| Eurolyga | Penktadienis | Kauno „Žalgiris“ – Maskvos CSKA | 19:45 | „Žalgirio“ arena |
R.Šiškauskas jautėsi labai nesmagiai, kai Rusijos žiniasklaida iškraipė jo žodžius ir lietuvio lūpomis kalbėjo, kad CSKA ir „Žalgirio“ dvikovose jis palaiko Maskvos klubą.
„Niekada taip nesakiau. Kaip buvęs „Lietuvos ryto“ žaidėjas, žinoma, kol žaidi, palaikai savo komandą. Bet kadangi esu baigęs karjerą, tikrai negaliu sakyti, kad palaikau CSKA“, – 24sek pasakoja R.Šiškauskas.
Penktadienį „Žalgirio“ arenoje jis sirgs už gražų krepšinį ir tikėsis intrigos. O jos Šiškos gyvenime dabar gerokai mažiau.
Jis ramiai kas rytą veža vaikus į darželį, mokyklą, būrelius. Džiugina šeimą, kaip pats sako, gyvendamas normalų gyvenimą. Ir jam labai gera. Oranžinio kamuolio vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų nepasiilgo taip, kad galėtų aukoti laisvalaikį ir šeimyninę laimę.
Daugelis nustebo, kai R.Šiškauskas būdamas 34-erių ir rinkdamas 7,5 taško žvaigždžių perkimštoje CSKA baigė karjerą. Pakankamai anksti, kaip tokio lygio krepšininkas.
Pusę gyvenimo atžaidžiau, atbėgiojau, atkeliavau, intensyviai dirbau ir dabar taip gyvendamas visiškai nesigailiu. Man dabar labai gerai.
Bet nieko nėra tvirtesnio už R.Šiškausko žodį. Tai lyg rungtynėse tašką dedanti sirena, po kurios nebesiginčydami visi skirstosi namo.
„Jau seniau planavau, kad nenoriu žaisti tol, kol dar paeisiu. Norėjau atsikelti rytais iš lovos sveikas, o ne vaikščioti pusę dienos sulinkęs, kol pravaikštai sąnarius, nugarą ir išsijudini“, – tikino R.Šiškauskas.
O karjerą jis baigė pakiliai – penkerius metus atstovaudamas Europos krepšinio gigantui CSKA.
Dar tais laikais, kai Lietuvos krepšininkus kaip lyderius graibstė tituluočiausios Europos komandos. Maskvoje nieko netrūko. CSKA organizacija darė viską, kad žaidėjams reikėtų galvoti tik kaip įmesti į skylę. Pradedant užsakomaisiais reisais, baigiant natūraliomis sultimis po rungtynių.
Bet antraisiais namais Maskva netapo. Jam geriausia čia – Lietuvoje. Kur ramiau.
„Nenorėčiau ten gyventi. Turbūt tai neįmanoma. Vien tie kamščiai, oras, eismas... Gyventi ten sunku“, – pripažįsta R.Šiškauskas.
24sek pokalbis su Ramūnu Šiškausku – apie pavyzdines sąlygas CSKA klube, rusų požiūrį į Lietuvos krepšinį ir dvikovas su „Žalgiriu“ bei Lietuvoje taip ir neatsiradusius naujus jasikevičius, šiškauskus ar macijauskus.
– Ramūnai, dar visai neblogai pajudate Kauno krepšinio mėgėjų lygoje (renka vid. 28,83 tšk.). Kuo užsiimate, koks liko jūsų santykis su krepšiniu?
– O kodėl turėčiau nepajudėti? Dar nesu toks senas, kad negalėčiau (Juokiasi.). Kas jau yra įaugę, tas įaugę. Bet dar išeinu pabėgioti į aikštę.
Ką veikiu? Gyvenu! Gyvenimą. Normalų. Žmonių. Be kelionių, viešbučių, treniruočių ritmo. Daugiau laiko praleidžiu su vaikais – mokykla, darželiai, būreliai. Kaip sakant, gyvenimas su šeima.
Su „Olympiakos“ žalgiriečiai parodė, kad kaip lygūs gali žaisti su visomis komandomis.
– Jau ne pirmą kartą kalbate taip, kad susidaro įspūdis, jog net persisotinote krepšinio. Galbūt išsunkė paskutinieji jūsų karjeros sezonai?
