Idėjos gimimas
1933 m. liepos 15 d. dokumentiniuose kadruose matyti, kaip lakūnas Steponas Darius, stovėdamas šalia Stasio Girėno, prieš pat kelionę iš Niujorko į Kauną sako, kad skrydis per Atlantą nėra labai sudėtingas, jei tik lakūnai gerai pasiruošę ir turi tinkamą įrangą.
Galerijoje žemiau galite išvysti kadrus, kaip atrodė Darius ir Girėnas bei „Lituanica“ prieš skrydį, iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo kolekcijos.
Būtent S.Darius buvo skrydžio per Atlantą sumanytojas.
1927 m. išvykęs į Ameriką aplankyti giminių, Darius kelionės metu stebėjo lakūno Charleso Lindbergho priėmimą Paryžiuje.
Jis pirmasis 1927 m. gegužės 20–21 d. per 33 val. ir 29 min. perskrido Atlanto vandenyną be sustojimų. Pakilęs iš Gardeno miestelio, esančio Long Ailendo saloje Niujorko valstijoje, jis nusileido Buržė oro uoste Prancūzijoje.
Maršrutą, kuris driekėsi beveik 5 800 km, Ch.Lindberghas įveikė vienviečiu ir vienmotoriu monoplanu „Spirit of St. Louis“, kainavusiu 10 580 JAV dolerių.
Už šį istorinį žygdarbį Ch.Lindberghui buvo įteikta Orteigo premija, kurią įsteigė Niujorko viešbučių tinklo savininkas, pasiūlęs 250 tūkst. JAV dolerių tam, kuris nenutūpdamas nuskris iš Niujorko į Paryžių.
Ch.Lindberghas, kaip JAV armijos rezervo karininkas, taip pat buvo apdovanotas aukščiausiu kariniu apdovanojimu – Garbės medaliu.
Bandydamas įrodyti, kad ir lietuviai yra drąsūs, S.Darius Amerikoje nuolat dalyvaudavo lėktuvų lenktynėse, įsteigė aeroklubą bei aviacijos mokyklą, pasiekė siuntinio pristatymo greičio rekordą ir nuolat skraidė civilinėje aviacijoje.
Ko dar reikia šlovei ir garbei? Nuskristi dar toliau nei Ch.Lindberghas. O koks miestas toliau nei Paryžius? Kaunas. Tokios mintys neapleido Dariaus.
Darius susipažįsta su Girskiu, o šis tampa Girėnu
Tačiau tolimas skrydis ir finansiškai ir dėl žmogiškųjų galimybių vienam lakūnui buvo neįmanomas. S.Darius pradėjo ieškoti bendražygių. Po ilgų įkalbinėjimų Stanley Girchas – taip Amerikoje vadintas Stanislovas Girskis – sutiko būti antruoju lakūnu skrendant per Atlantą.
1932 m. kai S.Darius susipažino su S.Girskiu, šis vertėsi nekilnojamuoju turtu, buvo įkūręs nuosavą taksi bendrovę, kurioje pats dirbo vairuotoju bei buhalteriu.
Būsimasis skrydžio kompanionas domėjosi aviacija, turėjo nusipirkęs nebrangų lėktuvą, puikiai išmanė techniką, mėgdavo demonstruoti mirties kilpas, suktukus ir kitas figūras. Kartą net laimėjo Amerikos legiono aviacijos kuopos prizą už tiksliausią nutūpimą su išjungtu lėktuvo varikliu.
Kitaip nei S.Darius, S.Girskis buvo labiau racionalus, daugiau technokratas, tiksliukas, ramesnio būdo ir... labai mylėjo moteris. Prieš skrisdamas į Lietuvą didžiąją dalį nekilnojamojo turto užrašė tai, su kuria paskutine bendravo.
Lakūnai buvo pasirašę skrydžio sutartį. Dar prieš skrydį nemažai kartų S.Darius su savo advokatu važiavo pas S.Girskio advokatą tobulinti sutarties ir išsiaiškinti finansinių klausimų, kas kiek gaus po skrydžio, jeigu viskas bus gerai.
