Jau rašėme apie keisčiausius Lietuvos kaimų pavadinimus. Šį kartą kviečiame susipažinti su įdomiausiais upių pavadinimais Lietuvoje. Tiesa, ne visada jų pavadinimai reiškia tai, apie ką galima pagalvoti tik juos išgirdus.
Nuo čigonų iki šumerų
Kėdainių rajone teka upelis Šumera. Tiesa, su šumerų civilizacija pavadinimas greičiausiai neturi nieko bendro: jo pavadinimas sietinas su žodžiu šumas, reiškiančiu „nuvirimas“ ar „nuoviras“.
Taip pat Kėdainių rajone rasime Indijos upelį. Bet ne dėl to, kad čia gyveno indai: pavadinimas yra kilęs nuo lietuviškos kilmės žodžio indija, kuris reiškia „žemės giluma“.
Tačiau Šilutės rajone tekančio upelio vardu Cigonė pavadinimas kilo būtent iš tautovardžio „čigonas“.
Teka ir Degalas, ir Stulpas, ir Krioklys
Kai kurių Lietuvos upių pavadinimai sutampa su bendriniais lietuvių kalbos žodžiais. Šventoji – turbūt geriausiai žinoma tokia, bet yra ir daugiau. Anykščių ir Panevėžio rajonuose teka Juosta, Ignalinos rajone srūva Dūda (prie jos yra net kaimelis Dūdos), Mažeikių rajonu teka Stulpas.
Kai kurie upėvardžiai vardus gavo nuo kūno dalių. Telšių rajone čiurlena Žarna, Tauragės rajone – Gerklė, o Šilalės rajone – Šlaunis.
Tačiau, ko gero, smagiausias su žmogaus kūnu susijęs upelio pavadinimas yra Zarasų rajone tekanti Rūra. Tai šiame regione paplitęs slavizmas, reiškiantis „užpakalis“, „subinė“.
Molėtų ir Anykščių rajonuose srūva upė Virinta: nors šios upės vanduo ir nėra virintas, pavadinimas greičiausiai išties kilo nuo žodžio „virti“. Panašiai yra ir su upe Svyla Švenčionių ir Ignalinos rajonuose: jos pavadinimas kildinamas iš žodžio „svilti“, nors vanduo joje ir nesvyla. O upelis Žiba Kretingos rajone pavadinimą gavo iš žodžio „žibėti“.
Tačiau ne su visais pavadinimais viskas taip paprasta. Kretingos rajone esantis Degalas taip vadinasi ne dėl to, kad ten kažkas pylė degalus: šis pavadinimas siejamas su žodžiu degis, kuris reiškia „degimas“, „išdegusi vieta“.
Kupiškio rajone esantis upelis Krioklys irgi gavo tokį pavadinimą, nors krioklių gausa ar ypatingu sraunumu negarsėja. Panevėžio rajone tekančios upės, kuri vadinasi Juoda, vanduo irgi toks pats mėlynas kaip kitose upėse.
Nors žodis beržiena lietuvių kalboje nevartojamas ir netgi skamba gana nelogiškai, Rokiškio rajone galime rasti upelį, kuris vadinasi Beržiena. O Raseinių rajone teka Alėja, kurios pavadinimas susijęs ne su aplink ją augančiais medžiais, o su žodžiu „alėti“, reiškiančiu „tekėti“, „varvėti“.
Upė, kuri vadinasi Upė
Pavargę nuo pavadinimų įvairovės gali lengviau atsipūsti sužinoję, kad Lietuvoje teka ir upė, kurios pavadinimas yra tiesiog... Upė. Ji teka per Raseinių ir Jurbarko rajonus.
Panevėžio rajone rasti galima Upytę. Greta jos yra ir to paties pavadinimo kaimas. O jei mėgstate „medinius“ pokštus, jums turėtų patikti Šiaulių rajone esančio upelis pavadinimas Medinupelis.
