„Pas brolį yra ir sūnaus gimtadienis, ir vestuvės, bet aš manau, kad su tokia atmosfera, su tokiu žaidimu turėtų likti“, – po įsimintinos pergalės prieš amerikiečius šypsojosi Mindaugas Kuzminskas.
Už brolį septyneriais metais vyresnis Saulius pirmą kartą susiplanavo palaikyti rinktinę nuo pat turnyro pradžios, tačiau net ir jis neplanavo užsibūti turnyre tiek ilgai, kiek jame žengia mūsų šalies komanda.
Lietuvos rinktinė antradienį stos į ketvirtfinalio mūšį su serbais, o S.Kuzminskas tą pačią dieną turėtų keliauti atgal į Lietuvą. Tačiau nuostabus lietuvių žaidimas Maniloje verčia treneriu dabar dirbantį buvusį krepšininką ir ULEB taurės laimėtoją keisti planus.
15min portale – pokalbis su Lietuvos rinktinę palaikančiu S.Kuzminsku apie antrą jaunystę išgyvenantį Mindaugą, laisvą rinktinės žaidimą, pamaloninusį sirgalių veiksmą ir įspūdžius Filipinuose.
-
Serbijos strategas S.Pešičius – apie būsimą priešininkę Lietuvą ir jos pergalę prieš JAV
-
Serbų NBA talento nešokiravo lietuvių triumfas prieš JAV: „Jie žaidžia nuostabiai“
-
K.Maksvytis nereaguoja į serbų psichologinius žaidimus: „Mūsų nesutiks su gėlėmis ir šampanu“
-
Per naktį žvaigžde tapęs V.Kariniauskas – apie dėmesį ir iš A.Reaveso gautą kepurėlę
– Kaip sugalvojai vykti į Filipinus ir palaikyti Lietuvos rinktinę bei brolį?
– Tai įvyko visiškai ekspromtu. Paskutinę minutę aš dar labai dvejojau, vykti ar ne, bet brolio, o taip pat ir žmonos paskatintas ir nuramintas, kad susitvarkys, su dvigubu impulsu išskridau ir tikrai nesigailiu bei žiauriai džiaugiuosi matydamas tokį gerą lietuvių pasirodymą.
– Kelintas tai rinktinių turnyras tau pačiam?
– Pilnas tai pirmas, bet teko būti Europos čempionato finale Lilyje (2015 m.) ir praėjusiais metais Europos čempionate Berlyne.
– Kokį įspūdį palieka Manila ir Filipinai, nekalbant apie krepšinį?
– Tokį dvipusišką. Daug yra gerų dalykų, bet nemažai ir skurdo. Bet suprantu, kad čia yra tiesiog kitoks jų gyvenimas. Tikrai smagu, kad čia atvykau ir pamačiau, kaip žmonės gyvena. Pabuvęs čia supratau, kad turime vertinti, kaip gerai gyvename Lietuvoje.
– Rungtynės vyksta kas dvi dienas. Ką dar pavyksta nuveikti Filipinuose be krepšinio?
– Teko aplankyti nemažai turistinių vietų. Kelioms dienoms nuskridau ir į turistinę Boholio salą, kuri visiškai skiriasi nuo Manilos – ir oru, ir paplūdimiais, ir žmonėmis. Tikrai pamačiau nemažai. Ir dauguma lietuvių, kurių čia atvykę labai daug, per laisvas dienas irgi buvo išvykę. Leidžiame laiką tikrai turiningai, o vakarais vyšnia ant torto – Lietuvos rungtynės.
– Matome, kaip puikiai atrodo Lietuvos rinktinė, o ar toks jos žaidimas keičia tavo planus ir ar ketini likti Maniloje iki pabaigos?
– Čia geras klausimas, nes turėčiau išskristi tą dieną, kai bus ketvirtfinalis (antradienį – aut. past.). Tikrai norėčiau pamatyti tas rungtynes. Norėčiau pasilikti ir stebėti Lietuvos rinktinės pasirodymą iki pabaigos, namiškiai nori ir palaiko, bet dvejonės, nes kaip ir reikia namo. Nežinau, kaip čia bus, bet norėčiau pasilikti.
– Lietuvos rinktinė Maniloje kol kas nepralaimi. Kokį įspūdį palieka mūsų komanda?
– Kaip ir visiems – labai gerą. Nutildė kai kuriuos skeptikus, kurie skeptiškai žiūrėjo į mūsiškius. Gal nuskambės banaliai, bet šita rinktinė išsiskiria laisvu žaidimu, komandos aura labai gera atrodo. Dėl to aš labai džiaugiuosi. Kiek tenka pakalbėti su krepšinio ekspertais ir sirgaliais, visi mato, ant kokios bangos Lietuvos rinktinė plaukia. Tikėkimės, kad ta banga nemažės ir nuplausime ir kitus varžovus.
