Po dviejų minučių jis perima kamuolį ir lengvai pelno dvitaškį.
Netrukus H.Enmanuelis išrašo bloką varžovui.
198 cm ūgio krepšininkas atstovauja „Austin Peay“ valstybinio universiteto komandai.
Jis pelnė 5 taškus, atkovojo kamuolį, atliko rezultatyvų perdavimą, du blokus 68:103 pralaimėtose rungtynėse Tenesio komandai.
Kaskart, kai H.Enmanuelis žengia į aikštę, į jį krypsta žiūrovų žvilgsniai.
„Jis didžiausias įkvėpimas studentų sporte“, – sakė „Austin Peay“ treneris Corey Gipsonas. – Jis padėjo man subręsti. Nežinau, ar nors vienas žmogus žemėje gali stebėti jį žaidžiantį ir neišlieti ašaros.
Vienintelis būdas nepasiduoti emocijoms, turėti panašų artimąjį ar draugą.“
Kai prieš dvejus metus H.Enmanuelis baigė mokyklą Floridoje, treneris C.Gipsonas pakvietė jį į „Northwestern State“ ekipą. Kai C.Gipsonas pakeitė komandą ir gavo darbą „Austin Peay“, su juo patraukė ir H.Enmanuelis.
„Dievas mane pasirinko, kad daryčiau šį darbą siųsdamas žinią kiekvienam, tad aš tai ir darau. Negaliu skųstis“, – ncaa.com sakė vienarankis krepšininkas.
Griuvusi siena pakeitė gyvenimą
H.Enmanueliui buvo šešeri metai, kai gyvendamas Dominikos Respublikoje jis žaidė su draugais, lipdamas į sieną.
Ji užgriuvo tiesiai ant berniuko, o plytos ir blokai prispaudė ranką. Vaikas buvo nuvežtas į ligoninę, bet gydytojams nepavyko išsaugoti rankos – ji buvo amputuota kiek žemiau peties.
Ligoninėje jis praleido apie šešis mėnesius. Tai buvo tamsiausias metas H.Enmanueliui ir jo šeimai.
„Kai nutiko nelaimė, aš pagalvojau: Ką dabar darysiu? – prisiminė krepšininkas. – Pagalvojau, kad man viskas baigta.“
Gydymui einant į pabaigą, H.Enmanuelis pajuto, kad psichologinė pusiausvyra sugrįžta stiprėjant tikėjimui į Dievą. Mažas berniukas po truputį ėmė tvarkytis su trauma.
Pirma pergalė – užsirišti batą
Maži dalykai tapo didelėmis pergalėmis. Jis aiškiai prisimena, kaip pirmą kartą užsirišo batus. Jam buvo septyneri, kai kambaryje laukė, kol batą užriš jo mama, bet ji tuo metu virė valgyti.
„Nekreipk dėmesio, pabandyk pats, – tada pats sau tarė H.Enmanuelis. – Liepiau sau pabandyti. Ir bandžiau. O tada man pavyko. Aš užsirišau batus. Buvau toks laimingas. Beprotiškai laimingas.“
Netrukus H.Enmanuelis pabandė krepšinį.
Neturint kairės rankos jam buvo sunkiau išlaikyti balansą. Dėl to bėgdamas jis dažnai suklupdavo ir griūdavo ant dulkinos žemės purvinoje aikštelėje. Atsirado žaizdų, bet su jomis atėjo ir patirtis.
Jis pamažu augo. Niekas iš jo daug nesitikėjo krepšinio aikštėje, net ir jo tėtis, pats rungtyniavęs profesionaliai Dominikos Respublikos krepšinio lygoje.
„Jis nežinojo, kad galiu tapti toks geras krepšinyje, – sakė H.Enmanuelis. – Niekas iš mano šeimos to nežinojo. Nes visi mąstė, kad vaikiui su viena ranka tai daryti sunku.“
Tačiau krepšinis H.Enmanueliui padėjo nuvyti slogias mintis ir sustiprėti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Būdamas 13-os jis pradėjo lankyti krepšinio stovyklas JAV, žaisti turnyruose ir suvokti, kad tai gali daryti geru lygiu.
Būdamas 14-os metų, jis pirmą kartą įkrovė kamuolį į krepšį, o netrukus tapo populiariu dėl paplitusių vaizdo įrašų.
Rungtyniaudamas „Kissimmee“ mokykloje Floridoje jis pelnė po 25,9 taško, atkovojo po 11 kamuolių, atliko po 6,9 rezultatyvaus perdavimo, blokavo po 3,4 metimo.
„Northwestern State“ treneriui C.Gipsonui patiko ne tik jaunuolio įgūdžiai, bet ir požiūris bei elgesys aikštėje.
„Hanselis labai gabus žmogus, tai padeda jam tapti labai gabiu žaidėju, – sakė treneris. – Jo mąstymas persiduoda į aikštę. Kai matai jį aikštėje, matai grėsmingą jėgą.“
Būdamas naujoku C.Gipsono komandoje, jis gaudavo mažai žaidimo minučių. Tačiau įgūdžių blyksniai paliko įspūdį visiems.
Gruodžio 10 dieną pernai H.Enmanuelis pelnė pirmuosius savo karjeros universitete taškus, rungtynes pabaigęs su 5 pelnytais taškais. Iš pradžių buvo dvitaškis ir bauda, o galiausiai pasirodymas įstrigo dėl įspūdingo epizodo: prametęs baudą, jis atkovojo kamuolį ir baigė ataką galingu dėjimu.
Komandos draugai ir žiūrovai pašėlo. H.Enmanuelis stengėsi išlikti ramus: „Jei matėte mano pirmuosius taškus studentų varžybose, pastebėjote, kad po jų aš iškart nuskubėjau į gynybą. Nebandžiau pernelyg džiaugtis.“
Jo komandos draugas Cedricas Garretas jau anksčiau buvo tapęs H.Enmanuelio gerbėju. Pamatęs jį aukšto lygio rungtynėse, dar labiau susižavėjo.
„Jis buvo įelektrintas, – sakė C.Garrettas. – Man burna atvėpo. Buvo smagu tai pamatyti pačiam asmeniškai.“
C.Gipsonas ir jo bendražygiai suvokia, kad dėmesys H.Enmanueliui yra didžiulis, nes jam trūksta vienos rankos. Tačiau jiems tai vis vien yra vyrukas, vienas iš visų kitų komandoje.
Vienas pavyzdys gerai atskleidžia, kaip H.Enmanuelis nori prisitaikyti.
Kai žaidėjas padaro klaidą per treniruotę, C.Gipsonas liepdavo tokiam padaryti atsispaudimų ant pirštų.
Sykį C.Gipsonas nepagalvojęs liepė tai padaryti ir H.Enmanueliui. Susivokęs, treneris pasijuto prastai ir pasakė žaidėjui, kad vietoj atsispaudimų darytų pritūpimus.
H.Enmanuelis atsakė: „Ne, treneri“.
Jis bandė daryti atsispaudimus, nors nelabai pajėgė. Tada C.Garrettas stojo į pagalbą, prilaikęs už juosmens.
„Kai prilaikė juosmenį, jis paėmė ir padarė, – pasakojo C.Gipsonas. – Nuo to laiko visa komanda, visas štabas sakė: „Ei, mes esame tokie patys. Niekas iš mūsų neprašo išskirtinių nuolaidų, nes jei jau Hanselis neprašo, tai negali prašyti ir visi kiti.“
Pats H.Enmanuelis nesureikšmino minėto įvykio. „Nesu ypatingas, – teigė jis. – Nesu kitoks nei kiti. Vienintelis skirtumas, kad turiu vieną ranką, bet nesu kitoks.“
„Northwestern State“ prezidentas Marcusas Jonesas tarpininkavo, kad H.Enmanuelis pasirašytų sutartį su Luizianos valstijoje esančiu koledžu, nes laisvai kalba ispaniškai. Tai padėjo įtikinti iš Dominikos Respublikos kilusius žaidėjo tėvus, kad jų vaikas sėkmingai pritaps naujoje mokymo įstaigoje.
„Mes turėjome galimybę pasikalbėti apie universitetą ir ko jie tikisi iš savo sūnaus, – sakė M.Jonesas. – Jie nenorėjo, kad jis būtų vertinamas kaip nors kitaip.“
Žmonių reakcija, išvydus, kaip H.Enmanuelis žaidžia krepšinį, pribloškė M.Jonesą.
„Tai įkvėpimas visiems, kurie turi negalių ir kurie jaučia, kad negalia gali riboti juos nuo kai kurių aiškių dalykų, – sakė jis. – Pasikvietęs Hanselį, negalėjau įsivaizduoti, kiek daug skambučių, laiškų ir žinučių gausiu iš įvairių žmonių, kurių vaikai turi negalių, bet sakė, kaip šaunu buvo pamatyti Hanselį įveikiant savąją ir žaidžiant tokiu lygiu.“
H.Enmanuelis, regis, turi sirgalių visur, kur tik keliauja. Jauni berniukai ir mergaitės dažnai būna matę jį vaizdo įrašuose.
Ir per pastarąsias rungtynes, trys moksleiviai šaukė jo vardą ir mojavo, kai šis mankštinosi šalia jų. Kai jis težaidė mažiau nei minutę pirmojoje mačo dalyje, jie skundėsi, kad H.Enmanuelis turėtų rungtyniauti ilgiau.
O kai treneris suteikė tokią galimybę, sirgaliai kilo ant kojų ir plojo kaskart, kai jis gaudavo kamuolį. Kai H.Enmanuelis atkovojo kamuolį, persivarė ir įmetė dvitaškį, pasigirdo vaikų šūksniai: „Hansel! Hansel!“
H.Enmanuelio populiarumas auga, jis jau yra sudaręs sutartis su įvairiomis kompanijomis, tarp jų „Adidas“ ir Gatorade“. Krepšininkas turi dar aukštesnių tikslų.
„Aš pateksiu į NBA, – pareiškė jis. – Tai – didelis tikslas. Niekas manęs nesustabdys. Tik Dievas.“
