– Kada ir iš kokių šaltinių pirmą kartą sužinome apie lietuviškos kilmės vardus?
– Pirmieji šaltiniai, kuriuose patikimai minimi lietuviai, užrašyti asmenvardžiais, yra XIII amžiaus.
XIII amžius yra atspirties taškas, nuo kurio galima kalbėti apie lietuvių vardų sistemą. Nuo tada visu savo grožiu atsiskleidžia senoji lietuvių vardų sistema, kuri būdinga ir kitoms indoeuropiečių kalboms – slavams, germanams, graikams, keltams, iranėnams, senovės indams.
– Kokie tai vardai buvo?
– Labai geras pavyzdys kalbant apie senąją vardų sistemą yra 1219-aisiais metais sudaryta Lietuvos-Voluinės taikos sutartis, kurią iš mūsų pusės pasirašė lietuviškų žemių kunigaikščių pasiuntiniai.
Ten matome visus tų vardų tipus – tai ir dvikamieniai asmenvardžiai Daujotas, Živinbudas, Dausprungas, Butautas (vardai, sudaryti iš dviejų dėmenų), ir trumpinio kilmės asmenvardis Vytenis (siejama su Vytas, atsiradusiu sutrumpėjus vardams Vytautas, Vytartas), ir apeliatyvinis vardas Vyžeikis (siejama su vyža) bei kiti.
– Ar tuo metu vardai turėjo reikšmę ir ar jų reikšmės buvo svarbesnės nei dabar? Kas darė įtaką juos kuriant?
– Klausimas probleminis, nes neturime nei tiesioginių įrodymų, nei praeities pasakojimų, kurie būtų susiję su vardų suteikimo motyvacijomis ir tradicijomis. Tiesiog turime užfiksuotus vardus ir galime juos interpretuoti bei aiškintis.
Vėlesni šaltiniai, pavyzdžiui, XV–XVI amžiaus paveldas, rodo, kad lietuviškų vardų buvo didelė gausybė, bet reikšminio ryšio tarp dalies dvikamienių vardų dėmenų nebuvo.
Dalis dvikamienių asmenvardžių, kurių šaltiniuose užrašyta daug, mano supratimu, buvo daromi mechaniškai, pradžioje dedant žodžių kamienus ar elementus, o antrąją dalį išlaikant pastovesnę.
Tokie yra dvikamieniai vardai, pavyzdžiui, Jaunigaila, kurio pirmasis dėmuo jaun- siejamas su jaunas, o antrasis gail- – su gailus, gailėti, Kietautas, kurio pirmasis dėmuo kiet – siejamas su kietas, kietis, o antrasis yra taut-, siejamas su tauta, Stirmantas, kurio pirmasis kamienas stir- yra siejamas su stirti, o antrasis kamienas yra mant-, siejamas su manta, mantus, sumanus, Draustvilas, kurio pirmasis kamienas draust-, siejamas su drausti, o antrasis vil- – su viltis.
Antrieji vardų dėmenys dažniau kartojosi varduose, tokie buvo kamienai gail-, mant-, taut-, vil-, matomi iš pateiktų asmenvardžių, taip pat but-, kant-, min-, vyd- ir kiti.
Minėti atvejai rodo, kad pabaigoje esančios vardų dalys ima dažnai kartotis ir dedamos pridedamos prie pradinės vardų dalies kaip priesagos.
Tą patvirtina pirmojo kamieno pozicijoje atsiradę dėmenys, kurie siejami su krikščioniškais vardais, pavyzdžiui, Jontautas, kurio pirmasis dėmuo yra jon-, siejamas su Jonas, ir antrasis dėmuo taut-, taip pat Dimjotas, kurio pirmasis dėmuo yra dim-, siejamas su Dimas, kuris yra Dimitrijaus trumpinys ir antrasis dėmuo jot-, siejamas su joti.
Būtent tokio tipo vardais remiantis ir galima teigti, kad yra nemažai vardų kamienų, kurie jau yra praradę reikšminį ryšį, ir nauji vardai kuriami neatsižvelgus į pamato reikšmę.
Apeliatyviniai vardai, kurie atsirado iš bendrinių žodžių, manau, tam tikrą jaučiamą reikšmę turėjo. Jie įvardijo gamtos būtybes, pavyzdžiui, Lokutis, Spyglys, Veršelis, Žvirblis, Vabalas, žmogaus savybes, pavyzdžiui, Balčius, Budrys, Piktužis, Mažutis, Meilius, Mižus, Judeika ir kiti.
