Pristatydamas Lietuvos rinktinės pasirengimo Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms planą Jonas Kazlauskas trumpai užsiminė apie NCAA.
„Kalbėjausi su Jono Valančiūno agentu Šarūnu Broga. Nežinau, kiek čia tiesos, bet jis man pasakė, kad nuo nepriklausomybės (atkūrimo) iš Lietuvos į Ameriką išvyko studijuoti apie 600 žaidėjų. Jis suskaičiuoja, kad „happy end'ą“ (laimingą pabaigą) turėjo apie 12. Na gerai, 15. Tai kiek mes prarandame krepšininkų? – klausė J.Kazlauskas.
– Norime, kad tų „happy end'ų“ būtų ne 15, ne kokie 5 proc., o kad bent 80 proc. tų vaikų išsaugotume – grįžtų į klubus, rinktinę. Neskatiname nei važiuoti, nei nevažiuoti. Bet kažkaip jiems padėti surasti teisingą koledžą, teisingą trenerį, kad tobulėtų. Norėtųsi, kad federacija įsikištų“.
J.Kazlauskas dar papasakojo istoriją, kaip jam skundėsi vieno vaiko mama, kad į JAV išvežtas jaunuolis negauna žaisti, atsidūrė ne tame koledže. Žodžiu, palaida bala.
„Norisi, kad tų beviltiškų skambučių iš mamų būtų kuo mažiau“, – gudriai šyptelėjo J.Kazlauskas.
Geriausio Lietuvos trenerio žodžiai apie lietuvių skaičius NCAA nustebino Amerikoje gyvenantį Deirūną Visocką. 27 metų vyriškis yra vienas kompanijos „UBE Talent“ įkūrėjų, kuri padeda Lietuvos ir kitų šalių jaunimui patekti į JAV žaisti krepšinį ir mokytis koledže – ar tai būtų vidurinė mokykla, ar universitetas.
Jis ir yra vienas iš tų žmonių, kurie rūpinasi, kad „beviltiškų skambučių iš mamų būtų kuo mažiau“.
„Jeigu pradedame lyginti, kiek krepšininkų išaugo per NCAA sistemą, turime tai daryti objektyviai ir nešališkai. Pažiūrėti tos pačios Lietuvos krepšinio sistemos skaičius: koks procentas iš visų Lietuvos krepšinio mokyklose sportuojančių vaikų tampa profesionalais?“ – klausė D.Visockas.
Nuo 15-os Amerikoje gyvenantis kaunietis savo kailiu praėjo pro NCAA virtuvės ašmenis. Interviu 24sek D.Visockas laužė mitus apie JAV studentų krepšinį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Trijų Lietuvos monstrų NCAA kelias: NBA, Eurolyga ar vidutiniokai?
– Lietuvoje trūksta informacijos apie NCAA. Daugelis į ją žiūri skeptiškai. Pavyzdžiui, Arvydas Sabonis labai dvejojo dėl sūnaus Domanto Sabonio sprendimo karjerą tęsti ne vyrų krepšinyje, Malagos „Unicaja“ klube Eurolygoje, o NCAA. Kodėl į JAV studentų krepšinį žiūrima taip skeptiškai?
– Nenorėčiau sutikti, kad dauguma į NCAA žiūri skeptiškai. Žmonės, kurie yra patys susidūrę su NCAA ar labiau ja pasidomėję, vienareikšmiškai pasisako teigiamai.
Visada išgirdus skeptišką požiūrį kyla klausimas, ar tas žmogus kalba pagrįstai. Kai kurie apie tai paprasčiausiai neturi pakankamai informacijos. Lietuvoje mažai kalbama apie NCAA, rungtynės niekur netransliuojamos, todėl skeptiškumas – iš dalies suprantamas reiškinys.
