Dvi valandos nuo Čikagos traukiniu, autobusu arba automobiliu ir atsiduri kitame pasaulyje.
Tiesa, labai gerai pažįstamame iš Holivudo produkcijos.
Maždaug Panevėžio dydžio mieste, kuriame oficialiai priskaičiuojama apie 90 tūkst. gyventojų, gyvenimas sukasi aplink pagrindinę mokslo įstaigą – Ilinojaus universitetą.
Įspūdingo dydžio mokslo organizacija yra pagrindinė Šampeino varomoji jėga.
Iš viso šiame mieste yra net 651 universitetui priklausantis pastatas. Bendras universiteto teritorijos plotas, amerikiečių vadinamas campus, daugiau nei 2,5 tūkst. hektarų.
Jei Ilinojaus universiteto studentai sudarytų ištisą miestą, jis būtų šeštas pagal dydį Lietuvoje – šioje mokslo įstaigoje mokosi daugiau nei 59 tūkst. žmonių. Dar beveik 8 tūkst. universitete dirba – dėstytojais, rektoriais, aptarnaujančiu personalu ir kt.
Tai – septinta pagal studentų skaičių mokslo įstaiga Jungtinėse Valstijose.
O vienas garsiausių jos studentų šiuo metu – iš Lietuvos. Tai – pirmametis Kasparas Jakučionis, vos prieš kelis mėnesius perskridęs Atlantą, bet jau spėjęs įrodyti savo vertę visiems – nuo komandos draugų ir trenerių, iki oponentų ir NBA naujokų biržos ekspertų.
Aukščiausiame NCAA divizione K.Jakučionis šį sezoną spindi ryškiausiomis spalvomis. Nors įprastai pirmamečiai gynėjai studentų pirmenybėse susiduria su skaudžia realybe, kai dėl fizinių savybių trūkumo yra priversti palaukti savo momento vienerius arba kelerius metus, K.Jakučioniui apsiprasti prireikė vos kelerių rungtynių.
Nuo Padėkos dienos lapkričio pabaigoje iki pirmųjų naujų metų dienų K.Jakučionis fiksavo net 19,9 taško rezultatyvumą. Iš viso šį sezoną jo rodikliai – 16,4 taško, 5,6 atkovoto kamuolio, 5,4 rezultatyvaus perdavimo per 14 sužaistų rungtynių.
Nors pastaruosius du mačus lietuvis praleido dėl rankos sausgyslės uždegimo, fantastiškai jo sezono startas užkėlė įžaidėjo akcijas iki beveik maksimalių aukštumų – ESPN vilniečiui prognozuoja penktąjį, kitos prognozes sudarančios svetainės – net iki ketvirtojo NBA naujokų biržos šaukimo.
Tai – įspūdinga, ypač įvertinus faktą, jog iki šiol joks lietuvis gynėjas nebuvo biržoje pašauktas pirmajame rate, t. y. tarp pirmųjų 30-ties žaidėjų.
Bet kol kas K.Jakučionis apie vasarą laukiantį procesą negalvoja. Jis mėgaujasi gyvenimu amerikietišką filmą primenančioje studentiškoje aplinkoje ir kaskart 15,5 tūkst. vietų „State Farm Center“ areną užpildančių sirgalių griausmingu palaikymu.
18-metis K.Jakučionis skyrė ketvirtį valandos, kad papasakotų, kaip jam sekasi naujame karjeros etape po trejų „Barcelona“ organizacijoje praleistų metų.
– Kasparai, net nežaisdamas visas rungtynes prastovėjai, dalindamas patarimus ir pagyras komandos draugams. Ar visą laiką buvai toks vokalus? Nuolat prieini prie komandos draugų, kažką pasakai – iš ko perėmei tokias savybes?
– Barselonoje labiau pradėjau reikšti emocijas, daugiau kalbėti su žaidėjais, su treneriais. Pamačiau, kad kuo daugiau klausinėji trenerių arba žmonių, kurie išmano krepšinį ir gyvenimą, tuo labiau augi. Komandos draugus motyvuoti visada yra gerai – duoti patarimų, išklausyti jų patarimų, tai padeda visiems. Manau, kad taip augu.
– Ko išmokai iš Ilinojaus universiteto trenerio Brado Underwoodo, kuris yra treniravęs ir buvusį žalgirietį Thomasą Walkupą?
– Man labai patinka šis treneris. Jis turi gerą planą, geras ir kaip žmogus. Per treniruotes tikrai griežtai mus prižiūri, perteikia tą energiją ir yra tikras lyderis. Jis ir mums sako: stokit už manęs, aš jus nuvesiu iki pergalių. Matau tą, kad jis labai motyvuotas laimėti, jam svarbus krepšinis – jis krepšinio maniakas. Po šių pralaimėtų rungtynių (Ilinojus be K.Jakučionio 72:82 nusileido Pietų Kalifornijos universitetui – past.) jis nemiegos kokias tris dienas, peržiūrinės rungtynes. Po tokios nesėkmės laukia nelengvos treniruotės.
