Nepriklausomybę atkurianti Lietuvos valstybė patyrė daug iššūkių, ir Vilniaus krašto lenkų autonominis judėjimas buvo toli gražu ne menkiausias iš jų.
Dalis šios teritorijos gyventojų ilgai nenorėjo pripažinti nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo ir reikalavo, kad Vilniaus kraštas, apgyvendintas daugiausia lenkų tautinės mažumos, turėtų ypatingą statusą. Lietuvai neįgyvendinus tokių reikalavimų, grasinta netgi atsiskirti nuo Lietuvos ir prisijungti prie SSRS.
Vis dėlto autonomininkams tikslų pasiekti nepavyko, ir dabar lenkų autonominis judėjimas Lietuvoje atsidūrė istorijos paraštėse.
Tai iš dalies suprantama – kalbant apie 1988-1991 m., Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą prisiminti yra daug smagiau negu kalbėti apie faktą, kad viename Lietuvos regione reikšminga dalis gyventojų norėjo verčiau likti SSRS negu tapti nepriklausomos Lietuvos valstybės piliečiais.
Tačiau prisiminti ir šį faktą verta. Kas lėmė Vilniaus krašto lenkų autonominį judėjimą ir kaip jis vystėsi? Ko siekė autonomininkai ir kodėl jiems nepavyko? Apie visa tai portalo 15min rubrikos „Ar žinai“ žurnalistas kalbėjosi su istoriku Mariumi Ėmužiu.
Autonominio judėjimo priežastys
Pasak M.Ėmužio, kalbos apie lenkų autonomiją prasidėjo 1988 m. rudenį. Viena svarbiausių to priežasčių buvo 1988 m. rudenį priimti sovietinės Lietuvos Konstitucijos papildymai, įteisinę lietuvių kalbos vartojimą viešojo gyvenimo srityse ir grąžinę jai valstybinės kalbos statusą.
Be to, 1989 m. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas lietuvių kalbą paskelbė privalomą visiems vadovaujantiesiems darbuotojams, o įmonės, įstaigos ir organizacijos per dvejus metus buvo įpareigotos pereiti prie raštvedybos ir susirašinėjimo lietuvių kalba.
Tokie sprendimai pirmiausia buvo nukreipti prieš rusų kalbos vyravimą, jais siekta lietuvių kalbą padaryti lygiaverte rusų kalbai. Tačiau nepatenkinti jais liko ir didelė dalis Lietuvos lenkų, sunerimusių dėl to, kad jų kalba staiga tapo antrarūše.
Jiems kilo klausimas – kodėl lietuvių kalbą, kurios gerai nemokėjo didelė dalis Rytų Lietuvos gyventojų, vartoti galima, o lenkų – ne?
Būtent lenkų noras, kad jų gyvenamoje teritorijoje būtų vartojama lenkų kalba, pasak M.Ėmužio, buvo pirminė autonomijos reikalavimo priežastis. Tačiau, sakė istorikas, priežasčių būta ir daugiau.
Lenkams padėjo tai, kad jie pietryčių Lietuvoje gyveno kompaktiškai, kai kuriuose rajonuose sudarė absoliučią daugumą. Be to, sakė M.Ėmužis, autonomijos prašymas buvo susijęs ir su tuo, kad lenkai suvokė save kaip istorinius Vilniaus krašto gyventojus.
„Lenkai save laikė autochtonais – istorine šio krašto bendruomene. Nors dauguma lietuvių galvojo ir iki šiol galvoja, kad Lietuvos lenkai yra arba atėjūnai, arba polonizuoti lietuviai, patys lenkai taip nemanė“, – sakė M.Ėmužis.
Nors dauguma lietuvių galvojo ir iki šiol galvoja, kad Lietuvos lenkai yra arba atėjūnai, arba polonizuoti lietuviai, patys lenkai taip nemanė.
Tačiau, įsibėgėjus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, ėmė vyrauti politinės priežastys.
Daug deklaracijų
Aiški autonomizacijos pradžia, pasak M.Ėmužio, buvo 1989 m. rugsėjo 6 d. Tądien Šalčininkų rajono liaudies deputatų taryba priėmė sprendimą paskelbti Šalčininkų rajoną nacionaliniu teritoriniu rajonu su savivalda Tarybų Lietuvos sudėtyje, kuriame lietuvių, rusų ir lenkų kalbos turi vienodą statusą.
Tų pačių metų rugsėjo 15 d. panašų sprendimą priėmė ir Vilniaus rajonas.