Labiau pasigilinus nesunku suvokti, kad kai kuri informacija yra klaidinanti. Jeigu pradedame lyginti, kiek krepšininkų išaugo per NCAA sistemą, turime tai daryti objektyviai ir nešališkai – pažiūrėti tos pačios Lietuvos krepšinio sistemos skaičius: koks procentas iš visų Lietuvos krepšinio mokyklose sportuojančių vaikų tampa profesionalais?
Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai kokie, krepšininkai išvažiavo už Atlanto. Tikrų talentų išvažiavo tikrai nedaug, o dauguma išvyko tam, kad krepšinio dėka turėtų galimybę baigti mokslus ir pasidėti tvirtus pamatus tolesniam gyvenimui.
– Vienas iš mitų: NCAA pasiglemžė ne vieną perspektyvų jauną Lietuvos krepšininką, iš kurio nieko taip ir neišaugo.
– Būtų įdomu išgirsti tų tikrų talentų vardus, kuriuos Amerika sugadino. Pavyzdžiui, jau vertinti Gilvydą Birutą būtų neetiška. Jam dar reikia duoti laiko ir turėti šiek tiek kantrybės. Buvo nemažai kitų jo kartos, 1991 m. gimimo žaidėjų, kurie buvo vertinami dar geriau, bet nė vienas aukščiausiame lygyje nežaidžia.
Teko girdėti Andriaus Jurkūno, Donato Zavacko, Kęstučio Marčiulionio pavyzdžius. Bet ar Amerika juos tikrai sugadino? Jeigu jų pačių paklaustumėte, ar jie tikrai pasakytų, jog gailisi išvažiavę į Ameriką?
Visi jie žaidė geruose universitetuose ir tikrai geru lygiu. Neseniai duotame interviu Donatas Zavackas minėjo, kad visiškai nesigaili išvykęs į JAV. Duok Dieve, kad daugiau mūsų Lietuvos jaunųjų talentų turėtų tokias karjeras, kaip Donatas.
Turime labai daug sėkmingų pavyzdžių: Artūras Karnišovas, Mindaugas Timinskas, Rimantas Kaukėnas, Šarūnas Jasikevičius, Darius Songaila, Marijonas Petravičius, Linas Kleiza, Antanas Kavaliauskas, Martynas Pocius.
Ir be jų yra didžiulis būrys kitų iš JAV grįžusių krepšininkų, kurie turėjo sėkmingas karjeras Europoje, uždirbo gerus pinigus, nors ir niekada nežaidė Lietuvos rinktinėje. Visi, kurie žaidė NCAA, gavo tarptautinį išsilavinimą, puikiai įvaldė anglų kalbą, praplėtė savo akiratį ir pasaulėžiūrą.
Didelė dalis išvažiavusiųjų, kurie sugebėjo pasinaudoti jiems suteiktomis galimybėmis, susikūrė sėkmingas karjeras kitose srityse. Visi jie yra sėkmės istorijos.
– Kitas mitas: ar Lietuvos studentų krepšinio lygos čempionė Vytauto Didžiojo universiteto komanda nugalėtų Domanto Sabonio „Gonzaga Bulldogs“?
– Tiems kritikams, kurie galvoja, kad NCAA žemas lygis, tereikia atsiversti praėjusios pasaulinės universiados rezultatus ir prisiminti, kaip vieno universiteto komanda iš Kanzaso laimėjo aukso medalius, iš kelio šluodama visų kitų šalių rinktines, tarp kurių ir mūsų jaunuosius profesionalus, žaidžiančius LKL.
– Kokį keisčiausią mitą esate girdėjęs apie NCAA?
– Kad į NCAA atvažiavęs jaunuolis iš Europos juodaodžiams turės nešioti tašes. Berods Saulius Kuzminskas spaudoje yra pasakojęs, kad pirmaisiais metais JAV turėjo nešioti komandos draugams tašes. Bet čia jau priklauso nuo to, kur pateksi ir ar ten patekęs leisi kitiems lipti tau ant galvos. Tas pats gali būti ir Pasvalyje.
– Kuo, jūsų akimis, problematiškas jaunų krepšininkų kelias Europoje ar konkrečiai Lietuvoje? Nemažai moksleivių ar gabių krepšininkų paskęsta, taip ir neatsiskleidžia vyrų krepšinyje. Kaip vertinate tą perėjimą į vyrų krepšinį Lietuvoje?
– Pabaigęs krepšinio mokyklą Lietuvoje aštuoniolikmetis neturi didelio pasirinkimo, kur sportuoti toliau. Pačius talentingiausius susirenka „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“, kai kuriuos priglaudžia NKL komandos, bet ką daryti likusiems?
D.Visockas: „Turime suprasti, kad ne visiems lemta tapti krepšininkais ir kad labai daug išvažiuoja tam, jog krepšinio dėka pabaigtų mokslus ir tvirtai atsistotų ant kojų gyvenime“.
„Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ dubleriai yra labai geros tarpinės stotelės tarp vaikų ir vyrų krepšinio, bet kiek mes matome žaidėjų, kurie yra tvirtai pasiruošę daryti šuolį iš dublerių komandos į pagrindinę „Žalgirio“ sudėtį?
Daugumai jų reikalinga dar viena tarpinė stotelė aukštesniame lygyje – galbūt silpnesnė LKL komanda ar kitos šalies lyga. Bet į profesionalų krepšinį patekęs jaunimas dažnai atsiduria atsarginių suolo gale už labiau patyrusių komandos draugų. Tų komandų tikslas laimėti, todėl komandos pasiekimai, komandinio žaidimo tobulinimas ir derinių šlifavimas yra pirmoje vietoje. Individualaus krepšinio ugdymas stumiamas į šoną.
Į jaunuolių išvažiavimą turime žiūrėti plačiau. Visu pirma – Lietuvoje visų neišlaikysi. Paprasčiausiai neturime tiek krepšinio klubų, kad visi vaikai pabaigę krepšinio mokyklas galėtų toliau sportuoti. Jeigu kai kurie turi galimybę ir nori išvykti į užsienį, reikėtų juos palaikyti. Tai tik suteikia galimybę kitiems vaikams atsiskleisti Lietuvoje. Be to, turime suprasti, kad ne visiems lemta tapti krepšininkais ir kad labai daug išvažiuoja tam, jog krepšinio dėka pabaigtų mokslus ir tvirtai atsistotų ant kojų gyvenime.
Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kokie krepšininkai išvažiavo už Atlanto. Tikrų talentų išvažiavo tikrai nedaug, o dauguma išvyko tam, kad krepšinio dėka turėtų galimybę baigti mokslus ir pasidėti tvirtus pamatus tolesniam gyvenimui.
– Kuo NCAA sistema pranašesnė už Europoje siūlomą kelią jauniems krepšininkams?
– Niekada nesakysiu, kad visiems Lietuvos krepšininkams reiktų rinktis NCAA, o ne Europos krepšinio sistemą. Pliusų ir minusų gali rasti kiekvienoje sistemoje, o kuri geresnė – subjektyvus klausimas.
Tai priklauso nuo kiekvienos krepšininko. Vienam Amerika gali labai tikti, o kitam lengviau likti Lietuvoje ar Europoje. Priimti sprendimą gali tik susirinkęs visą informaciją apie abi sistemas ir ją suvokęs.
Didžiausias NCAA privalumas tas, kad gali suderinti aukščiausio lygio krepšinį su aukščiausio lygio mokslu. Iš 200 geriausiai pasaulyje reitinguojamų universitetų 70 yra JAV. Ten įgytas diplomas vertinamas visame pasaulyje, laisvai įvaldyta anglų kalba – taip pat neįkainojamas dalykas.
Kai kuriems krepšininkams išsilavinimas yra labai svarbus, kiti nori tik žaisti krepšinį ir nėra linkę investuoti į save kaip į asmenybę. JAV iš sportininkų reikalauja labai daug. Neužtenka pasakyti, kad esi krepšininkas ir taip tikėtis lengvatų. Amerikoje reikia išmokti efektyviai planuoti savo laiką. Nors sporto ir mokslo krūvis nemažas, sudarytos visos sąlygos, kad būtum sėkmingas.
– Kaip NCAA derinamas sportas ir studijos?
– JAV gyveni universiteto miestelyje. Visas gyvenimas, paskaitos, treniruotės ir visa kita vyksta universiteto teritorijoje. Sutaupai labai daug brangaus laiko, nes nereikia važiuoti iš vieno miesto galo į kitą.
Kiekvieno universiteto sporto komandos turi darbuotoją, atsakingą už sportininkų mokslų progresą. Jo darbas – prižiūrėti kiekvieną sportininką, kad jis neatsiliktų paskaitose. Jeigu reikia pagalbos – suorganizuoti jam papildomus užsiėmimus su tos srities specialistais.
Į kiekvieną išvyką skrisdavo universiteto paskirtas žmogus, kuris bendravo su visų krepšininkų dėstytojais ir, pavyzdžiui, lėktuve duodavo rašyti egzaminus ar testus tiems, kurie galbūt tą diena tą testą dėl išvykos praleido.
Paskaitų ir treniruočių tvarkaraščiai suderinti taip, kad nereikėtų jų praleisti. Kartais praleidi paskaitas dėl rungtynių, nes į tolimesnes keliones visada vyksti bent dieną prieš. Žaidžiant Bostono koledže, tekdavo skristi į visas rungtynes. Bet su mumis į kiekvieną išvyką skrisdavo universiteto paskirtas žmogus, kuris bendravo su visų krepšininkų dėstytojais ir, pavyzdžiui, lėktuve duodavo rašyti egzaminus ar testus tiems, kurie galbūt tą diena tą testą dėl išvykos praleido.
– Ar krepšininkams po mokslų užtenka laiko ir treniruotėms, žaidimo tobulinimui?
– Tokių sąlygų ir infrastruktūros, kokią turi visi NCAA pirmojo diviziono universitetai, Lietuvoje ir visoje Europoje turi nedaug profesionalių klubų.
Kiekvienas universitetas turi bent po keletą krepšinio salių, todėl esant norui, į salę galima įeiti bet kuriuo paros metu. Kiekvienas universitetas turi vyr. trenerį ir bent tris asistentus, kurie visada pasiruošę su žaidėjais padirbėti individualiai. Taip pat yra atskiras fizinio parengimo treneris, kuris kiekvienam žaidėjui taip pat gali skirti daug individualaus dėmesio.
Kiekvienas universitetas turi sporto medicinos padalinį ir personalą, kuris visada šalia komandos ir nepraleidžia nė vienerių rungtynių ar treniruotės. Patyrus traumą, iškart visada suteikiama pirmoji pagalba, o reabilitacija taip pat vyksta universiteto sporto medicinos patalpose, kuriose galima rasti visą reikiamą įrangą (sūkurinės vonios, stimuliaciniai aparatai, ultragarso aparatai, povandeniniai bėgimo takeliai ir t.t.).
Kiti NCAA pliusai yra tie, kad NBA universitetų krepšiniui skiria labai daug dėmesio. Labai dažnai matau NBA skautus net ir vidutinių konferencijų rungtynėse. NCAA žaidėjai yra matomi ne tik NBA komandų, bet ir viso pasaulio. Kiekvienais metais NCAA išleidžia būrį žaidėjų į geriausias pasaulio profesionalias krepšinio lygas.
– Ar visų pozicijų žaidėjams verta vykti į NCAA? Pavyzdžiui, gal aukštaūgiams ten lengviau įsitvirtinti nei gynėjams?
– NCAA gali duoti naudos visų pozicijų žaidėjams, nes čia sudarytos visos sąlygos sportuoti kiek tik nori. Skiriamas didžiulis individualus dėmesys ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir stiprinant kūną, gerinant atletiškumą.
