Kaip gyvenate? Man sekasi neblogai.
Šiandien mes „Procesą“ perkėlėme į visai kitą lygį.
Tačiau palaukite. Leiskite man iš pradžių pasidžiaugti.
Mama, mums pavyko! Tu esi mano herojė.
Shauntese, mums pavyko! Tu esi geriausia sesuo pasaulyje.
Mums pavyko kartu. Tai mes įgyvendinome, kaip šeima.
Gerai, linkėjimai baigėsi, o dabar metas rimtesniems dalykams.
Žmonės dažnai man sako, kad niekada nerodau emocijų. Tiesa yra ta, jog mane taip auklėjo mama. Ji nuolat mane ragino pernelyg nesidžiaugti, kai man pasiseka bei neliūdėti, kai nutinka kažkas blogo. Gyvenimas kiekvienam siunčia begales išbandymų, todėl visuomet turime būti pasiruošę.
Bet šiandien... Manau, kad šiandien ji man leis šiek tiek pašvęsti.
Juokinga, nes Joelis Embiidas mano atvykimu džiaugiasi 10 kartų labiau nei aš, o šiuo metu jis ko gero apie tai rašo „Twitter“ ar „Instagram“ socialiniuose tinkluose.
Nuo to laiko, kai susipažinome, Joelis man rašė gal 75 kartus. Jis man neatsibodo. Man tiesiog gaila jo telefono sąskaitos.
Atleiskite, ar aš pasakiau J.Embiidas? Turėjau omenyje meras Embiidas. Jis yra daugiausiai kalbantis žmogus Filadelfijoje ir būtų puikus politikas.
Džiaugiuosi pagaliau žinodamas komandą, kurioje kitą sezoną rungtyniausiu. Man palengvėjo. Daugeliui atrodė, kad sėdėjau ir laukiau viską žinodamas, tačiau taip tikrai nėra.
Toli gražu.
Kai visi sakė, kad kitąmet rungtyniausiu „Celtics“, tai mano treneris man nuolat kartojo, jog nėra jokių garantijų. Pamenu, jog žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, kad atsisakiau atvykti į „76ers“ treniruotę. Tai buvo melas.
Tai puikiai įrodė tai, kad žmogus, kuris paskleidė šią žinią manęs visiškai nepažįsta.
Žinoma, visuomet norėjau būti pirmasis šaukimas, tačiau aš tiesiog norėjau žaisti krepšinį.
Praėjusią savaitę nutiko labai daug įvairiausių dalykų ir sunku patikėti, kad nuo mano pirmojo vizito į Filadelfiją praėjo vos 7 dienos. Praėjusį penktadienį aš pabudau galvodamas, jog rungtyniausiu „Celtics“.
Tačiau vieną rytą mano treneris atėjo ir pasakė: „Naujas planas. Mes važiuosime į Filadelfiją.“
Dar nebuvau visiškai pabudęs, todėl paklausiau, ar Filadelfijoje yra mano mėgstamas „Chick-fil-A“ vištienos sumuštinis. Pasirodo, šių kavinių ten yra net septynios. Beje, Bostone tokio sumuštinio gauti neįmanoma.
Prieš važiuojant namo mano mama vėlavo, o to ji nedaro niekada. Kiek nerimavau, tačiau pasakiau sau, jog dėl manęs ji aukojosi visą savo gyvenimą, todėl aš galiu palaukti. Tegul mano mama palepina save. Taip nuo šiol bus visada.
Taigi, spėkite, ką pamačiau atvykęs į „76ers“ treniruočių salę? Mano mėgstamus vištienos sumuštinius! Rimtai! Jie užsakė jų daugybę.
Nežinau, kaip jie žinojo, bet jie žinojo.
Suprantu, jog tai niekis, tačiau man tai padarė didžiulį įspūdį. Jie atliko savo namų darbus.
Po medicininės patikros mes važiavome į krepšinio salę. Tuo metu mieste vyko kažkoks koncertas, todėl mūsų automobilį lydėjo policininkai su savo sirenomis. Kai kurie iš jų spėliojo, kas toks sėdi automobilyje ir labai įdomu, kad keletas jų žinojo, kad tai galiu būti aš.
Treniruotė buvo normali, tačiau man labai patiko, kad ją stebėjo Joelis, Robas Covingtonas bei Benas Simmonsas. Tai padarė man labai didelę įtaką. Labai tai vertinu.
Po mano treniruotės pirmas dalykas, kurį pasakė Joelis buvo „tikėk procesu“. Visi minėtieji vyrukai kartu su manimi nusifotografavo, o J.Embiidas nenustojo juokauti. Dabar suprantu, kodėl jis toks puikus socialiniuose tinkluose. Jis toks pat ir realybėje!
Žinoma, Joelis daug juokauja, tačiau širdyje jis labai myli šį klubą. Kartą mačiau vieną vaizdo įrašą, kuriame jis motyvuoja savo komandos draugus treniruoklių salėje. Tai buvo tikra. Tai man paliko labai didelį įspūdį.
Noriu būti tokios komandos dalis.
Nenoriu įžeisti Joelio, tačiau man atrodo, kad iš tikrųjų šūkį „tikėkite procesu“ išradau aš. Jeigu pažvelgsime į mano vidurinės mokyklos krepšinio karjerą, tai aš jau išgyvenau panašius laikus.
Mokykloje manęs nepriėmė į pagrindinę komandą, o daugelis skatino mane pereiti kitur, nes kitaip aš NBA nerungtyniausiu. Tačiau pakalbėjęs su savo mama aš nusprendžiau kautis.
Aš nepasiduosiu.
Manęs nepriėmė. Na tai kas?
Mes privalome „pasitikėti procesu“.
Jeigu tave gyvenime kažkas nubloškia, tai tu privalai ir vėl stotis ant kojų. Taip mane augino mama. Ji mane ir mano sesę išmokė sunkiai dirbti, gerbti kitus ir pasitikėti Dievu.
Niekada nepasiduokite.
Po trejų metų aš rungtyniavau universitete.
Po ketverių aš jau pakeliui į Filadelfiją.
„Sixers“ „procesas“ buvo panašus. Jie daugelį metų rinko nesėkmes, tačiau dabar energija klube keičiasi. Tai jaučiasi.
Ir tuo reikia tikėti.
Iš karto po treniruotės aš susipažinau su treneriu Brettu Brownu. Man patiko jo stilius. Jis man uždavė klausimus, kurių negirdėjau niekur kitur. Jis davė man braižymo lentą ir pateikė kelis rungtynių pabaigos scenarijus. Aš turėjau nubraižyti keletą pergalingų derinių.
Aš jau buvau pamiršęs, ką jam atsakiau, tačiau jis man priminė dar sykį susitikus. Aš paklausiau: „Mes rungtyniaujame namie ar išvykoje?“
Jis teigė, kad dar niekuomet iš naujoko negirdėjo tokio atsakymo. Jam patiko mano krepšinio mąstymas. O man patiko tai, kad jis vertino mano protą, o ne tik žaidimą aikštėje.
Dar ilgai kalbėjome apie krepšinio strategiją bei jo filosofiją.
Tačiau svarbiausia buvo tai, kad treneris patiko mano mamai. Ji man sakė, jog B.Brownas ko gero nuoširdžiai rūpinasi savo jaunaisiais talentais ir nori jiems gero. Jis jai pasakė asmeniškai, kad labai tiki savo krepšininkais.
Mano mama juo patikėjo.
Žinau, kad daugelis kritikuoja „76ers“ dėl daugybės pralaimėjimų, tačiau B.Brownui visada rūpi, kad komanda judėtų į priekį. Manau, kad turint tokį trenerį žaidėjai dirba tik dar sunkiau.
Neketinu dalinti pažadų, bet noriu trumpai pasakyti, ko galima iš manęs tikėtis.
Aš atvykstu į Filadelfiją dirbti. Būsiu komandos dalis. Aš tikėsiu „procesu“.
Ketinu aikštėje atiduoti visą save ir tikiu, jog visa kita susitvarkys savaime.
Ar neprieštarauji, Joeli?
Markelle'is Fultzas.