Tiksėjo pirmosios minutės ketvirtajame kėlinyje tarp Australijos ir Italijos rinktinių, kurios kovėsi svarbiose grupės etapo rungtynėse. Australams pergalė tame susitikime būtų garantavusi vietą atkrintamosiose ir prasitęsusią kovą dėl medalių.
Komandos vyriausiasis treneris Brianas Goorjianas atsisuko į atsarginių suolą, norėdamas į aikštę išleisti savo augalotą vidurio puolėją. Jis žaidė puikiai – per 14 minučių buvo pelnęs 14 taškų ir pataikęs porą tritaškių, kas pastaruoju metu tapo jo išskirtine savybe. Dabar australams jo reikėjo po krepšiu, kur italai turėjo Nicolo Melli ir Danilo Gallinari. Bet jo ant suolo nebuvo.
Kur tuo metu pasidėjo Aronas Baynesas? Tokį klausimą užduoda B.Windhorstas, pradėdamas pasakoti iki šiol viešumoje negirdėtą australo istoriją.
Saitamos arenoje, maždaug 30 kilometrų nuo Tokijo, vykusiose rungtynėse A.Baynesas tarp trečiojo ir ketvirtojo kėlinių išbėgo į tualetą. Jam reikėjo skersai kirsti aikštelę, prabėgti koridoriumi ir nusileisti laiptais. Jis išbėgo, kad tik nepraleistų lemiamo ketvirčio pradžios, bet prasidėjus ketvirtajam kėliniui A.Bayneso nebuvo nė kvapo.
Susirūpinęs vidurio puolėjo išėjo ieškoti vienas komandos narių. Nuėjęs link tualeto, jis rado A.Baynesą.
Šis gulėjo ant plytelėmis grįstų grindų komandos rūbinėje netoli tualeto. Ant jo aprangos buvo kraujo, kuris išsiliejo iš dviejų gilių žaizdų ant rankos.
A.Baynesą radęs australas iš karto iškvietė komandos gydytoją, vėliau – ir medikus. 208 cm ūgio bokštas vis dar buvo sumišęs ir negalėjo pakilti nuo grindų. Jis prisiminė, kaip bėgo už kampo link tualeto, bet toliau – visiškai nieko.
Komandos nariai ėmė tirti, kas galėjo nutikti vienam svarbiausių jų žaidėjų. Ant sienos buvo du kabliukai, skirti rankšluosčiams – panašu, kad jie galėjo sužeisti A.Bayneso ranką. Be to, manyta, kad australas trenkėsi galva į grindis.
Kol medikai kėlė jį ant neštuvų, A.Baynesas siuntė savo žaizdų nuotraukas agentui, tuo metu buvusiam Niujorke, bei stebėjo rungtynių pabaigą, kurioje australai 3 taškais išplėšė pergalę prieš Italiją.
Bet jis taip ir nenuėjo į tualetą ir dabar tai prisiminė. Pabandęs keltis nuo neštuvų, A.Baynesas iš karto krito ant žemės.
Momento įkarštyje niekas nesusivokė, kad australas prarado galimybę vaikščioti ir kad jo laukia košmaras, kuris galimai sužlugdys jo karjerą ir paliks jį izoliuotą Japonijos ligoninėje, kur jam teks diena iš dienos kęsti skausmą. Jau nekalbant apie tikimybę, kad jis liks paralyžiuotas.
„Gulėjimas toje ligoninėje buvo vienišiausias laikas mano gyvenimas. Vis praradinėjau sąmonę, dėliojausi gyvenimo planą ir tikslus bei tiesiog verkiau“, – pirmą kartą atsivėręs ESPN pasakojo A.Baynesas.
„Mano dėdė Donas pateko į incidentą prieš 10 metų. Jį sukaustė visų galūnių paralyžius. Tad mano šeima iš arti visa tai matė. Aš labai to bijojau“, – tęsė australas.
Vis praradinėjau sąmonę, dėliojausi gyvenimo planą ir tikslus bei tiesiog verkiau.
Į Tokiją su komandos draugais jis vyko mažų mažiausiai medalio, o galbūt net aukso, nes australai buvo laimėję pastarąsias dvi akistatas prieš JAV rinktinę.
Trys dienos prieš australų akistatą su Italija, jie žaidė prieš Nigeriją. Po ilgosios pertraukos A.Baynesas išėjo į aikštę apšilti ir su dar drėgnomis nuo dezinfekcinio skysčio rankomis pabandė įdėti elementariausią dėjimą į krepšį.
Deja, jo pirštai nuslydo nuo lanko, o pusiausvyrą praradęs centras krito ant žemės, nusileisdamas ant galvos ir kaklo. Visą antrąją rungtynių dalį jis praleido, siekiant pasaugoti vieną svarbiausių australų ginklų.
„Nežinome, kas nutiko. Neurologai nepasakė tikslios diagnozės. Bet po to kritimo man labai skaudėjo. Tam, kad galėčiau žaisti, man reikėjo nuskausminamųjų“, – pasakojo A.Baynesas.
Po trijų dienų A.Baynesas paslydo ir parkrito rungtynių su Italija metu. Neaišku, kas tai lėmė – pirmas australo parkritimas ar tiesiog ant žemės buvęs vanduo. Bet nuo tada jo sveikata ėmė blogėti.
Kai komandos personalo narys jį rado rūbinėje, iškviesti medikai manė, kad A.Baynesas patyrė smegenų sutrenkimą. Tačiau laikui bėgant ėmė tinti jo kojos. Netrukus jis suprato, kad negali pajudinti kairės rankos.
„Per pusvalandį mano situacija ėmė blogėti“, – prisiminė A.Baynesas.
Iškovoję pergalę, jo komandos draugai grįžo į rūbinę pažiūrėti, kaip laikosi komandos centras. Kol buvo susikoncentravę į rungtynes, jie nežinojo, kas nutiko A.Baynesui. Jis visada buvo tas, kuris žaisdavo nepaisant skausmo – tikras australas, turbūt kiečiausias savo komandoje.
„Parėjome į rūbinę svarstydami, kur dingo Baynesas, – prisimena australų įžaidėjas Matthew Dellavedova. – Jis atrodė prastai. Iš pradžių klausiau, ar jis dar galės žaisti turnyre. Bet netrukus klausimai pasikeitė į „ar jam viskas bus gerai?“
Bet netrukus klausimai pasikeitė į „ar jam viskas bus gerai?“
Greitoji A.Baynesą išvežė į ligoninę, kur jam iš karto buvo atlikti tyrimai. Magnetinio rezonanso tyrimas parodė, kad jam prasidėjo vidinis kraujavimas, užspaudęs nugaros smegenis.
Australas negalėjo susišnekėti su japonų slaugytojais ir gydytojais. Dėl COVID-19, Tokijuje vyravo neįprastoji padėtis, tad nė vienas australų rinktinės narys negalėjo būti kartu su A.Baynesu.
„Jis atsiuntė man nuotrauką su rankos žaizdomis ir sakė, kad gydytojai jį tikrina, o jau netrukus sužinojau, kad jis – ligoninėje ir kad dėl to panikuoja, – prisimena ilgametis A.Bayneso agentas Danielis Moldovanas. – Niekas negalėjo pateikti atsakymų į mūsų klausimus. Bandėme gauti informacijos ir palaikyti ryšį su Rachel (A.Bayneso žmona), kuri buvo Australijoje. Norėjau sėsti į lėktuvą ir skristi į Japoniją, bet dėl pandemijos negalėjau ten patekti.“
Kol laukė gydytojų atsakymų, A.Baynesas buvo paguldytas į tokią mažą palatą, kad vienu metu liestų sienas skirtingose pusėse, jei tik galėtų pajudinti rankas. Ligoninėje nebuvo pakankamai ilgos lovos, tad slaugytojai pristūmė prie jo lovos kitą, kad australo pėdos nebūtų išsikišusios.
A.Baynesas bandė naudotis vertėjo programėle savo telefone. Jis išsiaiškino, kad gydytojų manymu jam reikia operacijos tam, kad būtų nuimtas spaudimas nuo stuburo. Jis paskambino savo žmonai ir vaikams bei bandė nuspręsti, ką daryti.
„Aš vis dar tikėjausi žaisti kitose rungtynėse. Japonų gydytojai manė, kad aš beprotis. Žvelgdamas atgal, negaliu patikėti dėl to, kas nutiko“, – ESPN sakė A.Baynesas.
Galiausiai, apie 2 valandą nakties jis pasikalbėjo su australu neurochirurgu. Jis buvo matęs tokią situaciją ir anksčiau ir turėjo gydymo planą, kad A.Baynesui praeitų tinimas ir jis galėtų grįžti namo.
„Australų gydytojai mus nuramino. Jie žinojo, ką daryti“, – sakė D.Moldovanas.
Japonų gydytojai manė, kad aš beprotis.
Beveik dvi savaites A.Baynesas darė viską, kad galėtų atsistoti. Jam pasakė, kad jei pajėgs atsistoti, jis galės išskristi iš Tokijo į Brisbeną.
Jis stengėsi kaip apsėstas, nors dar nebuvo pakankamai stiprus ir viską darė tik padedamas fizioterapeutų. Jam skaudėjo visą kūną.
„Negalėjau susitvardyti. Tai buvo lyg deginimo ir peilio sukeliamo skausmo derinys. Man reikėjo nuskausminamųjų, bet jie mane „išjungdavo“, tad turėjau priderinti jų vartojimą prie rungtynių žiūrėjimo. Slaugės mane labai užjautė“, – sakė A.Baynesas.
Praėjus 10 dienų nuo jo incidento, australai laimėjo bronzą, mažajame finale įveikdami Slovėniją. Kai atėjo laikas apdovanojimų ceremonijai, A.Baynesas gulėdamas vienas savo ligoninės lovoje verkė stebėdamas, kaip jo komandos draugai atsiima medalius ir kaip paskelbiama jo, kaip olimpinio prizininko, pavardė.
Slaugytojai nesuprato, kad po rungtynių dar vyksta ir medalių dalybos, tad iš karto po mačo atėjo su medikamentais. A.Baynesas juos išgėrė, bet užsistatė žadintuvus telefone, kad neužmigtų ir nepraleistų istorinių momentų.
Kitą dieną pas jį į ligoninę atėjo komandos draugai M.Dellavedova ir Nathanas Sobey. A.Baynesui jau buvo geriau – tinimas ir skausmas sumažėjo, o terapijos jį sustiprino. Ligoninė leido jį lankyti tik komandos gydytojui ir fizinio rengimo treneriui, kurie galėjo praleisti palatoje 15 minučių, bet M.Dellavedova ir N.Sobey apsimetė gydytojais, kad prasmuktų pro apsaugą.
„Tai buvo emocingas vizitas. Nuėjome tokį ilgą kelią, o jis buvo didelė mūsų programos dalis. Išliejome kelias ašaras. Nenoriu sulaukti problemų iš japonų, bet džiaugiuosi, kad ten patekome“, – prisiminė M.Dellavedova, liejęs ašaras ir iš karto po bronzinio triumfo Tokijuje.
„Delly gavo gydytojo diplomą nuotoliniu būdu“, – praėjus beveik pusmečiui juokiasi A.Baynesas.
Vienuoliktą dieną ligoninėje A.Baynesas pagaliau sugebėjo atsistoti. Vėliau, atliekant pratimus, jis sugebėjo sudėlioti vieną stiklinę ant kitos, ko jam nepavykdavo padaryti prieš tai. Jis taip džiaugėsi, kad paskambino žmonai. Šiai atsiliepus, A.Baynesas ekrane išvydo jauniausią savo šešių mėnesių dukterį, kuri taip pat mokėsi vaikščioti. Jis ėmė verkti.