Amerikoje aukštaūgiams paprasčiausiai lengviau prisitaikyti. Natūralu, kad aukštaūgių yra mažiau, todėl konkurencija nėra tokia didelė kaip tarp gynėjų. Gynėjams yra sunkiau, nes čia žaidžiamas greitesnis ir atletiškesnis krepšinis.
Patys amerikiečiai yra tvirti, greiti ir vikrūs. Neatletiškiems ir lėtesniems gynėjams NCAA galbūt ir nėra pats geriausias variantas, nes bus problemų ir puolime, ir gynyboje. Jei negali apsiginti vienas prieš vieną, labai sunku sudominti NCAA universitetus.
– O jei paklausiu taip: kam nepatartumėte vykti studijuoti ir žaisti krepšinio Amerikoje?
– Į JAV nepatarčiau vykti tiems, kurie nenori mokytis ir nemėgsta dirbti, nes iš jų bus reikalaujama daug ne tik aikštėje, bet ir paskaitose.
Po vidurinės baigimo Europoje tiesiai į NCAA pirmojo diviziono universitetus išvažiuoja vienetai. Tokias galimybes gali turėti nebent savo kartos rinktinių lyderiai.
Kiti dažniausiai išvyksta į JAV vidurinę mokyklą bent porai metų prieš universitetą, kad ten būtų pastebėti ir gautų universiteto stipendiją.
Į JAV nepatarčiau vykti tiems, kurie nenori mokytis ir nemėgsta dirbti.
Stipendijų taip paprastai niekas nedalija – išsikovoti ją gali tik sunkiu darbu, įrodęs universitetų treneriams, kad esi jos vertas. Dauguma stipendijų vertos mažiausiai 50 tūkst. JAV dolerių per metus, todėl universitetams ir treneriams tai yra didžiulė investicija.
Kaip ir bet kurioje kitoje srityje, nuo tų investicijų priklauso jų darbo saugumas, todėl jie į bet ką neinvestuoja.
– Kokią prognozuojate tilto iš Lietuvos į NCAA ateitį: ar ten padaugės jaunų Lietuvos krepšininkų?
– Dažniausiai žmonės prisibijo atstumo. Daug kam Amerika atrodo taip toli, lyg tai butu kažkoks atskiras pasaulis. Bet šiais laikais pasaulis yra labai sumažėjęs, keliauti žymiai paprasčiau, o turime tokias technologijas, kad galime kasdien bendrauti su artimiausiais žmonėmis net ir būdami kitame pasaulio krašte.
Nebėra taip, kaip buvo, sakykim, Mindaugo Timinsko laikais, kai atvykę į Ameriką neturėjo nei interneto, nei asmeninio telefono, o vienintelė susisiekimo priemonė buvo namų telefonas arba paštas. Tie vyrukai, kurie išvažiavo į Ameriką tais senais laikais, buvo labai drąsūs.
Manau, kad norinčiųjų išvykti į NCAA tikrai nemažės. Nors Lietuvoje jaunimo krepšinio sistema po truputį eina į priekį – steigiami sporto internatai, daugiau profesionalių komandų įkuria dublerines komandas, vienu dalyku su NCAA konkuruoti neįmanoma – aukščiausio lygio sporto ir mokslų suderinimu. Visada atsiras žaidėjų, kuriems svarbu ne tik žaisti krepšinį aukščiausiu lygiu, bet ir įgyti gerą išsilavinimą.
- Deirūno Visocko istorija
D.Visockas pats savo kojomis perėjo NCAA virtuvę. Būdamas 15-os garsaus buvusio krepšininko Arūno Visocko sūnus su mama išvyko gyventi į Los Andželą.
Deirūnas nuo vaikystės svajojo žaisti NCAA. Iš ten į Europą kaip tik tuo metu buvo sugrįžę ir karjeros pamatus sėkmingai statėsi Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas, Mindaugas Timinskas, Darius Songaila, Marijonas Petravičius. Kaip tik lagaminus už Atlanto susikrovė ir tuo metu didžiausias Lietuvos talentas Linas Kleiza, pasukęs į Misūrio universitetą. Todėl D.Visockas didelių dvejonių dėl NCAA neturėjo.
Bet Amerikoje lietuvis patyrė šoką. Jį pribloškė gerokai greitesnis, fiziškai kietesnis žaidimas. Varžovai buvo gerokai greitesni, vikresni ir atletiškesni už kaunietį, todėl gintis vienas prieš vieną gynėjui buvo tikras galvos skausmas.
„Atrodė, kad atvažiavęs į devintą klasę negalėjau apsiginti nė prieš vieną varžovą. Man tai buvo didžiausias šokas“, – pripažįsta D.Visockas.
Lietuvoje nuo mažų dienų daugiausiai mokoma komandinio krepšinio elementų. Natūralu, kad mūsų šalyje užauga daug gerai žaidimą skaitančių krepšininkų.
„Tačiau individualiu meistriškumu ir gynyba vienas prieš vieną mes ženkliai nusileidžiame amerikiečiams“, – tikina D.Visockas.
Bet su laiku lietuvis pritapo Los Andžele. Baigęs vidurinę jis gavo pasiūlymą žaisti Lafajeto koledže, pirmajame NCAA divizione. Pirmąjį sezoną, kaip ir įprasta pirmakursiams, jis žaidė nedaug – po 9 minutes (3,1 tšk.), bet tai žaidėjo nenustebino.
Vasarą Deirūnas labai intensyviai ruošėsi antrajam sezonui NCAA, kartu norėdamas kuo geriau pasirengti Lietuvos dvidešimtmečių rinktinės stovyklai. Jis žinojo, kad bus kviečiamas į rinktinės stovyklą, kurioje taip pat rinksis Donatas Motiejūnas, Martynas Gecevičius, Žygimantas Janavičius, Adas Juškevičius, Šarūnas Vasiliauskas ir kiti (vėliau ši rinktinė tapo Europos vicečempione).
Bet visus planus sujaukė sunki trauma pačioje mokslo metų pabaigoje. Per treniruotę Deirūnui trūko kryžminiai kelio raiščiai. „Nuo tada prasidėjo mano nuolatinių traumų istorija“, – atsidūsta vyras.
Kai D.Visockas atsistatė po traumos, vos po mėnesio ji pasikartojo. Dar vėliau jis patyrė du stresinius pėdos lūžius. Per 4 metus jis iškentė 4 sudėtingas operacijas ir NCAA sužaidė vos 295 minutes.
D.Visockas pasinaudojo NCAA taisyklėmis ir liko JAV studentų lygoje penktajam sezonui, kurį galima žaisti tik tuo atveju, jei bent vieną praleido dėl traumos. Nepaisant traumos, Lafajeto koledže Deirūnas baigė bakalauro studijas. Jis norėjo gauti magistro laipsnį, bet koledže magistro programos nebuvo – netrukus kaunietis persikėlė į Bostono koledžą (kitą sezoną į koledžą atvyko dabartinis žalgirietis Olivier Hanlanas), kuris suteikė stipendiją ir galimybę mokytis vienoje geriausių verslo mokyklų visoje Amerikoje.
Bet traumos neapleido Deirūno. Dėl kelio skausmų paskutinį sezoną NCAA jis sužaidė tik 40 minučių. Vis dėlto krepšininko svajonė vaikino širdyje neišblėso. D.Visockas norėjo išbandyti save profesionalų lygyje.
Jaunuolį treniruotis Prienuose pakvietė Virginijus Šeškus. Dvi savaites paplušėjęs prieniškių treniruotėse, gynėjas pajuto stiprius kelio skausmus. Kantrybė trūko. „Atvykdamas į Prienus sau pasakiau: jei dar viena trauma – užteks“.
Gerai viską apmąstęs D.Visockas nusprendė baigti karjerą, jai profesionalų lygyje nė neprasidėjus. Kaunietis grįžo į JAV, Niujorką, kur gyveno ir dirbo dauguma draugų iš universiteto.