Iki Nepriklausomybės atkūrimo toliau Lietuvos lenkai reikšmingų veiksmų nesiėmė. Tačiau Lietuvai 1990 m. kovo 11 d. paskelbus apie Nepriklausomybės atkūrimą, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų valdžios ėmėsi radikalesnių sprendimų.
1990 m. gegužės 15 d. Šalčininkų rajono liaudies deputatų taryba priėmė deklaraciją, kuri teigė, kad Lietuvos SSR ir toliau yra SSRS dalis, o LR Aukščiausiosios Tarybos sprendimas atkurti Nepriklausomybę negalioja.
Šalčininkų taryba taip pat pareiškė pritarianti SSRS liaudies deputatų suvažiavimo sprendimui, kuris Lietuvos reikalavo nedelsiant panaikinti kovo 11-osios aktą.
Deklaracija taip pat teigė, kad Lietuvos pasitraukimo iš SSRS klausimas gali būti sprendžiamas tik referendumo būdu. Po kelių dienų panašią deklaraciją priėmė ir Vilniaus rajono taryba.
Lietuvai reikalavimų vykdyti neketinant ir reikalaujant deklaracijas atšaukti, nepatenkinti lenkų atstovai pradėjo vienytis.
1990 m. birželio 1 d., pasakojo M.Ėmužis, įvyko bendras lenkų gyvenamų rajonų tarybų atstovų susirinkimas. Į jį susirinko apie 200 atstovų iš Vilniaus, Šalčininkų, Širvintų, Trakų ir Švenčionių rajonų.
Šis susirinkimas priėmė deklaraciją, kurios vienas punktų numatė, kad Lietuvoje, lenkų gyvenamose teritorijose turi būti sukurtas vieningas administracinis teritorinis vienetas. Jo metu taip pat sudaryta koordinacinė taryba tokio vieneto kūrimo projektui.
Tarybai baigus darbą, 1990 m. spalio 6 d. įvyko dar vienas susirinkimas. Jo metu svarstyti du pasiūlymai.
Pagal vieną jų turėjo būti įkurtas Lenkų nacionalinis teritorinis kraštas Lietuvos sudėtyje, pagal kitą – autonominis kraštas SSRS sudėtyje, galbūt panašus į, pvz., Dagestano autonominę sovietinę respubliką. Abu projektai numatė, kad naujojo krašto sostine taps nuo Vilniaus atskirta Naujoji Vilnia, o pats Vilnius naujajam kraštui nepriklausys.
Pirmasis pasiūlymas sulaukė didesnės paramos ir suvažiavimas priėmė deklaraciją, skelbiančią apie Lenkų nacionalinio teritorinio krašto Lietuvos sudėtyje įkūrimą.
Taip pat būta pareiškimų, kad jei Lietuvos valdžia į suvažiavimo sprendimą neatsižvelgs, tuomet Lenkų nacionalinio teritorinio krašto deputatai kreipsis į SSRS ir prašys kraštą prijungti prie SSRS.
Vis dėlto Lietuva lenkų deputatų priimamas deklaracijas ir toliau ignoravo, o patys lenkai realių veiksmų irgi nesiėmė.
Kita svarbi autonominiam judėjimui data buvo gegužės 22 d., kuomet pietryčių Lietuvos rajonų tarybų deputatų atstovai dar vieno suvažiavimo beveik vienbalsiai priėmė nutarimą „Dėl Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto Statuto“, kuriuo likta prie autonomijos LR sudėtyje.
Šio suvažiavimo metu priimta ir krašto vėliava, kalbėta ir apie būtinybę Lietuvos lenkams kurti savo televiziją, turėti universitetą, savo Seimą, keltos mintys, kad Vilniaus krašto gyventojai galėtų turėti trigubą pilietybę – Lietuvos, Lenkijos ir SSRS.
Skambėjo netgi raginimai, nors dauguma suvažiavimo dalyvių jų ir nepalaikė, kad Vilniaus kraštui reikėtų tiesiog nutraukti bet kokias sąsajas su Lietuva ir prašytis būti priimamam į SSRS.
Žlugo kartu su puču
Autonomininkų judėjimas nusilpo ir baigėsi netrukus po 1991 m. rugpjūčio 19-22 d. pučo Rusijoje žlugimo. Jo metu kietosios linijos šalininkai SSRS valdžioje bandė perimti vadovavimą šaliai iš Michailo Gorbačiovo, bet jiems nepavyko.
Lietuvoje šiuos pučistus rėmė „platformininkai“ – nuo TSKP komunistų partijos atsiskirti nesutikusios Lietuvos komunistų partijos dalies atstovai, kurie norėjo, kad Lietuva išliktų SSRS dalimi. Tarp aktyviausių lenkų autonominio judėjimo Lietuvoje narių buvo nemažai „platformininkų“.
Pasak M.Ėmužio, pučui nepavykus, Lietuvos valdžia pasijuto drąsiau. Visų pirma todėl, kad autonomininkams, jų šalininkams Maskvoje pralaimėjus, iš esmės nebeliko į ką atsiremti.
Borisas Jelcinas ir Rusijos valdžia buvo gana palanki Lietuvai, tuometinis Baltarusijos, su kuria ribojasi Vilniaus kraštas, vadovas Stanislovas Šuškevičius irgi buvo palankus Lietuvai. Su Lenkija Vilniaus kraštas sienos neturėjo, be to, gerus santykius su Sąjūdžiu palaikę „Solidarumo“ vadovai remti autonomininkų irgi neskubėjo.
Tad Lietuvos Aukščiausioji taryba paleido Šalčininkų, Vilniaus rajonų bei Sniečkaus (dabartinis Visaginas, – red. past.) tarybas bei įvedė tiesioginį valdymą.
Be to, buvo įsteigta speciali komisija, tyrusi šių tarybų galimai antikonstitucinę veiklą. Komisijos išvados teigė, kad šios tarybos vykdė kaimyninės valstybės – SSRS – įstatymus ir tuo pačiu pažeidinėjo Lietuvos laikinąją konstituciją, skaldė Lietuvos teritoriją.
„Įvyko teismas. Autonomininkai buvo teisiami, buvo sulaukusių realių laisvės atėmimo bausmių“, – sakė M.Ėmužis.
Pasak M.Ėmužio, lenkų bendruomenėje buvo prieštaravusių, bet jie įtakos procesams jau nebegalėjo padaryti.
„Nepasitenkinimo buvo. Lenkų bendruomenė rinkosi į piketus. Net pačios Lenkijos laikraščiai, žiniasklaida kritikavo lietuvius už tiesioginio valdymo įvedimą, jį vadino klaida. Tačiau pati Lenkijos valdžia nesikišo. Po pučo netekę moralinės paramos iš Maskvos ir supratę, kad pralaimi, iš esmės Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojai per daug nesipriešino“, – sakė M.Ėmužis.
Paklaustas, kas buvo aktyviausi autonomijos judėjimo veikėjai, M.Ėmužis paminėjo kelias pavardes.
„Pirmiausia reikia paminėti Leoną Jankelevičių, kuris buvo nuo sovietų komunistų partijos neatsiskyrusios LKP dalies Šalčininkų rajono komiteto pirmasis sekretorius. Ir Česlovą Visockį, kuris buvo antrasis sekretorius ir vadovavo rajono tarybai. Dar buvo toks Stanislovas Peško, vienos Šalčininkų rajono įmonių vadovas. Jis buvo tarsi pilkasis kardinolas – politinių pareigų neužėmė, bet, kiek kalbama šaltiniuose, buvo labai įtakingas“, – vardino M.Ėmužis.
Šių veikėjų likimas, sakė istorikas, žlugus autonomijos judėjimui buvo įvairus. Dalis jų, nepavykus 1991 m. rugpjūčio pučui, pasitraukė iš Lietuvos. Kiti buvo teisiami.
„Skaldyk ir valdyk“
Dabar Lietuvoje, kuomet kalbama apie lenkų autonomijos kūrimą, dažnai nuskamba mintis, kad šis judėjimas buvo diriguojamas iš SSRS, siekiant Lietuvoje taikyti „skaldyk ir valdyk“ principą ir, supriešinant lietuvių bei lenkų tautas, išlaikyti Lietuvą SSRS. Kiek tame tiesos?
Pasak M.Ėmužio, atsakant į šį klausimą reikia išskirti du autonomijos kūrimo etapus. Pirmasis, jo teigimu, apima maždaug 1988 m. rudenį-1990 m. vasarą. Šiuo periodu Maskva autonomijos judėjimo neskatino.
„Maskva ir taip turėjo problemų dėl autonominių regionų, pavyzdžiui, Kalnų Karabacho konfliktas. Visa Sąjunga braškėjo dėl nacionalinių klausimų. Be to, iki 1990 m. kovo Maskva galvojo, kad sugebės Lietuvą išlaikyti SSRS sudėtyje. Tai irgi, jei pradėsi skatinti autonomijas sovietinėse respublikose, tai eisi į konfliktą ir dar labiau susigadinsi santykius“, – teigė M.Ėmužis.