Taip pat pasitaikė ir trumpinų kilmės vardų, kurie kokios nors reikšmės neturėjo, pavyzdžiui, Butis, Butka, Norka, Vaidotas ir kiti.
Ilgai išlaikyta pagonybė ir vėlyva krikščionybė turėjo įtakos ir mūsų vardams, nes užrašant asmenis į dokumentus ir nurodant sūnaus ryšį su tėvu dalis savos kilmės vardų tapo tėvavardžiais, o iš tėvavardžių laikui bėgant išsivystė į pavardes.
Vis dėlto į klausimą, ar jų reikšmės buvo svarbesnės tada ar dabar, atsakyčiau, kad dabar, XXI amžiuje. Nes daugelis tėvų, vadindami vaikus, į vardo pamato reikšmę kreipia didelį dėmesį, sakyčiau, kad net per didelį. To meto vardai buvo kurti atsižvelgus į supančią aplinką, tada vartotus asmenvardžius.
– Kokių pokyčių galime matyti vėliau? Kas nusistovi varduose, o kas lieka?
– Jeigu kalbame apie lietuviškus vardus, tai jų sistema kito kuriant naujus vardus. Taip buvo pildomas vardų inventorius, kuriame atsirado naujų elementų – minėti nauji kamienai pirmojo dėmens pozicijoje.
Didelis vardyno pokytis įvyko po Lietuvos ir taip pat Žemaitijos krikšto, o šie įvykiai buvo labai vėlyvi Europos mastu. Juk ne veltui esame vadinami paskutiniais Europos pagonimis (šypsosi).
Ilgai išlaikyta pagonybė ir vėlyva krikščionybė turėjo įtakos ir mūsų vardams, nes užrašant asmenis į dokumentus ir nurodant sūnaus ryšį su tėvu dalis savos kilmės vardų tapo tėvavardžiais, o iš tėvavardžių laikui bėgant išsivystė į pavardes.
Nors vardų įvairovė buvo didelė, bet jų nepakako santykiams išreikšti. Juk reikėjo parodyti šeimos ryšius ir giminystę, spręsti turto klausimus, o su keliais asmenvardžiais tapo lengviau identifikuoti asmenis, nes vardai ir kartojosi.
Todėl asmenis dokumentuose pradėjo užrašinėti ir su tėvavardžiu – asmenvardžiu, kurie buvo padaryti ir iš lietuviškos kilmės tėvo vardo, pavyzdžiui, Balčius Butkūnas, Macas Norvaišonis, Misius Noreikovičius, Janas Vaišnarovičius. Taip pat asmenis užrašydavo ir jų pravardėmis, aprašomojo pobūdžio vardais.
Dėl vėlyvo krikšto ir paveldimų asmenvardžių formavimosi ypatumų dalis senųjų savos kilmės vardų perėjo į pavardes ir tokiu būdu išliko vartosenoje.
Krikštas atnešė krikščioniškų vardų madas. Prasidėjus krikščioniškų vardų erai, pagoniški asmenvardžiai ėmė trauktis iš vartosenos, atsirado visiškai naujų mūsų kultūrai vardų.
Kartu su atgimimu Lietuvoje atsirado mada vaikams suteikti pagoniškus, vadinamuosius lietuviškus vardus, o jų visų pirma pradėta ieškoti praeityje.
– Kokių? Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių?
– Tai „banalūs“ vardai, tarkim, Simonas, Jonas, Jokūbas, Jurgis, Ona, Kristina, Kotryna, Morta. Vis dėlto būtent Jonas, Ona buvo minimi labai dažnai.
Aišku, dokumentuose Jonas rašomas senąja rusėnų kalba, todėl randame Ivaną, Ivošką, o paskui lenkiškai – Janą, Januszą ir daug kitų įvairių formų. Kitomis kalbomis vardai dokumentuose buvo rašomi dėl to, kad ir kalbos, kuriomis rašyti dokumentai, buvo kitos, ne lietuvių kalba.
Vis dėlto pasitaikydavo atvejų, kai tėvavardžiai bažnytiniuose dokumentuose buvo užrašyti būtent tokiomis jų kamieno formomis, kokias to meto žmonės vartojo šnekamojoje kalboje, nes kartais raštininkai neidentifikuodavo mažybinių atskirų vardų variantų.
