Kviečiame susipažinti su šiuo ne visiems žinomu Lietuvos istorijos laikotarpiu.
Seimo nariai išeina į frontą: kaip tęsti negalinčio visų narių surinkti Seimo darbą?
Steigiamasis Seimas, 1920 m. gegužės 15 d. perėmęs krašto valdymą, susidūrė su iššūkiais.
Dalis Lietuvos teritorijos su sostine Vilniumi buvo okupuota, neaiškus buvo Klaipėdos krašto statusas, Antantės valstybės dar nebuvo pripažinusios Lietuvos valstybės, nebuvo suderintos sienos su kaimyninėmis valstybėmis, o antrojoje 1920 metų pusėje ypač paaštrėjo santykiai su kaimynine Lenkijos valstybe.
1920 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į istorinę Lietuvos sostinę Vilnių, netrukus į Vilnių persikėlė kai kurių Lietuvos Respublikos ministerijų atstovai. Tarp Lietuvos ir Lenkijos vyko ginkluotas konfliktas.
Bandant sureguliuoti konfliktą, 1920 m. spalio 7 d. buvo sudaryta Suvalkų sutartis, tačiau netrukus padėtis dar labiau komplikavosi, kai 1920 m. spalio 9 d. Lenkijos generolo Liucijano Želigovskio vadovaujami kariai, sulaužydami sutartį, užėmė Vilnių, o po dviejų dienų, spalio 12-ąją, paskelbė Vidurio Lietuvos Respubliką su sostine Vilniumi.
Vykstant atviroms kovoms su Lenkijos kariuomene, baiminantis dėl Lietuvos valstybės išlikimo, Steigiamojo Seimo nariai taip pat stojo ginti valstybės – kas ginklu, kas organizuodami paramą Lietuvos kariuomenei ar telkdami bendram darbui Lietuvos visuomenę.
Jau 1920 m. spalio 9 d. Seime vyko išplėstinis Seimo seniūnų sueigos ir Seimo Užsienio reikalų, Krašto apsaugos bei Finansų ir biudžeto komisijų posėdis, kuriame dalyvavo Ministrų Kabineto ir Lietuvos gynimo komiteto atstovai.
Šio posėdžio tikslas buvo apsvarstyti Lietuvos gynimo klausimus ir bendradarbiaujant su atitinkamomis ministerijomis įvertinti pasipriešinimo galimybes.
1920 m. spalio 15 d. Steigiamojo Seimo nariai Kazys Škirpa, Kazys Kupčiūnas ir Antanas Tamošaitis paprašė Seimo leidimo krašto gynimo reikalais kurį laiką nedalyvauti Seimo posėdžiuose, nes savo pareiga jie laikė grįžimą į kariuomenę.
„Manau, kad šiuo sunkiu kovos metu aš, kaipo kariškis, daugiau atnešiu naudos Tėvynei, negu kad būdamas Seime“, – taip savo prašymą argumentavo kapitonas Kazys Škirpa. Tokį kolegų apsisprendimą kiti Seimo nariai palydėjo plojimais.
Padėtis sparčiai keitėsi, vos prieš keletą dienų nuo dalyvavimo Seimo posėdžiuose atleidę keletą kolegų, Seimo nariai netrukus ėmė svarstyti Mažojo Seimo įstatymo projektą.
Idėja sukurti mažesnį, optimalesnį valdymo institutą buvo pristatyta 1920 m. spalio 20–21 dienomis vykusiose Seimo seniūnų sueigos, Ministrų Kabineto, Seimo frakcijų ir kai kurių Seimo komisijų atstovų pasitarimuose.
Šių pasitarimų metu ir buvo nuspręsta kritiniu valstybei metu sudaryti mažesnį valdymo organą, netrukus buvo parengtas Mažojo Seimo sudarymo įstatymo projektas.
Ginčų dėl Mažojo Seimo teisėtumo ir autoriteto netrūko ir prieš šimtmetį
„Elektros šviesa dar švies kokią valandą“ – tai žodžiai, kuriuos 1920 m. spalio 22 d., priėmus Mažojo Seimo sudarymo įstatymo projektą, ištarė Steigiamojo Seimo narys Antanas Tumėnas, siūlydamas peržiūrėti dar ir Steigiamojo Seimo statuto papildymą, reglamentavusį Seimo komisijų darbą.