Deirūnas ieškojo darbo finansų kompanijose Volstryte. Jis jau dalyvavo darbo pokalbiuose, kai pribrendo idėja įkurti „UBE Talent“ kompaniją.
„Prie to ėjau jau kurį laiką. Dar žaidžiant Bostono koledže į mane kreipėsi keli jaunuoliai, kurie prašė pagalbos išvažiuoti į JAV. Mano kontaktai leido jiems padėti. Kai vėliau grįžau į Niujorką, su manimi susisiekė jų draugai. Taigi, viską aptarę su bičiuliu Deimantu Baziuku, nusprendėme įkurti kompaniją, kuri galėtų padėti jaunimui ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų pasaulio šalių patekti į JAV mokyklas ir universitetus“, – „UBE Talent“ startą prisiminė D.Visockas.
Jis žinojo, kad išvykti į mokytis į JAV norinčio jaunimo niekada netrūks, o JAV gali pasiūlyti unikaliausią švietimo ir sporto sistemą pasaulyje, kurioje abu dalykai visiškai suderinti.
„Daug vaikų tiesiog neturėjo būdų išpildyti šią savo svajonę. O mes turėjome didžiulį pliusą. Juk aš pats buvau toje virtuvėje, todėl niekada nesiųsdavome vaikų į nežinią: aš tas mokyklas visada apžiūrėdavau, įvertindavau trenerį, komandos lygį ir visus kitus aspektus. Atvykę į JAV jaunuoliai nebuvo palikti likimo valiai. Ištikus problemai, visada jiems padėdavau jas spręsti kartu, vietoje“, – pasakojo D.Visockas.
Žengti savotiško konsultanto ir pagalbininko keliu Deirūną pastūmėjo Tomas Lubinas – Lietuvos krepšinio legendos Prano Lubino sūnėnas. Jis labai padėjo Deirūnui šiam mokantis vidurinėje. D.Visockas pasakojo, kad prieš susipažindamas su Tomu jis neturėjo nė vieno pasiūlymo iš NCAA pirmojo diviziono universitetų. Bet kai T.Lubinas pastebėjo Deirūną, gynėjo telefonas nedavė ramybės nuo skambučių.
„Pradėjo skambinti dešimtys NCAA pirmojo diviziono universitetų. Anksčiau apie mane niekas nežinojo, nes mano mokyklos rungtynėse nesilankydavo jokių universitetų treneriai. Bet Tomas – buvęs krepšinio treneris, turintis nepriekaištingą reputaciją ir užauginęs keletą NBA žaidėjų. Todėl kai jis universitetams mane rekomendavo, pažiūrėti mano žaidimo į mokyklą rinkosi vis daugiau rimtų trenerių, – iki šiol T.Lubinui dėkingas D.Visockas. – Sunkaus darbo ir gero žaidimo aikštėje ne visada užtenka. Kartais reikia pagalbos, kad kažkas tave stumtelėtų į priekį. Vėliau suvokiau, kad ateityje galiu būti tuo Tomu Lubinu kitiems jauniems krepšininkams“.
„UBE Talent“ per trumpą laiką tapo žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir keliose kitose Europos valstybėse. D.Visocko teigimu, „UBE Talent“ vardas sparčiai plinta ir Amerikoje.
„Jei anksčiau pačiam reikėdavo per visus įmanomus pažįstamus ir kontaktus ieškoti mokyklų, kurios galėtų atsivežti užsieniečius, tai dabar naujos mokyklos dažnai skambina man pačiam, nes gauna mano kontaktus iš kitų mokyklų atstovų, universitetų trenerių ir t.t.“, – tikina Deirūnas.
Dabar jis nesigaili atsisakęs labai gerai apmokamos karjeros finansų srityje, bet pasirinkęs širdžiai labai mielą krepšinio kelią, padėdamas jaunimui siekti savo tikslų ir svajonių.