Iš tokių užrašymų ir vėliau pavardėse išlikusių vardų formų žinome, kad žmonės šnekamojoje kalboje vartojo tokias vardų formas kaip Janiulis, Jasiukas, Maciukas, Jakubėlis, Vaičiulis.
Raštininkai jų neatpažino ir greičiausiai nesiejo su vardais Jonas, Matas, Jokūbas, Vaitiekus, o Joną užrašydavo Janu, Jasiumi. Dėl to mūsų pavardėse ir yra išlikusių nemažai šnekamojoje kalboje vartotų vardų formų.
– Kas toliau vyko su krikščioniškais vardais?
– Krikščioniški vardai ėmė dominuoti, nes jie pasidarė privalomi – pradėtos rašyti bažnyčių metrikų knygos, kurias inspiravo XVI amžiaus vidurio Tridento susirinkimas. Visuotinai Romos katalikai, kaip, beje, ir protestantai, ėmė pildyti krikšto ir vedybų metrikos knygas nuo XVII amžiaus.
Taip pat iš vardų pozicijos pasitraukė visi pagoniški asmenvardžiai, bet dalis jų išliko tėvavardžiuose ir paskui tapo pavardėmis, o kiti išnyko visiems laikams arba liko istorijos dokumentuose, kuriuose iki šiol galima rasti dar nežinomų senųjų asmenvardžių.
Įsigalėjus krikščioniškiems asmenvardžiams, jie vartoti keletą amžių, jokių kitokių vardų niekas ir nesuteikdavo.
Situacija pradėjo keistis tik su tautiniu atgimimu XX amžiaus pradžioje. Kreipiant dėmesį į savo tautą, jos praeitį ir matant joje savo stiprybę, aukštinant ir didžiuojantis savo tauta ir kalba, pradedant ir vaikams duoti didingus garbingos praeities asmenvardžius.
Štai nuo tada ir vėl prasidėjo tautinių vardų era. Šis reiškinys yra bendras daugeliui Europos kultūrų, nors kituose kraštuose į tautinius senuosius asmenvardžius atsigręžta anksčiau. Tarkim, Švedijoje tautinis atgimimas prasidėjo jau XIX amžiaus pradžioje.
Kad tautinis atgimimas mūsų kraštuose prasidėjo vėliau, lėmė daug aplinkybių. Tai, žinoma, susiję su mūsų išsivadavimu iš priespaudos, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu, kitomis priežastimis.
Kartu su atgimimu Lietuvoje atsirado mada vaikams suteikti pagoniškus, vadinamuosius lietuviškus vardus, o jų visų pirma pradėta ieškoti praeityje.
Tai buvo kunigaikščių, karaliaus vardai, taip pat duoti vardai ir iš romantinės literatūros, kurioje veikė praeities didybę menantys karžygiai, kunigaikščiai, garsios moterys Gražina (iš Adomo Mickevičiaus poemos „Gražina“, Birutė (iš Silvestro Teofilio Valiūno baladės „Birutė“), Jūratė (iš Maironio poemos „Jūratė ir Kastytis“) ir kiti.
Vardų tendencijų pokyčiai yra susiję ir su valstybe – anksčiau vardų monopolis priklausė Bažnyčiai, bet nuo XX amžiaus pradžios atsirado galimybė vaikui suteikti ne vien tik krikščionišką, bet ir pagonišką vardą.
Žmonės dėl to dažnai vadindavo vaikus dviem vardais – vieną duodavo pagonišką, kitą – krikščionišką. Buvo dažni tokie vardų deriniai kaip Ona Birutė arba Vytautas Jonas.
– Ar mums vėliau padarė įtakos sovietmetis, Rusija?
– Sovietmetis, nepriklausomybė ir dabartiniai laikai yra trys labai skirtingi laikotarpiai, turintys savitų ypatybių.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu vaikus vadino ne tik vienu, bet ir keliais vardais: jie buvo sudaryti iš dviejų, iš trijų ir net iš keturių narių, bet sovietmečiu (daugiausia kalbu apie vardus nuo 6-ojo iki 9 dešimtmečio vidurio) dominavo vienas vardas.
