Kasteto biografija iki tampant grupės nariu taip pat pasižymėjo įvairiais elementais.
Iš pradžių jis buvo pankas ir brūžino gitarą grupėje provokuojančiu pavadinimu „Marichuana“, o dar vėliau kartu su grupės draugu Donatu Juršėnu-Donciavu įkūrė įrašų studiją ne ką mažiau provokuojančiu pavadinimu „Porno Sound“. Per ją perėjo dauguma lietuviško pogrindžio atlikėjų.
Ankstyvuosius „G&G Sindikato“ metus jau gaubia legendos. Ar išties po dainos „Vokiečių gatvė“ pasirodymo grupei nebuvo leidžiama koncertuoti Vilniuje? Ar skandalingojoje dainoje „Tomas“ minimas Tomas išties egzistavo? Kiek grupės tekstuose buvo realybės ir kiek – išmonės? Kodėl Inga Valinskienė grupės narių į lietuviškos muzikos apdovanojimus atsivestus draugus išvadino valkatomis?
Apie visus šiuos dalykus, taip pat apie lietuviškos muzikos ir lietuviško repo evoliuciją bei dar ankstyvesnius pankiškus metus kalbėjomės su K.Sarnicku-Kastetu. Susitikimas, žinoma, įvyko Vokiečių gatvėje.
– Kaip prasidėjo tavo muzikinė karjera?
– Buvome keturiolikmečiai jaunuoliai, labai mėgome klausytis muzikos. Nutarėme, kad reikia ir patiems groti.
Kokiais 1991–92 m., kai mums buvo po 15–16 metų, subūrėme pankroko grupę „Marichuana“.
Mus, kaip naują gerą grupę, aprašė populiariausi to meto žurnalai, tokie kaip „Moksleivis“ ar „Aitvaras“. Išleidome du albumus net normalių gitarų neturėdami! Nors grojome pankroką.
– O kaip grojote, jei be normalių gitarų?
– Turėjome akustines, nederančias gitaras. Būgnų neturėjome išvis, su šaukštais ir puodais įrašinėjome. Norėjome groti metalą, pankroką, bet neturėjome instrumentų, tai grojome tai, kas gaunasi.
Pirmąją gitarą, beje, mūsų grupė įsigijo iš grupės „Depresija“, kurioje tada grojo Svaras, kurio dar nepažinojau.
Kokiais 1992 m. susirašinėjome su ta grupe laiškais dėl gitaros, tada apsikeitėme kontaktais, susitikome kažkokioje Fabijoniškių kavinėje, ir pirmąkart gyvenime pamačiau Svarą. O gitarą įsigijome iš tuometinio jo grupės nario Benedikto Januševičiaus, dabar garsaus poeto.
Tais laikais pakliūti į spaudą nebuvo sunku. Pakako, kad vienas tuometinis grupės narys išdalintų vokus savo klasiokams, o šie juos nusiųstų į laikraščius ir žurnalus.
Ir atsirado žurnalistai, netgi televizija atvažiavo pas mus. Buvo Jogaila Morkūnas, jis tuo metu vedė laidą, atrodo, „Po pamokų“ vadinosi. Tai mus nufilmavo kaip jauną perspektyvią grupę „Marichuana“.
– Kodėl „Marichuana“? Ar marihuanos rūkymas kaip reiškinys jau egzistavo Lietuvoje?
– Mes žinojome, kad tai kažkoks narkotikas, bet nieko daugiau nežinojome. Jokios informacijos nebuvo.
Tada tekstai gimdavo paprastai – kai esi paauglys ir nori atrodyti intelektualiai, pasiimi tarptautinių žodžių žodyną, vartai, ieškai įdomesnio žodžio, ir su tuo žodžiu sukonstruoji dainos tekstą.
Tekstai gimdavo paprastai – kai esi paauglys ir nori atrodyti intelektualiai, pasiimi tarptautinių žodžių žodyną, vartai, ieškai įdomesnio žodžio.
Panašiai buvo ir su grupės pavadinimu – tą žodį radome tiesiog vartydami kažkokį žodyną. Aš net nežinau, ar tada buvome alkoholio ragavę, o su marihuana realiai susidūrę tuo labiau nebuvome.
Juokingiausia, kad nežinodami, kaip rašosi žodis „marihuana“, pavadinime, kai reikėjo albumui viršelį nusipiešti, mes įvėlėme klaidą, parašėme „Marichuana“ su raide „c“. Nors šiaip turėtų rašytis tas žodis be. Vėliau, kai pradėjome rimčiau groti, tai mus savotiškai gelbėjo.
