„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Kaip atrodė prieš 300 metų Vilniuje siautęs maras?

1710 m. Lietuvą užklupusi maro epidemija vien Vilniuje nusinešė tūkstančius gyvybių. Kaip tuomet atrodė epidemija ir kas prisidėjo prie to, kad ji buvo tokia mirtina? Apie tai 15min pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos istorikas dr. Domininkas Burba.
Viduramžių maro gydytojo kaukė
Viduramžių maro gydytojo kaukė / „Scanpix“/„PA Wire“/„Press Association Images“ nuotr.

Maras užpuola Vilnių

Vilnių maras pasiekė 1710 m. vasarą. Maras nebuvo vienintelė to laikotarpio nelaimė – jis prisidėjo prie viso tuomet LDK ir jos sostinę kamavusių nelaimių komplekto.

„Epidemija užklupo tuomet, kai šalyje vyko Šiaurės karas, per šalį ėjo Švedijos, Rusijos, Saksonijos kariuomenės. Vietinė LDK kariuomenė, kuri skilo, dalis palaikė Augustą II, dalis Stanislovą Leščinskį, taip pat buvo našta kraštui. Dar vienas veiksnys – labai šalta žiema, nederlius, prasidėjo badas. Tuo metu iš Prūsijos, kuri taip pat labai smarkiai išmirė, persimetė maras. (…)“, – pasakojo D.Burba.

Istoriko teigimu, neturintys maisto valstiečiai jau 1710 m. pradžioje plūdo į miestą, kur maisto irgi nebuvo. Ten jie elgetaudavo, o galiausiai mirdavo gatvėse.

Patikimų šaltinių apie tuometinę situaciją Vilniuje, pasak D.Burbos, nėra daug, bet išlikę šaltiniai leidžia teigti, maro aukų Vilniuje buvo dešimtys tūkstančių. Apytiksliai maro metu, pasak D.Burbos, mirė apie 30 tūkst. krikščionių ir 3,7 tūkst. žydų.

epaveldas.lt pav./1710 m. maras Vilniuje, Juozapo Perlio graviūra
epaveldas.lt pav./1710 m. maras Vilniuje, Juozapo Perlio graviūra

Maro simptomai buvo karščiavimas, galvos skausmai, silpnumas, vėmimas, kartais – dizenterija ir skrandžio negalavimai. Daug ligonių mirdavo per dieną-dvi nuo susirgimo. Ligos plitimą skatino tai, kad daug eilinių miestiečių to,kaip plinta liga, dar nesuvokė.

Europos ir netgi Lenkijos gydytojai, teigė istorikas, tada jau kalbėjo apie tai, kad maras platinamas oro lašeliniu būdu, t. y., užsikrečiant nuo ligonio, taip pat, kad ligą platina žiurkės, bet visuotinai suvokiamos šios žinios dar nebuvo, o siūlomas gydymas retai buvo efektyvus.

Trūkstant žinių, kaip padėti kūnui, Bažnyčia bandė rūpintis bent sielos išganymu.

„Iš Lenkijos vyskupo Konstantino Bžostovskio buvo pakviesti rokitai – vienuoliai, kurie dirbo su maro ligoniais, klausė išpažintis, pamaitindavo, laidojo mirusiuosius“, – pasakojo D.Burba.

Prašyta ir Dievo pagalbos

O kaipgi su ligos prevencija? Vykstant karui, teigė istorikas, Vilniaus valdžiai priimti efektyvius sprendimus kovai su maro sklidimu buvo sunku, nors frontas nuo Vilniaus jau buvo nutolęs. Šiokių tokių veiksmų visgi bandyta imtis.

Lietuvos dailės muziejaus pav. /Marą Vilniuje vaizduojanti XVIII a. graviūra
Lietuvos dailės muziejaus pav. /Marą Vilniuje vaizduojanti XVIII a. graviūra

„Kapitula (vykupijos valdžia) pasiekė, kad gausūs pabėgėliai būtų išvaryti iš miesto, koks jų likimas – neteko žinoti. Teigiama, nors aiškių įrodymų nėra, kad maro aukas laidojo Pohuliankoje, šiandieninėje Basanavičiaus gatvėje, link kelio į Zakretą, dabartinį Vingio parką. Krūvoje būdavo apie 80 žmonių“, – sakė D.Burba.

Viešasis gyvenimas maro metu, istoriko teigimu, Vilniuje nesustojo. Toliau vyko pamaldos ir teismai, taip pat vyko procesijos, žmonės maldavo atšaukti tą Dievo rykštę. Bet istorikas atkreipė dėmesį, kad, tai tik pagreitino užkrato plitimą.

Istoriko teigimu, egzistuoja pasakojimai, esą dėl bado pasitaikė ir žmogėdrų, buvo netgi tėvų, kurie savo vaikus suvalgydavo, bet tai buvo ne Vilniuje, o 7 mylios nuo jo.