– Jau ne vieną mėnesį gyveni savotiškame amerikietiškame filme – studentų miestas, kuriame viskas sukasi aplink universitetą, rungtynės pilnoje 15 tūkst. vietų arenoje, puikus palaikymas. Kaip pavyko įsilieti ir kas labiausiai čia patinka?
– Įsilieti pavyko visai paprastai. Po Barselonos man adaptuotis jau lengviau. Prabuvau ten vienas trejus metus, tai tikrai nebuvo labai sunku. Kas man patinka, tai sirgaliai. Ne tik universiteto miestelis, bet visas miestas gyvena tiesiog krepšiniu, šia mokykla. Nueini į restoraną ir gali pamatyti visus apsirengusius oranžine spalva su „I“ raide. Ateis, pakalbins, nuotraukos paprašys. Tai turbūt fainiausia – gauti truputį dėmesio iš žiūrovų.
– Atvykus čia ir pamačius nebekyla klausimą, kodėl pasirinkai NCAA. Kokius mitus turėjai apie NCAA krepšinį, kurie iš jų prasisklaidė atvykus čia ir pamačius viską savo akimis?
– Daug mitų yra (šypsosi). Negalvojau, kad bus taip gerai, nes (prieš atvykdamas) nedariau vizito, truputį rizikavau. Dažniausiai žaidėjai atvažiuoja pasižiūrėti sąlygas į vieną, kitą universitetą. Man visas sąlygas parodė per „FaceTime“ (šypsosi), bet kažkaip pasitikėjau žmonėmis, treneriais. Sąlygos yra nerealios. Gali bet kada nueiti pamėtyti, treneriai tau padavinės kamuolius, duos patarimų. Ką nori, tą gali daryti, tereikia pačiam užsiimti. O tai paskui ir nulemia, kaip tobulėji ir kaip susiklosto karjera.
Kas man patinka, tai sirgaliai. Ne tik universiteto miestelis, bet visas miestas gyvena tiesiog krepšiniu, šia mokykla.
– Čia skiriasi ne tik aplinka, bet ir krepšinio taisyklės – žaidžiami du kėliniai po 20 minučių, atakos laikas – 30 sekundžių, po pražangų metami ne du baudų metimai, o 1+1 (prametus pirmąjį, netenki šanso mesti antrąjį), tritaškio linija yra arčiau. Prie kurio dalyko buvo sunkiausia priprasti per pirmus kelis mėnesius?
– Nėra didelio skirtumo, ar keturi kėliniai po 10, ar du po 20. Aš nepajaučiau kažkokio skirtumo. Prieš tai nelabai žiūrėjau NCAA krepšinio, tai atvykęs nesupratau, kodėl jie eina kovoti dėl kamuolio po pirmo baudos metimo. Tas 1+1 man turbūt keisčiausia taisyklė, nors pagalvojus, turbūt logiška.
– Atrodo, kad ir rungtynės įvyksta greičiau – mažiau atakų, mažiau stabdymų, mažiau peržiūrų, mažiau baudų metimų. Ar pačiam tai prie širdies?
– Žaidimas visai greitas, ypač mūsų, nes bandome sumegzti kuo daugiau atakų. Pražangų traktavimas irgi kiek kitoks, nešvilpia tiek daug pražangų kaip Europoje, labiau leidžia kontaktą. Man tai visai patinka – gali daugiau bėgti į greitą puolimą ir agresyviau gintis.
– Kas tau pačiam labiausiai patinka iš bendros patirties – tiek žaidimo, tiek kitos kultūros?
– Kiekvienos rungtynės čia yra labai svarbios ir sunkios. Ir dabar žaidėme prieš gal šimtinėje vietoje esančią komandą, atrodo, nieko ypatingo, bet kiekviena komanda gali laimėti kiekvieną dieną. Tas ir įdomiausia – išvykose sirgalių irgi 15 ar net 18 tūkst., kurie nusiteikę prieš tave. Man patinka – krepšinis ir įdomus dėl sirgalių.
– Turbūt yra ir sąsajų su Europos krepšiniu, žvelgiant į palaikymo kultūrą?
– Taip. Bet dabar dar tęsiasi studentų žiemos atostogos, tad nebuvo studentų sirgalių sekcijos, kuri labiausiai pakuria visus. Ta atmosfera labai gera. Žaidimo prasme nėra labai panašu į Eurolygą, bet kalbant apie žiūrovus ir arenas tikrai yra daug panašumų.
– Dėl kokių tavo padarytų žingsnių į priekį dabar labiausiai būtų nustebę tave treniravę treneriai iš Barselonos?
– Gal greitesnis sprendimų priėmimas. Čia visi atletiškesni, greitesni, tad bandau sprendimus priimti greičiau, būti protingesnis, nes nesu labai atletiškas. Mano žaidimą ir kontrolę labai pagerino ir sustojimas ant dviejų kojų. Taip pat buvimas lyderiu, bandymas užvesti kitus, komandos vedimas link pergalių.