Apskritai suvokimas apie pankroką pas mus buvo atėjęs iš „Nemuno“ ir „Jaunimo gretų“ žurnalų. Kur kažkur pačiame gale būdavo straipsnis apie tai, kaip Atsuktuvas geria ir žaidžia „Strazdanėles“. Taip ir mes tada suvokėme pankroką.
– O kokios muzikos patys klausėtės?
– Visokios. Bet labiausiai klausėme alternatyviąją amerikiečių hardcore muziką – „Dead Kennedys“, „Ramones“, „Sonic Youth“. Vėliau atsirado „Fugazi“. Ir visa ta muzika, kuri atėjo iki grandžo.
Bet šiaip „devyniasdešimtųjų“ pradžioje, Lietuvai tik atgavus Nepriklausomybę, jokio supratimo apie muzikos stilius dar neturėjome. Tarkime, berods pirmajame lietuviškame muzikiniame žurnale „Mix“ buvo straipsnis apie pankroką, kuriame rašė, kad žymiausios pankroko grupės JAV yra „Ramones“, „Sonic Youth“ ir „Dead Can Dance“.
Dabar jau žinau, kad pastaroji grupė nieko bendro su pankroku neturi. Bet tada galvojome, kad jei žurnalai rašo, tai reiškia, kad pankrokas.
Klausėmės ir AC/DC, dar kažko. Galvojome, kad ir patys galėsime taip groti. Tik po kiek laiko suvokėme, kad, matyt, visgi negalėsime.
– O prieš ką tuomet maištavote kaip pankai? Tarkime, sovietmečio pabaigoje Lietuvos pankai maištavo prieš SSRS, o prieš ką kovojote jūs?
– Buvo sudėtinga. Tuo metu mes laiškais susirašinėjome su pankais iš viso pasaulio, bendravome. Jie visi maištavo prieš politiką, prieš valdžią.
O Lietuvoje tuo metu kaip tik buvo tokia vienybė – susikabinkime visi už rankų, visi išrinkime prezidentą ir panašiai. Tad prasidėjo tokios maišto identiteto paieškos. Manau, su tuo susiduria ir šiuolaikinis jaunimas.
Kurį laiką vyko toks maištas vardan maišto. Vėliau atsirado iš Vakarų perimtos pankroko idėjos – neremti korporacijų, darytis daiktus pačiam, o ne pirkti.
Tarkime, Europoje pankai tada neleisdavo kompaktinių diskų, boikotavo kompaktus, tai boikotavome ir mes. Bet tai mažai ką reiškė, nes įsigyti kompaktų ir šiaip buvo sunku, o išleisti savo albumą kompakte – išvis beveik neįmanoma (šypsosi).
Vėliau prasidėjo jau labiau Lietuvos tematiką atitikęs maištas: prieš savanorišką krašto apsaugos tarnybą, prieš politinę korupciją. Bet čia jau dešimtmečio viduryje. Nors iš tikrųjų ir tada visi labiausiai ieškojo, kur pigiau išgerti alaus, toks tas ir maištas buvo (juokiasi).
– Buvai vienas iš studijos skambiu vardu „Porno Sounds“ kūrėjų. Kaip ji gimė, ką ten veikėte?
– Mūsų pankroko grupei išsiskirsčius, su Donciavu likome dviese ir nežinojome, kuo užsiimti. Buvome Vilniuje, Latako gatvėję įkūrę pankroko-alternatyvios muzikos klubą, įvyko keli renginiai, užsidirbome kažkiek pinigų, bet tvarkos įvesti ten nesugebėjome ir teko klubo veiklą nutraukti.
Pinigus nutarėme investuoti į įrašų studiją, nes norėjome patys įrašinėti savo muziką. Nusipirkome 4 takelių magnetofoną, tuomet retenybę Lietuvoje, kažkokį mikšerinį pultą, turėjome būgnus, gitaras. Ir ėmėme įrašinėti. Tai buvo kokiais 1995 m.
Per „Porno Sound“ studiją perėjo labai daug pogrindžio grupių, kurios dabar įgijo kultinį statusą. „Lipnūs Macharadžos pirštai“, „Armatūra“, „dr. Green“, „Bora“ – visi įsirašinėjo pas mus. Ne tik reperiai.
– Kaip iš panko transformavaisi į reperį?
– Man visada patiko Niujorko scena, kurioje įvairios alternatyvios muzikos srovės maišėsi. „Sonic Youth“, „Anthrax“, „Beastie Boys“ įrašinėjo bendras dainas, darė bendrus turus. Visada mėgau alternatyvų repą, ypač „Beastie Boys“.
Turėdami studiją, galėjome daryti, ką norime. Galėjome groti pankroką, bet bėda, kad nei aš, nei Donciavas nemokėjome dainuoti. O instrumentinė muzika tada mums atrodė neįdomi.
