Pateikiame visą reporterio straipsnį:
„Kai pirmą kartą pasitaikė proga praleisti laiko su Jonu, buvo dar pasiruošimas prieš pirmą jo NBA sezoną, šalia „Raptors“ rūbinės „Air Canada Center“ arenoje. Atsisėdome ant sulankstomų kėdžių. Buvau nervingas. Manau, kad nervingas buvo ir jis.
Valančiūnui buvo 20 metų, jis tada bandė priprasti prie gyvenimo toli nuo gimtosios Lietuvos ir geriausioje pasaulio lygoje. Keletą metų Valančiūnas buvo priežastis turėti viltį „Raptors“ komandai. Jis buvo pašauktas 2011-siais, tačiau 2011-12 metų sezoną dar praleido namuose. „Raptors“ sirgaliai gramdė internetą, kad surastų bet kokį vaizdo įrašą su Valančiūno žaidimo epizodais, nes lokauto sutrumpintas NBA sezonas buvo nuobodus. Tai buvo pirmieji Dwane'o Casey metai su „Raptors“, treti DeMarui DeRozanui ir priešpaskutiniai Andrea Bergnani. Jie nebuvo nei patrauklūs estetiškai, nei įsimenantys.
Buvau 26-rių, vis dar buvau naujokas reporteris. Niekada neturėjau natūralių sugebėjimų vesti pokalbį ar padaryti ilgą interviu natūraliai. Jei man reikėjo su sportininku praleisti daugiau nei penkias minutes, prisirašydavau pilną sąsiuvinį klausimų, kad tik neužstrigčiau ir taip neužbaigčiau interviu. Valančiūno atveju turėjau 20 klausimų, nes buvau ypatingai nervingas: Valančiūnas dar tik mokėsi angliškai, jaučiau spaudimą vesti mūsų pokalbį. Buvau beveik įsitikinęs, kad jis nesugebės man pagelbėti.
Kai Valančiūnas pamatė mano sąsiuvinį, jo akys išsipūtė. Bent akimirkai.
„Ar jie visi man?“, – paklausė. Pasidarė aišku, kad situacija jį kiek sukrėtė.
Norėčiau pasakyti, kad tos 20 minučių sulaužė mūsų barjerus ir mus sujungė ypatingas asmeninis ryšys, egzistavęs septynerius metus iki momento, kai Valančiūnas buvo iškeistas į „Memphis Grizzlies“ ketvirtadienio vakarą.
Tačiau meluočiau. Tai buvo nenatūralus pokalbis, nemanau, kad po jo apie Valančiūną žinojau daugiau nei dienos pradžioje. Jei viskas dar neatrodo blogai, pasakysiu, kad nuoroda į straipsnį dabar jau nebeveikia.
Vienintelis nenumatytas momentas, kuris buvo svarbus, tai tas jo žvilgsnis į mano užrašinę, kuomet pamatė klausimus. Tai buvo žmogiškumo akimirka. Žurnalistai dėl jų gyvena. Galbūt taip manau tik aš, bet svarbūs yra būtent šie momentai, o ne mechaniniai mainų paaiškinimai, viską griaunantys straipsniai ar sensacijos.
Realybė tokia, kad kamerų apsuptame NBA pasaulyje yra sunku išgauti tokius momentus.
Iš visų žaidėjų, kuriuos teko aprašinėti, Valančiūnas yra šalia viršūnės pagal savo atvirumą, emocijas ir žmogiškumą. Nesakau, kad kiti to neturi, tiesiog jie mėgsta tai paslėpti. Ir jie turi tokią teisę.
Kai Valančiūnas atvyko į lygą, jo humoro jausmas buvo neįtikėtinas. Jis darė savo Borato išraišką, tada ją kartojo. Kai priprato prie Toronto ir NBA, jis atsivėrė.
Tada, kai DeMaras Derozanas pagerino „Raptors“ visų laikų rezultatyvumo rekordą, Jonas sutrukdė interviu su popieriaus lapu, ant kurio buvo užrašyta „52“, pamėgdžiodamas Wiltą Chamberlainą, laikantį lapą su užrašu „100“.
Po kelių rungtynių Fred VanVleetas pagerino asmeninį rekordą. Nors skaičius buvo kuklus, Valančiūnas vėl ten pasirodė.
Dar visai neseniai, netrukus po Helovino, „Raptors“ persirengimo kambaryje žurnalistai apžiūrinėjo nuotrauką Instagrame, priklausančiame Normano Powello šuniukams. Vienas iš reporterių negalėjo patikėti, kaip mielai atrodo vieno iš šuniukų „mažytė koja“. Valančiūnas nugirdo pokalbį ir atėjo pažiūrėti į nuotrauką.
„Pirmiausia, šunys kojų neturi. Ir tai net ne šuo. Tai – Betmenas“, – pasakė Valančiūnas.
Jono vaidmuo rūbinėje buvo lyg juokintojo, tačiau jis taip pat nuimdavo įtampą.
Kai vyko pirmosios jo atkrintamųjų rungtynės prieš „Brooklyn Nets“ 2014-siais, Valančiūno noras laimėti nušvito gražiausiomis spalvomis. „Raptors“ krepšininkai atrodė išsigandę, tačiau ne Valančiūnas, kuris surengė 17 taškų ir 18 atkovotų kamuolių pasirodymą, o tai įrodė jo pasirengimą tokiems momentams. Nors sirgaliai neturėjo daug priežasčių ploti, dažną tą priežastį kūrė Valančiūnas.
Kitas pavyzdys buvo septintosios tos serijos rungtynės, kur Valančiūnas atrodė labai blogai. Jam būnant aikštėje, varžovai pelnė 23 taškais daugiau, o rungtynės buvo nulemtos vienu taškus. Jis pelnė 3 taškus ir atkovojo 5 kamuolius. Kodėl jis pasirodė taip prastai? Nes negalėjo užmigti visą naktį dėl įtampos. Štai kaip labai jis to norėjo. Jis buvo panašiai prislėgtas ir praėjusiais metais per pirmąsias serijos rungtynes su „Cleveland Cavaliers“, kuomet neįmušė kamuolio į krepšį, nors galėjo išplėšti pergalę.
Kodėl jis pasirodė taip prastai? Nes negalėjo užmigti visą naktį dėl įtampos
Yra vos keletas žaidėjų, kurie taip mėgo būti „Raptors“ komandoje kaip Valančiūnas. Ir tik keli žaidėjai norėjo laimėti taip, kaip norėjo jis. DeMaras DeRozanas taip pat buvo vienas jų.
Pagalvokime apie Valančiūno virsmą. Jis atvyko kaip galimas gelbėtojas, nors tos viltys žlugo. Jis pirmą sezoną nežaisdavo ketvirtųjų kėlinių ir niekada dėl to nesiskundė. Jam buvo liepta tapti didesniu. Kai jis tapo didesnis, jam liepė greičiau bėgti. „Raptors“ jį iš pradžių ruošė kaip tradicinį „centrą“, bet, kai lyga ėmė keistis, klubas jau bandė paversti jį kamuolio skirstytoju ir gebančiu pataikyti tritaškį. Prieš dvejus metus per atkrintamąsias „Raptors“ perkėlė jį ant suolo, nors prieš tai visą karjerą Valančiūnas žaidė starto penkete. Šį sezoną jis tapo atsarginiu, bent iš pradžių.