Tačiau pamačius, kad Lietuva savo ketinimų neatsisako ir toliau žengia Nepriklausomybės atkūrimo keliu, Maskvos politika pasikeitė – lenkų autonomijos judėjimas imtas matyti kaip reiškinys, galintis prisidėti susigrąžinant Lietuvą į SSRS.
„Maždaug nuo 1990 m. pavasario Maskva suprato, kad reikia ieškoti naujų sprendimų. Ir pradėjo žiūrėti į „platformininkus“. Daug Šalčininkų ir Vilniaus rajono veikėjų, jei tiesiogiai ir nebuvo įsirašę į „platformininkus“, juos aktyviai rėmė. Tada prasidėjo tiek įvairūs Maskvos pareigūnų vizitai pas autonomininkus, tiek Šalčininkų ir Vilniaus rajono tarybų atstovų važiavimai į Maskvą“, – sakė M.Ėmužis.
Komisija, vėliau tyrusi šiuos įvykius, Maskvos įtaką autonomininkams ypač siejo su Olego Šenino pavarde. Jis buvo TSKP Centro komiteto sekretorius, kuris rūpinosi partijos organizacijų, tarp jų ir nuo TSKP neatskilusios Lietuvos komunistų partijos, kontrole ir priežiūra.
„Tačiau negalima teigti, kad viską darė tik Maskva. Vietiniai žmonės, kurie liko lojalūs SSRS, irgi darė žygius, stengėsi. Bet jie tapo žaisliukais Maskvos rankose. Dalis jų norėjo išlaikyti tą status quo, lyg Tarybų Lietuva, kuri buvo iki 1990 m. kovo 11 d., būtų vis dar egzistavusi. Ir autonomiją būtų norėję kurti toje Tarybų Lietuvoje, kuri turėtų būti atkurta, grąžinta, ko reikalavo ir Gorbačiovas. Bet ką reiškia kurti autonomiją Tarybų Lietuvos sudėtyje, kai ji pati yra SSRS sudėtyje, jos okupuota? Čia tas pats, kaip autonomija SSRS. Toks terminų žaidimas, žaidimas biurokratinėm formuluotėm“, – aiškino M.Ėmužis.
Visgi jis pabrėžė, kad, pirma, toli gražu ne visi Lietuvos lenkai pritarė siekusių autonomijos jų bendrataučių aktyvizmui. O antra, ir tarp norėjusių autonomijos tikrai ne visi norėjo likti SSRS.
„Česlavą Okinčicą, lenkų frakcijos narį Aukščiausioje Taryboje, rėmė Sąjūdis. Arba Zbignevas Balcevičius, jis kalbėjo apie autonomiją, bet pabrėžė, kad ji galėtų egzistuoti tik nepriklausomos Lietuvos sudėtyje, ir balsavo už Nepriklausomybės atkūrimą. Tai rodo, kad ta poliarizacija tarp Lietuvos lenkų buvo nemaža. Be to, dalis autonomijos šalininkų tikrai nebuvo nei komunistai, nei platformininkai. Jie įsivaizdavo, kad pirmiausia Lietuva turi būti demokratinė ir tada demokratinėje Lietuvoje jie turi turėti kultūrinę ar kalbinę autonomiją, nebūtinai politinę“, – aiškino M.Ėmužis.
Dalis autonomijos šalininkų tikrai nebuvo nei komunistai, nei platformininkai. Jie įsivaizdavo, kad pirmiausia Lietuva turi būti demokratinė ir tada demokratinėje Lietuvoje jie turi turėti kultūrinę ar kalbinę autonomiją.
Visgi istorikas pabrėžė, kad kultūrinės autonomijos šalininkams pasiekti pavyko mažai.
„Labiausiai apie tai kalbama buvo dar iki politinės autonomijos paskelbimo. 1989 m. vasarą pats Sąjūdis, ieškodamas sprendimų, kalbėjosi su Lietuvos lenkų sąjungos vadovybe. Vienas jos lyderių Janas Senkevičius tada teigė, kad jei lenkų bendruomenė gautų garantijas dėl kalbos ir kultūros puoselėjimo galimybių, teritorinės autonomijos klausimas atkristų. Bet vėliau tuos, kurie siekė kultūrinės autonomijos, užgožė tie, kurie siekė politinės autonomijos. Kiek jie sugebėjo padaryti kultūros srityje – čia reiktų atskiros analizės. Bet manau, kad mažai“, – sakė M.Ėmužis.