Kadangi dainuoti nemokėjau, pabandžiau repuoti. Taip viskas ir prasidėjo.
Kadangi dainuoti nemokėjau, pabandžiau repuoti. Taip viskas ir prasidėjo.
Kaip tik tada į „Porno Sound“ atėjo įsirašyti Svaras, pradėjome jam daryti muziką.
Visgi hiphopo kaip kultūros įvaizdis man iš pradžių atrodė svetimas, daug meilės jai nejaučiau. Mes atėjome iš pankroko, kur visi buvo atstumtieji, padugnės, intravertai, o populiarioji repo kultūra tada akcentavo asmenybės kultą, ego, savęs aukštinimą, nuotraukas su blizgučiais.
Iš pradžių kompleksavau, kad nesu tikras reperis, bet vėliau savo kompleksus perlipau. Bet reperiu pagal populiarų to meto įsivaizdavimą, kuriam rūpi pinigai, auksinės grandinės, mašinos ir bobos, taip niekada ir netapau.
Užtat supratau, kad repas – tai ne vien Vanilla Ice ir MC Hammeris. Kad tai apima daug skirtingos muzikos, tekstų, žanrų. Taip, nors pradėjau repuoti tik dėl to, kad nežinojau, ką dar daryti, ilgainiui atsirado ir meilė tai muzikai.
– Kada tapai „G&G Sindikato“ nariu? Kaip suprantu, 1999 m., kai pasirodė pirmasis grupės albumas „Tavo sielos vagiz“, jau juo buvai?
– Čia toks diskutuotinas klausimas. Tuo metu niekas labai nesvarstė, kas yra, o kas nėra grupės narys. Kadangi aktyvius reperius Lietuvoje tuo metu buvo galima suskaičiuoti ant rankos pirštų ir mes juos visus pažinojome, mes juokėmės, kad visi esame gauja, klanas, sindikato nariai.
Mūsų nuotraukose iš pirmųjų grupės interviu matyti daug su mumis kartu besitrynusių draugų, ir mes sakydavome, kad jie irgi „G&G Sindikato“ dalis. Grupės dainose būdavo ir kitų DJ'ų interliudų. Mes įsivaizdavome save kaip lietuviškus „Wu-Tang Clan“.
Iki Svarui ateinant į „Porno Sound“ įsirašyti, grupė vadinosi tiesiog „G&G“, nes joje buvo du nariai – Gabrielius (Gabrielius – tikrasis Svaro vardas, – 15min) ir Giga. Bet kai Svaras pas mus ėmė įrašyti savo pirmus įrašus, Giga jau nedalyvavo grupės veikloje.
Aš tada jau irgi įrašinėjau repo dainas. Jis man rodė savo kūrybą, aš jam savo, ir kažkada, kai parodžiau kažkokią savo dainą, jis pasiūlė ją įdėti į „G&G“ albumą. Tačiau tiksliai tos akimirkos, kai „G&G“ virto „G&G Sindikatu“, neatsimenu.
Mes tikrai nelabai gilinomės. Net prieš pasirodant „Gatvės lygai“, dar nelabai buvo aišku, kas grupėje yra, o kas nėra. Mums tai tiesiog neatrodė svarbu.
– O Giga grupės veikloje niekada nebedalyvavo?
– Ne. Aš jo niekada asmeniškai nepažinojau, jį pažinojo tik Svaras. Ir į „Porno Sound“, man atrodo, niekada nebuvo atėjęs. Tik viename koncerte, kur grojo „G&G Sindikatas“, esame neakivaizdžiai susitikę.
Tai buvo 2000 m. sausį „Kablyje“. Ten vyko repo festivalis. Tai buvo turbūt pats pirmas koncertas, kuriame dalyvavau kaip reperis. Ir jau repavau dainas, kurios buvo „G&G Sindikato“ albume.
– Kur mėgo rinktis to meto Lietuvos reperiai?
– Aktyvesni, kurie kažką įrašinėjo, rinkosi „Porno Sound“. O šiaip juokinga, kad mūsų, „G&G Sindikato“, viena dažniausių susibūrimo vietų buvo degalinė prie „Senukų“. Net nežinau, kodėl. Berods, Svaras mėgo tą vietą, nes motociklininkas buvo. Mes ten sėdėdavome ir kalbėjome, kaip sekasi ar nesiseka repuoti.
Susitikdavome ir krepšinio aikštelėje – dainą „Streetbolas“ įrašėme neatsitiktinai. Vasaromis mėgome ir Vokiečių gatvėje susirinkti. Alų gerti, laisve mėgautis (šypsosi). Prie fontano susėdę, viduryje.
Žmonių ateidavo dešimtys, ne tik reperiai. Tačiau ateidavo ir ta jaunoji karta, kuri tada dar buvo paaugliai, o vėliau patys sėkmingi tapo. Shmekla ir Vaiperis, pavyzdžiui.
– Kaip rašydavote tekstus? Kartu ar atskirai? Aptardavote dainų temas?
– Pirmiausia gimdavo instrumentalas. Tada kažkuris pirmas nugriebdavo jį ir sakydavo: „aš ant šitos muzikos rašysiu“. Ir apsispręsdavo, ar nori vienas tą dainą įrašyti, ar su kažkuo. Sugalvodavo temą, sakydavo: „Rašau tekstą apie tą ir tą. Ar norit prisidėti?“ Tada tas, kas nori, galvoja savo dalį. Būdavo, kad įrašydavai savo dalį negirdėjęs draugo dalies, bet dažniausiai žinodavome, ką padarė kiti.
Turėjome taisyklę, kad kiekvienas turi rašyti sau tekstą pats. Yra labai nedaug dainų, gal dvi ar trys visoje „G&G Sindikato“ aštuonių albumų diskografijoje, kur kažkuris mūsų repavo ne savo tekstą.
Net neprisimenu, kaip tai prasidėjo. Berods, kažkuris mūsų tiesiog atėjo ir pasakė, kad taip turi būti, nes visame pasaulyje taip yra. Ir mes taip darėme. Tik per koncertus būdavo, kad kartais vieni kitų eilutes parepuodavome, bet čia irgi reti atvejai.
– Kuri daina iš pirmųjų albumų labiausiai įstrigo?
– Man visada juokinga prisiminti „Prisijunk prie mūsų“ iš „Gatvės lygos“. Tai mano solinė daina, viena pirmųjų, kurią įrašėme tam albumui. Retai ją grojame, bet kai grojame, visada pagalvoju: „Kas pas mane tuo metu galvoje dėjosi, kad parašiau tokį tekstą?“
Beje, tada, kai mes su Donciavu šitą dainą įrašėme ir Svaras atėjo paklausyti, pirmiausia apsimetėme, kad čia ne aš. Sakiau – čia draugas įrašė šitą dainą. Svaras patikėjo. Neatpažino. Vėliau turėjau prisipažinti, kad pats repuoju. Buvo netgi gėda šiek tiek.
– Kiek jūsų tekstuose buvo realaus gyvenimo, kiek – kūrybos?
– Kai pradėjome repuoti, repo pasaulyje egzistavo labai stipri dogma, kad „tikras“ reperis gali repuoti tik apie tai, ką pats patyrė. Jei jis repuoja apie tai, ko nepatyrė, jis yra fake reperis.
Bet aš nebuvau tas, kuris tokiomis dogmomis tikėjo aklai. Gal savotiškas lūžis buvo, kai Eminemas išlindo į pasaulį. Jis man padarė poveikį. Eminemas turėjo savo sukurtą personažą, iš kurio perspektyvos repavo – Slim Shady. Taip ir pas mane buvo Kastetas, kuris vaikšto gatvėmis, mušasi, geria ir panašiai.
Mano realiame gyvenime to nebuvo. Bet kai man sakydavo, kad nesu trū, aš atsikirsdavau: taip, bet aš apie tai galvoju. Grįžtu namo, atsigulu į lovą ir svajoju, čia smagiai galėčiau leisti laiką su mergomis, visa kita. Ir tada prasidėdavo toks savotiškas personažo kūrimas.
Aišku, turėjome ir laukinių vakarėlių. Bet nesinori detalizuoti ir pasakoti, kas dainose tikra, kas netikra. Mes esame normalūs žmonės, kurie visko gyvenime esame patyrę. Gyvenime buvo ir stipresnių įvykių, kurie liko neapdainuoti dainose. Ir, be abejo, dainose yra įvykių, kurie niekada nenutiko gyvenime.
Gyvenime buvo ir stipresnių įvykių, kurie liko neapdainuoti dainose. Ir, be abejo, dainose yra įvykių, kurie niekada nenutiko gyvenime.
Vienas dalykas: dainose niekada nemelavome. Neapsimetėme geresniais negu esame arba blogesniais negu esame. Rimtai nešnekėjome apie ginklus, mašinas ir panašiai. Tai darėme nebent per ironijos prizmę, šaipydamiesi iš repo stereotipų.
– Dar pakalbėkime apie jūsų garsiąją dainą „Tomas“. Ar egzistuoja realus žmogus, vardu Tomas, kurio gimtadienyje įvyko tai, apie ką repuojate dainoje?