Esant ypatingai padėčiai Seimo nariai dirbo neskaičiuodami laiko, tačiau turėjo atsižvelgti į visuotiną elektros tiekimo ribojimą – po vidurnakčio miestas užtemdavo.
Tos dienos posėdis, prasidėję 10 val. 35 min. ryte, vykęs su pertraukomis, baigėsi beveik vidurnaktį – 23 val. 40 min. Jau kitą dieną darbą pradėjo Mažasis Seimas.
Seime dirbusios frakcijos parodė stebėtiną sutarimą ir susitelkimą. Mažojo Seimo sudarymo įstatymo projektas į Seimo posėdžių darbotvarkę buvo įtrauktas tą pačią dieną, kurią ir buvo priimtas – 1920 m. spalio 22-ąją.
Įstatymo projektas Seimo nariams buvo išdalytas tos pačios dienos ryte, o jo svarstymas prasidėjo vėlyvą vakarą.
Seimo nariai turėjo apie šešias valandas susipažinti su šio įstatymo projektu ir jį įvertinti, tokios trukmės pertrauka buvo padaryta priėmus kitus tos dienos įstatymus, iš kurių vienas buvo „Nepaprasta valstybės iždo paskola krašto gynimo reikalam“.
Į posėdžių salę Seimo nariai grįžo vakare – 20 val. 15 min., šį kartą posėdžiui pirmininkavo Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis.
Įstatymo sumanymą pristatęs Mykolas Krupavičius kalbėjo: „Šiandien mūsų valstybei tenka gyventi tokis momentas, kada koordinavimas valdžios organų ir jų geras suderinimas ir tamprumas ypatingai yra reikalingas. Tam atsiekti yra sumanyta sumažinti St. Seimo įstaigą tokioj prasmėj, kad vietoj išrinktų visuomenės narių skaičiaus pasiliktų mažesnis skaičius ir tam mažesniam skaičiui duot tinkamų kompetencijų, kad Seimas galėtų, jei ne visas savo teises išnaudoti ir pareigas eiti, tai bent tas, kurios šiame momente būtinai reikalingos. [...] reikalinga būtų Steigiamojo Seimo darbas pavesti tam tikrai jo daliai, o kitą dalį paleist Lietuvos gynimo darbui dirbti.“
Posėdžių salėje užvirė diskusija, Socialdemokratų frakcijos vardu kalbėjęs Kazimieras Venclauskis atkreipė dėmesį į tai, kad Mažasis Seimas neturės tokio moralinio autoriteto visuomenėje, kokį turi Steigiamasis Seimas, jo manymu, Mažasis Seimas nereikalingas, o vykdomosios valdžios darbų priežiūrai visiškai pakaktų Steigiamojo Seimo seniūnų sueigos.
Tokiai nuostatai pritarė jo frakcijos kolega Jeronimas Plečkaitis, Mažąjį Seimą pavadinęs „Seimo miniatiūra“.
Tačiau tokiam požiūriui paprieštaravo valstiečių liaudininkų vardu kalbėjęs Vladas Lašas, pareiškęs, kad taip Seimo seniūnų sueiga įgytų neproporcingai daug galių ir būtų didesnis valdymo organas negu projektuojamas Mažasis Seimas.
Krikščionims demokratams atstovavęs Antanas Tumėnas priminė, kad „Steigiamojo Seimo uždavinys – Konstitucija ir žemės reforma; tuo tarpu Steigiamajam Seimui tenka dėt mažus lopus normuojant bėgamuosius klausimus“.
Anot jo, priimdamas Mažojo Seimo sudarymo įstatymą Steigiamasis Seimas neatsisakys nei turėtų teisių, nei autoriteto ir būtent Mažasis Seimas galės tvarkyti einamuosius reikalus.
Jam pritarė frakcijos kolega Vytautas Bičiūnas: „Seimo autoritetas negalės nukentėti, nes šalis žino, jog darbų pertrauka yra karo iššaukta.“ Galiausiai beveik vidurnaktį Seimas priėmė Mažojo Seimo sudarymo įstatymą.