– Išsunkė neišsunkė, bet aš jau seniau planavau, kad nenoriu žaisti tol, kol paeisiu. Norėjau atsikelti rytais iš lovos sveikas, o ne vaikščioti pusę dienos sulinkęs, kol pravaikštai sąnarius, nugarą ir išsijudini.
Gal sprendimą pagreitino paskutinis sezonas, kuris galbūt buvo ne toks, kokio norėjau. Galėjau kur kas geriau. Bet kad ir kaip bebūtų, dariau viską, ko iš manęs reikalavo.
– Daug bendražygių tapo treneriais. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – Šarūnas Jasikevičius su Dariumi Songaila dabar diriguoja Kauno „Žalgiriui“. Žinau, kad jūsų trenerio duona nedomino, bet galbūt kur nors sulaukėte kvietimo padirbėti su žaidėjais individualiai?
– Konkrečių pasiūlymų, kad daugmaž „ateik“, nebuvo. Kitas dalykas, nežinau, ar sutikčiau. Pusę gyvenimo atžaidžiau, atbėgiojau, atkeliavau, intensyviai dirbau ir dabar taip gyvendamas visiškai nesigailiu. Man dabar labai gerai. Bet kas žino, gal ateity sakysiu „viskas, nebegaliu, noriu treniruoti!“ (Juokiasi.). Bet kol kas tokio poreikio nėra.
– Penktadienį patogiai iš žiūrovo kėdės galėsite stebėti „Žalgirio“ ir CSKA dvikovą. Ką prognozuojate?
– Sunku prognozuoti. Favoritas yra Maskvos klubas. Bet su „Olympiakos“ žalgiriečiai parodė, kad kaip lygūs gali žaisti su visomis komandomis. Nuspėti sunku. Tačiau turėtų būti labai įdomu.
– Prieš porą metų kilo nedidelis šurmulys, kai Rusijos žiniasklaida išplatino interviu, kuriame teigėte, kad CSKA dvikovoje su „Žalgiriu“ palaikote rusus. Tačiau vėliau interviu buvo pakeistas. Kaip buvo iš tikrųjų?
– Niekada taip nesakiau. Kaip buvęs „Lietuvos ryto“ žaidėjas, žinoma, kol žaidi, palaikai savo komandą. Bet kadangi esu baigęs karjerą, tikrai negaliu sakyti, kad palaikau CSKA. „Žalgiris“ – Lietuvos komanda, aš – lietuvis. Ir CSKA klube liko draugų, išliko šilti santykiai. Bet sakyti, kad aš už CSKA ir prieš „Žalgirį“ – tikrai ne.
– Tai penktadienį sirgsite už gražų krepšinį ir komandose esančius draugus?
– Galima taip sakyti. Yra pas mane pažįstamų ir draugų tiek „Žalgiryje“, tiek CSKA. Aš juos tikrai palaikau. O krepšinis toks dalykas, kurį smagu žiūrėti, kai rungtynės yra gražios ir įdomios. O tegul laimi tą dieną stipresnė komanda.
Bet kas, kas žaidė CSKA klube, pasakytų, jog tai viena geriausių organizacijų Europoje.
– Maskvoje žaidėte ilgiausiai iš visų profesionalių klubų užsienyje. Ar Maskva tapo antraisiais savo namais?
– Nepasakyčiau, kad tai antrieji namai. Nenorėčiau ten gyventi. Turbūt tai neįmanoma. Vien tie kamščiai, oras, eismas... Gyventi ten sunku.
Tačiau jei kalbame apie krepšinį, tai bet kas, kas žaidė CSKA klube, pasakytų, jog tai viena geriausių organizacijų Europoje. Žaidėjams suteikiamos visos sąlygos ir nereikia niekuo rūpintis. Belieka tik rodyti rezultatus. Tai vienas geriausių klubų Europoje, tai kodėl ten nežaidus? Bet pačioje Maskvoje gyventi tikrai nesinorėtų.
– Ką davė CSKA klubas, ko nematėte nieko panašaus anksčiau žaisdamas „Lietuvos ryte“, Trevize ir Atėnuose?