– Ne. Tuo metu net neturėjau nė vieno draugo, vardu Tomas (juokiasi). Tai išgalvotas žmogus. Nors kai tuomet mūsų klausdavo, bandėme meluoti, kad čia yra mūsų draugas.
Tomas mūsų chebroje buvo savotiškas personažas, kuriam nurašydavome visas blogybes. Jei kažkas prisigerdavo, susimušdavo, sakydavome, kad čia Tomas kaip nors dėl visko kaltas.
Bet iš tikrųjų tokio Tomo nebuvo. Jeigu išgirsite kokį nors 50-metį vardu Tomas besigiriant, kad jis įkvėpė „G&G Sindikato“ dainą, žinokite, kad jis meluoja.
Kaip sugalvojau tą vardą, net nežinau. Tai galėjo būti ir koks nors Matas... Dabar galvoju, gal Tomo vardas tiko kaip tik dėl to, kad nepažinojau nė vieno Tomo.
– Bėgant laikui, jūsų skambesys darėsi mažiau „gatvinis“, tekstai tapo mažiau šokiruojantys. Tai nutiko natūraliai ar buvo sąmoningas sprendimas?
– Žmonės keičiasi. Atsimenu, kokiais 2002 m. grojome Vingio parke. Buvo daug žmonių, vyko kažkokia didelė šventė. O mes repavome keikdamiesi, visiškai necenzūruodami savo tekstų ir to nebijojome. Jautėmės laisvai, neturėjome jokių kompleksų.
Nesakau, kad dabar taip nebūna. Kai grojame festivaliuose, tamsiu metu, galime atrepuoti savo tekstus be cenzūros.
Tačiau dabar dažnai tenka groti ir renginiuose, kur ateina mūsų fanai su savo vaikais. Tada padarome paprastai – paliekame fanams nuspręsti, ar jie nori girdėti keiksmažodžius.
– Ką turite omenyje? Prieš koncertą paklausiate fanų, ar keiktis, ar ne?
– Ne, ne. Tiesiog prieš dainų vietas, kuriose yra keiksmažodžiai, nuo lūpų atitraukiame mikrofonus. Bet dažnai tada publika keiksmažodį suskanduoja už mus. Tai savotiškas žaidimas.
Dar grįžtant prie klausimo apie tekstus, tai, aišku, keitėsi pats gyvenimo suvokimas. Anksčiau buvo vieni dalykai svarbūs, dabar – kiti, tai natūralu.
„Gatvinių“ temų sumažėjo, nes nebeleidžiu laiko gatvėse. Vaikštau į parduotuves, vedu vaiką į mokyklą ir panašiai. Kiti dalykai rūpi. Nerepuosiu juk apie tuo, kuo negyvenu. Tas virsmas natūralus.
Vidinio pykčio irgi mažiau dabar. Daugiau ironijos, politikavimo. Bet, aišku, likome linksmi, pašėlę, kurie vis dar kai kada mėgsta ir „nutrūkti“.
– Koks buvo jūsų santykis su Lietuvos popmuzikos scena, kai išgarsėjote? Patyrėte kokią nors antipatiją? Kaip patys jautėtės būdami šalia popžvaigždžių?
– Viskas buvo normaliai. Nors dabar, kai pasižiūriu į tų laikų nuotraukas, galvoju – Dieve, kaip į mus turėjo žiūrėti žmonės... Buvome, nepabijosiu to žodžio, lochai.
Kai dabar atsiranda naujų grupių, kad ir tie patys „Flying Saucer Gang“, ir aš girdžiu, ką apie juos žmonės kalba, aš savotiškai nusišypsau. Galvoju – mes buvome lygiai tokie patys.
Kai dabar atsiranda naujų grupių, kad ir tie patys „Flying Saucer Gang“, ir aš girdžiu, ką apie juos žmonės kalba, aš savotiškai nusišypsau. Galvoju – mes buvome lygiai tokie patys.
Tokie patys keisti, kvaili, pikti. Gal tik turėjome kitokią pasaulėžiūrą, labiau atvirai ėjome prieš madą, prieš sistemą, bandėme ją laužyti.
Bet į mus visi žiūrėjo kreivai. Ir mes elgėmės, tiesą sakant, kreivai. Vieni pirmųjų „Bravo“ apdovanojimų vyko Kongresų rūmuose, organizatoriai mus pakvietė. Mes pasakėme – gerai, grosime, bet atsivesime 50 draugų reperių.
Anksčiau interviu metu sakiau, kad mes „Sindikatą“ suvokėme kaip gaują. Tai va, visą gaują ir atsivedėme ant scenos. Kadangi jiems atskiro kambario negalėjo duoti, iki pasirodymo laikė hole, kur buvo paruoštas furšetas.