Sovietmetis yra įdomus tuo, kad šiuo laikotarpiu dažni mūsų tautiniai vardai: šalia kunigaikščių vardų – 6 dešimtmetyje labai dažnų Algirdo, Vytauto, 6–7 dešmtmetyje Kęstučio vardų, paplitę ir kiti lietuviški vardai, pavyzdžiui, 6–7 dešimtmečiais yra labai populiarūs vardai Nijolė, Laima, Laimutė, 7 dešimtmetyje – Vilija, 7–8 dešimtmečiais – Daiva, Darius, 8 dešimtmetyje – Dainius ir kiti.
Jų pradžia yra Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis, bet sovietmečiu tokie vardai suklesti, nes tokiu būdu lietuviai parodo pasipriešinimą sistemai, sovietų politikai. Žinoma, sovietmečiu vaikus vadino ir krikščioniškais asmenvardžiais, pavyzdžiui, iki 7 dešimtmečio vidurio dažna Janina, iki 8 dešimtmečio – Irena.
Jeigu lygintume moterų ir vyrų vardų madas, vyrų vardai yra stabilesni. Moterų vardyne visada yra daugiau inovacijų, pokyčių, o vyrų vardynas keičiasi lėčiau ir mažiau įvairuoja.
Tuo metu pastangos duoti savos kilmės vardus buvo labai didelės. Aišku, kai kurie žmonės manė, kad Jonas ar Antanas – lietuviški vardai, nes jie yra tapę labai įprastais žmonėms. Vis dėlto tai – krikščioniški asmenvardžiai, kurie buvo priimti kaip savi dėl dažnumo ir nusistovėjusios vartojimo tradicijos.
– Ar įmanoma būtų pasakyti, koks buvo ir yra populiariausias lietuvių vardas?
– Visų laikų – tikrai ne. Apskaičiuoti neturime duomenų, nes kompiuterizuotus vardų duomenis turime tik nuo XX amžiaus pradžios, o ankstesniais amžiais duoti vardai yra rašytiniuose dokumentuose, nesusisteminti.
Mūsų su kalbininke Irena Smetoniene, kuri tuo metu buvo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė, taip pat komisijos darbuotoja Aiste Pangonyte, iniciatyva 2006 m. buvo pradėta kurti vardų svetainė vardai.vlkk.lt, kur imti skelbti lingvistiškai ir statistiškai apdoroti vardų duomenys iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro.
Vis dėlto XX amžiaus pirmosios pusės statistika, kurią turime svetainėje, yra netiksli, nes rodo duomenų gavimo momentu gyvenusių žmonių vardus.
Tačiau kitokios statistikos neturime. O kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Norvegijoje vardyno duomenys iš šių laikotarpių yra puikiausiai išlikę – jie turi puikiai sutvarkytus duomenis iš ankstesnių laikų.
Galiu pasakyti, pavyzdžiui, apie XX amžių, kad populiariausi to laikmečio vardai buvo Jonas ir Vytautas. Tai vardai, išgyvenę įvairius laikotarpius.
Jonas buvo labai populiarus 5–7 dešimtmečiais, taip pat jis buvo paplitęs ir XX amžiaus pradžioje. Paskui šio vardo populiarumas sumažėjo, bet net ir jam sumažėjus, vardas liko dažnas, nes sumažėjo ir kitų vardų populiarumas.
Bendrame vardų kontekste Jonas atrodo visai padoriai dažnas. Iš tiesų Jonas – be galo universalus vardas, kuris turi visus bruožus būti tokiam – yra trumpas, neturi lietuvių kalbai specifinių raidžių, turi krikščionišką istoriją, juo vadinama daug garsių žmonių (Jonas Kazlauskas, Jonas Valančiūnas, Jonas Nainys ir kiti).
Vytautas buvo dažnas per visą XX amžių, tik pačioje amžiaus pabaigoje jo dažnumas matomai krito. Šis vardas lietuviams buvo patrauklus dėl Lietuvoje esančio Vytauto vardo kulto, taip pat, manau, kad daugeliui buvo svarbu turėti gražų lietuvišką vardą, parodyti savo nuostatas kalbos atžvilgiu.
Apie moteris kalbėti yra sunkiau. Jeigu lygintume moterų ir vyrų vardų madas, vyrų vardai yra stabilesni. Moterų vardyne visada yra daugiau inovacijų, pokyčių, o vyrų vardynas keičiasi lėčiau ir mažiau įvairuoja.
Dėl to moterų vardyne tokio ryškesnio vardo neišskirčiau, gal Marija iš dalies galėtų būti tokiu vardu, nors 7–8 dešimtmečiais jo dažnumas yra nedidelis.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų
