Kauno miesto muziejuje jau ne vienus metus veikiantis projektas „Prieš 100 metų“ skatina laiko mašina nusikelti šimtmečiu atgal ir palyginti, koks tada buvo Kauno, kuriam aplinkybės lėmė tapti laikinąja sostine, ir visos Lietuvos gyvenimas.
Pasitelkti autentiški šaltiniai leis perprasti, kaip Kaunas tapo svarbiausiu Lietuvos miestu, kokios politinės, kultūrinės bei ekonominės naujienos dominavo spaudoje 1919–1940 metais.
Lietuva pereina prie metrinės vienetų sistemos
1922-uosius Lietuva pradėjo pereidama prie šiuolaikinių matavimo vienetų. Tų metų sausio 1 d. mūsų šalyje galutinai įsigaliojo metrinė vienetų sistema.
Nors ją reglamentuojantys Matų, saikų ir svarstyklių įstatai buvo priimti dar 1920 m., prisireikė net pusantrų metų pereinamojo laikotarpio. Tuo tarpu dar buvo naudojamos skirtingos matų sistemos – rusiška, metrinė, o kai kur ir tradiciniai vienetai.
Vyriausieji matų, saikų ir svarstyklių rūmai paskelbė priminimą, kad nuo pirmosios 1922 metų dienos prekyboje, pramonėje ir išmokant atlyginimus darbininkams griežtai draudžiama naudoti visus rusiškus ir kitokius saikus, svarelius, ilgio, ploto ir tūrio matus.
Vietoje jų privalėjo būti skaičiuojama metriniais matais, saikais ir svareliais: vietoje rusiškų svarų – kilogramais, vietoje aršinų – metrais ir t. t.
Už uždraustų matų, saikų ir svarelių naudojimą numatytos baudos iki 3000 auksinų.
Griežtėja priemonės prieš opozicinius leidinius
Vis dėlto daugiau rūpesčių tuometinei valdžiai, panašu, kėlė ne skaičiuotojai atgyvenusiais svarais, varstais ir coliais, o pasitaikanti aštri kritika spaudoje, kurios riboms įvertinti tikslių mato vienetų nebuvo.
Dar prieš pusantrų metų, 1920 m. liepos 23 d. Steigiamajame Seime priėmus įstatymą dėl karo padėties įvedimo, buvo apribotos susirinkimų, spaudos ir kitos laisvės.
Aštresni pasisakymai valdžios atžvilgiu opoziciniuose socialdemokratų ir Tautos pažangos partijų leidiniuose neretai būdavo išcenzūruojami: laikraščiai išeidavo su baltomis dėmėmis.
Sausio 3 d. krikščionių demokratų dienraštyje „Laisvė“ pasirodė trumpa žinutė, kad uždarytas leidinys „Tautos Balsas“.
Jo redaktorei Tūbelienei ir prof. Voldemarui liepta išvažiuoti iš Kauno apskrities ir laikytis ne arčiau kaip per 30 kilometrų nuo fronto. Šie pora sausų sakinių slėpė ilgesnę priešpriešos istoriją.
Vien per 1921 m. Kauno karo komendanto įsakymais paeiliui buvo sustabdyti šie Tautos Pažangos partijos laikraščiai: „Lietuvos balsas“, „Lietuvių balsas“, „Tautos balsas“.
Pastarojo spėta išleisti vos 3 numerius – jau po antrojo (datuoto gruodžio 27–28 d.), kaip vėliau atsiminė Augustinas Voldemaras, gautas komendanto įsakymas išsiųsti jį ir Jadvygą Chodakauskaitę-Tūbelienę iš Kauno.
Tuo ši istorija nesibaigs – 1922–1923 m. bus uždarytas dar vienas leidinys, karo komendantas skirs keliatūkstantines baudas, A. Voldemaras bus įkalintas Varnių koncentracijos stovykloje, taip pat suimtas A. Smetona.
