Bet šie nameliai kilo tiesiai ant Žaliakalnio šlaito, tad jų gyventojai, nors ir vargą vargdami, galėjo grožėti įspūdingu vaizdu. Rajono išvaizda – skurdūs nameliai ant šlaito – priminė Brazilijos favelas, tad ir rajonas gavo Brazilkos vardą.
Dabar Brazilka jau yra Kauno istorijos dalis. Beveik nebeliko senųjų gyventojų, o senųjų lūšnų nebeliko išvis. Žaliakalnio šlaitus nusėjo privatūs pasiturinčių žmonių namai. Dažnai jų gyventojai nežino apie išskirtinę rajono, pasižymėjusio ne tik skurdu, bet ir tvirta vietine bendruomene, istoriją.
Apie Brazilką portalui 15min pasakojo kaunietė istorikė Austra Meidutė-Drigotienė, tyrinėjusi šį rajoną ir apie jį parašiusi mokslinį darbą. Interviu su ja skaitykite žemiau.
– Kodėl Brazilka vadinosi Brazilka? Internete radau dvi versijas – viena teigia, kad čia kėlėsi į Braziliją prieš tai emigravę, bet ten laimės neradę lietuviai, o kita – kad tai lėmė paties rajono panašumas į skurdžius Brazilijos rajonus. Kuri teisingesnė?
– Yra toks mitas, kad į Brazilką kraustėsi iš Brazilijos grįžę asmenys, bet jis nelabai pagrįstas. Na, gal vienas kitas ir galėjo pasitaikyti, bet tokių tikrai nebuvo dauguma.
Iš esmės rajonas pavadinimą gavo dėl savo išvaizdos. Čia stovėjo namai ant šlaitų, pastatyti iš bet kokių medžiagų, iš kartono, iš šiferio, metalo lakštų... Panašiai kaip Brazilijos favelos. Ką rasdavo išmesto ar palikto žmonės, iš to jie namukus ir statydavosi.
Ir gyvenimo būdas priminė Brazilijos favelas. Žmonės buvo vieningi, vienas kitą palaikė, buvo gana draugiški. Bendraudavo vieni su kitais, turėdavo susitikimo vietas, kur moterys kartu gamindavo vakarienę, vyrai kortom žaisdavo, vaikai visuomet šalimais lakstydavo. Tad ir išvaizda, ir gyvenimo būdas lėmė tą pavadinimą.
Dar man teko girdėti legendą, kad į Kauną turėjo atplaukti laivas, kuris turėjo emigrantus išgabenti į Pietų Ameriką – Braziliją, Argentiną. Bet kažkas atsitiko, tas laivas neatplaukė, ar tai sugedo, ir tie žmonės tiesiog išsiskirstė bei apsigyveno Žaliakalnio šlaituose.
Taip rajonas buvo pramintas Brazilka. Bet faktinio patvirtinimo tai legendai, kiek man žinoma, nėra.
– Kur buvo Brazilkos rajono ribos? Kada Brazilka kauniečių sąmonėje įsitvirtino kaip atskira miesto dalis?
– Matote, išskirti konkrečią teritoriją, kur tiksliai prasidėjo ir baigėsi Brazilka, nelabai įmanoma. Nes tą sąvoką kauniečiai suvokė skirtingai, ir jos ribas kiekvienas žmogus apibrėžė kitaip.
Aš manau, kad pats terminas „Brazilka” labiausiai yra tinkamas vartoti ne tiek geografine prasme, kiek apibrėžti tam tikrą gyvenimo būdą – skurdūs, iš bet kokių medžiagų suręsti nameliai ant šlaitų, stiprus bendruomenės jausmas.
Visgi, jei kalbame apie geografiją, galime sakyti, kad pagrindinė Brazilkos gatvė buvo tuometinė Mažoji Darbininkų gatvė, kuri šiandien vadinasi P. Dovydaičio gatve. Taip pat Brazilka apėmė Anykščių gatvę ir aplinkinius šlaitus.
Būtent šioje teritorijoje Brazilka pradėjo kurtis apie 1930 m. Čia gyvenantis ūkininkas Jonas Sabaliauskas iš tėvo Žaliakalnyje paveldėjo labai didelį žemės plotą.
Kadangi vienas to sklypo jis nepajėgė išlaikyti, jį išskaidė, padalino į mažus sklypelius ir pradėjo juos nuomoti nepasiturintiems žmonėms.
Tada Kaune buvo labai didelė butų krizė. Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė, į miestą ieškodami geresnio gyvenimo iš visos Lietuvos privažiavo daug žmonių. Daug jų neturėjo gyvenamosios vietos. Socialinių valstybės skiriamų būstų buvo labai mažai, juose visi norintys nesutilpo.
