2016–2017 m. sezone J.Valančiūnas mus nustebino keliomis labai rezultatyviomis rungtynėmis, tačiau pirmą kartą per labai ilgą laiką prarado vietą starto penkete.
Krepšininkas iš Lietuvos šioje tritaškiais paremtoje NBA eroje tiesiog neranda savo vietos ir dažnai buvo keičiamas gerokai vikresniu bei galinčiu pataikyti iš toli Serge'u Ibaka.
„Šį sezoną mes paėjome keletą žingsnių į priekį, bet neišvengėme ir nuopolių. Bandėme daugiau naudoti tolimus metimus, nes pagrindiniai mūsų varžovai Rytuose tritaškius mėto puikiai.
Kalbant apie Joną, tai jo sportinė forma yra geriausia, kokioje jis tik buvo per visą savo karjerą. Manau, kad jis yra vikrus, o jo gynyba po varžovų užtvarų buvo labai patikima.
Tačiau problemos Jonui bei visiems kitiems panašaus stiliaus aukštaūgiams prasideda tada, kai varžovai turi iš toli pataikantį vidurio puolėją. Arba jie šioje pozicijoje naudoja sunkųjį krašto puolėją, kuris yra gerokai vikresnis.
Tuomet labai nukenčia gynyba stabdant greitas varžovų atakas, kurios gali pakeisti žaidimo tėkmę. Tikiu, kad Jonas yra pakankamai geras atletas, jog sugebėtų gynyboje būti vikrus, o čia Toronte jis įvykdė viską, ko iš jo prašėme.
Tai vienas dalykas, prie kurio sunku dirbti sezono metu. Mums reikia treniruočių stovyklos, kurioje galėtume dirbti prie varžovų vidurio puolėjo gynybos greitose atakose.“
Teigiama, kad J.Valančiūnas sunkiai dirba, norėdamas pagerinti savo tolimus metimus, o šį sezoną jis pataikė ir savo pirmąjį karjeroje. Tiesa, per penkerius metus jis metė vos keturis ir pataikė vieną.