– Vienas iš pagrindinių tos bangos komponentų yra tavo brolis Mindaugas. Prieš porą metų jis jau buvo rotacijos paraštėse rinktinę treniruojant Dariui Maskoliūnui, o ir pernai, ir dabar yra vienas svarbiausių žaidėjų pas Kazį Maksvytį. Kaip paaiškinti tokį jo renesansą?
– Kiekvienas treneris savaip mato, savaip įsivaizduoja komandos braižą ir žaidimą. Tai normalu – vienas treneris rotacijoje mato vieną žaidėją, kitas – kitą. Čia normalu. O dėl brolio dabartinio žaidimo, tai su metais ateina branda, kuri jam atėjo vėliau. Tikiuosi, kad dar nebus čia jo paskutinė vasara. Aš dėl to ir atvykau, nes įsivaizdavau, kad viena iš paskutinių jo vasarų žaidžiant už rinktinę. Dėl to labai smagu už jį.
Bet aš nenorėčiau išskirti tik brolio ar dar kažkurio žaidėjo. Matėme pastarosiose rungtynėse, kaip kamuolys juda, kaip jie vienas kitą palaiko – tiesiog džiaugiasi širdis ir mano, ir sirgalių, ir visos Lietuvos.
– Lietuva jau ketvirtfinalyje, tad galima sakyti, kad pirmas tikslas įgyvendintas. O ko dar galima tikėtis iš šios komandos ir kokie tavo lūkesčiai?
– Aš nebuvau skeptikas, bet aš labai atsargiai žiūrėjau. Aš tikrai tikėjausi, kad galime patekti į ketvirtfinalį, bet ir man visą laiką buvo viduje jauduliukas, kaip čia bus, ar neperdegs ir pan. Bet dabar aš matau, kad jie eina teisinga linkme. Nereikia žiūrėti į varžovus ketvirtfinalyje, reikia žaisti savo žaidimą. Mes esame pajėgūs būti ne tik tarp aštuonių, bet ir tarp keturių stipriausių pasaulio komandų.
– Pakalbėkime dar apie tai, kas vyksta šalia aikštelės. Sėdi tribūnose per rungtynes, tad kokį įspūdį palieka palaikymas ir Filipinų krepšinio kultūra?
– Palaikymas yra, tik gal sakyčiau, kad jis daugiau amerikietiško stiliaus. Jie perėmė daug iš Amerikos. Dominuoja truputį kitoks palaikymas. Mūsų sirgaliai man asmeniškai geriausi pasaulyje ir tenka matyti, kaip vietiniai filmuoja mūsų skanduotes, karštą palaikymą ir net kartu skanduoja su lietuviais. Visiškai skirtinga kultūra, skirtingas palaikymas, bet mes esame lietuviai ir mums prie širdies – mūsų sirgaliai.
– Viena iš tų skanduočių buvo ir „Saulius Kuzia, Saulius Kuzia“. Ar čia pirmas kartas, kai girdėjai savo pavardę skanduojamą sirgalių?
– Čia buvo kosmosas (šypsosi). Ir pamalonino širdį, ir pasikuklinau, nejaukiai jaučiausi. Bet buvo kažkas iš kosmoso zonos, nerealu. Jie tikrai nerealūs ir man labai smagu būti kartu su jais, skanduoti, palaikyti ir džiaugtis kartu su visa Lietuva ir mūsų komanda.
– O kiek to dėmesio sulauki iš vietinių filipiniečių? Tokio ūgio ir šviesių plaukų asmuo, dar ir su Lietuvos marškinėliais, tikriausiai jau sulaukė šimtų prašymų pasidaryti asmenukes?
– Atsakei jau paklausdamas (šypsosi). Labai daug. Ant kiekvieno kampo, kur eini, visi klausia ūgio, nemažai žmonių nori nusifotografuoti. Aš juokavau, kad man reikia lentelės, ant kurios būtų parašytas pėdomis mano ūgis. Visiems sakau, kad jis 6'10 ar 6'11 (208-211 cm), bet reikia lentelės. Daug kas čia paprašo pinigų, tai sakau, kad gal ir man reikėtų naują biznio planą... (juokiasi) Aišku, juokauju. Labai daug kas prašo, bet sakyčiau, kad jie neįkyriai tą daro. Tai priešingybė kai kurioms mums žinomoms šalims, kur keliaujame atostogauti, kai žmonės būna labai įkyrūs. O čia žmonės nėra įkyrūs ir man malonu jiems pasakyti savo ūgį ar nusifotografuoti. Bėdų dėl to nematau.
– Kiek teko matyti, esi vienintelis buvęs Lietuvos krepšininkas tribūnose. O ar teko susidurti su kitų šalių buvusiais žaidėjais Maniloje?
– Nelabai, kol kas ne. Gal į ketvirtfinalio rungtynes suvažiuos ir bus daugiau krepšininkų. Skaičiau, kad yra, bet gyvai neteko matyti. Mačiau tik personalo atstovus, pavyzdžiui, Nikos Zisį pas graikus, bet čia nesiskaito. Tarp sirgalių tikrai nemačiau. Mačiau aukštų, bet nežinau, kas jie tokie.