Netoli Baltijos jūros teka upė pavadinimu Jūra, kurios pavadinimą galima rasti dar XIV a. kryžiuočių tekstuose. Spėjama, kad seniau lietuvių kalboje žodis „jūra“ galėjo apibūdinti ir sausumoje esantį didelį vandens telkinį.
Kauno ir Panevėžio rajonuose galima rasti upelius ne itin pritinkančiu vandens telkiniui pavadinimu Sausinė. Šių upelių pavadinimai kildinami iš žodžio „sausas“: kodėl vietiniai gyventojai nutarė taip juos pavadinti, jau nebežinia.
O Ukmergės rajone esantis upelis Apteka pasižymi gana tiesia vaga ir per savo 18 kilometrų neapteka jokio geografinio objekto.
Nuo Žąsino iki Vilkiaušio
Gyvosios gamtos mylėtojai sau patinkančią upę irgi ras lengvai. Štai biržiečiai myli gerves: Biržų rajone teka ne tik Gervė, bet ir Aukštoji Gervė, Žemoji Gervė, Pagervė ir Pagervėlė.
Ukmergės ir Jonavos rajone teka Lokys. Kauno rajone teka upė Žąsinas. Telšių rajone – Varnelė. Kėdainių rajone srūva Vištupis, o Pagėgių savivaldybėje – Bitė. Vilniaus ir Širvintų rajonuose rasime Musę.
Nors pirmasis šakalas Lietuvoje sumedžiotas tik 2015 m., dvi upės, kurios abi vadinasi Šakalė, Kretingos ir Skuodo rajonuose egzistuoja nuo senų laikų. Tiesa, šių upių pavadinimai kilo nuo žodžio „šaka“.
Šiaurės Lietuvoje, Joniškio rajone srūva Vilkiaušis. Upelio pavadinimas kildinamas iš vilko, bet daugiau informacijos apie vardo kilmę nepateikiama. Vilkai čia, beje, mėgstami: netoliese teka ir Vilkvedis.
Vardai sutampa ir su Hario Poterio personažais
Kai kurių upelių pavadinimai primena jau kasdienėje kalboje nebevartojamus žodžius. Pavyzdžiui Kubuldyno upelis Kauno rajone. Pasak žodyno, „kubuldynu“ vadinama kelmuota, krūmais apaugusi vieta.
Skuodo rajone tekančio Graumenalio pavadinimas irgi sunkiai atpažįstamas. Šis upėvardis kilo nuo žodžio graumuo, reiškiančio „tamsus, pelkėtas, pilnas prilūžusių medžių miškas“. O Geniotalis Šilalės rajone, matyt, atsirado iš žodžio genetė, reiškusio „gyvulių varyklą“.
O kai kurie Lietuvos upelių vardai išvis neprimena jokių lietuviškų žodžių, ir net jų skambesys atrodo svetimas lietuvio ausiai. Štai Švenčionių rajone teka mažas upelis Dobis, prie kurio galėtų fotografuotis Hario Poterio fanai:. tokiu pačiu vardu vadinasi ir elfas iš Hario Poterio knygų serijos. Deja, nieko bendro upelis su elfu neturi: jo vardas kildinamas iš Duobis ar Duobys, o šie vardai – nuo žodžio „duobė“.
Anykščių rajone teka upė, vardu Biebė. Jos vardo kilmė neaiški, bet spėjama, kad galėjo kilti iš senovinio žodžio bebė („baubas“, „baidyklė“).
Trakų ir Varėnos rajonuose rasime upelį Spengla. Nors pavadinimas skamba nelietuviškai, jo kilmė lietuviška: pavadinimas kildinamas iš žodžių „spengti“, „spangti“ arba „spingsėti“.
Kelmės ir Raseinių rajonuose teka Dratvuo. Šios upės vardo kilmė neaiški: spėjama, kad jis gali būti susijęs su skoliniu iš lenkų kalbos drata, kuris reiškia „viela“.
Raseinių rajone čiurlena ir Apusinas. Nors upelio pavadinimas skamba kaip vaistų nuo kosulio pavadinimas, kalbininkai mano, kad jis yra kuršiškos kilmės ir gali būti kilęs nuo epušės medžio, kuris latviškai yra „apse“.