Kol publika sėdėjo salėje ir žiūrėjo apdovanojimus, mūsų draugai išgėrė visą alkoholį, suvalgė visą maistą. Atsimenu, Inga Valinskienė netgi pareiškė organizatoriams: „Kas šituos valkatas čia įleido?“
Toks tada buvo požiūris į mus. Ir aš tą požiūrį visai pateisinu. Nesakau, kad buvome valkatos tiesiogine prasme, bet šou versle mes bandėme tokie būti. Iššaukiantys, darantys nesąmones. Jei mums kažko nenorėjo leisti, mes ten tiesiog nedalyvaudavome.
Ilgainiui vakarėliuose nustojome dalyvauti. Jautėmės ne savo vietoje, Mums pozuoti ant raudono kilimo buvo neįdomu. Rengtis pagal dreskodą, gerti šampaną, šypsotis žmonėms, kuriems nenori šypsotis, bendrauti su žmonėmis, su kuriais tu nenori bendrauti...
Daug žurnalų mus kalbino fotografuotis. Bet mes turėjome nuostatą, kad jei žurnalas nori turėti mūsų nuotrauką, ta nuotrauka bus tokia, kokios mes norim. Dažniausiai jiems tai netikdavo.
Taip ilgainiui mūsų santykiai su populiariąja kultūra nutrūko. Mums jų nereikėjo, jiems mūsų, manau, irgi ne.
– Bet Lietuvos visuomenėje, net ir nenorėdami fotografuotis, tapote žodžio „hiphopas“ sinonimu, buvote vienintelė grupė, kurią daugelis neklausančių repo galėjo įvardinti. Ar dėl to jautėte atsakomybę?
– (galvoja) Sunku pasakyti... tuo metu apie tai negalvojome. Viskas ėjo savaime. Žinoma, dalis grupės narių labai stipriai prisidėjo prie to, kad repas Lietuvoje vystytųsi.
Kai tik atsirado internetas, buvo palaikomas Hip-hop.lt portalas, kur buvo galima keistis informacija, dainomis, nuomonėmis, buvo albumų recenzijos. Įrašų studijoje pusvelčiui įrašydavome daugelio reperių dainas, leisdavome rinkinius. Tai nebuvo našta – tai buvo įdomu.
Repo pasaulis mus gerbė. Su juo visą laiką, net ir lipdami ant didžiųjų scenų, turėjome daug bendro, niekada neišdavėme tam tikrų savo principų – negrojome pagal fonogramą, nekeitėme muzikinio stiliaus vardan komercinės naudos.
Žinoma, slėgė, kad buvome vienintelė populiari repo grupė. Tai kėlė pavojų užmigti, nejausti konkurencijos. Kai daugiau grupių, gali mokytis iš kitų dalintis patirtimi, rašyti bendras dainas.
Kai išpopuliarėjo „Tie geresni“ ar Lilas ir Innomine, mes labai džiaugėmės. Nes atsirado konkurencija. Mes niekada negrojome arenose, tiesiog nemanėme, kad tai įmanoma. O Lilas ir Innomine sugrojo arenoje. Tada ėmėme galvoti, gal ir mes galime? Ne dėl to, kad aplenktume juos, bet kad būtų naujas iššūkis.
– Ar tiesa, kad pasirodžius „Vokiečių gatvei“ jums buvo uždraudę koncertuoti Vilniuje?
– Šita istorija jau sena ir legendomis apipinta. Aš galiu pasakyti tik savo teoriją. Ji susijusi su renginiu Vingio parke, apie kurį jau pasakojau. Kai didelėje nemokamoje šventėje nuo scenos varėme tekstus atvirai, su keiksmažodžiais.
Maždaug tada atsirado daina „Vokiečių gatvė“, kuria prieštaravome tam, kad Vilniuje viešai negalima gerti alaus. Ir mums paskambino kažkokio koncerto, kur turėjome koncertuoti ir jau buvome sutarę, organizatoriai. Ir sako – atsiprašome, visgi negalime jūsų pakviesti.
Taip nutiko vienąkart, kitąkart. Mus lyg ir bandė kviesti, lyg ir ne. Ėmėme domėtis, kas vyksta. Ir organizatoriai užsiminė lyg ir iš Vilniaus miesto savivaldybės gavę nurodymą, kad „G&G Sindikatas“ negali groti viešuose renginiuose – antraip renginys negaus savivaldybės leidimo. Galėjome groti tik klubuose, kitose uždarose erdvėse.
Tai tęsėsi virš metų. Bet sakau, kad tai tik mano teorija, susidaryta iš nuogirdų. Galbūt tai buvo savivaldybės atsakas į „Vokiečių gatvę“. Nors tai nebuvo daina apie alaus gėrimą. Tai buvo daina apie bandymą varžyti laisvę, reguliuoti gyvenimą.