Taip buvo nuspręsta kurį laiką nebešaukti Seimo posėdžių, tačiau darbą sutelkti svarbiausiose Steigiamojo Seimo komisijose, tokiomis buvo pripažintos Žemės reformos, Konstitucijos, Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų komisijos.
Parlamentas ir toliau liko svarbiausia institucija valstybėje, jam buvo atskaitingas Ministrų Kabinetas ir Valstybės kontrolė.
Mažąjį Seimą sudarė visų parlamentinių frakcijų atstovai
Mažojo Seimo sudarymo įstatymas skelbė, kad „Mažasis Seimas sudaromas iš Steigiamojo Seimo Pirmininko ir šešių Steigiamojo Seimo renkamų narių. Pastaba. Mažojo Seimo nariams pavaduoti renkami iš Steigiamojo Seimo narių 6 kandidatai.“
1922 m. spalio 22 d. Steigiamojo Seimo posėdyje renkant narius į šią instituciją buvo pabrėžta: „Tiem atstovam išrinktiem į Mažąjį Seimą pavaduoti renkami yra taip pat kandidatai. Kandidatai turi įeiti į Mažąjį Seimą tada, kada iš jo vienas ar kitas visai dėl kokios nors priežasties atsitraukia.“
Mažojo Seimo nariai buvo renkami partiniu principu, apskritai pats Mažasis Seimas buvo sudarytas taip, kad atstovautų visoms partijoms, taip pat tautinėms mažumoms.
Mažojo Seimo nariais buvo išrinkti:
- Aleksandras STULGINSKIS, Steigiamojo Seimo Pirmininkas, einantis Respublikos Prezidento pareigas;
- Mykolas KRUPAVIČIUS, Krikščionių demokratų bloko atstovas;
- Antanas TUMĖNAS, Krikščionių demokratų bloko atstovas;
- Mykolas SLEŽEVIČIUS, Valstiečių liaudininkų bloko atstovas;
- Vladas LAŠAS, Valstiečių liaudininkų bloko atstovas;
- Kazimieras VENCLAUSKIS, Socialdemokratų frakcijos atstovas;
- Naftalis FRIDMANAS, Žydų frakcijos atstovas.
Mažojo Seimo nariais kandidatais (pavaduotojais) buvo išrinkti:
- Ladas NATKEVIČIUS, Valstiečių liaudininkų bloko atstovas;
- Jonas KRIŠČIŪNAS, Valstiečių liaudininkų bloko atstovas;
- Juozas VAILOKAITIS, Krikščionių demokratų bloko atstovas;
- Eliziejus DRAUGELIS, Krikščionių demokratų bloko atstovas;
- Steponas KAIRYS, Socialdemokratų frakcijos atstovas;
- Maksas SOLOVEIČIKAS, Žydų frakcijos atstovas
Pirmajame Mažojo Seimo posėdyje, 1920 m. spalio 23 d., laikinuoju Mažojo Seimo sekretoriumi buvo išrinktas Ladas Natkevičius, jam buvo pavesta laikinai eiti ir Mažojo Seimo vicepirmininko pareigas.
Teisininkams Antanui Tumėnui ir Naftaliui Fridmanui buvo pavesta parengti Mažojo Seimo statutą, tačiau galiausiai buvo apsispręsta dirbti vadovaujantis Steigiamojo Seimo statutu.
Jau lapkričio viduryje Mykolas Krupavičius ir Vladas Lašas buvo deleguoti į Karo tarybą, tad jų vietą užėmė Steponas Kairys ir Eliziejus Draugelis.
Apskritai buvo nemenka rotacija tarp Mažojo Seimo narių ir jų narių pavaduotojų. Kaip antai 1920 m. lapkričio pabaigoje, sušlubavus Mažojo Seimo nario Mykolo Krupavičiaus sveikatai, jį pavadavo vienas iš narių kandidatų – Krikščionių demokratų bloko atstovas.
O štai su Steigiamojo Seimo delegacija į užsienį išvykusį Mykolą Sleževičių pavadavo valstiečių liaudininkų atstovas.