Vieno laikraščio redaktoriui užsiminus, kad S.Girskis – nelietuviška pavardė ir nekaip skamba duete, ruošiantis skrydžiui S.Girskis tapo Girėnu, nes taip geriau skambėjo – Darius ir Girėnas.
Pasiruošimas skrydžiui
Už bendrus 3200 dolerių (dabar tai būtų apie 50 tūkst. eurų) iš „Pal-Waukee“ oro uosto bendrovės Belankos dirbtuvių, lakūnai įsigijo tuo metu ypač populiarų vienmotorį 6-vietį civilinį lėktuvą „Bellanca J-6 CH 300 Pacemaker“ su 300 AG varikliu.
Lėktuvo gamyklinis numeris buvo Nr.137, o bortinis registracijos numeris – NC-688E. Liemuo buvo suvirintas iš chromo-molibdeno plieno vamzdžių ir dengtas drobe, kabinos vidus išklotas garsą sugeriančios vatos pamušalu. Be šoninių langų dar buvo langelis į viršų, o įlipimui į kabiną įrengtos durelės iš abiejų liemens šonų.
Toks lėktuvas pasirinktas atsižvelgiant į talpinamą didelį degalų kiekį, reikalingą nuskristi apie 8000 km. Lėktuve taip pat buvo įmontuotas iki 45 val. be sustojimo galintis veikti variklis bei navigacinių ir aklojo skridimo prietaisų komplektas.
Dar iki skrydžio per Atlantą Darius su „Bellanca“ buvo skraidęs apie 1000 val. bei gerai žinojo lėktuvo technines galimybes.
Tokio tipo lėktuvą tolimiems skrydžiams buvo pasirinkę aviatoriai Russellas Boardmanas ir Johnas Polando, kurie 1931 m. iš Niujorko perskrido Atlantą ir nuskridę iki Stambulo pasiekė pasaulio skridimo tolio rekordą – 8066 km.
Tačiau nupirktas lėktuvas buvo nepritaikytas skrydžiui per Atlantą, o rekonstrukcijai reikėjo papildomų lėšų. Jas lakūnai surinko iš Amerikos lietuvių, rengdami aviacijos šventes.
Iš pradžių dėl lėktuvo perdirbimo transatlantiniam skrydžiui Darius tarėsi su garsiuoju italų kilmės lėktuvų konstruktoriumi Giuseppe Mario Bellanca, tačiau šio paslaugos kainavo 5000 dolerių.
Pasiderėjus su „E. M. Laird Airplane Co“ bendrove, įsikūrusia netoli Čikagos savivaldybės aerodromo, buvo suderėta 3250 dolerių kaina. Po rekonstrukcijos lėktuvas buvo perregistruotas ir jo buvęs numeris NC-688E (N – JAV ženklas, C – komercinių lėktuvų žymuo) pakeistas į NR-688E (R – „restricted“ – riboto naudojimo).
1933 m. gegužės 6 d. įvyko lėktuvo krikštynos, kuriose susirinkusieji turėjo progą pamatyti jau oranžine-raudona spalva perdažytą lėktuvą „Lituanica“.
Po rekonstrukcijos lėktuvo ilgis buvo 8,45 m, aukštis – 2,59 m, sparnų ilgis – 15,24 m., tuščias svėrė 1 209 kg, jame tilpo 3 040 litrų benzino ir 133 litrai tepalo.
Didžiausias išvystomas greitis buvo 249,3 km/val., vidutinis – 170–180 km/val., maksimalus skridimo nuotolis palankiomis sąlygomis galėjo siekti apie 9 650 km.
Taip pat buvo įmontuotas naujas 365 AG J-6 Wright variklis. Tačiau po perdarymo lėktuvas su pilnais degalų bakais būtų perkrautas, todėl lakūnai, taupydami pinigus, vietą ir svorį, neėmė nei radijo įrangos, nei parašiutų, nei gelbėjimosi liemenių.
Buvo gabenama tik tai, kas reikalingiausia kelionei: indas geriamo vandens, kavos termosas, šeši sumuštiniai su jautiena ir vištiena, apie tris kilogramus vaisių, kondensuoto pieno plytelės, buteliukas sutirštinto pieno, kelios šokolado plytelės ir škotiška degtinė.