– Parašei knygą, esi šeimos tėvas. Ar dar liko to vidinio jaunystės maišto?
– Manau, kad liko. Prieš metus išėjau iš darbo. Su tikslu kažką gyvenime nuveikti daugiau (šypsosi).
– Ir pradėjai rašyti knygą?
– Jau buvau beveik parašęs. Bet esmė, kad galbūt su amžiumi ateina momentas, kai pradedi viską labiau vertinti, kiekvieną dalyką, kurį darai. Kiekvieną dalyką darydamas pradedi lyginti save su žmonėmis, kuriais žaviesi, dainomis, kurias jie yra sukūrę, ir galvoji, ar tau pavyko tą padaryti ir ar pavyks ateityje.
Kiekvieną dalyką dabar stengiuosi daryti daug atsakingiau. Kiekvieną dainą padaryti ne bet kokią. Ar knygą. Dabar galvoju, ar galėčiau parašyti knygos tęsinį. Bet aš nenoriu rašyti blogesnės knygos! Nenoriu įrašyti blogesnio albumo. Noriu įrašyti geresnį.
Nes mes nebeturime laiko daryti bet ko. Daryti blogų dalykų. Dabar mes turime daryti geresnius. Juolab ir sukaupta patirtis išmokė, kaip atsirinkti, kaip nebedaryti prastų dalykų.
Nes nebeturime laiko daryti bet ko. Daryti blogų dalykų. Dabar mes turime daryti geresnius.
Manau, tai esminis pokytis požiūryje – nebenori daryti bet ko, nori daryti gerai.
O vidinis maištas... Mes turbūt nė vienas nebelaikome savęs reperiu kažkokia ideologijos prasme. Gal įsivaizduojame esantys tiesiog menininkai. Nors man šitas žodis irgi nepatinka, nes aš taip nesijaučiu. Esu paprastas žmogus, kuris moka mokesčius ir domisi begale įvairių dalykų.
Dabar maištaujame jau ne vardan maišto, o legaliomis priemonėmis, pavyzdžiui, eidami balsuoti, balsuodami prieš kažką ir už kažką. Bandydami kelti ir bendrapiliečių sąmoningumą. Tas gerasis maištas, kai maištauji ne šiukšlindamas, darydamas netvarką ir panašiai, o maištingą energiją nukreipdamas kūrybos linkme. Ne griovimo, o statymo.
– Kaip vertini dabartinį lietuvišką repą? Ar su jaunimu viskas gerai? O gal dabar reperiai nebe tokie, kokie buvo?
– Negalėčiau pasakyti, kad kažkada buvo geriau ar blogiau. Kai mes pradėjome, toks dalykas kaip hiphopas apskritai nelabai egzistavo. Taip, iki mūsų buvo „lenarinė“ karta – „Uzi“, Lukas, SEL. Tada visi Lietuvos vaikai buvo reperiai.
Bet mums leidžiant pirmuosius albumus hiphopo banga buvo atslūgusi. Buvome baltos varnos. Mums sakė – ei, šita muzika jau niekam neįdomi, ką jūs čia darote.
Dabar atvirkščiai – repas lyderiauja pasaulio popmuzikos rinkoje. Manau, tai, kad repas tapo popmuzika, tapo didžiausia problema. Daug reperių bando „pataikyti į madą“, daryti, kaip daro kiti.
Bet nenoriu būti tas, kuris sako „mūsų laikais buvo geriau“. Nes nemanau, kad buvo geriau. Dabar yra labai geros sąlygos, daug informacijos. Gali skaityti, kurti, žiūrėti, mokytis.
Repui Lietuvoje dabar aukso amžius. Niekada nebuvo taip, kad repo grupės koncertuotų arenose, sausakimšuose klubuose, kad „Youtube“ būtų tiek peržiūrų.
Daug dabartinio lietuviško repo man nepatinka. Aš jo neklausau. Bet tikrai nesmerkiu – jis gali būti toks, koks yra. Man netrukdo.
– O dar klausai repo? Kas pastaruoju metu labiausiai įstrigo?
– Klausau. Tarkime, yra toks atlikėjas Logic. Klausiau jo albumo su akustinėmis gitaromis, man jis imponavo, patiko jo muzikinis stilius. Klausau senų grupių, „senų meilių“, stengiuosi išgirsti, ką jos groja dabar. Kartais patinka, kartais ne.
Klausau, aišku, ir šiuolaikinį repą. Tik ne visą. Neklausau jaunimo mylimų atlikėjų – Lil Xan ir panašiai. Nes kai paklausau, suprantu, kad aš tokios muzikos jau klausiausi, kai man buvo 16 metų.