Kaip visateisiai nariai Mažojo Seimo posėdžiuose dalyvavo Ladas Natkevičius, Jonas Krikščiūnas, Juozas Vailokaitis, Eliziejus Draugelis, Steponas Kairys ir Maksas Soloveičikas. Jie teikė paklausimus, pasiūlymus ir interpeliacijas – dirbo įprastą parlamentinį darbą.
Mažasis Seimas sprendė opiausius jaunos valstybės klausimus
Remiantis 1920 m. spalio 22 d. priimtu Mažojo Seimo sudarymo įstatymu, šiai institucijai buvo pavestos pagrindinės Steigiamojo Seimo funkcijos: leisti būtiniausius įstatymus, tvirtinti kreditus vykdomajai valdžiai, prižiūrėti įstatymų vykdymą.
Ministrų Kabinetas ir valstybės kontrolierius liko atskaitingi Mažajam Seimui ir, jam pareiškus nepasitikėjimą, privalėjo atsistatydinti.
Išsiskirstydami Steigiamojo Seimo nariai pabrėžė, kad Mažasis Seimas neturi kompetencijos svarstyti ir priimti pagrindinių įstatymų, tokių kaip Konstitucija ar Žemės reformos įstatymas.
Jau kitą dieną, 1920 m. spalio 23 d., įvyko Steigiamojo Seimo frakcijų atstovų ir Lietuvos gynimo komiteto pasitarimas, kuriame nuspręsta pasidalyti konkretesnėmis užduotimis.
Nutarta, kad Seimo nariai ne sėdės Kaune, o vyks į krašto gilumą, kur ragins Lietuvos piliečius formuoti šaulių būrius, organizuos paramos rinkimą, dalis jų talkins valstybės institucijoms, dalis liks Kaune ir padės Mažojo Seimo nariams rengti įstatymų projektus.
Tą pačią dieną buvo aptartas ir tolesnis Steigiamojo Seimo komisijų darbas.
Steigiamojo Seimo prezidiumo nariai, Mažojo Seimo nariai ir Seimo komisijų pirmininkai nutarė, kad svarbiausios komisijos, kaip antai Žemės reformos, Konstitucijos, Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų komisijos, darbą tęs ir toliau, tai yra rengs įstatymų projektus, kuriuos svarstys ir tvirtins Mažojo Seimo nariai.
Tą pačią dieną įvyko ir pirmasis Mažojo Seimo posėdis. Jame dar kartą buvo patvirtinta, kad Steigiamojo Seimo komisijos veiks taip, kaip numatyta Steigiamojo Seimo statute, tačiau didesnė veiklos iniciatyva buvo suteikta komisijų pirmininkams, o su Ministrų Kabinetu tiesiogiai bendraus Mažasis Seimas.
Be to, buvo numatyta, kad Mažasis Seimas posėdžiaus kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius, o posėdžių pradžia buvo numatyta 9 val. ryto.
Tokio intensyvaus darbo grafiko bent iš pradžių buvo laikomasi, kai kurie posėdžiai buvo vieši, į juos buvo įleidžiami spaudos atstovai, kai kurie – uždari.
Gyvenimas diktavo sąlygas, ir Mažojo Seimo veiklos pabaigoje posėdžiai retėjo. Mažojo Seimo svarstyti klausimai apėmė įvairias visuomeninio gyvenimo sritis: kariuomenės aprūpinimą, kariškių algų ir pašalpų jų šeimoms klausimą, prekybos suvaržymą Lietuvos pasienyje, Lietuvos muitinių tarifų klausimus, taip pat Baudžiamojo statuto papildymą, kaip antai didesnių bausmių už valstybės turto išeikvojimą taikymą, medicinos praktikos ir kitus klausimus.
Kaip šio Seimo darbą reziumavo Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, „Mažojo Seimo priimtieji įstatymai liečia įvairių įvairiausias mūsų valstybinio gyvenimo sritis. Taip mes matom įstatymų, tvarkančių mūsų valstybę, kariuomenės pajėgas, krašto atstatymo reikalus ir t. t.“
Keli Steigiamojo Seimo nariai buvo deleguoti į Londoną, Paryžių ir Romą, kur jie susitiko su Didžiosios Britanijos, Prancūzijos bei Italijos politikais, visuomenės nuomonės formuotojais ir ten bandė neutralizuoti antilietuvišką Lenkijos propagandą ir pagreitinti tarptautinį Lietuvos pripažinimą.