– Žvelgiant į tavo žaidimo epizodus, labiausiai į akis krenta įmantrūs ir efektingi perdavimai. Lietuvos krepšinio mokyklose to nemoko, tad kur to išmokai – Ispanijoje ar čia, JAV?
– Manau, kad niekur to nemoko – visi sako, kad kuo paprasčiau, tuo geriau. Man irgi visi sako, kad kuo paprasčiau, tuo geriau (šypsosi). Bet man ir dėl sirgalių, ir dėl gražesnių epizodų krepšinis tampa įdomesniu. Aš nemėgstu žaisti paprastai, man norisi kažkaip pamaloninti publiką. Dėl to ir žaidžiu krepšinį.
– Tokius įmantrius perdavimus atlikdavo ir kitas 32-as numeris Magicas Johnsonas. Ar tavo numerio pasirinkimas susijęs su juo?
– Ne, visiškai nesusijęs. Kai buvau jaunesnis, man tai buvo gražus numeris. Nėra jokios priežasties, kodėl pasirinkau.
– Vieta, kurioje atrodo, kad žengei didelį žingsnį į priekį, tai metimas po driblingo, ypač tritaškių. Ar labai tai akcentuoji, atsižvelgiant ir į dabartinio krepšinio tendencijas, kur mesti po driblingo gynėjui yra labai svarbu?
– Aš po driblingo visai daug mesdavau ir Barselonoje. Mesdamas po driblingo labiau jaučiu kamuolį, taip pat ir įdomiau negu tik pagavus kamuolį jį mesti. Nemanau, kad tą žingsnį žengiau čia – manau, kad tai atsirado dar Barselonoje. Tiesiog bandau tobulinti.
– Ar gauni kažkokių patarimų, kaip projektuoti save kaip NBA žaidėją?
– Aš labiau dabar koncentruojuosi į šį sezoną, universitetų krepšinį. Ties tuos ir dirbame su treneriais, nėra koncentracijos kitur. Stengiuosi gerinti viską – metimus, perdavimus, driblingą, sustojimą ant dviejų kojų ir bandymą būti komandos lyderiu. Kiekvieną dieną bandau dirbti su treneriais ir tiek asmeniškai, tiek komandai būti geriausia savo versija.
– Kokią vietą tavo gyvenime augant užėmė NBA – ar turėjai savo palaikomą komandą, žaidėjus?
– Aš labiau žiūrėjau žaidėjus nei komandas. Ir dabar patinka, bet kai buvau jaunesnis labai patikdavo LeBronas. Patiko ir Luka Dončičius dar nuo Madrido „Real“ laikų ir jo persikėlimo į NBA. Turbūt šie du žaidėjai man augant buvo labiausiai prie širdies.
– Stebėdami tavo žaidimą ir Lietuvos rinktinės treneriai šneka, kad vasarą būtų įdomu tave pamatyti iš arti. Bet žinant, koks būna naujokų biržos procesas, kiek realu tave išvysti rinktinėje?
– Tiesą sakant, apie tai nei galvojau, nei galvoju, nei galvosiu iki to momento. Dabar bandau užbaigti sezoną gerai. Dar liko daug svarbių rungtynių, tad tikimės geriausių rezultatų.
– Ar būdamas čia be krepšinio dar leidi sau kažką nuveikti, pvz., nuvažiuoti į Čikagą pažiūrėti NBA rungtynių?
– Nuskambės nuobodžiai, bet ne (juokiasi). Dažniausiai būnu salėje, realiai prabūnu visą dieną. Dabar atostogos, bet šiaip nueinu į kelias pamokas, dažniausiai per dieną turime dvi. Tada grįžtu į salę, o tuomet namo miegoti. Skamba nuobodžiai, bet man tai padeda – esu laimingas.
Grįžtu į salę, o tuomet namo miegoti. Skamba nuobodžiai, bet man tai padeda – esu laimingas.
– Ar visą dieną būnant salėje nenukenčia pažymiai?
– Nenukenčia tikrai. Keista ir man buvo, bet tikrai gerai mokausi, vieną aukštesnių balų komandoje turėjau šį pusmetį. Manau, kad mūsų mokyklos padėjėja tikrai džiaugiasi, nes mokslai yra svarbūs tiek man, tiek mano šeimai. Bandau mokytis kuo geriau.
– Ką studijuoji?
– Nesu priskirtas, bet labiau link sporto vadybos.
– Vaikinas lietuviška pavarde – Vytas Valinčius – yra kitos Ilinojaus universiteto sporto komandos, beisbolo, lyderis. Ar teko su juo susidurti?
– Aš jo nežinau, tiesą pasakius. Neteko susitikti ir girdėti apie jį.
– O kokia komandos draugo Jasono Jakščio lietuviška istorija?
– Jo tėtis yra lietuvis (Tomas Jakštys – past.) ir seneliai iš tėčio pusės lietuviai, bet jie emigravę gan seniai, tad jis nelabai moka lietuviškai. Tik pavardė.