Neklausau jaunimo mylimų atlikėjų – Lil Xan ir panašiai. Nes kai paklausau, suprantu, kad aš tokios muzikos jau klausiausi, kai man buvo 16 metų.
Kai klausiau depresyvų pankroką apie tai, kaip manęs niekas nesupranta, mane paliko mergina ir mano sieloje randai.
Manau, kad dabar jaunimo mėgstamų reperių muzika nesiskiria nuo tų laikų pankroko, kurį klausėme. Tai ta pati muzika, tik įvilkta į kitą rūbą.
– O, pavyzdžiui, Kanye Westas – klausai ar ne?
– Man Kanye Westas labai patinka. Tai nėra tas atlikėjas, kurį klausyčiau nuolat. Bet vienu metu kai kurias jo dainas sukau ir galvojau – tai nėra visiškai tokia muzika, kurią mėgstu, bet jis tam tikrame lygmenyje yra monstras. Tai, kaip techniškai kai kurie dalykai padaryti, visa kita.
Aš laisvalaikiui savo malonumui pastaruoju metu, beje, pradėjau klausyti XX a. šešto ar septinto dešimtmečio garažinį roką. Nes su amžiumi ateina tas dalykas, kad tu klausai šiuolaikinę muziką ir suvoki, kad jie nieko naujo neparodo, nepasako. Tarkime, „Tame Impala“. Jie labai faina grupė, viskas gerai, bet jau esu tai girdėjęs.
Arba iš jaunimo grupių, kai kokį „ba.“ klausau. Irgi man jie labai faini, bet tai jau esu klausęs ir girdėjęs. Ten nelabai yra kažko naujo. Dėl to pasinėriau į senesnę muziką, kur randu tiek pat visko.
– O „G&G Sindikato“ ankstyvos kūrybos klausai?
– Labai, labai retai. Kartais su grupe pagalvojame, gal reikia įtraukti senų dainų, kurių niekad nebegrojame, į repertuarą. Tada perklausome kokį seną albumą. Ir suprantame, kodėl tų dainų niekada nebegrojame (juokiasi).
Klausydamas „Gatvės lygą“ aš nesuvokiu, kaip tam tikri „gabalai“ buvo įrašyti, surepuoti. Ir kaip žmonės galėjo tai klausyti. Nes man pačiam kartais nesuvokiama, kaip blogai viską buvome padarę.
– Ką rekomenduotum 20-mečiui, norinčiam susipažinti su ankstyvąja jūsų kūryba?
– Siūlyčiau paklausyti visą albumą „Tavo sielos vagiz“. Išgirsti, koks repas buvo praeito amžiaus pabaigoje. Kai neturėjome jokių techninių galimybių, įrašinėjome su kompiuteriu, kurio hardas buvo turbūt 500 MB ir kuris turėjo 256 MB RAM. Šiuolaikiniai telefonai daug galingesni negu technika, kuria įrašinėjome albumą.
Albumo tiražas buvo gal 300 kopijų. Didžioji dalis tiražo buvo pagaminta rankomis, kompaktai kepami tiesiog studijoje. Vieną kompaktą iškepti trukdavo 20 minučių, tai gali pasiskaičiuoti, kiek iš viso laiko užėmė, kol įrašėme visus kompaktus. (Truko apie 100 valandų, tad daugiau negu 4 paras, –15min)
Lipdukus, kuriuos klijavome ant kompaktų, irgi spausdinome su printeriu ir klijavome rankomis. Ir vežėme į parduotuves. Atsimenu, pats į Panevėžį dėžę kompaktų vežiau. Platinimas buvo labai chaotiškas.
– O iš kitų Lietuvos repo grupių ir atlikėjų iš jūsų jaunystės laikų?
– Dabar gal daug kas jau nesupranta rusiškai, bet tada buvo stipri rusiško repo banga Lietuvoje. Man patikdavo tokios grupės kaip „Lil Croo“, „Black Sam“. Manau, varė geriau už „Sindikatą“.
Jie galėjo iš rusiško repo mokytis, kaip rimuoti, dėlioti žodžius. Mes galėjome mokytis tik iš „Uzi“, Luko ar SEL. Jie mums atrodė pavyzdys, kaip nereikia repuoti, o kaip reikia, nežinojome.
Iš lietuviško repo senųjų įrašų įdomus gali būti Shmeklos ir Vaiperio albumas, dar buvo grupė „Kitokie MC“, dar buvo toks Montė, grupė „Zenitas“ turėjo įdomių įrašų. Nedaug buvo pas mus repuojančių, bet šis tas buvo.