Šiai Steigiamojo Seimo narių delegacijai vadovavo Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis, o nariai buvo Mykolas Sleževičius, Vincas Čepinskis ir Maksas Soloveičikas. Grįžę iš užsienio, ataskaitą apie kelionę jie pateikė būtent Mažajam Seimui.
Mažojo Seimo veiklos laikotarpiu, 1920 m. pabaigoje, dėl taikos sutarties sudarymo ir Lietuvos ir Lenkijos sienos nustatymo deryboms į Varšuvą buvo išsiųsta Steigiamojo Seimo narių delegacija, kuriai vadovavo Steigiamojo Seimo vicepirmininkas Jonas Staugaitis, o jos nariai buvo Steigiamojo Seimo narys Vladas Jurgutis ir Zigmas Žemaitis. Taip pat vyko delegacijos į Latviją ir Estiją, šių delegacijų narys buvo Mažojo Seimo narys Ladas Natkevičius.
Lietuvos gynimo komitetas Seimo rūmų kambaryje nr. 11
Dabartinių Seimo rūmų (I, II ir III rūmų) kabinetuose, pažymėtuose 11-tu numeriu dirba įvairūs Seimo kanceliarijos darbuotojai ir valstybės tarnautojai.
Prieš šimtą metų „kabinetas nr. 11“ įgijo valstybei daug svarbesnę prasmę ir reikšmę: jame įsikūrė Lietuvos gynimo komitetas, kuris turėjo burti visą visuomenę krašto gynybai ir nepalikti šio darbo vien besikuriančioms valdžios grandims bei institucijoms.
1920 m. rugsėjo pabaigoje, likus mažiau nei mėnesiui iki Mažojo Seimo darbo pradžios, veiklą atnaujino Lietuvos gynimo komitetas. Naujasis komitetas atsirado iš poreikio suburti visuomenę bendram tikslui, skatinti savanorių ir šaulių būrių kūrimą, stiprinti krašto gynybą.
Būtent šio komiteto veikla iš principo ir lėmė Mažojo Seimo atsiradimą. Komiteto iniciatoriai, steigėjai ir nariai buvo žymūs parlamentarai, Steigiamojo Seimo nariai, sugebėję pademonstruoti aukštą politinę kultūrą, gebėjimą tartis ir susitarti bei dirbti dėl valstybės gerovės.
Komiteto atsiradimą inicijavo ir jam vadovavo toliau išvardyti Steigiamojo Seimo nariai, 1920 m. rugsėjo 29 d. taip pasiskirstę pareigas:
- komiteto pirmininkas – Mykolas SLEŽEVIČIUS (valstiečių liaudininkų atstovas);
- vicepirmininkas – kunigas Mykolas KRUPAVIČIUS (krikščionių demokratų atstovas);
- iždininkas – Oskaras BIUCHLERIS (Büchleris) (vokiečių atstovas);
- sekretorius – Petras RUSECKAS (valstiečių liaudininkų atstovas);
- narys su sprendžiamuoju balsu – kunigas Juozas VAILOKAITIS (krikščionių demokratų atstovas);
- narys su sprendžiamuoju balsu – Ozeris FINKELŠTEINAS (žydų atstovas).
Be jų, į šį visuomeninį komitetą buvo deleguotas Lietuvos šaulių sąjungos vadas Vladas Putvinskis ir Krašto apsaugos ministerijos atstovas majoras Jonas Motiejūnas-Valevičius.
Net trys šio komiteto nariai – Mykolas Sleževičius, Mykolas Krupavičius ir Juozas Vailokaitis – vėliau tapo Mažojo Seimo nariais.
Tikėtina, kad pati Mažojo Seimo idėja gimė būtent šio komiteto narių galvose. Neatsitiktinai būtent Mykolas Krupavičius Steigiamojo Seimo posėdyje referavo Mažojo Seimo sudarymo įstatymą.
