Portalas 15min kviečia prisiminti šį įvykį. Savo prisiminimais apie tai, kas vyko tuomet, su 15min dalinosi tuometinis A.Brazausko patarėjas užsienio politikos klausimais Justas Vincas Paleckis. Jis tada kartu su prezidentu lankėsi Izraelyje ir buvo vienas pagrindinių atsiprašymo kalbos rengėjų.
Interviu su J.V.Paleckiu pateikiamas toliau tekste. Teksto pradžioje nežinantiems ar pamiršusiems primename svarbiausius faktus, susijusius su vizitu.
Vizitas, įėjęs į istoriją
Atsiprašymas nuskambėjo 1995 m. kovo 1 d. Sakydamas tiesiogiai Izraelio radijo ir televizijos transliuotą kalbą Izraelio parlamente Knesete, Algirdas Brazauskas nulenkė galvą prieš Antrojo pasaulinio karo metais pražudytų Lietuvos žydų atminimą.
Prezidentas lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos už lietuvius, kurie Holokausto metu žydus žudė, plėšė.
Oficialų A.Brazausko vizitą Izraelyje lydėjo tvyrojusi įtampa ir protestai. Izraelyje lietuvių reputacija tuomet buvo itin prasta, o Lietuvos prezidentą pasitiko protestuotojai, tvirtinę, kad naujoji nepriklausomos Lietuvos valdžia reabilitavo tūkstančius žydšaudžių. Kiekvienas jo veiksmas buvo stebimas, kiekvienas žodis – sekamas.
Bet daugeliui Izraelio gyventojų, net ir ne itin palankiai nusiteikusių Lietuvos atžvilgiu, įspūdį padarė vienas A.Brazausko poelgis.
Kai prie Holokausto aukų memorialo „Jad Vašem“ muziejuje beveik prie pat prezidento prasibrovęs protestuotojas ėmė šaukti, kad lietuviai išžudė jo šeimą, A.Brazauskas tiesiog priėjo ir jį pabučiavo į abu skruostus.
Pamatyti, kaip tai atrodė, galite žemiau esančiame „Associated Press“ agentūros istoriniame video.
Šis geros valios gestas sužavėjo daugelį Izraelio gyventojų. Ir daug prisidėjo prie to, kad A.Brazausko atsiprašymą didžioji visuomenės dalis priėmė kaip nuoširdų ir sutiko palankiai.
Į Lietuvą grįžęs A.Brazauskas protestais buvo sutiktas jau lietuvių – didelė visuomenės dalis tuomet piktinosi prezidento vizitu ir nesuprato, už ką reikėjo atsiprašyti žydų.
Toliau šiame tekste pateikiame interviu su J.V.Paleckiu. Jame tuometinis A.Brazausko patarėjas dalinasi prisiminimais apie vizitą, atskleidžia jo užkulisius bei tai, kaip vizitui buvo priešinamasi Lietuvoje. J.V.Paleckio teigimu, A.Brazauskui šis vizitas buvo sunkiausias iš visų.
– Kuo vizitas Izraelyje buvo išskirtinis iš visų kitų?
– Iš tų visų daugybės vizitų šitas buvo, ko gero, pats sudėtingiausias ir sunkiausias. Vizitui į Izraelį buvo ypatingai daug ruoštasi, dvejota, abejota. Be abejo, buvo iš anksto apskaičiuota, kad visuomenės nuomonė gali būti nepalanki.
Prieš tai į Izraelį nuvažiavęs premjeras Adolfas Šleževičius grįžo labai nepatenkintas, pasakojo, kad ten nuotaikos Lietuvos atžvilgiu slogios.
Tuomet Izraelyje buvo suformuota tokia neoficiali nuomonė, kad daugiausiai žydų tautai nusikaltę be konkurencijos yra vokiečiai, bet antroje vietoje, deja, lietuviai.
Izraelyje buvo suformuota tokia neoficiali nuomonė, kad daugiausiai žydų tautai nusikaltę be konkurencijos yra vokiečiai, bet antroje vietoje, deja, lietuviai.
Trečioje – latviai. Paskui – rumunai ir ukrainiečiai.
Aš ir pats buvau nuvažiavęs. Ir kai man parodė tokias nuotaikas, tai, be abejo, buvo nelengva ryžtis tokiam vizitui. Bet vis dėlto buvo pasiryžta.
Ir pasakyčiau, kad vizitas pavyko. Lūžis įvyko. Na, o tarkime, Ukrainos ir Lenkijos prezidentų vizitai nepavyko, nes įtampa tarp tų šalių po jų dar padidėjo. Ir jiems prireikė žymiai daugiau laiko, kad išminuotų visas praeities minas.
– Kaip kilo mintis surengti tokį vizitą? Kam pirmam į galvą atėjo idėja, kad reikia vykti į Izraelį ir atsiprašyti?
– Tuo metu labai aktyvi buvo Izraelio ambasadorė Lietuvoje Tova Herzl. Vien tai, kad Izraelis atidarė ambasadą Lietuvoje, nors, kiek prisimenu, nebuvo nei Rygoje, nei Taline, rodė, kad jie norėtų sureguliuoti santykius ir tam skiria ypatingą dėmesį, bet laukia tam tikrų žingsnių ir iš Lietuvos pusės.
Antras labai svarbus momentas – prezidento Brazausko ir stiprybė, ir silpnybė, kad jis buvo labai nuoširdus žmogus. Ir jis gal anksčiau negu kiti pajautė tą didžiulę neteisybę ir tą didžiulį skausmą. Suprato, kad tie per 200 tūkstančių nužudytų žydų yra nepaprastai skaudus Lietuvai dalykas. Ir jis labai nuoširdžiai norėjo sureguliuoti tuos dalykus.
Kaip minėjau, prieš tai premjero Šleževičiaus vizitas buvo nepavykęs ta prasme, kad santykiai po vizito nė kiek nepagerėjo. Sakyčiau, ir jis grįžo nusivylęs, ir juo nusivylė.
Daug Algirdo Brazausko aplinkos žmonių stabdė jį nuo to vizito, ypač kai kurie Seimo nariai. Bet jis visgi ryžosi.
Daug Algirdo Brazausko aplinkos žmonių stabdė jį nuo to vizito, ypač kai kurie Seimo nariai. Bet jis visgi ryžosi.
Žinojom, kad ir aplinkinės valstybės, Varšuva, Kijevas, ruošiasi vizitams. Prisimenu, aš vienas nuvažiavau ruošti to vizito ir grįžęs papasakojau, kad ten tvyro tokia nuomonė, kad lietuviai po vokiečių yra labiausiai kalti dėl žydų genocido.
Tada prezidentas Brazauskas pasakė – tuo labiau reikia važiuoti. Tuo labiau reikia atšildyti dalykus ir padaryti, kas nebuvo padaryta anksčiau.
– Kai ruošėtės vizitui, kas rengė atsiprašymo kalbos tekstą? Kaip buvo ruošiamasi?
– Aš buvau atsakingas už kalbos paruošimą kaip Užsienio politikos grupės vadovas. Mūsų grupėje tuo metu labai kūrybingai ir atsakingai dirbo Petras Vaitiekūnas, po to jis buvo užsienio reikalų ministras, Violeta Matulaitė, kuri dabar ambasadorė, ir kiti.
Mes su prezidentu apgalvojome pagrindines tezes – kad turi būti atsiprašymas. Pažiūrėjome, kaip skambėjo kitų valstybių prezidentų kalbos Knesete.
Ir, atvirai kalbant, mums padėjo vienas kitas Lietuvos intelektualas. Tas jausmingas kalbos vietas rašyti, formuoti ypač padėjo kai kurie ypatingą talentą turintys plunksnos žmonės.
Pagrindinė mintis buvo tokia, kad nėra jokios tautos kolektyvinės atsakomybės. Nei lietuvių, nei vokiečių, nei ukrainiečių ar lenkų. Bet yra atskirų žmonių atsakomybė.
Ir, kaip prezidentas sakė Knesete, jis atsiprašo už tuos lietuvius, kurie žudė, šaudė, plėšė žydus. Ir kad tas atsiprašymas reikalingas abiem tautoms. Ir kad tuos žodžius labai nelengva ištarti, bet jie turi būti ištarti.
Įdomu, kad prieš mūsų prezidento kalbą kalbėjo Dovas Šilanskis, Kneseto vicepirmininkas, kilęs iš Šiaulių. Jo visa šeima buvo išžudyta.
Tai jis pasakė, kad mes visgi tikim prezidento Brazausko gerais norais, bet tik ateitis parodys, ar tas atsiprašymas yra asmeninis prezidento atsiprašymas, ar tai yra tautos noras atsiprašyti.
Manau, kad tie 25-eri metai, kurie praėjo, parodė, kad tai ir buvo lietuvių tautos pozicija.
Manau, kad tie 25-eri metai, kurie praėjo, parodė, kad tai ir buvo lietuvių tautos pozicija.
– Galima suprasti, kodėl atsiprašymo reikėjo Izraeliui. O kodėl, jūsų nuomone, tas atsiprašymas buvo toks svarbus Lietuvai kaip valstybei?
– Aš manau, kad dėl paprasčiausio žmogiškumo. Tuomet buvo praėję tik penkeri metai po mūsų išsivadavimo.
Tarybiniais laikais buvo kalbama tik apie šimtus tūkstančių vokiečių okupacijos metais išžudytų tarybinių žmonių. O kad jų didžioji dalis buvo žydai, apie tai nebuvo kalbama. Ir žmonės ilgai nežinojo tokio dalyko.
Be to, tuomet, kai prezidentas Brazauskas pradėjo eiti pareigas, jo pirmoji užsienio politikos kalba buvo Vilniaus universitete. Ir po to tą kalbą užsienio diplomatai pavadino Europos kalba. Jos pagrindinė mintis buvo – mes grįžtame į Europą.
Prezidentas gerai žinojo, kad Europa su Izraeliu santykius normalizavo. Tie patys vokiečiai.
Žinojome, kad Europa į santykius su praeitimi žiūri atviromis akimis, sugeba pripažinti negerus dalykus ir atsiprašyti. Aš sakyčiau, kad čia buvo vizitas europietiškumo kryptimi ir europietiškumo prasme.
– Kokia nuotaika tvyrojo lietuvių delegacijoje vizito metu, bendraujant su Izraelio atstovais? Turiu mintyje ne tik aukščiausius pareigūnus, bet ir paprastus žmones, su kuriais susitikote. Kokia buvo nuotaika, ar daug buvo įtampos?
– Įtampos buvo labai daug. Buvo labai daug žurnalistų. Prisimenu, kaip Rita Miliūtė, tuomet, atrodo, Laisvosios Europos radijo korespondentė, ir kiti lietuvių žurnalistai važiavo.
Ir visi suprato, kad tai yra ypatingas, sunkus vizitas. Ir ta nuotaika buvo įtampos nuotaika – kaip, ar pasiseks, ar ne? Tam tikra prasme tai buvo ėjimas bedugnės kraštu.
Nuotaika buvo įtampos nuotaika – kaip, ar pasiseks, ar ne? Tam tikra prasme tai buvo ėjimas bedugnės kraštu.
Ne tik radikalios Izraelio organizacijos, bet ir oficialūs sluoksniai reiškė kaltinimus Lietuvai, kad Lietuva be pagrindo reabilitavo nemažai žydšaudžių. Ir iš tikrųjų po to, kai Lietuva pasiekė nepriklausomybę, buvo toks požiūris, kad visi, kurie kovojo prieš sovietus, prieš tarybų valdžią, yra nekalti.
O tarp jų buvo šimtai, gal net tūkstančiai žmonių, kurie buvo susitepę žydų krauju. Ir jie buvo reabilituoti. Izraelyje reikalauta tos reabilitacijos atšaukimo. Tai buvo papildomas įtampos šaltinis.
Ir čia buvo vienas labai svarbus epizodas. Jad Vašemo muziejuje prezidentas Brazauskas lankėsi lydimas Izraelio prezidento Ezero Weizmano.
