti ant „galinės sėdynės“, kad starto penkete žaistų Mylesas Turneris. Jis labai mėgstamas „Pacers“ rūbinėje.“
Kaip 15min pasakojo amerikietis, „Pacers“ remiasi trimis pamatinėmis savybėmis: buvimas kartu, kietumas ir pasitikėjimas.
„Domas ir Victoras Oladipo yra puiki tos kultūros iliustracija, – sakė S.Agnessas. – Du žaidėjai, kurie turėjo didžiulį potencialą, bet jis nebuvo išnaudotas buvusiose jų komandose.
Indianoje visi labai gerbia Domą už tai, kaip jis žaidžia aikštėje ir kokia tai asmenybė už aikštės ribų. Ir jis labai artimas su Vicu (V.Oladipo, – aut.). Jie vienas į kitą kreipiasi „broli“.“
D.Saboniui svarbiausia šeima, todėl jis niekada nesureikšmindavo savo asmeninių rodiklių, jeigu tai tik neatnešdavo komandai pergalės.
Bet net ir po asmeniškai rezultatyvių pergalių kiekvienas interviu baigdavosi vienodai – už gerą pasirodymą jis visada padėkos treneriams ir komandos draugams.
D.Sabonis niekada nebuvo skaičių žaidėjas. Vienintelis jam reikšmingas skaičius yra įrašytas švieslentėje.
***
Nepriklausomybės vaiko pavyzdys
D.Sabonis yra vienas iš 24 šią akimirką geriausių krepšininkų NBA. Mums, europiečiams, sunku suvokti šio įvertinimo prasmę, bet Amerikoje dėl „All-Star“ žaidėjo statuso NBA žvaigždės lieja ašaras.
Paskutinis ir vienintelis šiame renginyje žaidęs lietuvis buvo Žydrūnas Ilgauskas (2003 ir 2005 m.), tad D.Sabonis tęsia jau uždulkėjusius Lietuvos krepšinio istorijos puslapius.
| D.Sabonio komanda laimės „All-Star“ mačą |
| D.Sabonis gaus pasireikšti iki 13 minučių. |
Būdamas vos 23-ejų, „Indiana Pacers“ žaidėjas pakeliui link sėkmingiausio NBA lietuvio istorijoje statuso.
D.Sabonio palikimą Lietuvos krepšiniui dar reikės įprasminti pergalėmis. Ne tik NBA, bet ir nacionalinėje komandoje. Tačiau šis jaunuolis rodo pavyzdį visai Lietuvai.
Tai ne tik pavyzdinė disciplina, bet ir charakteris bei patriotiškumas.
Nors gimė Portlande, D.Sabonis pareikalavo NCAA ir NBA jo gimimo vietos eilutėje įrašyti Kauną. Nors Malagoje bandė įsiūlyti ispanišką pasą, jis niekada net neabejojo, kurios rinktinės marškinėlius vilkės tarptautiniuose turnyruose. Tik su vienerių metų pertrauka – dėl NBA klubo reikalavimų, D.Sabonis jau nuo 15-os gina Lietuvos garbę Europos ir pasaulio čempionatuose bei olimpinėse žaidynėse.
Net kai sunkiai regzdavo sakinius lietuvių kalba, išgirdęs pasiūlymą duoti interviu angliškai – kad jam tik būtų patogiau reikšti mintis, Domas iškart kraipydavo galvą: „Ne, ne – tik lietuviškai.“
Labai simboliška, bet vasario 16-ąją, Nepriklausomybės dieną, D.Sabonis neš Lietuvos vėliavą ant populiariausios krepšinio scenos NBA.
Jis tą darys puikiai iliustruodamas paprasto, šeimyniško ir sunkiai dirbančio, bet atkakliai tikslų siekiančio lietuvio portretą. Tokį, kokį jis matė augdamas Sabonių namuose.