Kauno rajone srūva Redimistis. Apie šio pavadinimo, kuris atrodo labiau tinkantis „Sostų karų“ veikėjui negu Lietuvos upei, kilmę informacijos internete nėra. Neaiški ir netoli Latvijos sienos tekančio Notės upelio pavadinimo kilmė – manoma, kad ji labai sena, baltiška.
Kiti įdomesni pavadinimai
Panevėžio rajone teka Liūlys. Su nosies išskyromis šis pavadinimas nesusijęs – upelio vardas kilo iš žodžio liūliuoti, kuris yra žodžių „banguoti“, „vilnyti“ sinonimas.
Upelis Krūčius, tekantis Varėnos rajone, tuo tarpu savo pavadinimą greičiausiai gavo nuo žodžio pakriūtė, kuris reiškia „statų, yrantį upės krantą“.
Gali būti, kad Lietuvoje turite savo vardo upę. Anykščių rajone teka upė Laimutis, Šiaulių rajone rasime Jonelio upelį, o Kupiškio rajone teka Eglė.
Skinija, tekanti Klaipėdos rajone, neturi nieko bendro nei su skinų subkultūra, nei su kojinių gamintojais: šis upėvardis siejamas su žodžiu „skinti“.
O Tauragės rajone vynas kadaise galimai liejosi laisvai: čia teka upelis Vynija, kurio pavadinimas kildinamas būtent iš svaigiojo gėrimo.
Tikėtina, kad senieji Kėdainių rajono gyventojai turėjo didelių problemų klampodami po pievas: šio rajono pievose prasideda upelis Klamputis. Netoli jo rasime upeliuką, vardu Vanga.
Vienas Minijos kairysis intakas Klaipėdos rajone vadinasi Piktvardė. Vardas kilo iš žodžių „piktas“ ir „vardas“ – kas nutiko prie šio upelio, kad jo vardas tapo piktu, nežinia.
Išgirdę upės vardą Nemylas galėtumėte pagalvoti, kad jos pavadinimas kilo iš nelaimingos meilės. Vis dėlto upės pavadinimą kalbininkai kildina iš žodžių milas („storas veltinis drabužis“) arba mielas („gipsas“, „klintys“, „kreida“).
Kėdainių rajone srūva Nykis. Jo pavadinimas siejamas su žodžiu „nykti“ – matyt, vietiniai gyventojai nemanė, kad upelis išliks ilgai.
Jonavos rajone į Nerį įteka upelis, vardu Užtvinimas. Kodėl upelis pavadintas būtent taip, neaišku. Vos už kelių kilometrų nuo Užtvinimo rasime Paryžiaus ir Šveicarijos kaimus, tačiau ar šie pavadinimai susiję, ar tik rodo senųjų vietos gyventojų kūrybingumą – nežinia.
Kalvarijos savivaldybėje srūva upelis pavadinimu Mergutrakė. Apie jo pavadinimo kilmę informacijos nėra.
Kauno miesto teritorijoje, Dubravo girioje teka upelis mielu pavadinimu – Burbulis. Apie šio pavadinimo kilmę žinių taip pat nėra, nors gali būti, kad pavadinimas kilo iš augalo tuo pačiu vardu.
Kauno rajone yra net du Dievogalos kaimai. Per vieną jų teka Dievogalos Švento Jono upelis. Tikėta, kad jo vanduo turi gydomųjų savybių. Dar 1813 m. Teodoras Narbutas užrašė, kad prie šio upelio susirinkę žmonės melsdavosi, prausdavo nesveikas vietas. Per kitą Dievogalą tekantis upelis vadinasi tiesiog Dievogalos upeliu. Manoma, kad kaimai pavadinimą gavo anksčiau, o upeliai pavadinti pagal juos.
Kupiškio rajone teka upelis irgi labai krikščionišku pavadinimu – tiesiog Dievo Upelis. Kodėl vos 2,5 km ilgio upelis gavo tokį pavadinimą, dabar jau pasakyti sunku.