„Jis davė man pradžią. Jis davė įkvėpimą, – Valančiūnas pasakė man spalį apie savo santykius su buvusiu treneriu Dwane'u Casey, nors šis buvo viena priežasčių, kodėl Valančiūno vaidmuo ir tikslai nuolat kito. – Jis davė man kažką, kas man vis dar leidžia čia būti. Jei būčiau karjerą čia pradėjęs su kitu treneriu, galbūt net nebūčiau lygoje, o žaisčiau kur nors Europoje arba būčiau trečias aukštaūgis kitoje komandoje. Jis davė man kažką, kas mane čia išlaikė. Galiu apie jį pasakyti tik gerus dalykus. Buvo tiek daug kalbų: minutės, kamuolio dalinimasis, patikimai, nepatikimai. Per tuos šešerius metus tiek jis, tiek aš turėjome visokių jausmų. Tačiau istorijos pabaigoje galiu pasakyti tik „ačiū“ jam, nes jis man davė daug pasitikėjimo. Jis manimi labai tikėjo.“
Ir šios eilutės ne tam, kad sudievinčiau išvykusį žaidėją. Valančiūnas niekada taip ir iki galo neišdirbo gynyboje, netapo patikimu tritaškių metiku ar geru kamuolio skirstytoju, ko norėjo „Raptors“. Jis buvo paslydęs ir už aikštės ribų, kai buvo sulaikytas neblaivus prie vairo. Valančiūnas jautė gėdą, nes sudrumstė komandos garbę, tačiau tai nėra priežastis viską pateisinti.
Ir tai ne tam, kad sudievintum išvykusį žaidėją
Tačiau reakcija buvo dar vienas įrodymas, koks žmogus yra Valančiūnas. Daug krepšininkų būtų slėpę savo jausmus, tačiau ties Valančiūnu jokių spėlionių nebuvo. Niekada neabejojau, kaip jam rūpėjo.
„Penkerius metus, kai dirbau asistentu, buvau jo draugas, – Nickas Nurse'as sakė po paskutinių rungtynių su „Atlanta Hawks“. – Mes sėdėdavome ir žiūrėdavome vaizdo medžiagą. Daug kartų buvau Lietuvoje, praėjusiais metais Budapešte žiūrėjau jo žaidimą. Šiandien jam pasakiau: „Daugiau jokių kelionių į Lietuvą.“ O jis atsakė: „Baik, žmogau, tu tikrai vis dar gali atvykti.“ Galbūt yra keista tai sakyti, tačiau mes būsime draugais visam gyvenimui. Žmogau, tikrai. Ir aš jo pasiilgsiu. Aš jau jo ilgiuosi.“
O jis atsakė: „Baik, žmogau, tu tikrai vis dar gali atvykti.“
Vienas momentas išsiskiria iš kitų. Praėjusiais metais „Toronto Star“ ilgametis žurnalistas Dougas Smithas buvo paguldytas į ligoninę prieš pat atkrintamąsias. Dougas visada buvo su komanda, buvo net keista jo nematyti. Ėjau šalia aikštės prieš šeštąsias „Raptors“ – „Wizards“ rungtynes. Valančiūnas buvo ką tik pabaigęs apšilimą, ėjo ta pačia kryptimi. Jis uždėjo savo milžinišką kairę ranką ant manęs ir paklausė apie mano kolegą. Aš pasakiau viską, ką pats žinojau, jis išreiškė viltį, kad Dougas į darbą sugrįš dar prieš atkrintamųjų pabaigą.
„Štai kas iš tikro rūpi, – pasakė Valančiūnas. – O ne visi šitie dalykai.“
Bet Valančiūnas visada žaidė lyg tai būtų svarbiausias dalykas pasaulyje. Kaip ir visi kiti, jis kažką nuslėpė. Ypatingas dalykas yra tas, kad visada galėjai matyti jo asmenybę.
Po šių metų „Visų žvaigždžių“ savaitgalio „Raptors“ beveik savaitę bus namuose, kur žais ketverias iš eilės rungtynes. Atrodė, kad yra puikus laikas man padaryti „savaitė žaidėjo gyvenime“ istoriją. Valančiūnas buvo mano pagrindinis kandidatas. Aš jaučiau, nežinau kodėl, bet jaučiau, kad dar negalėjau visko parašyti apie Valančiūno gyvenimą ar asmenybę. Mėgstu „savaitė žaidėjo gyvenime“ formatą, nes tai leidžia parodyti viską principu „parodyk, o ne pasakyk“.
Tačiau šiuo atveju, spėju, aš turėjau pasakyti.“