Dėl to protestuodamas kunigas J. Tumas spektaklio metu viešai kreipėsi į prezidentą A. Stulginskį (po to komendantas spektaklį tučtuojau nutraukė). Bet apie tai dar pakalbėsime...
Mįslinga žmogžudystė Maskvoje
Pirmomis 1922-ųjų sausio dienomis pasiekė liūdna žinia apie Lietuvos karo atašė padėjėjo kpt. Konstantino Avižienio nužudymą Maskvoje.
Tai sukėlė įvairiausių nuogąstavimų ir gandų apie politinį susidorojimą, tačiau to įrodyti nepavyko.
Sausio 14 d. dienraštyje „Lietuva“ buvo paskelbta medžiaga, paremta protokolais, liudininkų parodymais, atrastais paties K.Avižienio laiškais, kurie skaitytojams atvėrė dramatišką ir nelaimingai pasibaigusią meilės istoriją, vertą įamžinti šiuolaikiniame romane arba kino filme.
Pasak liudininkų, studijuodamas Maskvos universitete K.Avižienis buvo priverstas uždarbiauti vesdamas pamokas. 1915 metų vasarą jis dirbo vieno turtingo dvarininko vaikų korepetitoriumi Tuloje.
Ten susipažino su šio dvarininko dukra Marija, su kuria užsimezgė gilesni jausmai. Baigęs karo mokyklą ketino ją vesti, tačiau merginos tėvai tam prieštaravo, nes Konstantinas buvo kilęs iš valstiečių šeimos.
Dar kartą su Marija K. vižienis susitiko Oriole turbūt 1918 metais. Grįžęs į Lietuvą pradėjo su ja susirašinėti.
Po revoliucijos verčiama aplinkybių Marija ištekėjo už Raudonosios armijos karininko Želudkovo-Pavlovo, tačiau jo nemylėjo ir ketino skirtis. Tad atvyko į Maskvą pas K.Avižienį, prašydama jai padėti.
Sausio 1 d. vakare Marija drauge su savo pussesere ir Konstantinu nuėjo į teatrą. Pirmą nakties visi grįžo pernakvoti į K.Avižienio butą, kur buvo dar vienas Marijos giminaitis.
Kitą dieną, sausio 2-ąją, jos giminaičiai išėjo, o Marija pasiliko. Apie septintą vakaro netikėtai pasirodęs jos vyras K.Avižienį nukovė.
Kaip vėliau pranešė Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“, sausio 10 dieną K.Avižienio palaikai buvo parvežti į Kauną.
Vainikais papuoštas karstas kariuomenės atstovų ir velionio giminių buvo palydėtas iki Aleksoto tilto ir iš čia automobiliu išvežtas į Marijampolę palaidoti.
Taip netikėtai nutrūko talentingo ir darbais pasižymėjusio Lietuvos karininko gyvenimas. Ar už jo mirties aplinkybių galėjo slypėti ir Rusijos čekistų intrigos, turbūt jau nebesužinosime.
Į Lietuvą atgabentas Laisvės varpas
Tame pačiame „Trimito“ numeryje išspausdinta ir džiugesnė žinia. Kaip pranešama, sausio 12 dieną į Kauną atkeliavo brangi Amerikos lietuvių dovana nepriklausomai Lietuvai – Laisvės Varpas.
Žurnalo skaitytojams buvo priminta, kad „Amerika turi Laisvės Varpą, kurs pirmą kartą suskambėjo paskelbdamas Amerikos piliečiams Amerikos Laisvę ir Nepriklausomybę. Dabar ir Lietuva turės Laisvės Varpą“.
Iš tiesų legendinis amerikiečių Laisvės varpas, 1776 m. galėjęs skambėti kartu su kitais Filadelfijos varpais, ir dabar saugomas tame mieste. JAV Laisvės varpo istorija įkvėpė Čikagos lietuvius užsakyti nuliedinti panašų.