Pasakyti, ar maras labiau žudė Vilniaus, ar kaimų gyventojus, istoriko teigimu, sunku, bet kai kurie skaičiai mini, kad, pvz., Žemaitijoje išmirė ar pabėgo pusė ar net du trečdaliai gyventojų.

„Sunku spręsti, kur buvo geriau gyventi sanitarijos požiūriu. Miestuose būdavo kasami grioviai, į kuriuos buvo pilami nešvarumai, kartais tai vyko tiesiog kiemuose. Neturtingi žmonės namuose gyvendavo susispaudę, šalia būdavo arklidės. Bajorai, ypač aristokratai, gyvendavo erdviau, ir nukentėjo mažiau. Tačiau kaimuose situacija irgi nebuvo gera – žmonės gyveno kartu su gyvuliais“, – pasakojo D.Burba.

Jo teigimu, prasidėjus badmečiui ir marui dalis kaimo žmonių, net baudžiauninkų, liko be ponų. Nebūtinai dėl to, kad šie mirdavo – kartais ponai leisdavo savo pavaldiniams pasitraukti iš valdų.

„Tokia praktika – paleidimas valstiečio „į laisvę“ suteikiant jam galimybes išeiti iš pono valdų, būdavo propaguojama ir vėliau, netgi XIX amžiuje, per nederlius ir badmečius“, – pasakojo D.Burba.

Elito pasaulėžiūros maras nepakeitė

Epidemija aprimo 1710 m. pabaigoje, nors, žinoma, jos poveikis buvo jaučiamas ir ilgiau.

Wikimedia Commons / Public Domain pav./Prancūzijoje laidojamos maro aukos, ~1350 m. piešinys
Wikimedia Commons / Public Domain pav./Prancūzijoje laidojamos maro aukos, ~1350 m. piešinys

D.Burbos teigimu, pasibaigus marui bei karui valstybė dar ilgai negalėjo atsigauti nuo smūgių. Bet ekonomika pamažu atsikūrė.

„Gyventojai grįžo, jų skaičius ėmė augti. Buvo statomos bažnyčios, buvo leidžiamos knygos, tačiau elito sąmonei šis smūgis ypatingų perversmų neatnešė.

Buvo statomos bažnyčios, buvo leidžiamos knygos, tačiau elito sąmonei šis smūgis ypatingų perversmų neatnešė.

Valstybė ir toliau gyveno ilgalaikės politinės, seiminės, kultūrinės krizės sąlygomis. Iki apšvietos epochos permainų dar teko laukti ilgai“, – sakė D.Burba.

Istorikas atkreipė dėmesį, kad greta buvusi Prūsija irgi labai nukentėjo nuo maro, bet ši valstybė kūrėsi ir stiprėjo, joje buvo stipri centralizuota valdžia, o galiausiai ji tapo šalimi, kuri buvo viena iš ATR padalinimų dalyvių.

Istorikas taip pat pažymi, kad iki XX a. pradžios Lietuvoje mirtis nuo epidemijų buvo dažna viešnia.

„Daug žmonių gyvybių nusinešė ne tik maras, bet ir raupai, cholera, šiltinė, tuberkuliozė. Daug vaikų ir ne tik jų mirdavo nuo kvėpavimo takų ligų, o Pirmojo pasaulinio karo metu siautė vadinamasis ispaniškas gripas. Su tomis ligomis išmokta kovoti, nors tai kainavo labai daug gyvybių“, – sakė D.Burba.

Ar galima lyginti dabartinę Covid-19 pandemiją ir tuometinį marą, kažko pasimokyti iš tuometinės kovos su maru? Istorikas teigia, kad sudėtinga lyginti praeities ir dabarties veiksmus, nes gyvenimas nesikartoja ir netgi epidemijos, kurios kilo prieš 10 ar 20 metų, jau yra kitokio pobūdžio.

„Su XVIII a. dar sudėtingiau. Sudėtinga lyginti dėl absoliučiai kitokių ekonominių bei socialinių sąlygų, politinių aplinkybių, komunikacijos skirtumų, o visų pirma dėl kitokių žmonijos žinių apie sanitariją, mediciną ir taikomų priemonių“, – sakė D.Burba.

Visgi, istoriko teigimu, kaip tada, taip ir dabar būtina suprasti, kad epidemija baigsis, o gyvenimas eis toliau.

„Todėl reikia suprasti, kad būtina gyventi taupiai ir turėti atsargas, saugoti save, bet kartu stengtis padėti kitiems. Mąstant globaliai, būtina suprasti, kad viena vertus, būtina savo šalyse plėtoti pramonę, kontroliuoti tvarką medicinos įstaigose, bet kita vertus, būtinas ir bendradarbiavimas su kitomis šalimis, solidarumas netgi turint tam tikrų nesutarimų“, – sakė D.Burba.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs