„Nesuprantu kodėl kalbate su manimi, nes karjerą juk baigė T.Duncanas, – juokavo G.Popovichius. – Tačiau kitaip ir būti negali. Tai yra jo stilius ir jis daug dėmesio sau niekuomet nenorėjo. Pastaruosius 19 metų jam rūpėjo atlikti savo darbą kuo geriau ir būti puikiu komandos draugu.
Pamaniau, kad su spauda geriau pasikalbėsiu pats ir pabandysiu kaip nors su juo atsisveikinti. Tačiau tai padaryti bus labai sunku.
Žinote, kaip visi kartais paklausia apie žmogų, su kuriuo labiausiai norėtumėte pavakarieniauti? Galėtumėte pasirinkti bet ką pasaulyje. Daugelis atsako, kad pasišnekučiuotų su Motina Terese, Jėzumi ar Dalai Lama. Aš tai suprantu. Tačiau jeigu galvojame apie realesnius variantus, tai dažnai pamąstau apie didžius rašytojus Williamą F. Buckley bei Gore'ą Vidalį. Jie turėjo daug puikių minčių apie kurias galėčiau kalbėti valandų valandas.
Tačiau, jeigu reikėtų rinktis tą vieną asmenį, tai vakarieniaučiau su Timmiu.
Jis yra nuoširdžiausias, stabiliausias bei tikriausias žmogus kokį pažinojau per visą savo gyvenimą. Su juo leisti laiką yra nuostabu. Mažai žmonių apie tai žino, tačiau jis yra labai protingas, pastabus bei sarkastiškas.
Jeigu šaukiu ant jo rungtynių metu ir esu juo nepatenkintas, tai jis kupinas sarkazmo man padėkoja už palaikymą, o tuomet mes abu pradedame juoktis. Žmonės to nepastebi, tačiau tai mato likę komandos draugai. Visi jį labai mėgsta. Jam užtenka padėti savo ranką ant kolegos peties ir jis juos pavers pačiais geriausiais žaidėjais, kokiais jie tik gali būti.
Esu jam nepaprastai dėkingas. Be jo aš čia nebūčiau. Be T.Duncano treniruočiau kokį nors žemesnės lygos klubą.
Į darbą jis ateidavo pirmas, o išeidavo paskutinis. T.Duncanas suteikė pagalbą kiekvienam. Jo pakeisti neįmanoma. Jis buvo labai svarbus šiai komandai. Neįsivaizduoju treniruočių, varžybų ar kelionių be Timmio.
T.Duncanas niekada nesimaivė prieš kameras ir nesielgė taip, lyg būtų pirmą kartą įdėjęs į krepšį savo gyvenime. Jis dirbo tyliai ir nepastebimai.
Kalbu jo vardu ir nenoriu suklysti, tačiau mano nuomone, be komandos draugų ir rungtynių jam labiausiai patikdavo laikas prieš rungtynes, kuomet jis galėdavo pabūti su savo vaikais.
Kalbant apie jo ateitį, tai manau, kad jis per protingas būti treneriu, tačiau aš įdėsiu visas pastangas, kad išlaikyčiau jį šioje organizacijoje. Tikiuosi, kad jis sutiks ir toliau dirbti komandoje.
Prieš mirtį jo tėtis man pasakė, kad aš būsiu atsakingas už tai, kad T.Duncanas išliktų tokia pačia asmenybe net ir po daugelio metų krepšinyje. Manau, kad man pavyko tai padaryti. Po tiek metų šlovės bei nesėkmių jis nė truputėlį nepasikeitė.“
