„Karšta, drėgna ir tvanku. Gerai, viskas čia gerai. Pietuose esame, šalia pusiaujo, tai taip ir turi būti. Tai yra viena egzotiškiausių vietų, kokioje man yra tekę palaikyti rinktinę. Egzotiškiausia – Venesuela, o Manila yra antroje vietoje“, – portalui 15min įspūdžiais iš Manilos dalijosi Lietuvos krepšinio sirgalių simboliu tapęs Tomas Balaišis-Sėkla.
Filipiniečių žvilgsnius savo išskirtine išvaizda lyg magnetas traukiantis Tomas pirmą kartą palaikyti rinktinės išvyko 2003-aisiais metais Švedijoje.
Nuo auksinio čempionato praėjo 20 metų, o vilnietis per šį laikotarpį nepraleido nė vieno turnyro, kuriame dalyvavo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė.
„Paskaičiavome, kad šis čempionatas man yra jau devynioliktas, jei įskaičiuotume ir olimpinę atranką Venesueloje“, – 15min sakė Sėkla, pridėjęs, kad būtent Londono olimpinę atranką organizavusi Venesuela savo egzotiškumu permuša Filipinus.
Tomo skaičiavimais, šiuo metu Kazio Maksvyčio komandą Filipinuose palaiko apie 300 lietuvių, tačiau šilto ir šalto mačiusio sirgaliaus patirtis rodo, jog šis skaičius nedidėtų net ir su rinktinės tolimu žygiu turnyre
„Šitą dar apgalvojau prieš kelionę. Nuo 2013-ųjų metų Europos čempionato Slovėnijoje pastebiu tendenciją, jog daugiausiai lietuvių atvyksta į grupės rungtynės, o vėliau tas skaičius jau nepriklausomai nuo rezultatų ima mažėti. Nežinau, kodėl taip yra. Pavyzdžiui, 2013-ųjų metų finale su Prancūzija mes nematėme sirgalių iš Lietuvos padidėjimo. Buvome visą čempionatą, tai vaizdas buvo toks, kad žmonių skaičius net truputį sumažėjo, ar bent jau panašiai, – sakė T.Balaišis. – Kitas dalykas buvo auksiniame čempionate Švedijoje, kai proporcija su kiekvienomis rungtynėmis ženkliai ėjo į viršų. Tarkime, jei Noršiopinge buvo apie 500 lietuvių, ketvirtfinalyje su Jugoslavija – apie tūkstantį, pusfinalyje su Prancūzija – du tūkstančiai, o finale su Ispanija – keturi tūkstančiai. Sirgalių skaičius didėjo ženkliai ir net kartais. Dabar to nėra. Filipinai yra labai toli nuo Lietuvos, tad naivu tikėtis, kad būtų kažkoks lietuvių antplūdis net prie gero Lietuvos rinktinės žaidimo, ko tikimės ir galvojame, kad taip bus. Tikimės, kad sirgalių pajėgos pasipildys, bet kaip teko kalbėtis su nemažai žmonių, yra kas išskrenda atgal jau ketvirtą ar penktą turnyro dieną. Žinoma, skrydžius galima pasikeisti pagal rezultatas, tai matysis ir šitas dalykas.“
Garsusis krepšinio aistruolis nenorėjo leistis į detales, tačiau leido suprasti, jog ši kelionė į Manilą yra viena brangiausių per jo 20 metų rinktinės užsienyje palaikymo laikotarpį.
„Skirtingi laikmečiai. Kas buvo 2006-aisiais metais Japonijoje, tai pagal infliaciją ten tikrai buvo brangesnė kelionė. Labai daug kas priklauso nuo skrydžių ir viešbučio brangumo. Tai – sąlyginis dalykas. Nežinau, nesu skaičiavęs tokių dalykų. Kiekvienas sau nusprendžia, ar gali sau leisti tai“, – sakė T.Balaišis.
Sakoma, kad krepšinis pagrindinė sporto šaka yra vos trijose pasaulio valstybėse – Lietuvoje, Libane ir Filipinuose. Pastaruoju dalyku savo kailiu įsitikino jis vos tik atvykęs į karštąją Manilą.
„Atvykęs čia matau, kad kiekvienas filipinietis žino, kas yra krepšinis. Galiu pasakyti drąsiai, kad kitose šalyse taip nėra. Čia visi žino, kas yra krepšinis, žino, kad Filipinuose vyksta krepšinio pasaulio čempionatas, žino, kas yra Lietuva, ir tai, kad mes gerai žaidžiame krepšinį. Tai yra smagu. Niekam nereikia nieko aiškinti. Visur matosi informaciniai plakatai, ir didžiulis pakabintas krepšys, ir papuošta arena, ir kiti dalykai. Šventė jaučiasi, kad renginys tikrai vyksta“, – dėstė T.Balaišis.
Lietuvos ir Egipto rungtynės Manilos arenoje „Mall of Asia“ kirtosi su Filipinų komandos mūšiu prieš Dominikos Respubliką, kurį stebėjo rekordinis skaičius žmonių – 38 tūkstančiai, bet ir tai neištuštino mūsiškių žaidžiamos salės.
Pirmąją K.Maksvyčio auklėtinių pergalę, pasak FIBA išpirktų bilietų duomenų, stebėjo beveik 7,3 tūkstančio žiūrovų.
„Kitur daug kur būdavo, kad mieste nėra nė vieno užrašo, o visi vietiniai klausinėja, ko mes čia atvažiavome ir kas čia vyksta. Maniloje tikrai taip nėra. Visi žino, kas yra krepšinis ir kas tai yra per žaidimas. Jie mėgsta krepšinį. Vakar su kolegomis diskutavome, kiek čia susirinks žmonių, nes tuo pačiu metu kitoje didesnėje arenoje žaidė Filipinų rinktinė. Buvo prognozių visokių, kaip kad Lietuvą su Egiptu stebės vos tūkstantis žiūrovų, o kažkas sakė, kad dešimt tūkstančių. Vakar skelbė, kad buvo 7229 išpirkti bilietai. Sakyčiau, kad labai geras rezultatas“, – sakė T.Balaišis.
„Buvo gerai, bet visada galima geriau. Labai smagiai prie mūsų prisijungė ir jaunimo rinktinė, ir jauni aktyvūs žmonės. Visi palaikėme ir viskas buvo gerai. Manau, kad kuo toliau, tuo bus geriau“, – apie per areną išsibarsčiusių sirgalių palaikymą pirmoje dvikovoje kalbėjo T.Balaišis.
„Sėkla“ neturi priekaištų ir krepšininkų žaidimui atidarymo dvikovoje.
„Žaidimas buvo geras, – sakė T.Balaišis. – Rinktinė susidūrė su rimtu pasipriešinimu, persvara buvo sumažėjusi ir iki 10 taškelių, ir vėl iki 20 pakilo. Galiausiai laimėjome 26 taškais. Viskas labai gerai. Pažaidė visi, taškus įmetė visi. Manau, kad tai yra gerai, kadangi kiekvienas pasijaučia ne tik komandos dalimi, bet ir reikalinga komandos dalimi.“
Nors rinktinė fiksuoja rekordinės trukmės medalių badą per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją, o ir šįmet į Filipinus buvo išsiųsta nukraujavusi komanda, tačiau sirgalius ir vėl prognozuoja aukščiausios prabos medalį.
Kitaip ir būti negali, sako Tomas.
„Prognozė yra vienintelė – laimėsime auksą. Kitų prognozių prieš kiekvieną turnyrą nebūna, – šyptelėjęs sakė T.Balaišis. – Medalių badas trunka aštuonerius metus, o mes esame pasiilgę medalių. Prieš čempionatą buvau pasiskaičiavęs, kad nuo 1992-ųjų iki 2015-ųjų metų medalių badas tęsdavosi dvejus arba trejus metus, o tada vėl iškovotas medalis. Dabar turime aštuonerius metus. Labai norime ir prognozių nekeičiame. Rinktinė įsižais ir viskas bus tvarkoje.“