Pasak istoriko, daug pasisakiusių už politinę autonomiją tarybinėje, o ne nepriklausomoje Lietuvoje lenkų judėjimo veikėjų didele dalimi tiesiog siekė asmeninės naudos, o ne rūpinosi lenkų kalbos ar kultūros plėtra.
„Jiems sovietų valdžia garantavo politinį postą. Buvo bijoma, kad sovietų valdžią pakeitus lietuviškai valdžiai, jie praras postus ir įtaką. Taip SSRS išsaugojimas jiems pasidarė svarbus dėl nenoro prarasti valdžią ir turėtą politinį kapitalą. Jų noras buvo išlaikyti politinę valdžią ir politinį statusą regione, o kalbiniai dalykai rūpėjo mažiau“, – aiškino M.Ėmužis.
1991 m. vasario 9 d. Lietuvoje buvo atlikta visuotinė apklausa dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose šioje apklausoje dalyvavo gana nedaug žmonių, tačiau tarp dalyvavusių daugiau negu pusė pasisakė už tai, kad Lietuva būtų nepriklausoma ir demokratinė.
Tai, pasak M.Ėmužio, rodo, kad autonomininkai dalies krašto gyventojų paramos neturėjo.
Kiek reali buvo pilietinio karo grėsmė?
Ar nesantaika tarp bendruomenių Vilniaus krašte galėjo pasiekti tokį lygį, kad būtų kilęs ginkluotas konfliktas tarp lietuvių ir lenkų, panašus į įvykusius kitose žlungančios SSRS respublikose, o gal net pilietinis karas? Istorikas teigė, kad tai buvo sunkiai tikėtina.
„Pirma, Lietuva dar neturėjo savų karinių pajėgų, jos tik tada formavosi. Ir, ką parodė ir sausio įvykiai, buvo labai stengiamasi vengti bet kokių provokacijų, nelįsti po kulkomis. Nesame karinga tauta. Toks lindimas į konfliktą mums nėra būdingas. Dar vienas svarbus veiksnys – mūsų ir lenkų neskyrė religija, kaip, tarkime, Kaukazo šalyse ar skylant Jugoslavijai. Ten visur religinis veiksnys buvo svarbus“, – akcentavo M.Ėmužis.
Mūsų ir lenkų neskyrė religija, kaip, tarkime, Kaukazo šalyse ar skylant Jugoslavijai.
Pasak istoriko, siekiu per daug eskaluoti konfliktą nepasižymėjo ir autonomininkai, neturėję nei savų ginklų, nei karinių dalinių. Nors suvažiavime 1990 m. spalį nuskambėjo siūlymai formuoti lenkų teritorines gynybos pajėgas, jie beveik iškart buvo atmesti.
Visgi M.Ėmužis akcentavo, kad konflikto eskalacijos grėsmė buvo. Tačiau, sakė istorikas, tuomet pagrindine žaidėja būtų tapusi Maskva.
„Kas iš tikrųjų buvo pavojinga toje situacijoje – kad šitas konfliktas galėjo tapti korta Maskvai. Ji galėjo ne tik veikti per „platformininkus“ politiniu lygmeniu, bet ir įvesti kariuomenę, arba, tiksliau, jos neišvesti net ir 1993 m., toliau kurstydama konfliktą. Panašiai kaip Padnestrėje. Tačiau vėlgi, svarbus skirtumas yra tai, kad Padnestrėje kariuomenė pasiliko lyg ir gindama rusus. O čia vis dėlto dauguma buvo lenkai. Rusijos kariuomenė neturėjo preteksto pasilikti ginti lenkų. Tai padėjo išvengti konflikto“, – sakė M.Ėmužis.
Pasak istoriko, dabar jau žinoma, kad „platformininkai“, vykstant 1991 m. sausio įvykiams, palaikė ryšius su sovietine kariuomene. Jis teigė, kad tikrai egzistavo rizika, kad Maskva tuomet galėjo imtis „ginti“ Vilniaus krašto gyventojus, tai galėjo išvirsti į susirėmimus.
„Lietuvos valdžia, ką rodo išlikę dienoraščiai ir kiti šaltiniai, tai puikia suprato. Todėl stengėsi elgtis atsargiai iki pat pučo žlugimo. Nors kartais AT posėdžių metu papilstydavo žibalo į ugnį, jie puikiai suprato, kad situacija sudėtinga ir gali baigtis blogai. Matė, kas vyksta kitur Sovietų Sąjungoje“, – sakė M.Ėmužis.