Jo kelionė namo buvo brutali. Specialus medicininis lėktuvas buvo užsakytas daugiau nei 6 tūkst. kilometrų skrydžiui. Tam, kad jis būtų saugus, gydytojai jį pritvirtino prie lovos ir anestezavo visam aštuonių valandų skrydžiui.
Kai lėktuvas galiausiai nusileido Brisbene, A.Baynesą iki greitosios pagalbos automobilio reikėjo nešti neštuvais, nes jis dar negalėjo paeiti. O Australijos griežtos koronaviruso taisyklės lėmė, kad artimiausias dvi savaites jam teko praleisti karantinuojantis ir nematant šeimos.
Jis pradėjo intensyvią fizinę terapiją ir tai būdavo geriausia jo dienos dalis, nes kambaryje, kuriame jis atlikdavo pratimus, buvo langai, per kuriuos jį galėjo stebėti žmona ir vaikai. Jo tikslas buvo paprastas: pakankamai sustiprėti, kad išėjus iš karantino galėtų juos apkabinti.
Brisbeno ligoninėje jis praleido beveik mėnesį. Kasdien jis progresavo, iš neįgaliojo vežimėlio pereidamas prie vaikštynės, o po to imdamas vaikščioti pats, nors jo kairė koja vis dar buvo labai nusilpusi. Galima sakyti, kad jam teko iš naujo mokytis judėti ir dėlioti kojas viena po kitos.
Praėjus dar keliems mėnesiams, jis jau galėjo bėgti. Padarius didžiulį progresą, kai visą savaitę nė karto neparvirto, A.Baynesas apsidovanojo save, pirmą kartą nuo rugpjūčio į rankas paimdamas kamuolį ir paleisdamas kelis metimus į krepšį.
Nors apie savo būklę jis daug nekalbėjo, žinutės, laiškai ir skambučiai pilte pylėsi iš jo buvusių komandos draugų ir trenerių.
Pastaruoju metu jis su šeima dažnai išeina į paplūdimį. Australijoje dabar – vidurvasaris, o vasaros metu namuose jis nebuvo metų metus.
Šią savaitę jis pirmą kartą po incidento Tokijuje apsilankė ir krepšinio rungtynėse. A.Baynesas stebėjo „Brisbane Bullets“ ir „Melbourne United“ rungtynes bei matė, kaip M.Dellavedova pastariesiems įmeta 16 taškų. Tuzinas vaikų po rungtynių pozavo su A.Baynesu nuotraukose, o krepšininkas buvo laimingas.
„Jei matote mane dabar, net nepasakytumėte, kad kažkas nutiko. Per pastaruosius šešis mėnesius stipriai pasistūmėjau į priekį“, – sako australas.
Jei matote mane dabar, net nepasakytumėte, kad kažkas nutiko.
Per reabilitacijos laikotarpį jam suėjo 35-eri. Dabar jo tikslas – sugrįžti į NBA kitame sezone.
„Jis neturi išsijungimo mygtuko ir dirba po aštuonias valandas per dieną. Bandome jį sulaikyti, bet tai neįmanoma“, – teigia A.Bayneso agentas.
Dar visai neseniai jis sužaidė geriausią karjeros sezoną NBA lygoje, kai 2019-2020 m. kampanijoje su „Phoenix Suns“ marškinėliais rinko po 11,5 taško ir atkovojo po 5,6 kamuolio. 2020-2021 m. sezone „Toronto Raptors“ gretose jo rodikliai siekė 6,1 taško ir 5,2 sugriebto kamuolio.
Dabar jis teigia, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl jis dar nori sugrįžti į stipriausią pasaulio lygą – pasikeitęs teisėjavimas, leidžiantis daugiau fiziškumo rungtynėse.
„Žaidimas atrodo linksmesnis. Aš užaugau taip žaisdamas ir labai noriu dar pažaisti. Noriu sugrįžti, tad turiu kiekvieną dieną iš savęs daug reikalauti. Nežinau, kaip atrodys mano kelias, bet pasistengsiu, kad man pavyktų“, – sakė A.Baynesas, Lietuvoje praleidęs 2009-2010 m. sezoną.