Vyko ne vienas šio komiteto ir Steigiamojo Seimo bei Ministrų kabineto atstovų pasitarimas dar iki Mažojo Seimo sudarymo, o dirbant Mažajam Seimui abiejų institucijų, valstybės ir visuomeninės, veikla buvo glaudžiai koordinuojama. Komitetas glaudžiai bendradarbiavo su Lietuvos šaulių sąjunga.
Po to, kai ėmė posėdžiauti Mažasis Seimas, Lietuvos gynimo komiteto būstinė persikėlė į Steigiamojo Seimo rūmus ir įsikūrė šių rūmų kambaryje Nr. 11. Šalia Seimo rūmų buvusiuose sandėliuose buvo sandėliuojami komitetui siunčiami daiktai, drabužiai, maisto produktai.
Seimo nariai krašto gynybai aukojo aukso laikrodžius, sidabro šaukštus ir net asmeninius apdovanojimus
Steigiamojo Seimo nariai kariškiai Jonas Galvydis-Bykauskas, Ladas Natkevičius, Kazys Škirpa, Antanas Matulatis (žuvo kovose), Vincas Šmulkštys, Pulgis Lumbis, gydytojas Klemensas Vaitekūnas ir kiti išvyko į savo dalinius, kai kurie jų ėmėsi formuoti naujus dalinius.
Kapitonas Kazys Škirpa išvyko į provinciją pats prižiūrėti, kaip verbuojami savanoriai. Kapitonas Ladas Natkevičius išvyko organizuoti savanorių raitelių šimtinės „Geležinis vilkas“.
Tai, kad net penki Steigiamojo Seimo nariai buvo „Geležinio vilko“ nariai, didino pasitikėjimą šia karine organizacija.
Kiti Steigiamojo Seimo nariai apie sudėtingą valstybės padėtį informavo gyventojus savo rinkimų apygardose, kvietė stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, organizavo paramos Lietuvos kariams rinkimą piniginėmis lėšomis, maistu, apavu ir apranga.
Šiuo tikslu apie keturiasdešimt Steigiamojo Seimo narių išvyko į jiems nurodytas apskritis, kur steigė komiteto skyrius ir rinko paramą.
Daugeliui yra žinoma, kad 1990 m. balandį buvo įsteigtas Blokados fondas, tačiau retas yra girdėjęs apie panašų 1920 m. suformuotą Lietuvos gynimo komiteto fondą.
Pastarajame fonde buvo sukaupta įspūdinga pinigų suma, taip pat surinkta daug maisto produktų, apavo, drabužių ir brangenybių.
Lietuvos gynimo komiteto fondą savo lėšomis rėmė pavieniai asmenys, visuomeninės organizacijos, verslo įmonės, valstybės institucijų tarnautojai, įspūdingomis sumomis parėmė užsienio, ypač Jungtinių Amerikos Valstijų, lietuviai.
Nuošalyje neliko ir Steigiamojo Seimo nariai. Kai kurie jų organizavo lėšų rinkimą provincijoje, dalis Steigiamojo Seimo narių patys parėmė fondą piniginėmis ar daiktinėmis aukomis.
Lietuvos gynimo komitetas per vienus metus surinko apie dešimt milijonų markių, iš kurių Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai surinko penkis su puse milijono markių.
Lietuvos gynimo komitetas 1920 m. spalio 1 d. išplatino atsišaukimą, kuriuo ragino: „Bet mūsų žemę ginantiems reik maisto, rūbų, reik ginklų. Vyrai, pilkite pyliavą kariaujantiem. Moters siųskite savo broliam, sūnum pirštinių, kojinių, marškinių, kailinių, šiltų rūbų. Visi piliečiai maukite nuo savo rankų aukso žiedus, nusiimkite nuo savęs brangenybes, atiduokite visa tai mūsų kraštui ginti.“
Paaukotos piniginės lėšos ir daiktai, kurie sudarė Lietuvos gynimo komiteto fondą, buvo saugomi Valstybės iždinėje. Iš šių lėšų buvo finansuotas savanorių ir šaulių aprūpinimas ginklais, maistu ir drabužiais.