Vieną varpo pusę puošė Vytis ir Broniaus Kazio Balučio sukurtas tekstas „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas kas negina jos“, kitą – užrašas „Amerikos lietuvių seimas Lietuvai, birželio 9, 10 ir 11 d. 1919 m. Chicago, IL.L.“
1920 m. rugpjūčio 20 d. varpas buvo įteiktas Lietuvos atstovui Jonui Vileišiui.
Kaip rašo „Trimitas“, laimingai perplaukęs vandenyną, varpas Liepojoje buvo sutiktas Lietuvos konsulo ir pasiųstas į Kauną.
Nors JAV lietuvių pageidavimu Laisvės varpas turėjo būti įkeltas į Gedimino pilies bokštą, Vilnius tuo metu buvo okupuotas Lenkijos. Todėl Ministerių Kabineto nutarimu varpas buvo pavestas Karo muziejui.
Daugiau kaip mėnesį jis buvo eksponuojamas šalia paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę, tada įkeltas į muziejaus varpų bokštą ir vasario 16 d. iškilmingai pašventintas.
Varpu numatyta skambinti „politinių švenčių dienomis, kariuomenės šventėmis ir kultūrinių tautos švenčių dienomis“.
„Trimito“ palinkėjimas jo atgabenimo proga neprarado prasmingumo iki šiol: „Tegul tas Varpas ilgus amžius skelbia Lietuvos piliečiams tikrą Laisvę ir jungia tos Laisvės gyvenimui ir saugojimui.“
Ledo ritulio varžybos žiemos uoste
1921–1922 m. žiema buvo išskirtinė tuo, jog už pusės kilometro nuo Karo muziejaus esančiame žiemos uoste buvo atidaryta pirmoji mieste sportui tinkama čiuožykla.
Dar gruodžio pradžioje spauda rašė, kad ją įrengė Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga. Čia rinkosi pramogauti miestiečiai, vyko pirmosios žiemos sporto varžybos.
Sausio pabaigoje savaitraštis „Karys“ pranešė apie įvykį, kuris žymėjo naujos sporto šakos Lietuvoje užgimimą: „Š. m. sausio mėn. 22 d. 1 val. popiet [...] pirmą kartą Lietuvoje įvyko chokei rungtynės tarp lietuvių ir vietos svetimtaučių komandos.“
Vadinamosios svetimtaučių komandos sudėtis smulkiau neaprašyta, tik nurodyta, kad dėl žaidėjų trūkumo ją teko papildyti keliais lietuviais.
Vis dėlto stipresni pasirodė esą priešininkai – nors jie dar tik mokėsi žaisti, „parodė didelio miklumo ir apsukrumo: į priešo vartus buvo įvyti net penki golai“.
Varžybose pasižymėjo tokie garsūs sporto pradininkai kaip Steponas Garbačiauskas, Kęstutis Bulota ir ltn. Steponas Darius. Nepaisant šalto oro, susirinkę žiūrovai „turėjo progos pasigerėti nematytu jiems reginiu ir pasijuokti iš dažnai puolančių del blogo ledo žaidėjų“.
Prastas ledas sutrukdė ir tą dieną vėliau turėjusioms įvykti Lietuvos pirmenybinėms čiuožimo rungtynėms norvegiškomis ir paprastomis pačiūžomis – jos buvo atšauktos.
Į čiuožyklą ateiti pačiuožinėti arba vakarais pratintis žaisti „chokei“ buvo kviečiami visi: „Į ją susirenka daug panelių, vaikinų ir pagyvenusių piliečių, kad linksmai ir naudingai praleistų keletą valandėlių tyriame ore ir dvasiniai pasilsėtų.“
Kokie laukti ir nelaukti įvykiai mirgėjo spaudos puslapiuose 1922 m. vasarį, po mėnesio sužinosite iš mūsų parengtos santraukos.
Tuos, kurie norėtų labiau pasinerti į šimtamečius įvykius, kviečiame sekti projekto „Prieš 100 metų“ „Facebook“ puslapį. Jame kasdien pasirodo vis nauja žinutė iš praeities.
Pagal projekto „Prieš 100 metų“ medžiagą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Rokas Sinkevičius