Taip pat puodeliai, keletas smulkių įrankių, kurių Girėnas nenorėjo palikti, du kišeniniai bateriniai žibintuvėliai, keturios signalinės „bengalinės“ raketos. „Lituanica“ taip pat ruošėsi gabenti pirmąjį istorijoje transatlantinį oro pašto siuntinį.
Lėktuvo kabina buvo vos 90 cm. pločio ir lakūnams teko sėdėti ant pripučiamų guminių pagalvėlių, padėtų ant tepalo talpyklos, nugaromis atsirėmus į benzino bakus.
Iš Čikagos „Lituanica“ skrido į Niujorką, kur daugiau kaip du mėnesius laukė tinkamo oro. Paskutinis išlikęs Dariaus dienoraščio įrašas padarytas liepos 13 d. Jame trumpai konstatuojama: „Oras dar blogas“.
Prieš skrydį
Liepos 15 d. pagerėjus orams, nuspręsta skristi. Buvo planuojama per 40 skrydžio valandų pasiekti Kauną.
Nors iš Paryžiaus pranešė, jog Pietų Europoje siaučia smarki audra, kurią vėjai neša šiaurės kryptimi, o Niujorko aerodromo meteorologai įspėjo, kad skrisdama 160–180 kilometrų per valandą greičiu „Lituanica“ neišvengiamai pateks į audros spąstus dar nepasiekusi Kauno, lakūnai planų nekeitė.
Prieš skrydį Darius ir Girėnas paskelbė testamentą: „Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių. Būtinai reikia ir jos sūnums prisidėti prie bendro darbo – tirti dar mažai žinomas Žiemių Atlanto vandenyno oro sroves, taip pat naujai išrastus navigacijos būdus ir priemones pritaikyti kasdieniniams reikalams. Mes, gyvendami tokiais laikais, kada oras stengiamasi panaudoti žmonijos reikalams, laikome savo pareiga tautos vardu tą darbą garbingai atlikti.“
Ankstų liepos 15 d. rytą, dar ne visai išaušus, viešbučio valdytojas Martynas nuvežė Darių ir Girėną į aerodromą. Susirinkę išlydėti draugai, rėmėjai, korespondentai, giminės ir smalsuoliai stebėjo lakūnus, einančius į angarą Nr.7 prie „Lituanicos“.
Į kabiną buvo sudėti sulankstyti žemėlapiai, meteorologinės situacijos orlapiai, oktantas ir sekstantas, šiltesni švarkai bei skridimo rėmėjų knyga, penkios banderolės su „Naujienų“ laikraščio 136-uoju numeriu, įvairių laikraščių iškarpos ir kelios knygos.
Skrydžiui parengta „Lituanica“ jau svėrė beveik 3,8 tonos. Atvėrus angaro vartus, lėktuvą išstumti padėjo draugai prancūzų lakūnai Kodo su Rosi.
Užvestas „Lituanicos“ variklis didino sūkius, propeleris skleidė kurtinantį garsą, oro sūkuriai virpino lėktuvą. Pro atidarytą stiklo langelį greta sėdintys pilotai atsigręžė į stovinčiuosius prie lėktuvo ir kilstelėdami rankas atsisveikino.
Lėktuvas pasuko kilimo tako kryptimi ir lėtai įsibėgėjęs, nuvažiavęs beveik 1280 metrų, iki pakilimo tako pabaigos likus trims metrams, atsiplėšė nuo žemės.
Kažkurią akimirką lėktuvas smuktelėjo žemyn, tačiau ilgai sklendęs prie pat vandens paviršiaus, pakilo aukštyn. Telegramų agentūros plačiai po pasaulį paskleidė žinią apie pradėtą „Lituanica“ skrydį, pripažindami jį rizikingiausiu ir drąsiausiu pakilimu transatlantinių lėktuvų istorijoje.
„Lituanica“ nuo žemės Beneto aerodrome Niujorke pakilo 1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min.
______________________________________________________________________
Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.
Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną ir istoriją galima sužinoti apsilankius Lietuvos literatūros ir meno archyve (O.Milašiaus g. 19, Vilnius).