Čia buvo išskirtinis žingsnis, kad į Jad Vašemo muziejų ateitų du prezidentai, paprastai užsienio svečius lydėdavo geriausiu atveju ministras. O čia pats prezidentas lydėjo. Jam buvo įdomu pamatyti, kaip Brazauskas reaguos į visus tuos tikrai šiurpius dalykus.
Ir ten, prie įėjimo į muziejų, vyko protesto akcija. Nedidelė, gal 10–15 žmonių. Buvo piketas su plakatais, kad Lietuva reabilituoja žydšaudžius, kad Lietuva jų nebaudžia, negrąžina žydų turto.
Brazauskui einant pro šalį, prie jo priėjo neaukšto ūgio žmogus, sako – mano visa šeima guli Paneriuose nužudyta. O jūs reabilituojate tuos, kurie juos šaudė.
Kaip Brazauskas reagavo? Paėmė tą žmogų, apkabino ir pabučiavo į kaktą.
Buvo labai daug Izraelio fotokorespondentų. Jie pagavo tą kadrą, ir kitą dieną pirmuose laikraščių puslapiuose atsirado straipsnis, kaip prezidentas bučiuoja protestuojantį prieš jo vizitą žydą.
Laikraščiai rašė, kad šitas gestas pasakė daugiau negu šimtas tūkstančių žodžių. Kad čia atvažiavo nuoširdus prezidentas, išreiškiantis lietuvių tautos valią. Ir šitas labai nuėmė įtampą.
Bendravimas su jų pareigūnais iš karto palengvėjo. Po to, žinot, atvažiavo premjeras Rabinas į viešbutį, apartamentus, kur buvo apgyvendintas Brazauskas. Ne Brazauskui reikėjo važiuoti pas jį, o atvažiavo pats premjeras. Taip iš karto jie pradėjo rodyti, kad supranta, jog mes norime nuoširdžiai užkasti tuos praeities griovius ir pradėti naują santykių puslapį.
Apibendrinant – įtampa buvo didžiulė. Bet pavyko tą įtampą nuimti. Irgi rodiklis – po Ukrainos ir Lenkijos prezidentų kalbų Knesete nebuvo jokių plojimų. Po Brazausko kalbos plojimai buvo. Nesakyčiau, kad audringi, dideli, bet tokie santūrūs buvo.
– Gal teko tą vizitą su prezidentu Brazausku prisiminti po to? Kaip jis pats jau iš laiko perspektyvos žiūrėjo į vizitą? Ar manė, kad elgėsi teisingai, galbūt kažką būtų daręs kitaip?
– Geras klausimas. Kodėl? Todėl, kad grįžus prezidentas Brazauskas buvo užsipultas spaudos. Ypač pasidarbavo „Lietuvos aidas“, „Respublika“. Rašė – kokie čia atsiprašymai? Mes daugiausiai nukentėjome. Ko jie čia lenda?
Kaip jautriam žmogui, jam šitas buvo labai sunku. Labai nedaug tada atsirado žmonių, kurie suprato, kad čia buvo labai reikalingas vizitas, kad praeis kažkiek metų ir bus suprasta, kad čia teisingas žingsnis.
Galiu paminėti amžiną atilsį poetą Vaidotą Daunį, jis išdrįso tada taip parašyti. Išdrįso akademikas Jokūbas Minkevičius, dar, tarp kitko, Rimvydas Valatka, tada dar tik pradedantis žurnalistas, bet labai palaikė vizitą.
Ir puse lūpų netgi Vytautas Landsbergis pasakė, kad čia reikalingas žingsnis. Bet taip sakiusių buvo nedidelė dalis.
O daugiausia buvo sakančių, kad nėra ko čia žemintis prieš žydus, jie mus skriaudė ir taip toliau. Ir tai, aišku, Brazauskui buvo labai nemalonu.
Ir prieš pat tą vizitą jis abejojo – ar laikas, gal dar reikia pusmetį ar metus palaukti, tegu ten pirmiau nuvažiuoja latviai, kurie lyg ir mažiau kaltinami.
Bet paskui, be abejo, teko bendrauti su juo. Prisimindavome kelionę. Ypač tą epizodą prie muziejaus. Aš klausiau: „Prezidente, kaip jums atėjo į galvą paimti ir pabučiuoti tą protestuojantį prieš jus žmogų?“
Jis man atsakė maždaug taip: „Aš pagalvojau, o ką aš galiu jam padaryti? Pradėti aiškinti, kad mes stengsimės atšaukti tą reabilitaciją? Ne vieta tam. Ir aš instinktyviai pasilenkiau ir pabučiavau jį.“
A.Brazauskas prisimindavo šitą vizitą be jokio apgailestavimo, su įsitikinimu, kad buvo žengtas sunkus, daug nervų kainavęs ir būnant Izraelyje, ir grįžus į Lietuvą, bet reikalingas žingsnis, kuris padėjo Lietuvai žengti Vakarų link.
Ir paskui sėkmingai integruotis ir į ES, ir į NATO. Tai buvo viena sudėtinių tos mozaikos dalių – elgtis taip, kaip elgiasi civilizuotas Vakarų pasaulis.
– Paminėjote V.Landsbergį. O kokia reakcija į vizitą apskritai buvo opozicinių konservatorių? Ar buvo pritarimo, o gal kaip tik nepritarimo ženklų? Kaip jie reagavo į atsiprašymą?
Tuo metu buvo laikoma, kad „Lietuvos aidas“ yra dešiniųjų, tuometinių konservatorių organas. Tai „Lietuvos aidas“ itin negatyviai reagavo. Ir iš partijos nebuvo jokio palaikymo.
Bet Vytautas Landsbergis, kiek prisimenu, taip saikingai, puse lūpų, bet pasakė, kad čia buvo žingsnis teisinga linkme. Ir tai, be abejo, buvo reikšmingas dalykas.
Vytautas Landsbergis, kiek prisimenu, taip saikingai, puse lūpų, bet pasakė, kad čia buvo žingsnis teisinga linkme. Ir tai, be abejo, buvo reikšmingas dalykas.
– Ir klausimas interviu pabaigai – kaip manote, kokia to vizito reikšmė dabartinei Lietuvai? Ką apie A.Brazausko vizitą turi žinoti jaunoji karta, kuri galbūt pati jo net nepamena?
– Kad tai buvo labai svarbus Lietuvos virsmo į normalią valstybę, įsijungimo į demokratinių valstybių šeimą elementas. Aš seku spaudą, klausau radiją, televiziją, ir kartais paskaitau, nors labai nemėgstu to daryti, komentarus.
Tad matau, kad yra pas mus dar tų iš praeities suformuotų stereotipų link žydų, link Izraelio. Bet per tuos 25-erius metus pasikeitimai yra didžiuliai.
Ir atsirado tas supratimas, kad Izraelis kaip valstybė pasiekė daug. Nors, be abejo, tai nėra idealas, nebūna idealių valstybių, santykiuose su palestiniečiais jiems kai ką galima, ir, matyt, reikia prikišti.
O jaunimui norėčiau pasakyti, kad dabar, kai pasaulis rieda pavojinga linkme, mes gyvename vis labiau pavojingame pasaulyje, mano galva, mes per daug rūpinamės visokiomis regioninėmis problemomis, regioninėmis grėsmėmis. Reikia rūpintis pasaulinėmis grėsmėmis.
Tai va, šitame kontekste santykis su Izraeliu, su žydų tautos genocidu, yra vienas tų lakmuso popierėlių, kad reikia mokėti jausti ne tik savo skausmą, ne tik savo kaip žmogaus asmenišką skausmą, ne tik tautos ar genties skausmą, bet viso pasaulio skausmą.
Reikia mokėti jausti ne tik savo skausmą, ne tik savo kaip žmogaus asmenišką skausmą, ne tik tautos ar genties skausmą, bet viso pasaulio skausmą.
Nieko nepadarysi, patinka mums ar nepatinka, žydų genocidas buvo išskirtinis ir lietuviai, deja, šitoje dramoje vaidino ne patį geriausią vaidmenį. Ir tai, kad dabar mūsų santykiuose su Izraeliu viskas gerai, rodo, kad mes labai sėkmingai ir sparčiai žengėme tuo teisingu keliu. Civilizuotu, vakarietišku, demokratiniu keliu.