– Yra daug smulkmenų, bet jos kartais būna labai svarbios. Pradedant buitimi. Tau išrenkamas butas pagal visus poreikius. Pasirūpinama, kad viskas gerai ir patogu būtų žmonai, vaikams. Visi šeimos nariai apdraudžiami nuo nelaimių.
Tas pats žaidėjas po rungtynių gauna natūralias sultis, vitaminų. Ko tik reikia, viską paduoda, padaro. Tie patys užsakomieji skrydžiai. Nereikia sukti galvos dėl nepatogaus skrydžio laiko ankstyvą rytą, persėdimų, nepatogių vietų. Skrendi užsakytu skrydžiu, su kuriuo gali grįžti namo iškart po rungtynių, ramiai ilgiau išsimiegoti namuose ir tada vakare eiti į treniruotę. Tokie dalykai duoda tikrai daug.
– Akivaizdu, kad tuos visus patogumus klubas galėjo suteikti dėl finansinių galimybių. Bet ko Lietuvos krepšinio organizacija galėtų pasimokyti iš pavyzdinio modelio, iš kurio būtų galima pasisemti ir tokių dalykų, kuriems nereikia didelių finansų?
– Dabar sunku pasakyti, nes situacija keičiasi ir Lietuvoje. Dar kai žaidžiau „Lietuvos ryte“, atrodė normalu po treniruotės ar rungtynių namo parsinešti aprangą, ją išsiskalbti. Lietuviai irgi eina į priekį. Bet taip, nuo finansų priklauso daug kas. Jei klubas negali sau leisti skristi atskiru lėktuvu ar verslo klase, nieko nepadarysi.
Bet kam nereikia finansų, tai bendravimui. Po treniruotės CSKA klube galėdavai ateiti laisvai pašnekėti su vadovais. Ir ne kaip su galvą aukštai iškėlusiu žmogumi, o labai normaliai, draugiškai. Tas vadovų, žaidėjų ir trenerių ryšys ir vienybė taip pat labai svarbu.
– Kaip CSKA ir rusai žiūrėjo į lietuvius krepšininkus, mūsų krepšinį?
– Labai pagarbiai. Nereikia net rusų – visas pasaulis žino lietuvius. Tai tik įrodo, kad jie puikūs žaidėjai. Neabejoju, kad visi nori lietuvių. Tie patys Rusijos klubai. Tik gal ne visi spėja ir ne visi gali (Šypsosi.). Bet visi apie Lietuvos krepšininkus atsiliepia pagarbiai.
– Kaip Maskvoje reaguoja į dvikovas su „Žalgiriu“? Ar prisimenamas jų istorinis kontekstas?
– Kol žaidžiau CSKA, to tikrai niekas nesureikšmindavo. Laikai pasikeitė. Pasikeitė ir žmonės. Tai jau istorija, kurios niekas nesureikšmina.
– 2010-aisiais turėjote nemalonumų su Rusijos žiniasklaida, kai žurnalistas iškraipė jūsų žodžius ir straipsnyje jūs atrodėte lyg save pristatantis neprastesnį nei LeBroną Jamesą. Šis ir ankstesnis minėtas interviu buvo vieninteliai nemalonūs dalykai, nutikę Maskvoje?
– Reikėtų pagalvoti. Bet visur pasitaiko nemalonių dalykų. Ir Maskvoje yra buvę. Bet apibendrinant, likau patenkintas CSKA praleistais metais. Neliko blogų prisiminimų.
– Dabartinis CSKA treneris – Dimitris Itoudis. Su juo dirbote dar žaisdamas Atėnų „Panathinaikos“. Ar nenustebino, kad šis asistentas tapo vieno geriausių Europos klubų treneriu ir jam piešiama šviesi ateitis?
– Tikrai ne. Jau tada netgi kažkiek pagalvodavau, kad tiek laiko pradirbęs asistentu jis galėtų puikiai tapti pagrindiniu. Man jis labai patiko. Ne mano vieno nuomone jis jau tada elgėsi ne ką mažiau profesionaliai nei vyriausieji treneriai. Ir analizuodamas krepšinį, ir patardamas.
– CSKA trumpai treniravo juodkalnietis Duško Vujoševičius. Neva jis nemokėjo anglų kalbos ir būtent tai sutrukdė jam sėkmingai darbuotis Maskvoje. Ar iš tiesų tas kalbos barjero trukdis buvo toks didelis, kad buvo neįmanoma dirbti?