Tarp pirmųjų aukotojų buvo Steigiamojo Seimo nariai, savo pavydžiu rodę aukojimo ir paramos svarbą.
Jie aukojo tiek pinigines lėšas, tiek vertingus daiktus, dalis jų asmeniški – apdovanojimai, medikų ženkleliai ir kitos brangenybės:
- Steigiamojo Seimo Pirmininkas, einantis Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, Aleksandras STULGINSKIS paaukojo 20 000 auksinų;
- Steigiamojo Seimo narys Juozas VAILOKAITIS – mėnesio atlyginimą – 2 000 auksinų;
- Steigiamojo Seimo vicepirminininkas Jonas STAUGAITIS – 1 000 auksinų, auksinį laikrodį, paauksuotą sidabrinį ženklą, sidabrinį gydytojo ženklą, sidabrinį rublį, pusę sidabrinės markės, vėliau dar paaukojo kelnes, batus ir vieną frenčių;
- Steigiamojo Seimo narys Eliziejus DRAUGELIS – 1 000 auksinų;
- Steigiamojo Seimo narys Mykolas KRUPAVIČIUS – 1 000 auksinų;
- Steigiamojo Seimo narys Kazys RALYS – 300 auksinų;
- Steigiamojo Seimo narys Juozas BUZELIS – 10 aukso rublių, Šv. Jurgio ordino II laipsnio aukso kryžių;
- Steigiamojo Seimo narys Jonas VALICKIS – 5 sidabro frankus, 2 sidabro talerius (vokiškus), 2 sidabro dolerius, 1 sidabro medalį, 1 sidabrinę apyrankę;
- Steigiamojo Seimo narys Petras RUSECKAS – 6 sidabrinius šaukštus;
- Steigiamojo Seimo narys Feliksas LESAUSKAS – 10 aukso rublių;
- Steigiamojo Seimo narys Antanas TAMOŠAITIS – 7 sidabro rublius, 7 sidabro vokiečių markes.
Tarp aukotojų buvo ir komercinės įstaigos, pavyzdžiui, Brolių Vailokaičių ir bendrovės bankas Kaune, kurio akcininkai buvo Steigiamojo Seimo nariai Jonas ir Juozas Vailokaičiai, paaukojo 50 000 auksinų, o Lietuvos ūkio bankas, kurio pagrindiniai akcininkai taip pat buvo Jonas ir Juozas Vailokaičiai, tačiau tarp banko steigėjų 1919 metais buvo būsimieji Steigiamojo Seimo nariai Kazys Bizauskas ir Aleksandras Stulginskis, paaukojo 100 000 auksinų.
Tarp aukotojų buvo ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir valstiečių sąjungos frakcijų blokas, paaukojęs 1 000 auksinų, taip pat ir Steigiamojo Seimo Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Petras Leonas, paaukojęs taip pat 1 000 auksinų.
Anuomet buvo įprasta aukoti vos po keletą arba keliasdešimt auksinų, todėl Seimo narių aukos išsiskyrė dydžiu.
O štai Steigiamojo Seimo narys Ozeris Finkelšteinas kartu su Žydų taryba rinko lėšas ir organizavo paramą bei maitinimo punktus iš nelaisvės grįžtantiems Lietuvos kariams.
Žydų tautos tarybos pastangomis tokie punktai buvo atidaryti Kaišiadoryse ir Jonavoje.
Seimo rūmai tapo ir siuvykla
Mažojo Seimo laikotarpiu Seimo rūmai neliko tušti. Juose vyko ne tik įprasta parlamentinė veikla – Mažojo Seimo ir Seimo komisijų posėdžiai, pasitarimai su Ministrų Kabineto nariais, kariuomenės atstovais, diplomatais, bet ir kiek neįprasta parlamentui veikla.
1920 m. lapkričio mėnesį Seimo rūmuose buvo įrengta didelė siuvykla, kurioje buvo siuvami drabužiai kariams savanoriams. Darbas siuvykloje virė nuo 9 val. ryto iki 21 val. vakaro. Pačią siuvyklą įsteigė ir prižiūrėjo Lietuvos moterų komitetas Tėvynei ginti.