Tad vienintelė išeitis žmonėms buvo išsinuomoti labai pigų žemės sklypą ir jame pasistatyti savo namelį. Taip po truputį kūrėsi ir kūrėsi Brazilka. Kadangi nameliai buvo pigūs, renčiami iš bet kokių medžiagų, rajonas buvo panašus į Brazilijos favelas.
Dar iš pradžių šitas rajonas pagal ūkininko pavardę vadintas Sabalių kaimu, bet ilgainiui prigijo Brazilkos vardas.
Brazilka prasidėjo nuo mano minėtų gatvių. Tačiau kiek tęsėsi Brazilka, nuomonės jau išsiskiria.
Tarkime, viena dėstytoja man pasakojo, kad, jos suvokimu, Brazilka yra visi Žaliakalnio šlaitai, einantys link Neries. Ir Kalpoko, Žemaičių, Biržų gatvė, ir visi kiti link Jonavos gatvės einantys šlaiteliai.
Tačiau mano močiutė, kuri Brazilkoje ilgai gyveno, kaip Brazilką išskyrė tik P. Dovydaičio ir Anykščių gatves, kur gyveno iš J.Sabaliausko žemę nuomoję gyventojai. Toliau, pasak jos, jau buvo nebe Brazilka. Širvintų g. šlaitus vadino Argentinka.
Ir kai kurie kiti mano kalbinti kauniečiai kaip atskirą rajoną išskyrė ne tik Brazilką, bet ir Argentinką. Buvo toks asmuo, vardu Alfonsas Česnakavičius, kuris taip pat turėjo nemažą sklypą maždaug ties dabartine Širvintų gatve. Jis, kaip ir Jonas Sabaliauskas, tą sklypą išskaidė, ten apsigyveno panašūs gyventojai. Ir tą dalį nemažai kauniečių vadino Argentinka.
Bet apie Argentinką kalba ne visi žmonės – kito tokio žodžio net nėra girdėję ir nelaiko Argentinkos atskiru rajonu.
– Jei teisingai suprantu, tokią sumaištį lėmė tai, kad Brazilka niekada nebuvo kažkoks oficialus administracinis terminas, kaip kiti rajonų, seniūnijų pavadinimai? Tiesiog šnekamojoje kalboje paplitęs vardas.
– Taip, administraciškai Brazilka niekuomet nebuvo apibrėžta. Bet laikraščiuose, tarpukario spaudoje net ir pačios savivaldybės atstovai tą teritoriją vadino būtent Brazilkos pavadinimu. Nes tuo metu kauniečiai tikrai žinojo, kas tai yra.
Ir praktiškai bet kuris kaunietis, gatvėje paklaustas, kur yra Brazilka, galėjo nukreipti teisinga linkme. Tas terminas buvo žinomas ir kauniečiams, ir savivaldybei, bet nebuvo oficialus.
Brazikos terminą galima būtų lyginti su, tarkim, Slabodke – tai irgi nėra oficialus rajono vardas, bet kauniečiai, paminėjus Slabodkę, be problemų supras, apie ką kalbama.
Beje, tokių neoficialių vardų buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, Limos takas, Limos laiptai, kuriuo Žaliakalnio darbininkai pasiekdavo „Limos“ fabriką Jonavos gatvėje. Tai oficialūs pavadinimai, ši vieta yra vadinamajame „Kompote“.
„Kompotas“ buvo kitoje Savanorių prospekto pusėje, žiūrint nuo Saulės gimnazijos. Ten yra Vaisių gatvė, Vyšnių gatvė, Serbentų gatvė ir panašiai. Todėl ir kompotas. Ten labiau gyveno žydai.
Yra teigiančių, kad ir tą teritoriją derėtų vadinti Brazilka, bet pati aš taip netraktuočiau. O neoficialus Limos takas yra Argentinkoje. Šis takas ėjo tarp namų, praktiškai per gyventojų kiemus. Juo žmonės irgi patekdavo į „Limos“ fabriką.
– Papasakokite detaliau apie gyventojų buitį. Iš kokių medžiagų buvo statomi namai? Iš kur atsinešamas vanduo? Kaip žiemą gyventojai nesušaldavo?
– Brazilkos gyventojai buvo ganėtinai skurdūs. Jų profesijos buvo paprastos – statybininkai, fabrikų darbininkai, kelininkai, pagalbiniai darbuotojai, dalis asmenų buvo bedarbiai, pensininkai, gyvenantys iš pašalpų.