1. J.Basanavičiaus gatvių Lietuvoje daug. Ir ne tik Lietuvoje
Lietuvoje yra 103 gyvenvietės, turinčios miesto statusą. Net 41-oje iš jų yra J.Basanavičiaus gatvės. Lietuvoje yra tik 7 asmenybės, kurių vardais pavadinta daugiau miestų gatvių – Vytautas, Žemaitė, Darius ir Girėnas, Birutė, Kęstutis bei Salomėja Nėris.
Be to, dar dvi J.Basanavičiaus gatves galima rasti miestuose, esančiuose už Lietuvos ribų – Bulgarijoje. Tie miestai yra Varna ir Lomas. Abiejuose šiuose miestuose J.Basanavičius dirbo gydytoju.
2. J.Basanavičius Bulgarijoje buvo ne šiaip eilinis gydytojas
Kai sakome „dirbo gydytoju“, turime omenyje ne tik tai, kad jis praktikavo mediciną. Vien to galbūt nebūtų užtekę, kad jo vardu net du Bulgarijos miestai būtų pavadinę savo gatves, bet J.Basanavičius taip pat labai daug nuveikė visuomenės sveikatos labui.
Vietos žmonės Lome, kur lietuvis dirbo 1880–1882 m. ir 1885–1892 m., gydytojų ir ypač ligoninių vengė. Buvo paplitęs įsitkinimas, kad į ligoninę einama tik numirti. Bet J.Basanavičius sugebėjo įtikinti lomiečius pas jį gydytis.
Jis taip pat aktyviai rūpinosi ligų prevencija: rūpinosi, kad krašte plistų skiepai, kovojo su sifiliu pasiekdamas, kad sifilio ligonių gydymas būtų nemokamas ir prieinamas visiems.
J.Basanavičiaus klausė ir vietos valdžia. Į jį Varnos, dabar populiaraus kurorto, valdžia kreipėsi su klausimais, kaip pagerinti sanitarinę ir epidemiologinę padėtį mieste.
Gydytojas rado sprendimus – patarė valdžiai nusausinti netoli Varnos esantį ežerą ir pelkę, iš kurios plito maliariją pernešantys uodai, pasodinti medžių, kurie saugotų miestą nuo atpučiamo smėlio ir dulkių. Taip pat patarė apmokestinti atvykstančius turistus. Įgyvendinus J.Basanavičiaus pasiūlymus sanitarinė padėtis Bulgarijoje reikšmingai pagerėjo.
Apie tai, kad J.Basanavičius buvo išskirtinis gydytojas, liudija vietinių Lomo žmonių reakcija į sprendimą jį perkelti dirbti į Varną – jie rinko parašus ir siuntė valdžiai, prašydami gydytoją palikti dirbti Lome.
3. J.Basanavičius buvo pašautas, bet neaišku, kodėl
Lome J.Basanavičius aktyviai dalyvavo politiniame ir visuomeniniame gyvenime, o vietiniams, atrodo, kėlė ir grėsmę – 1887 m. lietuvį bandyta nužudyti. Du šūviai tik sužeidė gydytoją, bet viena kulka įstrigo šalia stuburo ir ją daktaras pranešiojo visą likusį gyvenimą.
Pasikėsinimo aplinkybės nėra aiškios. J.Basanavičius, jau gyvendamas Lietuvoje, rašė: „Vieną vakarą atėjo pas mane tūlas vietos gyventojas, melancholikas ir kiek pamišėlis Manoilov'as manęs pas savo neva sergančią seserį kviesti. Pakeliui beeinant jis kiek atsiliko ir iš revolverio šovė: kulipka sužeidė man kairiąją ranką, sutriuškindama alkūnkaulį; pridurmai kitu šūviu pataikė į pečius; šovė dar ir trečią kartą, bet man bėgant, nepataikė.Priežastis šito atentato paslaptyje liko: manoma, kad tai buvo pasikėsinimas iš neapykantos svetimtaučiui.“
Vis dėlto teisme, kaip rašo istorikas Algirdas Grigaravičius, J.Basanavičius atsisakė duoti bet kokius parodymus ar paaiškinimus apie pasikėsinimą. Negana to, prašė pasikėsintoją išteisinti.
4. J.Basanavičius sirgo nervų liga
J.Basanavičius ir pats kovojo su medicininėmis problemomis. Jį didelę gyvenimo dalį kankino nervų liga. Tai, kiek svarbi ji buvo J.Basanavičiui, rodo tai, kad jis net savo autobiografiją pavadino „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851-1922“.
Savo ligą J.Basanavičius siejo su kulka, po jau minėto pasikėsinimo likusia kūne.
„Šita kulipka drauge su kitomis nelaimėmis, apie kurias jau anksčiau kalbėta, davė pradžią sunkiai neurastenijai, kuri, kaip toliau matysime, ilgus metus tęsėsi ir dabar dar mane vargina. O kad tai neurastenijai jau nuo pat gimimo buvo dirva dalinai prirengta, kaipo iš hysteriškos motinos ir džiovininko tėvo gimusiam, galima prirodyti dar ir kitais faktais, jog mano nervų systemoj buvo jau tam tikra praedispozicija“, – autobiografijoje (kalba netaisyta – 15min) rašė J.Basanavičius.