Šio komiteto veikloje ypač aktyviai dalyvavo žymios visuomenininkės, žinomų parlamentarų žmonos Ona Stulginskienė, Domicelė Sleževičienė, Aleksandra Vailokaitienė, ėjusios komitete atsakingas pareigas.
Tačiau pats komitetas, vienijęs įvairių moterų organizacijų atstoves, buvo sudarytas partiniu principu, jo veikloje dalyvavo ir tautinių mažumų atstovės, iš kurių minėtinos Steigiamojo Seimo narės Emilija Spudytė-Gvildienė ir Salomėja Stakauskaitė, taip pat būsimoji parlamentarė Stefanija Ladigienė, be to, jame dirbo ir Steigiamojo Seimo kanceliarijos tarnautoja Birutė Grigaitytė.
Iš esmės šio moterų komiteto tikslas buvo padėti organizuoti darbą Lietuvos gynimo komitetui, rūpintis šiltų drabužių, apavo ir maisto rinkimu bei jo tiekimu į frontą, taip pat rūpintis sužeistais kariais.
Grįžimas prie įprasto Seimo darbo tapo svarbiu įvykiu
1921 metų pradžioje, gerėjant situacijai fronte ir gyvenimui šalyje normalizuojantis, buvo priimtas sprendimas grįžti prie įprasto Seimo darbo. Steigiamasis Seimas į plenarinį posėdį susirinko 1921 m. sausio 17 d. 10 val. ryto.
Šis posėdis sulaukė nemažai visuomenės dėmesio. Posėdyje, be Seimo narių, dalyvavo Ministrų kabineto nariai, užsienio šalių diplomatinis korpusas, tarp jų ir Tautų Sąjungos Kontrolės komisijos pirmininkas pulkininkas Pierre'as Chardigny.
Seimo rūmai buvo pilni lankytojų, o į posėdžių salę vos tilpo norintieji ten patekti. Skaidrią susirinkusiųjų nuotaiką temdė priminimas apie patirtas aukas, tarp jų ir Steigiamojo Seimo nario karininko Antano Matulaičio žūtį.
Atidarydamas posėdį ir sveikindamas Steigiamojo Seimo narius, Aleksandras Stulginskis priminė laikinosios Seimo institucijos nuveiktus darbus: „Mažasis Seimas, sekdamas įvykius fronte, krašto padėtį viduj ir užsieny per tą veik trijų mėnesių perstogės laiką padarė 45 posėdžius, apsvarstė 51 įstatymo sumanymą, kurių galutinai peržiūrėjo ir priėmė 25 įstatymus. Mažojo Seimo priimtieji įstatymai liečia įvairių įvairiausias mūsų valstybinio gyvenimo sritis. Taip mes matom įstatymų, tvarkančių mūsų valstybę, kariuomenės pajėgas, krašto atstatymo reikalus ir t. t.“.
Be to, jis pabrėžė vienybės, darnos ir susitelkimo svarbą: „Tas sunkias kovas su nelygių pajėgų priešu mes ir šį kartą laimėjom patys vieni, suspietę visas savo pajėgas kraštui ginti; [...] Čia dar kartą mes įsitikinom, kad galybė mūsų vienybėj, ir kad sunkią valandą mes galim pasitikėti tik patys sau.“
Posėdį pratęsė Ministro Pirmininko Kazio Griniaus pranešimas apie padėtį šalyje, po kurio buvo grįžta prie įprasto parlamentinio darbo – įstatymų leidybos.
Šio posėdžio liudininkas apie tą dieną buvusius Seimo posėdžių salėje rašė: „[...] prisirinko daug publikos. Mat dienotvarkėje buvo valdžios pranešimas, dėl kurio daugelis tikėjosi išgirsią „įdomių“ diskusijų. Gaila, kad mūsų publikai įdomu tik kaip frakcijų „lyderiai“ valdžią „peša“. Paaiškėjus, kad „pešimo“ nebus, publikos ūpas staiga nukrito ir ji išsinešdino ieškoti įdomesnių reginių.“
Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė.
Pirmą kartą tekstas publikuotas Lietuvos Respublikos Seimo puslapyje.