– Tai buvo didelė problema. Iš tikrųjų. Aišku, ne viską reikėtų suversti kalbai. Galbūt jo filosofija netiko mūsų komandai. Bet kalbos barjeras išties buvo labai didelis. Treniruotėse dar gali sustabdyti ir turi laiko su vertėjo pagalba paaiškinti, ką nori pasakyti.
Bet įsivaizduokite, per rungtynes paima minutės pertraukėlę, susako, ką turime daryti, tada viską išverčia asistentas. O vertimas yra vertimas. Turi gerai pagalvoti, ką ir kaip pasakyti, o tada baigiasi ir minutės pertraukėlė.
Juolab, tas vertimas kartais net neatitikdavo trenerio žodžių. Slovėnas Matjažas Smodišas, kuris supranta serbų kalbą, yra sakęs, kad ne viskas, ką vertė asistentas, atitiko trenerio žodžius. Mano nuomone, vyriausiasis treneris bent jau anglų kalbą privalo mokėti (Šypsosi.).
– Kuris krepšininkas ir treneris Maskvoje paliko didžiausią įspūdį?
– Žinote, kiekvienas treneris kažko turi ir iš kiekvieno gali kažką pasiimti. Bet daugiausia CSKA komandai davė Ettore Messina. O žaidėjų buvo daug: Holdenas, Langdonas, Smodišas, Papaloukas... Gali vardyti ir vardyti. Jie buvo vieni geriausių savo pozicijos žaidėjų Europoje. Ir su visais buvo gera žaisti, dirbti ir bendrauti.
– Teko skaityti straipsnį, kuriame Luigi Datome buvo pakrikštytas naujuoju Ramūnu Šiškausku. Kuris Lietuvos krepšininkas jums primena jus patį?
– Sunku kažką žiūrėti, lyginti... Yra specialistų, kuriems kažkas gal su kažkuo asocijuojasi (Šypsosi.). Man reikėtų pasėdėti, pamąstyti. Negaliu taip iškart pasakyti. Yra tų perspektyvų jaunuolių, bet sunku pasakyti.
– Galbūt išskirtinai stebite kokio nors jauno krepšininko žaidimą?
– Aišku, įdomu pasižiūrėti, kaip atrodo tie jauni žaidėjai. Palyginti, kaip pats žaisdavai, kol buvai jaunas. Daugiausiai tų jaunų žaidėjų vis tiek išgraibsto „Žalgiris“ arba „Lietuvos rytas“. Tikiuosi, kad tų žaidėjų tikrai atsiras ir bus. Ir turėsime iš ko rinktis.
Galbūt skirtumas tas, kad mūsų laikais tokių pinigų nebuvo. Gal krepšininkų prioritetas dabar ne įrodyti, o užsidirbti.
– Jonas Kazlauskas pastarajame Europos čempionate kaip tik minėjo, kad turėtume apsižvalgyti – tiek aukščiausios klasės lietuvių, kiek anksčiau, geriausiuose Europos klubuose nebematome. Kas nutiko? Kuo buvo išskirtinė jūsų karta, kad taip išsibarstė po geriausius Europos klubus ir ten griežė pirmaisiais smuikais?
– Sunku vienareikšmiškai atsakyti, kodėl. Negaliu taip tvirtai teigti, bet gal tas požiūris kažkiek skiriasi. Gal dabar daugiau visi nori iškart užsidirbti dar nieko neįrodę: sužaidžia vieną kitą gerą mačą ir viskas – duokite jam gerą kontraktą. Bet negaliu taip drąsiai kalbėti, nes gal taip nėra. Į kiekvieną juk neįlįsi.
Galbūt skirtumas tas, kad mūsų laikais tokių pinigų nebuvo. Reikėdavo žaisti ir įrodyti sau, kitiems. O dabar, kai visi tik ir kalba, kiek kas uždirba, galbūt ir paveikia žaidėjus. Gal krepšininkų prioritetas dabar ne įrodyti, o užsidirbti. Čia diskusijos vertas klausimas.
Galbūt nuo mažų dienų reikėtų tobulinti krepšininkus individualiai. Aukoti komandinius rezultatus ir tą norą komandai būti pirmai, o su jos vaikais – kaip bus, taip.
